Tag: Atsinaujinanti energetika

  • Europa ir Lenkija praranda tempą: pramonė prašo pigesnės energijos, bet problemų daugiau

    Europa ir Lenkija vis dažniau lyginamos su JAV ir Kinija ne tik pagal inovacijų spartą, bet ir pagal tai, kiek kainuoja gaminti. Pramonės konkurencingumą smarkiai veikia energijos kainos, tačiau vien jų nepakanka paaiškinti, kodėl dalis Europos gamintojų jaučiasi prarandantys pozicijas.

    Lenkijos tvarios ekonomikos instituto vadovas Marcin Korolec interviu pabrėžia, kad pigesnė, mažai tarši elektra būtų vienas svarbiausių svertų, leidžiančių išlaikyti gamybą regione. Kartu jis akcentuoja, kad transformacija turi būti derinama su pramonės politika, kitaip Europa rizikuoja tapti importuojamų technologijų rinka.

    Energetika: kaina ir saugumas

    Koroleco vertinimu, atsinaujinantys ištekliai ir branduolinė energetika ilguoju laikotarpiu gali mažinti elektros kainas, nes jų eksploatacinės sąnaudos paprastai yra mažesnės nei iškastinio kuro elektrinių. Tačiau trumpuoju laikotarpiu vartotojų sąskaitose svarbų vaidmenį vaidina ir tinklų mokesčiai, viešieji įsipareigojimai, bei mokesčių sistema.

    Pasak jo, energetinė transformacija nėra vien pažadas apie pigesnę elektrą ateityje. Tai ir saugumo klausimas, nes didesnė vietinė gamyba iš atsinaujinančių ar branduolinių šaltinių mažina priklausomybę nuo importuojamų iškastinių energijos išteklių ir jų kainų svyravimų geopolitinių krizių metu.

    „Jei turėtume pakankamai vietinės atsinaujinančios ar branduolinės energijos, būtume gerokai saugesni“, – sakė Marcin Korolec.

    Ką parodė ES taršos leidimų sistema

    Diskusijoje išskiriama ir ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema, kuri veikia jau daugiau nei du dešimtmečius ir buvo vienas pagrindinių dekarbonizacijos instrumentų. Korolecas tvirtina, kad Lenkija per tą laiką reikšmingai sumažino anglies dalį elektros gamyboje, tačiau galėjo efektyviau panaudoti iš sistemos gaunamas pajamas.

    Jo teigimu, dalis lėšų, gautų už taršos leidimus, buvo nukreipta į bendrą biudžetą, o ne į modernizavimą, tinklų plėtrą ar švarių technologijų diegimą. Tai, anot jo, lėtino pokyčius ir mažino galimybes pramonei greičiau gauti prieinamą mažai taršią energiją.

    „Jei pajamos iš taršos leidimų būtų labiau dirbusios transformacijai, šiandien būtume bent vienu ar dviem žingsniais priekyje“, – sakė Marcin Korolec.

    Made in Europe ir konkurencijos klausimas

    Korolecas argumentuoja, kad Europa sukūrė reguliacinę aplinką, kuri paskatino paklausą švarioms technologijoms, tačiau ne visada užtikrino, kad šią paklausą patenkintų Europos gamintojai. Dėl to dalis rinkos atiteko importui, ypač ten, kur gamybos mastas ir kaina konkurentams yra palankesni.

    Šiame kontekste aptariamas principas Made in Europe, kuris galėtų įgyti didesnę reikšmę viešuosiuose pirkimuose, kartu taikant mažo anglies pėdsako kriterijus. Tokie sprendimai, pasak jo, gali keisti ES transformacijos trajektoriją, ją pabranginti ir kai kuriuos tikslus nukelti, tačiau kartu sustiprinti pramonės bazę ir darbo vietas.

    Korolecas taip pat pabrėžia, kad Europa, turėdama vieną turtingiausių ir didžiausių vidaus rinkų, gali būti asertyvesnė prekybos ir investicijų politikoje. Jo teigimu, vien tik atvira rinka be papildomų sąlygų gali reikšti, kad pridėtinė vertė ir kompetencijos bus kuriamos ne Europoje, o Europos gamyklos taps surinkimo centrais.

    Pramonės perspektyvoje svarbiausia, anot jo, yra prognozuojamumas: stabilios taisyklės, patikimas tinklų vystymas ir energijos kainos, kurios būtų palyginamos su kaimyninių šalių lygiais. Tai leistų įmonėms planuoti investicijas, elektrifikuoti procesus ir konkuruoti dėl užsakymų Europos rinkoje.

    Jo išvada paprasta: pramonei reikia pigesnės, mažai taršios energijos, tačiau kartu reikalinga kryptinga Europos ir nacionalinė pramonės politika, kuri padėtų kurti technologijas ir darbo vietas vietoje. Priešingu atveju transformacija gali tapti socialiniu išbandymu, o ne konkurencingumo varikliu.

