CP v2

Tag: Atsinaujinanti energetika

  • Lenkijoje liepos elektros gamyba augo, bet daugiau nei pusę vis dar pagamino anglis

    Lenkijoje 2026 metų liepą elektros gamyba pasiekė 13,77 TWh ir buvo 5,31 proc. didesnė nei prieš metus, rodo perdavimo sistemos operatoriaus Polskie Sieci Elektroenergetyczne (PSE) duomenys. Nors bendra gamyba augo, daugiau nei pusė elektros šalyje ir toliau buvo pagaminta deginant anglį.

    PSE skaičiai taip pat atskleidžia, kad nuo metų pradžios Lenkijoje pagaminta daugiau kaip 102,85 TWh elektros. Tai yra 5,5 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai, o tokia dinamika rodo išlikusį didelį sistemos apkrovimą ir gamybos poreikį.

    Vartojimas auga lėčiau

    Elektros vartojimas 2026 metų liepą sudarė 13,47 TWh ir per metus padidėjo 0,77 proc. Nuo metų pradžios suvartojimas siekė 100,57 TWh, arba 4,03 proc. daugiau nei pernai.

    Skirtumas tarp gamybos ir vartojimo rodo, kad sistema turėjo daugiau pagaminamos energijos, tačiau tai nebūtinai reiškia didesnį lankstumą. Esant didesnei vietinei generacijai, ypač kai ji sutelkta tam tikruose regionuose, svarbūs tampa perdavimo tinklo pralaidumai ir balansavimo priemonės.

    Atsinaujinančiai generacijai teko ribojimai

    2026 metų liepą operatorius 276 valandas per 28 dienas taikė ne rinkos pagrindu vykdomą atsinaujinančių išteklių generacijos ribojimą. Tai praktikoje reiškia, kad saulės ir vėjo elektrinių gamyba buvo mažinama sistemos operatoriaus nurodymu, siekiant subalansuoti tinklą.

    Forumo Forum Energii duomenimis, dėl tokių ribojimų liepą nebuvo pagaminta 252,4 GWh elektros. Tokie sprendimai paprastai laikomi kraštine priemone, kai dėl tinklo apribojimų, per didelės momentinės generacijos ar balansavimo trūkumo neįmanoma saugiai priimti visos pagaminamos energijos.

    Ši situacija pabrėžia dvi lygiagrečias Lenkijos energetikos transformacijos problemas: priklausomybę nuo anglies ir augančios atsinaujinančios generacijos integraciją. Kuo greičiau plečiami vėjo ir saulės pajėgumai, tuo svarbesnės tampa investicijos į tinklų stiprinimą, energijos kaupimą ir lankstesnius balansavimo sprendimus.

  • „Enea“ pateikė I pusmečio rezultatus: grynasis pelnas galėjo siekti apie 340 mln. eurų

    Lenkijos energetikos grupė „Enea“ paskelbė preliminarius 2026 metų pirmojo pusmečio finansinius rezultatus. Bendrovės teigimu, grupės pajamos per laikotarpį siekė apie 2,9 mlrd. eurų, o grynasis pelnas galėjo sudaryti maždaug 340 mln. eurų.

    „Enea“ taip pat nurodė, kad per 2026 metų pirmąjį pusmetį investicijos buvo artimos 680 mln. eurų. Tokios apimties kapitalo išlaidos paprastai siejamos su tinklų atnaujinimu, gamybos pajėgumų modernizavimu ir prisitaikymu prie griežtėjančių energetikos sektoriaus reikalavimų.

    Pelną tempė tinklai ir gamyba

    Pagal preliminarius duomenis, kasybos (anglies gavybos) segmentas sugeneravo apie 24 mln. eurų EBITDA, o grynoji anglies gamyba per pusmetį siekė 4,4 mln. tonų. Bendrovė pažymėjo, kad rezultatams įtakos turėjo didesnė gavyba ir komercinės anglies produkcija, nors kartu augo ir gamybos sąnaudos.

    Elektros gamybos segmente EBITDA, bendrovės skaičiavimu, sudarė apie 250 mln. eurų. „Enea“ nurodė, kad grynoji elektros gamyba per pusmetį siekė 10,5 TWh, įskaitant apie 0,6 TWh iš biomasės ir apie 0,3 TWh iš atsinaujinančių išteklių.

    Didžiausią indėlį į grupės pelningumą pateiktais skaičiavimais davė paskirstymo ir prekybos segmentai: jų EBITDA atitinkamai siekė apie 320 mln. eurų ir apie 22 mln. eurų. Paslaugų paskirstymo pardavimai galutiniams vartotojams sudarė 10,4 TWh, o mažmeniniams klientams parduotos elektros energijos ir dujų apimtys siekė 11,8 TWh.

    Kas keitėsi antrąjį ketvirtį?

