CP v2

Tag: Atsinaujinanti energetika

  • Saulės elektrinė, kuri turėjo gaminti energiją: mokslininkai po moduliais aptiko šimtus rūšių

    Saulės elektrinė, kuri turėjo gaminti energiją: mokslininkai po moduliais aptiko šimtus rūšių

    Saulės elektrinės dažniausiai siejamos su švaresne elektros gamyba ir mažesnėmis emisijomis, tačiau nauji tyrimai rodo dar vieną svarbų efektą. Kai dalis parkų planuojami nepaliekant žemės plikos, o įrenginių teritorijos prižiūrimos tausojančiai, po moduliais gali formuotis netikėtai turtingos buveinės.

    Vokietijoje atliktuose biologinės įvairovės stebėjimuose antžeminiuose saulės parkuose užfiksuota daugiau kaip 300 augalų rūšių. Kartu identifikuota per 30 žiogų ir skėrių rūšių, o taip pat registruota 13 skirtingų šikšnosparnių rūšių, besinaudojančių tokiose teritorijose susiklosčiusiomis sąlygomis.

    Kas keičiasi po moduliais?

    Pagrindinis skirtumas atsiranda tada, kai parkų plėtra derinama su vietine augalija ir ribojama intensyvi žemės dirbimo praktika. Dalis saulės elektrinių teritorijų yra aptvertos, rečiau trikdomos žmonių, jose paprastai nevyksta arimas ir sumažėja pesticidų bei herbicidų naudojimo poreikis.

    Modulių metamas šešėlis ir jų suformuojamas mikroklimatas taip pat turi įtakos: dirva dažniau išlaiko drėgmę, temperatūrų svyravimai tampa švelnesni. Tokios sąlygos palankios daugiametėms žolėms ir laukinėms gėlėms, kurios savo šaknimis stabilizuoja dirvožemį ir mažina erozijos riziką.

    Kodėl tai svarbu biologinei įvairovei?

    Įvairesnė augalija reiškia daugiau maisto ir slėptuvių vabzdžiams, o vabzdžių gausa pritraukia aukštesnių mitybos grandžių gyvūnus. Šikšnosparniai, kurie minta skraidančiais vabzdžiais, tokiuose plotuose gali rasti daugiau grobio, ypač jei aplinkinėse teritorijose vyrauja intensyvus žemės ūkis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad saulės parkai savaime nėra garantuota „gamtos oazė“: daug lemia projektavimo ir priežiūros sprendimai. Jei teritorija nuolat šienaujama iki plikos vejos, dažnai trikdoma technikos arba naudojamos cheminės priemonės, biologinės įvairovės nauda gali būti gerokai mažesnė.

    Ką tai gali reikšti ateities projektams?

    Atsinaujinančios energetikos plėtra Europoje spartėja, todėl didėja ir konkurencija dėl žemės naudojimo. Dėl to vis dažniau ieškoma sprendimų, kaip mažinti infrastruktūros poveikį kraštovaizdžiui ir gamtai, o kartu išlaikyti ekonominį projektų gyvybingumą.

    Praktikoje tai reiškia aiškesnį dėmesį vietinių augalų mišiniams, švelnesniam šienavimo režimui, buveinių fragmentacijos mažinimui ir ilgalaikiam monitoringui. Tyrimai rodo, kad suderinus energijos gamybą su ekologiniais tikslais, saulės elektrinės gali tapti ne tik klimato politikos, bet ir biologinės įvairovės stiprinimo dalimi.

    Tokie rezultatai nekeičia fakto, kad kiekvienas projektas turi būti vertinamas atskirai, atsižvelgiant į vietos ekosistemas ir saugomas teritorijas. Vis dėlto vis daugiau duomenų leidžia teigti: gerai suplanuota saulės elektrinė kartais sukuria sąlygas gamtai atsikurti ten, kur to mažiausiai tikėtasi.

  • Ohajas pirmauja pagal vėjo ir saulės elektrinių leidimus, bet taip pat „nurašo“ daugiausia projektų

    Ohajas pirmauja pagal vėjo ir saulės elektrinių leidimus, bet taip pat „nurašo“ daugiausia projektų

    Ohajas per pastaruosius metus tapo ryškiu paradoksu JAV atsinaujinančios energetikos žemėlapyje: valstija nagrinėja itin daug vėjo ir saulės elektrinių leidimų, tačiau kartu dažniau nei kitos stabdo ar praranda projektus dar iki galutinio sprendimo. Tai rodo recenzuotas tyrimas, apėmęs 19 valstijų ir kelių šimtų projektų paraiškas.