  • Pramonės elektrifikacija per partnerystes: „Power Couples“ modelis žada didesnę investicijų grąžą

    Europos pramonės elektrifikacija vėl atsidūrė darbotvarkės viršuje, o šįkart ją į priekį stumia ne tik klimato tikslai. Ekspertai vis dažniau pabrėžia energetinio saugumo, nepriklausomybės ir konkurencingumo argumentus, kurie ypač išryškėja kainų šokų laikotarpiais.

    Paneuropinė elektros sektorių vienijanti organizacija Eurelectric kartu su konsultacijų bendrove „Accenture“ siūlo modelį, kuris elektrifikaciją siūlo spartinti per glaudesnį pramonės ir energetikos bendradarbiavimą. Jų siūloma kryptis vadinama „Power Couples“ ir iš esmės remiasi bendrai valdomomis investicijomis bei rizikų pasidalijimu.

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad didžiausia problema šiandien nebėra technologijų trūkumas. Daugelyje sričių elektrifikacijai reikalingos technologijos jau prieinamos ir komerciškai taikomos, tačiau pažangą stabdo ekonominiai ir instituciniai veiksniai.

    Tarp pagrindinių kliūčių įvardijamas elektros kainų neprognozuojamumas, kuris pramonei dažnai yra didesnis iššūkis nei pati kainų reikšmė. Taip pat minimos ribotos elektros tinklų galimybės, nevieninga politika ir praktiniai diegimo sunkumai, kai reikia keisti procesus, valdymą bei tiekimo grandines.

    „Power Couples“ idėja siūlo pereiti nuo situacijos, kai atskira gamykla ar įmonė elektrifikaciją planuoja viena, prie partnerystės, kurioje dalyvauja energijos gamintojai, tinklų operatoriai, technologijų tiekėjai ir pramonės vartotojai. Tokios partnerystės galėtų kartu planuoti projektus, dalytis infrastruktūra ir suderinti ilgalaikį energijos poreikį.

    Vienas iš praktinių pavyzdžių – bendros investicijos į saulės elektrinę ir energijos kaupimo sistemas. Skaičiuojama, kad kai tokius projektus įgyvendina du skirtingi dalyviai, investicijų grąža gali didėti nuo kelių iki keliolikos proc., nes geriau išnaudojama įrenginių galia ir sumažinamos sistemos sąnaudos.

    Ataskaitoje taip pat akcentuojama, kad daliai įmonių sunkiausia yra didelės pradinės investicijos. Todėl siūloma dažniau naudoti paslaugų modelius, kai energijos sprendimai perkami kaip paslauga, o ne statomi nuosavomis lėšomis, taip pat sudaryti ilgalaikes elektros pirkimo sutartis, kurios padeda stabilizuoti kainą.

    Didelė atsakomybė, pasak ekspertų, tenka valstybės institucijoms ir reguliuotojams. Pirmas signalas pramonei turi būti aiškus – Europa siekia mažiau taršios pramonės, tačiau kartu būtinos ir saugiklius primenančios priemonės, kurios padėtų, kai elektros kainos staiga šokteli.

    Antrasis signalas yra sudėtingesnis: siūloma kurti zonas, kuriose būtų sudarytos palankiausios sąlygos sparčiai elektrifikuoti pramonę. Tai reikštų kryptingą planavimą, kur tinklai turi pakankamai pajėgumų, kur galima greičiau prijungti naujus vartotojus ir gamybos šaltinius, o projektai nebūtų įstrigę dėl ilgų procedūrų.

    Šioje vietoje svarbus vaidmuo numatomas elektros tinklų operatoriams, kuriems rekomenduojama rengti aiškius tinklo pajėgumų žemėlapius. Tokie žemėlapiai padėtų pramonei ir investuotojams matyti, kur realiai įmanoma plėtra, ir sumažintų riziką, kad projektai bus sustabdyti dėl prijungimo apribojimų.

    Kartu keičiama ir energetikos įmonių rolė: jos raginamos tapti ne vien elektros pardavėjomis, o kompleksinių sprendimų koordinatorėmis. Tai reikštų daugiau atsakomybės už planavimą, lankstumo paslaugas, balansavimą bei sprendimų paketą, kurį pramonės įmonė galėtų gauti iš vienų rankų.

    „Europos konkurencingumas priklausys nuo gebėjimo elektrifikaciją sisteminti dideliu mastu, o ne vien nuo pavienių įdiegimų“, – teigiama ataskaitoje.

    Artimiausiu metu daugiau aiškumo turėtų suteikti Europos Komisijos planuojamas Electrification Action Plan, kurį numatyta pristatyti antroje birželio pusėje. Nors strategijos gali nubrėžti kryptį, ataskaitos autoriai pabrėžia, kad lemiamas veiksnys bus reali koordinacija tarp sektorių ir greitesnis projektų įgyvendinimas.

  • Australijoje plečiasi plūduriuojančios saulės elektrinės: mažina vandens garavimą ir gamina energiją

    Australijoje vis dažniau diegiamos plūduriuojančios saulės elektrinės, įrengiamos ant užtvankų ir vandens telkinių. Tokia technologija vienu metu sprendžia dvi problemas: padeda gaminti atsinaujinančią elektrą ir mažina vandens netekimą dėl garavimo.