    „Enea“ pranešime atskirai išskyrė 2026 metų antrąjį ketvirtį, kai gamybos srityje buvo pasiektas geresnis EBITDA rezultatas. Konvencinės energetikos dalyje vis dėlto fiksuotas pelningumo spaudimas, kurį bendrovė siejo su mažesnėmis maržomis ir dalies pajamų eilučių sumažėjimu.

    Atsinaujinančios energetikos segmente EBITDA augo, o bendrovė tai siejo su geresniais vėjo energetikos rezultatais ir ankstesnių įsigijimų efektu. Šilumos segmente EBITDA taip pat didėjo, anot „Enea“, dėl aukštesnės vieneto maržos.

    Kontekstas: investicijos ir energetikos transformacija

    Energetikos bendrovėms Lenkijoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, tenka balansuoti tarp dviejų krypčių: užtikrinti patikimą elektros tiekimą ir kartu mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Tokį spaudimą didina emisijų kaštai, senstančių pajėgumų priežiūros išlaidos ir poreikis sparčiai plėsti bei skaitmeninti elektros tinklus.

    „Enea“ pateikti skaičiai rodo, kad didžiausia finansinė atrama išlieka reguliuojama paskirstymo veikla, kuri paprastai pasižymi stabilesniais pinigų srautais. Tuo metu gamybos ir prekybos rezultatai labiau priklauso nuo didmeninių kainų, maržų ir rinkos reguliavimo pokyčių.

    Galutiniai, audituoti 2026 metų pirmojo pusmečio rezultatai paprastai gali dar kisti, nes bendrovė skelbia preliminarius vertinimus. Rinkos dalyviai dažniausiai stebi, ar pelno lygį palaiko tvarūs veiksniai, ir kokį signalą apie artimiausių ketvirčių perspektyvas siunčia investicijų tempas bei segmentų maržos.

  • Uzbekistanas atveria kritinių mineralų klodus: 76 projektai už 2,4 mlrd. eurų keičia rinką

    Uzbekistanas atveria kritinių mineralų klodus: 76 projektai už 2,4 mlrd. eurų keičia rinką

    Pasaulinė kritinių mineralų, reikalingų elektromobiliams, puslaidininkiams ir atsinaujinančiai energetikai, paklausa toliau auga, o Uzbekistanas spartina gavybos ir perdirbimo plėtrą keliuose pramoniniuose regionuose. Šalis skelbia identifikavusi daugiau nei 30 kritinių mineralų rūšių ir vykdanti dešimtis investicinių projektų.

    Pagal oficialiai skelbiamus duomenis, Uzbekistane šiuo metu įgyvendinami 76 investiciniai projektai, apimantys 28 retuosius elementus, o jų bendra vertė siekia apie 2,4 mlrd. eurų. Tarp svarbiausių išteklių minimi varis, molibdenas, volframas, litis, niobis, tantalas, renis bei kiti retieji metalai.

    Mineralais turtingos teritorijos, tokios kaip Almalykas, Navojus ir Surchandarja, laikomos pagrindiniais telkinių mazgais. Šių žaliavų reikšmę didina tai, kad jos naudojamos baterijose, elektros tinklų infrastruktūroje, elektronikoje ir aukštos pridėtinės vertės pramonėje.

    Pramoninė bazė ir ilga gavybos istorija

    Vienas svarbiausių sektoriaus ramsčių yra Almalyko kasybos ir metalurgijos kompleksas, laikomas viena didžiausių pramonės įmonių Centrinėje Azijoje. Kompleksas vienoje sistemoje apjungia kasybą, rūdos paruošimą ir lydyklas, todėl gali didinti produkcijos mastą ir valdyti šalutinių metalų išgavimą.

    Kalmakyro telkinio eksploatacija pradėta dar XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, o per dešimtmečius perdirbimui pervežta daugiau nei 1 mlrd. tonų rūdos. Įmonės atstovai teigia, kad šiandien Kalmakyro padalinys per metus išgauna daugiau nei 38 mln. tonų rūdos.

    Komplekse dirba daugiau nei 35 000 darbuotojų, o pagrindinė produkcija apima varį, cinką, auksą ir sidabrą. Kartu išgaunami ir susiję metalai, tokie kaip molibdenas, volframas bei renis, kurie laikomi strategiškai svarbiais technologijų grandinėse.

    Yoshlik-1: projektas dešimtmečiams

    Vienu didžiausių šiuo metu vystomų projektų įvardijamas Yoshlik-1 telkinys, kurio aktyvi plėtra vyksta nuo 2017 metų. Dėl masto ir geologinės sudėtingumo projektas įgyvendinamas etapais, plečiant infrastruktūrą ir didinant technikos parką.

    Telkinyje, be vario, taip pat išgaunamas auksas, sidabras, molibdenas ir retieji metalai, tarp jų renis, selenas bei telūras. Projekto geologai nurodo, kad po papildomų tyrimų atsargos buvo reikšmingai patikslintos, o prognozuojama eksploatacija gali trukti ilgiau nei 50 metų.