    Tyrėjai išskiria, kad vien paraiškų skaičius pats savaime nereiškia palankios aplinkos investuotojams. Ohajo pavyzdys atskleidžia, jog net ir formaliai neblogas patvirtinimo rodiklis gali slėpti didelį neapibrėžtumą, kai nemaža dalis iniciatyvų žlunga dėl atmetimų arba vystytojų sprendimo pasitraukti.

    Skaičiai, kurie išsiskiria

    Tyrime analizuotos vėjo ir saulės elektrinių paraiškos, pateiktos nuo 2015 iki 2024 metų, iš viso 460 projektų 19 valstijų. Bendras vaizdas buvo palyginti stabilus: daugumoje valstijų patvirtinama apie 90 proc. paraiškų, o įprastas laukimo laikas siekia maždaug vienus metus.

    Ohajas šiame kontekste tapo išskirtiniu atveju. Valstija per tirtą laikotarpį išnagrinėjo 61 projektą, daugiau nei bet kuri kita tyrime dalyvavusi valstija, tačiau taip pat fiksavo didžiausią atmetimų skaičių ir nemažai atvejų, kai vystytojai pasitraukė dar nepriėmus sprendimo.

    Kas pasikeitė po 2021 metų?

    Lūžio tašku tyrėjai įvardija 2021 metais priimtą teisės aktą, suteikusį savivaldos lygmeniui daugiau galios riboti didelio masto vėjo ir saulės projektus. Idėja buvo stiprinti vietos bendruomenių balsą, tačiau praktikoje tai sukūrė naują rizikos sluoksnį net projektams, kurie jau buvo patekę į leidimų išdavimo procesą.

    Tyrime pažymima, kad po šių pokyčių leidimus išduodančios institucijos sprendimuose pradėjo daug labiau remtis vietos pasipriešinimu. Dėl to, pasak analitikų, net ir techniškai parengti projektai susiduria su sunkiai prognozuojamu rezultatu, o vieninga vietos politikų ar gyventojų nepritarimo pozicija kai kuriais atvejais tampa lemiamu faktoriumi.

    Vystytojų reakcija ir teisiniai ginčai

    Padidėjęs neapibrėžtumas paveikė ir vystytojų elgesį: dalis bendrovių viešai deklaravo nebenorinčios tęsti plėtros valstijoje, o kiti projektai įstrigo teisiniuose ginčuose. Kai kurios įmonės siekia įrodyti, kad sprendimų kriterijai taikomi nevienodai, o procesas tampa sunkiai planuojamas tiek terminų, tiek sąnaudų prasme.

    „Tai tapo rusiškos ruletės žaidimu, ir mes jo daugiau nežaisime“, – sakė vienos plėtotojų bendrovės atstovas, komentuodamas sprendimą nebetęsti projektų Ohajuje.

    Kartu pabrėžiama, kad investuotojams svarbu ne tik galutiniai patvirtinimo procentai, bet ir tai, kiek projektų realiai pasiekia sprendimo stadiją. Jei reikšminga dalis iniciatyvų pasitraukia proceso metu, regionas praranda tiek planuotą generaciją, tiek su ja susijusias darbo vietas ir mokesčių pajamas.

    Ohajo leidimus administruojanti institucija kritikuoja tokį vertinimą ir akcentuoja, kad bendras patvirtintų projektų skaičius išlieka didelis, o patvirtinimo rodiklis, vertinant ilgesnį laikotarpį, panašus į kai kurių kitų valstijų. Vis dėlto tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ankstesniais metais, kai projektai buvo tvirtinami beveik automatiškai, statistika „išlygina“ vėlesnį griežtesnį etapą, todėl vien bendras vidurkis gali klaidinti.

    Tyrimo autoriai teigia, kad Ohajo atvejis atskleidžia platesnę problemą: dalyje valstijų sprendimų priėmimas persikelia į vietos lygmenį, kur informacija apie procesus ir priežastis dažnai nėra sistemingai kaupiama. Dėl to tampa sunkiau suprasti, kur ir kodėl atsinaujinančios energetikos projektai stringa, net jei nacionaliniu mastu leidimų išdavimas atrodo gana sėkmingas.