    Šalies vandens ištekliai yra nuolat spaudžiami sausros ciklų, klimato kaitos ir augančio vartojimo, o didžiausia vandens dalis tenka žemės ūkiui. Dėl to sprendimai, leidžiantys išsaugoti rezervuarų atsargas, tampa strategiškai svarbūs tiek ūkiams, tiek miestų vandentvarkai.

    Plūduriuojantys saulės moduliai montuojami ant plūdurų ir sudaro dalinį paviršiaus „stogą“, kuris sumažina tiesioginių saulės spindulių ir vėjo poveikį vandeniui. Mažesnis paviršiaus įkaitimas ir vėdinimas reiškia lėtesnį garavimą, todėl vandens telkiniai gali ilgiau išlaikyti tūrį.

    Tuo pat metu elektrinė tiekia energiją į tinklą panašiai kaip įprastos ant žemės ar stogų montuojamos saulės elektrinės. Papildomas privalumas tas, kad vandens paviršius gali kiek atvėsinti modulius, o žemesnė temperatūra paprastai padeda išlaikyti geresnį fotoelektrinių elementų efektyvumą.

    Skaičiuojama, kad per metus iš Australijos užtvankų ir rezervuarų dėl garavimo prarandami apie 1 400 gigalitrų vandens. Tai labai didelis kiekis, todėl net dalinis garavimo sumažinimas gali turėti apčiuopiamą poveikį regionams, kuriuose vanduo riboja žemės ūkį ir miestų augimą.

    Technologiją vystančios įmonės teigia, kad tinkamai suprojektuotos sistemos kai kuriais atvejais gali sumažinti garavimą daugiau nei perpus. Dėl šios priežasties Australijos atsinaujinančios energijos agentūra yra rėmusi iniciatyvas, kurios skatina plūduriuojančių elektrinių diegimą, ypač ūkiuose, kur vanduo naudojamas drėkinimui.

    Viena didesnių plūduriuojančių saulės elektrinių Australijoje priklauso vandentvarkos bendrovei Wannon Water. Skelbiama, kad sistema per metus pagamina daugiau nei 600 000 kilovatvalandžių elektros, o ją sudaro 1 260 modulių, kurie elektrą generuoja iš tiesioginės ir nuo vandens atsispindėjusios šviesos.

    Taip pat nurodoma, kad tokios elektrinės prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo, nes dalį tinklo elektros pakeičia vietoje pagaminta atsinaujinančia energija. Kitas pavyzdys, siejamas su Gippsland Water, rodo, kad plūduriuojantys moduliai piko metu gali pagaminti tiek energijos, kad jos užtektų kelioms dešimtims namų ūkių.

    Svarbi detalė ta, kad plūduriuojančios saulės elektrinės dažniausiai neuždengia viso telkinio paviršiaus. Paliekant atvirus plotus galima geriau subalansuoti vandens apykaitą ir sumažinti riziką, kad prastės vandens kokybė, pavyzdžiui, dėl per didelio dumblių suvešėjimo.

    Australijos patirtis rodo, kad plūduriuojantys saulės moduliai gali tapti praktišku sprendimu regionams, kuriuose susiduria energijos poreikis ir vandens trūkumas. Tolimesnė plėtra priklausys nuo investicijų, tinklų prijungimo galimybių bei to, kaip projektai bus pritaikomi konkrečių telkinių ekologinėms sąlygoms.

  • Virš Lamanšo tunelio kyla naujas jūrinis vėjo parkas: 62 turbinos elektrins 850 000 žmonių

    Virš Lamanšo tunelio kyla naujas jūrinis vėjo parkas: 62 turbinos elektrins 850 000 žmonių

    Lamanšo sąsiauris daugeliui siejasi su po vandeniu nutiestu tuneliu, jungiančiu Jungtinę Karalystę ir Prancūziją. Tačiau netoli Normandijos krantų dėmesį pamažu perima kitas didelis inžinerinis projektas: Dieppe–Le Tréport jūrinis vėjo parkas, kuris keis regiono energetikos paveikslą.

    Planuojama, kad jūroje bus įrengtos 62 vėjo turbinos, o bendra parko galia sieks apie 496 megavatus. Projekto vystytojai skelbia, kad tiek pagaminamos elektros turėtų pakakti maždaug 850 000 gyventojų metiniam suvartojimui padengti, nors reali įtaka priklausys nuo vėjo sąlygų ir tinklo darbo.

    Kas statoma prie Normandijos?

    Vėjo parkas įrengiamas už keliolikos iki keliasdešimties kilometrų nuo kranto, šalia Dieppe ir Le Tréport uostų. Statyboms pasitelkiami specialūs jack-up tipo laivai, kurie dirba ištisą parą, o pagrindai tvirtinami jūros dugne vidutinio gylio vandenyse.

    Numatyta naudoti maždaug 8 megavatų klasės „Siemens Gamesa“ turbinas. Jos bus montuojamos ant vadinamųjų „jacket“ tipo keturkojų konstrukcijų, kurios jūrinėje vėjo energetikoje vertinamos dėl stabilumo, ypač kai reikia tvirtų pamatų sudėtingesnėse dugno sąlygose.