    Inžinierių vertinimu, jau pašalinta daugiau nei 248 mln. kubinių metrų dangos, nutiesta apie 45 kilometrus geležinkelio infrastruktūros rūdos pervežimui. Skelbiama, kad objekte dirba daugiau nei 400 sunkiosios kasybos technikos vienetų.

    Nauja politika ir perdirbimo ambicijos

    2024 metais Uzbekistane įsteigtas Uzbekistan Technological Metals Complex, kuriam pavesta koordinuoti kritinių mineralų grandinę nuo žvalgybos iki perdirbimo. Valdžios institucijų tikslas siejamas ne su žaliavų eksportu, o su didesnės pridėtinės vertės produktais šalies viduje.

    „Mūsų strategija nėra eksportuoti žaliavas. Mūsų tikslas yra sukurti pridėtinės vertės grandinę šalies viduje“, – sakė viceministras Urol Yusupov.

    Institucija vysto volframo ir molibdeno perdirbimo klasterius, taip pat planuoja projektus, susijusius su ličiu, grafitu, tantalu, niobiu ir magniu. Be to, nagrinėjamos galimybės panaudoti technogenines atliekas, susidariusias per ankstesnius kasybos etapus, taip mažinant žaliavų švaistymą ir aplinkosauginę naštą.

    Iki 2030 metų Uzbekistano planuose numatomas perdirbamų kritinių mineralų spektras, o prioritetais įvardijami volframas, molibdenas, selenas, telūras ir renis. Pilotiniai ličio išgavimo bandymai taip pat vykdomi, o grafito telkinių plėtra, pasak pareigūnų, pradedama artimiausiu laikotarpiu.

    Tarptautinis bendradarbiavimas ir renio gryninimas

    Uzbekistanas plečia bendradarbiavimą su užsienio partneriais mokslinių tyrimų ir technologijų srityje, siekdamas greičiau diegti pažangius išgavimo ir rafinavimo sprendimus. Tarp minimų partnerių yra Europos Sąjunga, Jungtinės Valstijos, Kanada, Pietų Korėja ir Kinija.

    Skelbiama, kad bendri projektai apima darbus su KU Leuven renio išgavimo srityje bei su SGS ličio technologijoms. Uzbekistano atstovai teigia, jog nuo 2025 metų pavyko pasiekti 99,99 proc. renio grynumą ir pradėti eksportuoti rafinuotą produktą.

    Aplinkosaugos aspektai taip pat akcentuojami cinko gamyboje Almalyke, kur diegiamos išmetamųjų dujų valymo ir šalutinių produktų surinkimo sistemos. Įmonė nurodo, kad sieros dioksidas surenkamas ir paverčiamas sieros rūgštimi, o metinė gamyba siekia apie 180 000 tonų, daugiausia tiekiamų vietos chemijos ir trąšų pramonei.

    Ekspertai pabrėžia, kad kritinių mineralų rinka vis labiau priklauso ne tik nuo telkinių dydžio, bet ir nuo perdirbimo pajėgumų bei tiekimo grandinių patikimumo. Todėl Uzbekistano siekis plėtoti vietinį perdirbimą gali tapti svarbiu veiksniu, konkuruojant dėl užsakymų elektromobilių baterijoms, energetikos tinklams ir puslaidininkių pramonei.

  • Lenkija skiria apie 230 mln. eurų išmaniesiems elektros skaitikliams: beveik 5 mln. įrenginių iki 2030

    Lenkijos Nacionalinis aplinkos apsaugos ir vandentvarkos fondas (NFOŚiGW) pranešė jau pasirašęs dotacijų sutartis dėl maždaug 230 mln. eurų investicijų į išmaniuosius elektros skaitiklius. Lėšos skirtos skaitiklių su nuotoliniu nuskaitymu (AMI) pirkimui ir įrengimui namų ūkiuose bei įmonėse.

    Fondas teigia finansuosiantis beveik 5 mln. skaitiklių, o projektų įgyvendinimas planuojamas iki 2030 metų. Kartu numatoma modernizuoti ir prie naujos apskaitos sistemos pritaikyti dalį tinklo infrastruktūros, kad duomenys būtų perduodami automatiškai.

    Kas keičiasi vartotojams?

    Išmanieji skaitikliai realiu laiku fiksuoja elektros suvartojimą ir perduoda rodmenis operatoriui, todėl sąskaitos dažniau paremamos faktiniu vartojimu, o ne prognozėmis. Tai ypač aktualu namų ūkiams, kurių vartojimas kinta sezoniškai, taip pat smulkiajam verslui.

    Vartotojams atsiranda daugiau galimybių sekti, kiek energijos suvartojama konkrečiu metu, ir atitinkamai koreguoti įpročius. NFOŚiGW pabrėžia, kad tai palengvina išlaidų kontrolę ir leidžia efektyviau pasinaudoti tarifu, kuris priklauso nuo paros meto.