  • „Engie“ perka 30 MW vėjo parką Lenkijoje: sandoris augina grupės žaliosios energijos portfelį

    Prancūzijos energetikos grupės „Engie“ valdoma „Engie Zielona Energia“ pasirašė sutartį dėl Lenkijoje veikiančio Kamionkos vėjo parko įsigijimo. 30 MW galios objektas iki šiol priklausė atsinaujinančios energetikos plėtotojai „BayWa r.e.“.

    Vėjo parkas įsikūręs Vakarų Pamario vaivadijoje ir veikia nuo 2012 metų. Jį sudaro 12 vėjo turbinų, o sandoris leidžia „Engie“ sustiprinti veikiančių, pajamas generuojančių atsinaujinančios energijos aktyvų dalį Lenkijos rinkoje.

    Kas perkama ir kodėl tai svarbu

    Tokio tipo įsigijimai energetikos grupėms yra būdas greičiau didinti žaliąją gamybą, nes nereikia laukti ilgo leidimų, prijungimo prie tinklų ir statybų ciklo. Lenkijoje tai ypač aktualu dėl ribotų tinklų pralaidumų ir ilgesnių projektų parengimo terminų.

    „Engie“ nurodo, kad po šio sandorio grupės atsinaujinančių energijos išteklių portfelis Lenkijoje viršija 400 MW ir apima sausumos vėjo parkus bei saulės elektrines. Skaičiuojama, kad šių aktyvų metinė elektros gamyba siekia daugiau nei 700 GWh.

    Pagal bendrovės pateiktą informaciją, 2025 metų pabaigoje „Engie“ Lenkijoje turėjo 240,9 MW įrengtos galios sausumos vėjo parkuose. Naujas pirkinys papildo portfelį regione, kuriame vėjo generacija tradiciškai išlieka viena svarbiausių atsinaujinančios energetikos krypčių.

    Įmonių komentarai ir strategija

    „Kamionkos vėjo parko įsigijimas atitinka mūsų požiūrį plėtoti atsinaujinančios energijos portfelį Lenkijoje, derinant naujų investicijų įgyvendinimą ir veikiančių projektų įsigijimą“, – sakė „Engie Polska“ vadovas Piotras Rogóžas.

    „Šio vėjo parko pardavimas „Engie“ yra svarbus žingsnis abiem įmonėms, ir esame įsitikinę, kad projektas toliau kurs reikšmingą vertę naujajam savininkui“, – sakė „BayWa r.e.“ Lenkijos padalinio vadovas Arturas Marchewka.

    „Engie“ taip pat akcentuoja, kad vienas iš ją dominančių plėtros kelių yra veikiančių projektų įsigijimas, kai vėliau galima didinti efektyvumą ir gamybą. Praktikoje tai dažnai siejama su repowering sprendimais, kai senesnės turbinos pakeičiamos naujesnėmis, galingesnėmis arba optimizuojama parko veikla.

    Platesnis kontekstas: konsolidacija ir vėjo energetikos tempas

    Lenkijos sausumos vėjo rinka pastaraisiais metais išgyvena permainų etapą: vienoje pusėje auga elektros paklausa ir spaudimas dekarbonizuoti gamybą, kitoje pusėje išlieka iššūkiai dėl tinklų, reguliavimo ir projektų vystymo trukmės. Dėl to rinkoje matyti didesnis susidomėjimas įsigijimais, kai nuperkamas jau veikiantis turtas.

    „Engie“ yra Paryžiuje įsikūrusi energetikos grupė, kurios didžiausia akcininkė yra Prancūzijos valstybė. Bendrovė skelbia, kad 2025 metais grupės apyvarta siekė 71,9 mlrd. eurų, o jos akcijomis prekiaujama Paryžiaus ir Briuselio biržose.

    Nors finansinės sandorio sąlygos šiame pranešime neatskleidžiamos, pats įsigijimas rodo kryptį, kurią renkasi didieji energetikos žaidėjai regione: didinti atsinaujinančios energijos dalį ne tik per naujas statybas, bet ir per tikslines, veiklą iškart stiprinančias akvizicijas.