    Kaina, terminai ir darbo vietos

    Projekto investicijos vertinamos apie 2 700 000 000 eurų. Planuojama, kad vėjo parkas pilną komercinį darbą pasieks iki 2026 metų pabaigos, nors jūrinių projektų grafikus dažnai veikia orai, tiekimo grandinės ir prijungimo prie tinklo darbai.

    Vietos savivaldybėms ir uostams tai reikšmingas impulsas: statybų etapas siejamas su maždaug 2 000 tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. Tokie projektai paprastai didina ir ilgalaikį poreikį uostų logistikai, aptarnavimo infrastruktūrai bei techninės priežiūros specialistams.

    Kodėl projektas svarbus platesniame kontekste?

    Prancūzija, kaip ir kitos Europos šalys, siekia sparčiau didinti atsinaujinančios energijos dalį ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Jūrinė vėjo energetika laikoma viena iš krypčių, galinčių tiekti didelius elektros kiekius, ypač kai sausumoje tampa sudėtingiau rasti vietų naujiems parkams.

    Kartu didelio masto infrastruktūra neišvengiamai keičia kraštovaizdį: dalis visuomenės tokius projektus vertina kaip būtinybę energetiniam saugumui, kiti kelia klausimus dėl poveikio vaizdui, žvejybai ar biologinei įvairovei. Dieppe–Le Tréport parkas tampa dar vienu pavyzdžiu, kaip pakrantės regionai derina klimato tikslus, ekonominę naudą ir aplinkosaugos lūkesčius.

  • Saulės elektrinės užėmė laukus, bet po panelėmis netikėtai suklestėjo vabzdžiai ir bitės

    Saulės elektrinės užėmė laukus, bet po panelėmis netikėtai suklestėjo vabzdžiai ir bitės

    For years, one worry has shadowed the rise of solar power. To make serious amounts of electricity, you need serious amounts of land.

    And the critics have a point. Large scale solar farms swallow real space, and the fear is simple: cover enough open fields with panels and you smother whatever used to live there.

    But on a handful of farms, something strange has been happening in the dirt between the rows. It started slowly, almost invisibly, in the strips of earth the panels were supposed to shade into uselessness. Something the engineers never designed, and at first did not even notice.

    The fear that solar power comes at nature’s cost

    The concern is not baseless. A field of panels can look, at first glance, like a field that has simply been paved over.

    To hit the clean energy targets the world keeps setting, developers have to build fast and build big. That means more land, and more of those vast, silent arrays stretching off toward the horizon.

    So an assumption took hold: every solar farm is a small piece of nature lost. It seemed like plain common sense. Panels go up, the living world goes down. For a long time, almost nobody bothered to question it.

    But a growing pile of research has started pointing the other way.

    An experiment on two farms in Minnesota

    To find out what really happens to the land under the panels, researchers at the US Department of Energy’s Argonne National Laboratory and the National Renewable Energy Laboratory turned to two solar farms in southern Minnesota and tracked them carefully across a five year study. What they found there has been rewriting the rulebook ever since.

    These two sites were different by design. Instead of bare gravel or closely mown grass, the panels were raised higher off the ground, leaving room underneath for something to grow.

    Then the builders did something unusual. They carefully chose native grasses and wildflowers and planted them right under and around the rows, hoping to rebuild the habitat that used to be there and to hold the soil and water in place. It was a small, almost gardener like decision, the sort of thing that rarely survives an engineering plan.

    And then they waited, and watched, year after year.

    Then the count began to climb

    Each season, the researchers came back to tally what was living on the two sites. And season after season, the numbers kept rising.

    By the end of the study, the abundance of insects had tripled at both farms, and the variety of flowering plants had jumped about sevenfold. Where there had once been little more than gravel and stubble, the ground now hummed with life right through the warm months.

    Among them were the ones that matter most: bees. Bees have been collapsing for years, squeezed out by vanishing meadows and the steady loss of the wild corners they depend on. Yet the very pollinators in trouble across the country were not merely hanging on beneath the panels. The number of native bees climbed around twentyfold over the five years. They were not surviving. They were flourishing.

    A structure built to capture sunlight had become a refuge for the insects that a paved over, warming world has been pushing toward the brink. And it turns out this was not the only gift these sites handed back.

    The bees did not stay on the farm

    Here is the part almost nobody saw coming. The life the panels sheltered did not stay penned inside the fence.

    The researchers found that pollinators raised in the solar meadow fanned out into the land around it, visiting the soybean flowers in the cropland next door. Their visits to those crops held up against the bee traffic around land set aside purely for conservation, and ran far busier than inside the bean fields themselves.

    In plain terms, the bees living under the panels were quietly going to work for the farm next door, pollinating the very crops that feed people. A site built to make power was also helping grow food on the land around it.

    Why this could change how we build solar

    Here is the part that should make developers sit up straight. Going pollinator friendly is not only kind to the bees. It can be kind to the budget too.

    Land planted with hardy native species needs far less mowing and maintenance than a closely cropped lawn. Those savings can be enough to offset the extra cost of raising the panels in the first place. In plain terms, the version that helps wildlife does not have to be the expensive one.