    Kodėl tai svarbu tinklui?

    Fondas pažymi, kad išmanioji apskaita tampa viena iš prielaidų modernizuoti elektros sistemą, ypač sparčiau augant atsinaujinančių išteklių gamybai. Turint detalesnius duomenis, operatoriams lengviau planuoti tinklo apkrovas ir tiksliau prognozuoti poreikį.

    Tokie skaitikliai taip pat svarbūs turintiems saulės elektrines, nes padeda stebėti į tinklą atiduodamos energijos kiekius. Praktikoje tai reiškia aiškesnę apskaitą ir mažiau neapibrėžtumo, kai vartojimas ir gamyba vyksta skirtingu paros metu.

    Investicijos finansuojamos iš Modernizavimo fondo lėšų, o NFOŚiGW nurodo, kad planuojama pasirašyti ir daugiau sutarčių. Be to, duomenys iš skaitiklių turi būti integruojami į Centrinę energijos rinkos informacinę sistemą (CSIRE), kuri turėtų pagreitinti informacijos apsikeitimą rinkoje ir supaprastinti procesus tarp dalyvių.

    Pagal galiojančius reikalavimus Lenkijoje iki 2031 metų liepos mėnesio visi galutiniai elektros vartotojai turi būti aprūpinti nuotolinio nuskaitymo skaitikliais, sujungtais su CSIRE. Tai reiškia, kad dabartinė 230 mln. eurų programa yra tik dalis platesnio nacionalinio perėjimo prie išmaniosios apskaitos.

  • Minesotos saulės elektrinę nuo piktžolių išgelbėjo 2 000 avių ir asilas: kodėl tai suveikė

    Minesotos valstijoje veikianti saulės elektrinė Sherco Solar susidūrė su netikėta, bet brangiai kainuojančia problema: prerijų žolės ir piktžolės taip suvešėjo, kad ėmė mesti šešėlį ant apatinės saulės modulių eilės. Dėl to krito gamyba, o dalis įrangos dirbo nestabiliai.

    Sprendimas pasirodė esantis ne techninis, o ūkiškas: elektrinės valdytojai į teritoriją atgabeno apie 2 000 avių, kurios nuolat ganosi tarp modulių ir suėda augmeniją. Kartu atsivežtas vienas asilas gavo „apsaugos“ užduotį – jis atbaido plėšrūnus, pirmiausia kojotus.

    Dideliuose saulės parkuose augmenijos kontrolė yra ne tik estetikos klausimas. Per aukšti augalai mažina tiesioginės saulės šviesos patekimą į modulius, o net ir dalinis užtamsinimas gali išbalansuoti grandines, mažinti efektyvumą ir didinti prastovų riziką.

    Mechaninis pjovimas tokio masto teritorijoje reiškia dažną technikos darbą tarp konstrukcijų, dulkių sluoksnį ant modulių ir didesnę atsitiktinių pažeidimų tikimybę. Chemijos naudojimas gali kelti papildomų aplinkosauginių klausimų, ypač jei siekiama išlaikyti vietinių augalų įvairovę ir apsaugoti dirvožemį.

    Avių ganymas saulės parkuose pastaraisiais metais vis dažniau minimas kaip praktiška alternatyva: gyvuliai augalus nugraužia arti žemės, paprastai nepasiekia modulių, o judėdami tarp eilių nesukelia tokios žalos rizikos kaip technika. Be to, jų mėšlas grąžina maistines medžiagas į dirvą ir gali mažinti „vėlimosi“ sluoksnį, kai susikaupia per daug nudžiūvusios žolės.

    Sherco Solar atveju tai tapo dar ir būdu apsaugoti infrastruktūrą nuo problemų, kurios kyla, kai augalų liekanos sulaiko drėgmę prie metalinių atramų ir gali spartinti koroziją. Elektrinės teritorijoje taip pat buvo sodinami vietiniai augalai, kad būtų stiprinamas viršutinis dirvos sluoksnis ir kuriama palankesnė buveinė apdulkintojams.

    Vienas įdomiausių šios istorijos aspektų – asilas, kuris veikia kaip bandos sargas. Ūkiuose asilai kartais naudojami gyvuliams saugoti, nes jie linkę agresyviai reaguoti į laukinius šuninius ir gali ginti bandą nuo užpuolimų.

    Toks sprendimas leidžia mažinti nuostolius be papildomų fizinių barjerų ar nuolatinio žmogaus budėjimo. Didelėse, aptvertose teritorijose tai svarbu ir dėl kaštų, ir dėl to, kad gyvuliai išlieka „darbo jėga“, o ne problema, kurią dar reikia saugoti.