    According to Johanna Neumann of the Environment America Research and Policy Center, with bees in serious trouble and the world racing to switch to clean energy as fast as it can, designing solar farms to feed and shelter native pollinators is close to an obvious move.

    And the timing could hardly matter more. As solar spreads across millions of acres in the years ahead, each new site becomes a choice between bare, lifeless ground and a living meadow that happens to make electricity.

    And that is the revelation hiding out in those Minnesota fields. A solar farm does not have to be a hole punched in the living world. Built with a little thought, it can answer several of our hardest problems at once, powering our lives, feeding the crops next door, and giving the bees somewhere to come home to.

  • Norvegijos vėjo jėgainėse rado paprastą sprendimą: nudažius vieną mentę paukščių žūtys krito 70 proc.

    Norvegijos vėjo jėgainėse rado paprastą sprendimą: nudažius vieną mentę paukščių žūtys krito 70 proc.

    Norvegijos pakrantėje esančioje Smolos saloje vėjo jėgainės jau seniai gamina elektrą iš stiprių jūros vėjų. Tačiau kartu jos tapo rimtu pavojumi čia gyvenantiems jūriniams ereliams, kurie salą laiko viena svarbiausių savo medžioklės teritorijų.

    Įjungus vėjo parką 2000-ųjų pradžioje, netrukus pradėta fiksuoti vis daugiau po turbinais randamų paukščių gaišenų. Tarp jų pasitaikė ir jūriniai ereliai, kurių sparnų mostas gali siekti daugiau nei žmogaus ūgį.

    Kodėl paukščiai nepastebi menčių?

    Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė paradoksalu: ereliai garsėja itin aštria rega ir gali įžiūrėti grobį iš didelio atstumo. Vis dėlto, artėjant prie besisukančių menčių, suveikia regos efektas, vadinamas judesio suliejimu.

    Kai mentės galas juda labai dideliu greičiu, akiai jis ima atrodyti ne kaip aiškus objektas, o kaip permatoma, neryški juosta. Plėšrus paukštis, dažniau žiūrintis žemyn ir į šonus, gali klaidingai įvertinti, kad priešais nėra kliūties.

    Sprendimas pasirodė netikėtai pigus

    Vienas akivaizdžiausių būdų mažinti susidūrimus buvo stabdyti turbinas, kai netoliese pasirodo paukščiai, tačiau tai reiškia prarastą elektros gamybą. Kiti sprendimai, pavyzdžiui, radarai ar kameros, kainuoja brangiai, o jų veikimą gali apsunkinti oro sąlygos.

    Tuomet tyrėjai atsigręžė į senesnę mokslinę literatūrą ir idėją, kuri ilgą laiką buvo menkai išbandyta realiomis sąlygomis: pakeisti ne turbinos konstrukciją, o jos matomumą. Sprendimas buvo paprastas: nudažyti juodai vieną iš trijų menčių.

    Smolos bandymas ir 70 proc. mažesni nuostoliai

    2013 metais Norvegijos gamtos tyrimų instituto mokslininkai Smolos vėjo parke juodai nudažė po vieną mentę keturiose turbinosse. Vėliau dar kelerius metus buvo tęsiama sisteminga stebėsena, lyginant rezultatus su šalia esančiomis, neperdažytomis turbinosmis.

    Per stebėjimo laikotarpį susidūrimų skaičius prie perdažytų turbinų sumažėjo maždaug 70 proc. Tyrėjai akcentavo, kad ryškus kontrastas padeda paukščiams „užfiksuoti“ besisukančią konstrukciją ir laiku pakeisti skrydžio kryptį.

    Kodėl šis metodas dar nėra visur taikomas?

    Nors rezultatai skamba įtikinamai, mokslininkai pabrėžia, kad vieno projekto duomenų nepakanka universalioms išvadoms. Smolos bandyme dalyvavo palyginti nedaug turbinų, o kitose šalyse gauti rezultatai ne visada buvo tokie aiškūs.

    Dėl to šiuo metu įvairiose vietovėse vykdomi platesnio masto bandymai, siekiant suprasti, kada vienos mentės dažymas veikia geriausiai, o kada poveikį sumažina vietos reljefas, apšvietimas, paukščių rūšys ar skrydžių aukščiai.

    Vis dėlto vėjo energetikai plečiantis, sprendimai, kurie kainuoja palyginti mažai ir nedaro įtakos elektros gamybai, tampa itin patrauklūs. Smolos pavyzdys rodo, kad kartais didžiausią poveikį gali duoti ne sudėtinga technologija, o paprastas būdas padaryti pavojų aiškiau matomą.

  • JAV sustabdė 7 mlrd. eurų „Solar for All“ programą: kas nutiks 900 000 mažas pajamas turinčių namų?

    JAV sustabdė 7 mlrd. eurų „Solar for All“ programą: kas nutiks 900 000 mažas pajamas turinčių namų?