    Sherco Solar istorija atspindi platesnę tendenciją: atsinaujinančios energetikos objektai vis dažniau ieško sprendimų, kurie vienu metu mažina priežiūros kaštus ir gerina poveikio aplinkai balansą. Tokie modeliai, kai žemė naudojama ir energijai, ir žemės ūkio veiklai, dažnai vadinami agrofotovoltika.

    Nors kiekvienas parkas turi skirtingas sąlygas, avys čia tampa ne simboliniu, o praktišku įrankiu: jos padeda valdyti šešėliavimo riziką, sumažina technikos poreikį ir leidžia palaikyti tvarkingą, biologiškai aktyvią teritoriją visą sezoną.

  • Lenkijos kariuomenė stabdo vėjo parkus: per 2,5 metų nepritarta 464 projektams dėl saugumo

    Lenkijoje aštrėja konfliktas tarp sparčiai augančios vėjo energetikos ir gynybos poreikių. Nuo 2024 metų pradžios iki 2026 metų gegužės pabaigos kariuomenė neigiamai įvertino 464 planuojamų vėjo jėgainių parkų vietas, tai sudaro apie 40 proc. pateiktų siūlymų.

    Vien 2026 metų pirmoje pusėje neigiamų išvadų dalis išaugo iki maždaug 46 proc. Kariuomenė aiškina, kad atsisakymų daugėja dėl didėjančio mokymų intensyvumo ir poreikio turėti daugiau erdvės ne tik Lenkijos, bet ir sąjungininkų pajėgoms.

    Kas trukdo kariuomenei?

    Gynybos institucijos pabrėžia praktines rizikas, susijusias su vis aukštesnėmis turbinos konstrukcijomis. Šiuolaikinės vėjo jėgainės neretai pasiekia daugiau nei 250 metrų aukštį, todėl tampa kliūtimi skrydžiams žemame aukštyje ir riboja taktinio manevravimo galimybes.

    Pasak kariuomenės argumentų, vėjo jėgainės gali apsunkinti sraigtasparnių maršrutus, o dėl oro srautų turbulencijos rizika išlieka ne tik šalia bokšto, bet ir už jo. Taip pat akcentuojama, kad didelės konstrukcijos komplikuoja bepiločių orlaivių skrydžius ir gali kištis į karinių naikintuvų skrydžių koridorius.

    Žvalgybos rizika ir sensorių klausimas

    Be skrydžių saugos, keliama ir žvalgybos grėsmių tema. Vėjo jėgainių infrastruktūra, įskaitant ant bokštų montuojamas kameras ar įvairius jutiklius, teoriškai gali būti panaudota stebėti dideles teritorijas ir rinkti duomenis apie karinių dalinių judėjimą.

    Toks argumentas ypač aktualus regionuose, kur arti yra poligonai, karinės bazės ar logistikos koridoriai. Kariuomenės požiūriu, net ir civiliniai įrenginiai, jei jie prastai sureguliuoti ar nepakankamai prižiūrimi, gali tapti informacijos nutekėjimo kanalu.

    Kompromisų paieška tarp energetikos ir gynybos

    Lenkijos pareigūnai viešai pripažįsta, kad tenka derinti energetinį saugumą su karinio saugumo poreikiais. Seime svarstant šį klausimą pulkininkas Robertas Weisgergeris pabrėžė, kad kiekvienu atveju vertinamas balansas tarp šalies energetikos interesų ir gynybos užduočių.

    Šis ginčas vyksta platesniame Europos kontekste: vėjo energetika laikoma vienu svarbiausių būdų mažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, tačiau po 2022 metų sustiprėję gynybos planai daugelyje šalių iškėlė ir oro erdvės, treniruočių teritorijų bei kritinės infrastruktūros apsaugos klausimus.

    Praktikoje tai reiškia, kad dalis projektų gali būti nukreipiami į alternatyvias vietas, koreguojami aukštingumo ar išdėstymo sprendiniai, o kai kuriais atvejais investuotojai susiduria su ilgesnėmis derinimo procedūromis. Rinkai tai siunčia aiškią žinutę: vėjo parkų plėtra toliau vyks, bet vis dažniau turės įrodyti suderinamumą su gynybos reikalavimais.

  • Saudo Arabija dykumoje pasodino 159 mln. medžių: ką po penkerių metų rodo realūs rezultatai

    Didelė šalies teritorijos dalis yra sausringa, todėl projektas nuo pat pradžių buvo vertinamas kaip sudėtingas: medžiams reikia nuolatinio vandens, o karštis ir dirvožemio druskingumas mažina išgyvenamumą. Vis dėlto viešai skelbiama pažanga rodo, kad dalyje regionų pavyko sukurti veikiančius atkūrimo modelius, ypač ten, kur projektai derinami su dirvožemio stabilizavimu ir natūralios augalijos grąžinimu.

    Žalinimas vyksta ne vien atvirose dykumų teritorijose. Medžiai sodinami palei pagrindines automagistrales, atkuriamos ganyklos, o miestuose, įskaitant Rijadą, plečiami parkai ir žaliosios zonos, kurios mažina karščio salų efektą ir dulkių taršą.

    Vienas svarbiausių klausimų tokio masto projektuose yra vanduo: tradicinis laistymas gėlu vandeniu būtų sunkiai suderinamas su ilgalaikiu tvarumu. Todėl programoje akcentuojami vandens taupymo sprendimai, įskaitant lietaus vandens surinkimą, užtvankas ir dalies želdinių laistymą išvalytomis nuotekomis, taip mažinant spaudimą gėlo vandens ištekliams.

    Ekspertai pabrėžia, kad sėkmę dažnai lemia ne vien medžių skaičius, o tai, ar atkurtos teritorijos tampa atsparios be nuolatinės žmogaus intervencijos. Dėl to vis dažniau taikomas požiūris, kai kartu su sodinimu atkuriama vietinė augalija, saugomas dirvožemis nuo erozijos ir parenkamos sausrai atsparesnės rūšys.

    Šalies planai nesibaigia dabartiniais rodikliais: iki 2030 metų siekiama atkurti apie 2,5 mln. hektarų žemės. Ilgesnėje perspektyvoje įvardijami dar ambicingesni tikslai, tarp jų ir didesnės apimties želdinimas bei reikšmingai išplėstos atkūrimo teritorijos.

    Lygiagrečiai žalinimo programoms deklaruojami ir energetikos tikslai: numatyta didinti atsinaujinančių šaltinių dalį elektros gamyboje bei plėsti saugomas gamtines teritorijas. Tokia kryptis svarbi todėl, kad klimato kaitos švelninimo priemonės vertinamos kaip visuma, o ne kaip atskiri, tarpusavyje nesusiję projektai.

    Vis dėlto specialistai ragina vertinti rezultatus per ilgalaikę prizmę: medžių sodinimas sausame klimate yra tik pirmas žingsnis, o tikrasis išbandymas prasideda vėliau, kai reikia užtikrinti išgyvenamumą, biologinę įvairovę ir realų poveikį dirvožemiui bei vietos mikroklimatui. Dėl to artimiausi metai parodys, ar dabartiniai skaičiai virs stabiliai veikiančiomis ekosistemomis.

  • „Iberdrola“ modernizuos Whitelee vėjo parką: galia augs iki 1 000 MW, turbinų bus gerokai mažiau

    Ispanijos energetikos grupė „Iberdrola“ per savo Jungtinėje Karalystėje veikiančią bendrovę ScottishPower paskelbė planuojanti modernizuoti Whitelee – didžiausią sausumos vėjo elektrinių parką Didžiojoje Britanijoje, esantį Škotijoje. Parkas veiklą pradėjo 2008 metais ir vėliau buvo plėstas, o dabar ruošiamas vadinamajam repowering etapui.

    Projektas numato senesnes turbinas pakeisti naujesniais, galingesniais įrenginiais, todėl bendra Whitelee parko galia turėtų beveik padvigubėti. „Iberdrola“ nurodo, kad tikslas – augti nuo dabartinių 539 MW iki 1 000 MW, kartu reikšmingai mažinant turbinų skaičių.

    Po modernizacijos turbinų skaičius turėtų sumažėti nuo 215 iki 124. Tokia kryptis atspindi vieną svarbiausių pastarųjų metų vėjo energetikos tendencijų Europoje: senstančių parkų atnaujinimą, kai didesnis elektros gamybos potencialas pasiekiamas ne didinant įrenginių kiekį, o diegiant efektyvesnes technologijas.

    „Iberdrola“ skelbia, kad modernizacija siejama su maždaug 1,8 mlrd. eurų investicijomis. Bendrovė taip pat akcentuoja ekonominį efektą Škotijai: per artimiausią dešimtmetį projektas, jos vertinimu, galėtų sugeneruoti apie 380 mln. eurų bendrosios pridėtinės vertės ir prisidėti prie užimtumo augimo.

    Repowering procesas vis dažniau įvardijamas kaip svarbus būdas spartinti atsinaujinančios energetikos plėtrą jau užstatytose teritorijose, kai leidimai, infrastruktūra ir prisijungimas prie tinklų yra sukurti anksčiau. Tai leidžia greičiau didinti gamybą ir mažinti elektros savikainą, nors projektams vis tiek reikia sudėtingo planavimo ir suderinimų dėl statybų, logistikos bei tinklų pralaidumo.

    Šios krypties mastą iliustruoja ir Europos vėjo energetikos asociacijos WindEurope vertinimai. Organizacija yra skelbusi, kad 2026–2030 metais Europoje iš eksploatacijos gali būti išimti maždaug 16 GW galios vėjo įrenginiai, o apie 8 GW iš jų galėtų būti pakeisti moderniais sprendimais, kurie leistų sukurti gerokai didesnę – apie 17 GW – naujų turbinų galią.