    Jungtinėse Valstijose sustabdyta plataus užmojo programa „Solar for All“, kuriai buvo numatyta apie 6,4 mlrd. eurų parama saulės elektrinėms ir energijos kaupikliams diegti mažas pajamas gaunančių gyventojų namuose. Iniciatyva buvo skirta iki 900 000 namų ūkių, kuriems elektros sąskaitos dažnai tampa viena didžiausių mėnesio išlaidų.

    Programa siekė sumažinti vadinamąją energijos naštą, kai pajamos ir būsto būklė lemia, kad už šildymą ir elektrą tenka mokėti neproporcingai daug. Praktikoje tai reiškia, kad ekonomiškai pažeidžiamesnės bendruomenės saulės energetikos naudą gauna rečiau, nors saulės potencialas dažnai toks pat kaip ir turtingesniuose rajonuose.

    Kam buvo skirta parama

    „Solar for All“ modelis rėmė ne tik saulės modulius ant stogų, bet ir baterijas, kurios leidžia sukaupti energiją vakarui ar sutrikus tiekimui. Taip pat buvo planuojama plėsti bendruomeninių saulės elektrinių sprendimus, kad naudą galėtų gauti nuomininkai ir tie, kurių stogai netinkami.

    Ypatingas dėmesys buvo skiriamas bendruomenėms, kuriose investicijas stabdo pradinės įrangos kainos, kredito prieinamumas ir nuosavybės statusas. Tarp dažniausiai minimų grupių buvo mažas pajamas turintys namų ūkiai, nuomininkai, taip pat dalis indėnų genčių bendruomenių, kurioms energijos išlaidos vidutiniškai sudaro didesnę biudžeto dalį.

    Kodėl programa buvo nutraukta

    Viešojoje erdvėje nurodoma, kad programos likimas pakibo po politinių ir teisinių ginčų dėl finansavimo mechanizmo. 2025 metais buvo kilęs laikinas finansavimo įšaldymo etapas, o vėliau JAV Aplinkos apsaugos agentūra pranešė, kad programos įgyvendinimą nutraukia, remdamasi pasikeitusiu teisiniu pagrindu.

    Dalis programos gavėjų ir ją palaikančių organizacijų su tuo nesutinka ir ginčija sprendimą teismuose. Jų argumentas paprastas: jei lėšos jau buvo paskirtos pagal sutartis, vien administraciniu sprendimu nutraukti projektų viduryje negalima, o padariniai atsilieps būtent pažeidžiamiausioms grupėms.

    Ką tai reiškia gyventojams ir rinkai

    Nutraukimas reiškia, kad dalis projektų gali likti nebaigti arba bus įgyvendinti gerokai mažesne apimtimi. Namų ūkiams tai gali reikšti atidėtas investicijas, toliau išliekančias dideles sąskaitas ir prarastą galimybę stabilizuoti išlaidas, ypač regionuose, kur elektros kainos ir tinklo patikimumas kelia daugiau problemų.

    Kartu tai siunčia signalą rinkai: net ir technologijoms pigėjant, vien tik kainų kritimo nepakanka, jei finansavimo programos tampa neprognozuojamos. Saulės energetikos sektoriuje tai dažnai atsispindi rangovų užimtume, tiekimo grandinėse ir darbuotojų rengimo programose, kurios buvo numatytos kaip dalis paramos paketo.

    Vis dėlto saulės energijos kryptis nesikeičia: daugelyje valstijų veikia atskiros subsidijos, o bendruomeninių elektrinių modelis leidžia prisijungti ir tiems, kurie negali įsirengti modulių ant stogo. Artimiausiu metu didžiausias klausimas bus, ar programos skylę užpildys valstijų iniciatyvos ir nevyriausybiniai projektai, ar mažas pajamas gaunantys namų ūkiai vėl liks energijos transformacijos nuošalyje.

    „Gentys jau daug kartų patyrė sulaužytus federalinius pažadus, ir tai dar vienas toks atvejis“, – sakė Cody Two Bears.

  • Vėjo jėgainių parkas Kinijoje išbaidė žemines voveres: mokslininkai nustatė netikėtą priežastį

    Vėjo jėgainių parkas Kinijoje išbaidė žemines voveres: mokslininkai nustatė netikėtą priežastį

    Šiaurinės Kinijos dykumų stepėse vykdomas tyrimas parodė, kad vėjo jėgainių parkai ne visada veikia laukinius gyvūnus taip, kaip dažniausiai manoma. Mokslininkai tikėjosi, kad pagrindinis trikdis bus triukšmas, vibruojančios konstrukcijos ar nuo menčių krentančios mirgančios šešėlių juostos.

    Tačiau stebėjimai atskleidė kitokį vaizdą: dalyje teritorijos Alashano žeminės voverės elgėsi įprastai ir, regis, prie infrastruktūros prisitaikė. Vis dėlto kai kuriose parko zonose šie graužikai staiga dingo, nors jėgainės ten taip pat veikė.

    Kas iš tiesų jas išgąsdino?

    Tyrėjai, lygindami skirtingas parko vietas, pirmiausia atmetė dažniausiai minimus veiksnius. Duomenys nerodė, kad „tuščiosiose“ zonose būtų išskirtinai didesnis triukšmas ar stipresnės vibracijos, kurios paaiškintų tokį ryškų voverių pasitraukimą.

    Buvo vertinama ir maisto bazė: ar statybos nepakeitė augalijos taip, kad gyvūnams pritrūko pašaro. Vertinimai rodė, kad augalijos pakako, o pačios voverės kitose vietose išliko sveikos ir gyvybingos.

    Dirvožemis tapo per kietas urvams

    Lūžis paaiškinime įvyko įvertinus ne tai, kas vyko virš žemės, o tai, kas pasikeitė po ja. Vėjo jėgainių statybos metu naudojama sunki technika, kasinėjimai ir pamatų įrengimas kai kuriose vietose smarkiai sutankino dirvožemį.

    Žeminių voverių gyvenimas priklauso nuo galimybės greitai ir efektyviai kasti urvus. Urvai joms yra ir slėptuvė nuo plėšrūnų, ir jauniklių auginimo vieta, ir apsauga nuo ekstremalių oro sąlygų, todėl sutankintas, „nepramušamas“ dirvožemis tampa realia kliūtimi išgyventi.

    Tyrėjų vertinimu, būtent šis mechaninis poveikis gruntui sukūrė tarsi nematomą ribą, kurios voverės vengė. Kitaip tariant, jas iš teritorijos išstūmė ne jėgainių keliamas garsas, o pakitusi dirvos struktūra, kuri nebeleidžia gyventi įprastu būdu.

    Ši išvada svarbi planuojant atsinaujinančios energetikos plėtrą: poveikio gamtai vertinimuose reikšminga ne tik triukšmo ar vizualinio trikdymo analizė, bet ir statybų pėdsakas dirvožemyje. Tokie niuansai gali lemti, ar infrastruktūra taps suderinama su vietos ekosistema, ar sukurs gyvūnams netinkamas „akląsias zonas“.

  • Antarktidoje vėjo jėgainių parką teko perkelti 2 km: šalia Kinijos bazės įsikūrė 29 000 pingvinų porų

    Antarktidoje vėjo jėgainių parką teko perkelti 2 km: šalia Kinijos bazės įsikūrė 29 000 pingvinų porų

    Antarktidoje net ir nedidelis infrastruktūros projektas virsta logistiniu iššūkiu, o atsinaujinančios energetikos sprendimai čia kainuoja ypač brangiai. Vis dėlto Kinijos įkurta Qinling stotis pasirinko mažinti priklausomybę nuo dyzelinių generatorių ir planavo statyti vėjo jėgainių parką.

    Tačiau statybų planus teko koreguoti: parinkta aikštelė buvo perkelta maždaug 2 kilometrus nuo pirminės vietos. Sprendimas priimtas ne dėl techninių kliūčių, o dėl gamtosaugos reikalavimų ir šalia esančios Adelių pingvinų kolonijos.

    Kas privertė keisti vietą?

    Inexpressible Island teritorija laikoma jautria ekosistema, kurioje žmonių veikla gali pakeisti gyvūnų elgseną ir migracijos maršrutus. Gamtosauginė praktika Antarktidoje remiasi Antarkties sutarties sistemos principais: prieš statybas vertinamas poveikis aplinkai, o gyvūnų kolonijoms taikomos apsauginės zonos.

    Pagal taikomas gaires, vėjo jėgainių įranga neturi atsidurti ten, kur kerta paukščių judėjimo keliai, taip pat būtina laikytis atstumo, mažinančio triukšmo, vibracijų ir judėjimo keliamą stresą. Dėl to ir pasirinktas praktiškas kompromisas: projektą perkelti į kitą vietą, išlaikant saugesnį buferį.

    Energetika be dyzelio ir netikėtas efektas

    Qinling stotyje buvo diegiama hibridinė sistema, jungianti vėjo ir saulės energiją bei vandenilio sprendimus, kad sumažėtų dyzelinio kuro poreikis. Tokie sprendimai poliarinėse bazėse laikomi viena aiškiausių krypčių: mažiau kuro gabenimo reisų reiškia mažesnę taršą ir mažesnę avarijų riziką ekstremaliomis sąlygomis.

    Kinijos institucijų skelbta informacija rodo, kad modernizavus energijos tiekimą metinis kuro sunaudojimas sumažėjo 165 tonomis, o anglies dioksido emisijos sumažintos 385 tonomis. Poveikis juntamas ir vietoje: mažiau išmetamųjų dujų, mažiau transporto judėjimo ir mažesnis triukšmo fonas.

    Kodėl pingvinų dabar tiek daug?

    Po teritorijos stebėsenos fiksuotas ryškus pingvinų gausėjimas: šalia bazės suskaičiuota daugiau kaip 29 000 perinčių porų. Svarbu tai, kad pati infrastruktūra nebuvo statoma pingvinų kolonijos viduje, o buferinės zonos ir ribotas technikos judėjimas leido išvengti tiesioginio trikdymo.