    „Iberdrola“ savo pranešimuose pabrėžia, kad Jungtinė Karalystė išlieka viena svarbiausių grupės investicinių krypčių. Pasak bendrovės, grupėje dirba daugiau nei 45 000 darbuotojų, o nuo 2001 metų į elektros tinklus, atsinaujinančią energetiką ir energijos kaupimą ji investavo daugiau nei 175 mlrd. eurų.

  • „TotalEnergies“ perima „Shell“ žaliąjį portfelį Europoje: sandoris už šimtus milijonų eurų

    „TotalEnergies“ perima „Shell“ žaliąjį portfelį Europoje: sandoris už šimtus milijonų eurų

    Sandoris, stiprinantis pozicijas Europoje

    Prancūzijos energetikos grupė „TotalEnergies“ pranešė pasirašiusi susitarimą su „Shell“ dėl šios įmonės Europos sausumos atsinaujinančios energetikos verslų įsigijimo. Sandorio suma oficialiai neatskleidžiama, tačiau su transakcija susijęs šaltinis ją vertino kaip siekiančią kelis šimtus milijonų eurų.

    Įsigijimas apima tiek jau veikiančius, tiek statomus saulės ir vėjo projektus, taip pat vystomą projektų portfelį keliuose svarbiausiuose Europos rinkose. Tokie aktyvai energetikos bendrovėms leidžia greičiau didinti žaliosios elektros gamybą, nelaukiant ilgų naujų leidimų ir plėtros ciklų.

    Ką „TotalEnergies“ perka iš „Shell“

    „TotalEnergies“ skelbia įsigysianti apie 4 gigavatų elektros gamybos pajėgumų portfelį, daugiausia saulės ir vėjo elektrinių, kurios jau veikia arba yra statomos Italijoje ir Nyderlanduose. Be to, į sandorį įtraukti saulės, vėjo ir baterijų kaupimo projektai Italijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Ispanijoje.

    Rinkoje tokie portfeliai paprastai vertinami kaip ypač patrauklūs dėl prognozuojamų pinigų srautų, ypač kai dalis projektų jau veikia ar yra arti komercinės eksploatacijos pradžios. Baterijų kaupimo projektai taip pat svarbūs, nes padeda mažinti vėjo ir saulės generacijos nepastovumą bei stabilizuoja tinklą.

    Lygiagrečiai – dalies turto pardavimas „KKR“

    Kartu „TotalEnergies“ pranešė sudariusi dar vieną sandorį: 50 proc. dalį vėjo ir saulės aktyvų portfelyje Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Lenkijoje ji parduos JAV investicijų bendrovei „KKR“. Šis sandoris visą portfelį įvertina maždaug 1,8 milijardo eurų.

    Parduodamas portfelis sudaro apie 1,2 gigavato elektros gamybos pajėgumų. Tokia struktūra leidžia energetikos grupei iš dalies susigrąžinti kapitalą ir finansuoti naujus projektus, kartu išlaikant dalyvavimą ir būsimą grąžą iš veikiančių aktyvų.

    „Šie du sandoriai leidžia mums optimizuoti kapitalo paskirstymą atsinaujinančioje energetikoje, tuo pat metu tęsiant integruotos elektros strategijos įgyvendinimą“, – sakė „TotalEnergies“ dujų, atsinaujinančios energetikos ir elektros padalinio vadovas Stephane Michel.

    Platesnė tendencija: naftos milžinės persitvarko

    „TotalEnergies“ teigia, kad sandoris su „Shell“ sustiprins jos atsinaujinančios energetikos veiklą Europoje. Bendrovės vertinimu, regione ji jau turi beveik 10 gigavatų pastatytų arba vystomų gamybos pajėgumų, o dar apie 27 gigavatus yra plėtros stadijoje.

    Pastaraisiais metais Europos energetikos rinkoje ryškėja tendencija, kai didžiosios naftos ir dujų bendrovės peržiūri atsinaujinančios energetikos portfelius, siekdamos didesnio efektyvumo, mažesnės rizikos ir aiškesnės grąžos. Dalis grupių renkasi aktyvų rotaciją: įsigyja brandesnius projektus, o dalį veikiančių portfelių parduoda finansiniams investuotojams.

    Tokia dinamika ypač suaktyvėja dėl Europoje augančių tinklo pajėgumų, spartėjančios elektrifikacijos ir didėjančio poreikio lanksčioms sistemoms, kurias papildo energijos kaupimas. Dėl to atsinaujinančios energetikos projektai vis dažniau vertinami ne kaip pavienės elektrinės, o kaip integruoti portfeliai, leidžiantys stabiliai tiekti elektrą skirtingomis rinkos sąlygomis.

  • Lenkijos biogazo rinka įsibėgėja: „MDI Energia“ plečia jėgainę iki 1,5 MW Lubline

    Lenkijoje spartėjant energetikos transformacijai, biogazas vis dažniau vertinamas kaip patikima ir valdoma vietinė energijos gamyba. Tai ypač svarbu sistemoje, kur didėja saulės ir vėjo generacijos dalis, tačiau kartu auga ir poreikis stabiliai galiai.

    Įmonė „MDI Energia“ pasirašė sutartį su „Doral Environmental Infrastructures“ grupei priklausančia bendrove dėl naujos biogazą naudojančios kogeneracinės jėgainės statybos Kaplonosuose, Liublino vaivadijoje. Projektas numato 0,5 MW elektrinės galios įrenginį, kurį planuojama pastatyti per 12 mėnesių nuo sutarties pasirašymo.

    Nauja jėgainė bus statoma greta jau veikiančio 1 MW objekto, kurį „MDI Energia“ šioje vietoje įgyvendino 2023–2024 metais. Taip bendra aikštelės galia turėtų išaugti iki 1,5 MW, o pati lokacija tampa pavyzdžiu, kaip rinka renkasi plėtrą ten, kur jau sukurta infrastruktūra ir užtikrintas žaliavų tiekimas.

    „Tai dar vienas mūsų kontraktas su „Doral Environmental Infrastructures“ grupe. Matome augantį susidomėjimą naujomis biogazo ir biometano instaliacijomis, taip pat plėtra tose pačiose vietose arba šalia jau veikiančių objektų“, – sakė „MDI Energia“ valdybos viceprezidentas Antoni Kubasiewiczius.

    Biogazas kaip valdoma generacija

    Skirtingai nei saulės ar vėjo elektrinės, biogazo gamyba gali būti reguliuojama pagal sistemos poreikį, nes ji tiesiogiai nepriklauso nuo oro sąlygų. Dėl to biogazo jėgainės gali prisidėti prie elektros tinklo balansavimo, ypač piko valandomis ar sumažėjus atsinaujinančiai generacijai.

    Be elektros, kogeneracija leidžia efektyviai panaudoti ir šilumą, todėl tokie objektai dažnai vertinami kaip racionalus sprendimas regionuose, kur galima realizuoti šilumos vartojimą vietoje. Papildomas argumentas investuotojams yra vietinių žaliavų panaudojimas ir trumpesnės tiekimo grandinės.

    „Dėl stabilios ir valdomos energijos gamybos bei vietinių žaliavų panaudojimo šie šaltiniai gali atlikti vis svarbesnį vaidmenį balansuojant nacionalinę elektros energetikos sistemą“, – pabrėžė A. Kubasiewiczius.

    Didžiausios viltys siejamos su biometanu

    Rinkos dalyviai didžiausią augimo potencialą sieja su biometanu, tai yra iki gamtinių dujų kokybės išvalytu biogazu, kurį galima tiekti į dujų tinklus arba naudoti transporte. Tokia kryptis ypač aktuali šalims, siekiančioms mažinti importuojamų iškastinių dujų dalį ir stiprinti energetinį saugumą.

    Lenkijos Vyriausybė 2026 metų liepos 14 dieną pritarė Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymo pakeitimo projektui, kuriuo numatomas, be kita ko, aukcioninis paramos mechanizmas biometaną gaminančioms didesnėms nei 1 MW galios instaliacijoms bei reglamentavimas dėl tiesioginių dujotiekių. Investuotojams tai reiškia bandymą sukurti aiškesnes ir labiau prognozuojamas taisykles sektoriui, kuris iki šiol vystėsi lėčiau.

    „Reguliavimo pokyčių kryptis sektoriui aiškiai palanki. Kartu su augančiu vietos ir užsienio investuotojų dėmesiu tai sudaro sąlygas biogazo ir biometano projektams pereiti į įgyvendinimo etapą gerokai didesniu mastu nei iki šiol“, – teigė A. Kubasiewiczius.

    „MDI Energia“ plečia vaidmenį rinkoje

    Kaplonosų projektas „MDI Energia“ yra ir strateginio veiklos modelio pokyčio dalis. Bendrovė signalizuoja siekį stiprinti kompetencijas ne tik kaip rangovė, bet ir kaip įmonė, prisidedanti prie projektų parengimo, ankstyvųjų etapų planavimo ir sprendinių parinkimo.

    Įmonė akcentuoja, kad per daugiau nei dešimtmetį sukaupta patirtis projektuojant, statant ir paleidžiant biogazo objektus leidžia greičiau standartizuoti sprendimus ir mažinti projekto rizikas. Rinkai tai svarbu, nes biogazo projektai paprastai reikalauja patikimo žaliavų tiekimo, aiškaus šilumos ar elektros realizavimo ir suderintų leidimų.

    Nors biogazo segmentas Lenkijoje kol kas gerokai mažesnis už saulės ar vėjo energetiką, investuotojai jį vertina kaip praktišką priemonę vienu metu spręsti kelias užduotis: panaudoti žemės ūkio atliekas, gaminti energiją vietoje ir suteikti sistemai stabilios galios.