    Specialistai pabrėžia, kad Antarktidoje rezultatai dažnai priklauso nuo smulkių sprendimų: kelių kilometrų poslinkis gali reikšti mažesnę riziką gyvūnų maršrutams, o kartu leidžia įgyvendinti energetikos projektą. Šis atvejis rodo, kad net brangūs pakeitimai gali atsipirkti, kai siekiama suderinti bazės veiklą ir laukinės gamtos apsaugą.

    „Kai infrastruktūra planuojama taip, kad gyvūnai nebūtų stumiami iš jų įprastų teritorijų, net ir sudėtingi projektai gali vykti be didesnių ekologinių pasekmių“, – teigiama Antarkties aplinkosaugos gairėse apibendrinamose rekomendacijose.

  • Vibruojantis „Windbelt“ be menčių žadėjo 30 kartų daugiau: ką parodė nepriklausomi bandymai

    Vibruojantis „Windbelt“ be menčių žadėjo 30 kartų daugiau: ką parodė nepriklausomi bandymai

    Prieš beveik du dešimtmečius pasaulį apskriejo pažadas apie vėjo generatorių be menčių ir krumpliaračių: esą pakanka plonos juostos, kuri vibruodama vėjyje gali būti dešimtis kartų efektyvesnė už mažas turbinas. Idėja, pavadinta „Windbelt“, buvo pristatoma kaip galinti tiekti elektrą ten, kur jos trūksta, o konstrukcija žadėjo paprastą priežiūrą ir tylų veikimą.

    Tačiau vėlesnė, nepriklausomais bandymais paremta istorijos dalis gerokai ramesnė. „Windbelt“ principas veikia, bet skambūs skaičiai apie 10–30 kartų didesnį efektyvumą nebuvo universaliai patvirtinti, o realus pritaikymas labiau siejamas su mažos galios užduotimis, o ne gyvenviečių aprūpinimu elektra.

    Iš kur atsirado idėja

    Išradėjas Shawnas Frayne’as idėjos ėmėsi 2004 metais, dirbdamas bendruomenėse, kur apšvietimui dar buvo naudojamos žibalinės lempos. Jo tikslas buvo sukurti labai pigų ir mažą vėjo generatorių, bet greitai paaiškėjo sena problema: mažos turbinos prastai mažėja.

    Kuo mažesnė turbina, tuo didesnę vėjo energijos dalį „suvalgo“ trintis guoliuose ir pavarose, o rotorius dažnai net nepradeda suktis esant silpnam, gūsingam srautui. Ieškodamas alternatyvos, Frayne’as atsigręžė į aerodinaminį reiškinį, išgarsėjusį po Tacoma Narrows tilto griūties, kai vėjas sukelia konstrukcijos virpesius.

    Kaip „Windbelt“ gamina elektrą

    „Windbelt“ esmė paprasta: tarp atramų įtempiama membrana ar juosta, o vėjui tekant pro ją susidarantys sūkuriai sukelia greitus virpesius. Ant juostos tvirtinami magnetai, kurie judėdami pro rites indukuoja elektros srovę, tai yra tas pats generatorių principas, tik čia energija imama iš virpesio, o ne iš sukimosi.

    Tokia schema turi aiškų privalumą: ji gali „atsibusti“ esant srautams, kurie mažą rotorių paliktų stovėti vietoje. Dėl to „Windbelt“ ir panašūs aeroelastinių virpesių energijos rinktuvai dažniau minimi ten, kur reikia ne didelės galios, o patikimo, nuolat „lašėjančio“ maitinimo.

    Ką parodė nepriklausomi matavimai

    Didžiausią dėmesį internete ilgai traukė teiginiai, kad prototipas buvo 10–30 kartų efektyvesnis už to meto mikro turbinas. Vis dėlto vėliau publikuoti tyrėjų bandymai ir laboratoriniai palyginimai rodė gerokai kuklesnį vaizdą: tokių įrenginių naudingumo koeficientas dažnai būna mažas, o pagaminama galia lengvame vėjyje labiau primena mili vatų lygį.

    Praktinė išvada tapo aiškesnė: „Windbelt“ nėra vėjo jėgainė įprasta prasme ir nėra skirtas konkuruoti su didelėmis turbinomis ar vėjo parkais. Jo stiprybė labiau atsiskleidžia ten, kur tradicinės mažos turbinos stringa dėl trinties ir nestabilaus srauto, o energijos poreikis yra nedidelis, bet pastovus.

    „Tikslesnė šios idėjos vertė yra ne pažadas pakeisti vėjo jėgaines, o galimybė patikimai maitinti labai mažos galios įrenginius ten, kur vėjas silpnas ir nepastovus“, – teigia tyrėjų vertinimuose apibendrinama kryptis.

    Tokie sprendimai labiausiai tinka jutikliams ir mažai elektronikai: pavyzdžiui, pastatų vėdinimo kanaluose, pramoninėse patalpose ar kitose vietose, kur nuolat juda oras, bet nepakanka energijos įprastai mikro turbinai. Vietoj didelių ambicijų apie kaimo elektrifikavimą, realistiškiausias „Windbelt“ scenarijus yra energijos surinkimas mažiems, išskaidytiems poreikiams, kur svarbiausia paprastumas, mažas triukšmas ir ilgaamžiškumas.