Tag: Atsinaujinanti energetika

  • OZE Lenkijoje nestabdo, bet keičia žaidimo taisykles: daugiau kaupimo, naujos vėjo ir aukcionų sąlygos

    Lenkijos atsinaujinančios energetikos plėtra nemažėja, tačiau rinka įžengė į brandesnį etapą, kuriame svarbiausi tampa ne vien nauji saulės ir vėjo parkai. Vis daugiau dėmesio skiriama elektros tinklų pralaidumui, energijos kaupimui ir sistemos lankstumui, be kurių sparčiai auganti generacija ima kelti iššūkių operatoriams ir investuotojams.

    Šias tendencijas akcentavo Katovicuose vykusioje konferencijoje Energy Days surengta diskusija apie OZE rinką po ankstesnio investicijų šuolio. Dalyviai pabrėžė, kad finansų institucijų ir investuotojų dėmesys išlieka, tačiau projektų pelningumą vis dažniau lemia ne vien pagaminamos kilovatvalandės, o gebėjimas patikimai tiekti elektrą tada, kai jos labiausiai reikia.

    Nuo plėtros prie balansavimo

    Pastaraisiais metais Lenkija sparčiai didino saulės elektrinių pajėgumus, tačiau dabar fotovoltikos augimas, tikėtina, bus nuosaikesnis. Rinkos dalyviai vis dažniau sutaria, kad naujiems projektams vien gamybos nebeužtenka, o papildomos investicijos į baterijų sistemas tampa beveik privalomu elementu.

    Vėjo energetikoje vis daugiau kalbama apie repoweringą, kai senesnės, dažnai apie 1 MW galios turbinos keičiamos kelis kartus galingesniais įrenginiais, galinčiais siekti maždaug 4 MW. Tai leidžia didinti gamybą neplečiant tiek daug teritorijų, tačiau kartu kelia didesnius reikalavimus tinklams ir balansavimo priemonėms.

    „Rinka pasikeitė greičiau nei daugelio OZE projektų verslo modeliai: šiandien svarbu ne tik kiek pagamini, bet ir kiek kainuoja pagaminta energija konkrečiu momentu“, – sakė „Sunly Polska“ vadovas Marekas Motylis.

    Akcentas – kaupimas ir biometanas

    Diskusijoje daugiausia dėmesio sulaukė energijos kaupimo projektai, kurie laikomi vienu svarbiausių trūkstamų elektros sistemos elementų. Didelė saulės generacija dienomis ir ribotos galimybės perkelti energiją į vakaro piką didina poreikį baterijoms bei kitoms lankstumo priemonėms.

    „PGE“ grupės atstovai nurodė, kad energijos kaupimas tapo vienu pagrindinių investicinių prioritetų, nes be jo atsinaujinančių šaltinių gamyba dažniau susiduria su ribojimais. Kartu priminta, kad svarbų vaidmenį Lenkijoje jau atlieka hidroakumuliacinės elektrinės, tačiau lygiagrečiai plečiami ir baterijų parkai.

    Valstybės institucijos taip pat siekia paskatinti biogazo ir biometano plėtrą, kuri gali tapti papildomu lankstumo šaltiniu, ypač šildymo ir pramonės sektoriuose. Įvardyta, kad naujesni teisės aktų pakeitimai sudaro sąlygas aukcioniniu būdu remti didesnės galios biometano projektus, suteikiant rinkai aiškesnį investicinį signalą.

    Aukcionai ir dideli skaičiai iki 2026 metų

    Urząd Regulacji Energetyki (URE) atstovai informavo, kad OZE aukcionai planuojami 2026 metų lapkričio 2–10 dienomis, o jų taisyklės iš esmės išliks paremtos kainos kriterijumi. Akcentuota, kad paramos galėtų siekti bendra daugiau nei 76 TWh žaliosios energijos apimtis.

    Didžiausia aukcionų dalis numatyta didesniems nei 1 MW saulės ir sausumos vėjo projektams, kurių konkurencija dėl paramos tradiciškai yra aktyviausia. Tuo pačiu rinkoje daugėja diskusijų, ar vien kainos kriterijus dar atitinka sistemos poreikius, kai vis svarbesnės tampa kaupimo ir lankstumo paslaugos.

    „Neturėtume skatinti didelių fotovoltikos parkų be energijos kaupimo, nes sistemoje vis dažniau tenka riboti gamybą“, – sakė politikas Ireneuszas Zyska.

    Rinkos dalyviai taip pat atkreipia dėmesį į visuomenės pasipriešinimą daliai investicijų ir į tai, kad didelių, mažos rizikos sausumos vėjo projektų, esančių arti statybos pradžios, rinkoje kol kas trūksta. Prognozuojama, kad didesnė tokių projektų banga gali pasirodyti apie 2027–2029 metus, kai investuotojai priims daugiau galutinių sprendimų.

    Bendras diskusijos tonas išliko aiškus: OZE plėtra Lenkijoje nesibaigia, tačiau ji vis labiau priklausys nuo to, kaip greitai bus vystomi tinklai, kaupimas ir reguliavimas, leidžiantis mažinti priverstinius gamybos ribojimus ir geriau išnaudoti jau pastatytus pajėgumus.

  • Gdansko proveržis: atidarė terminalą T5, Tuskas įvardijo, kada Baltica 2 tieks elektrą

    Gdansko uoste oficialiai atidarytas naujasis terminalas T5, kuris taps viena svarbiausių atramų Lenkijos jūrinio vėjo energetikos plėtrai. Premjeras Donaldas Tuskas pranešė, kad pirmoji elektra iš jūrinio vėjo parko Baltica 2 turėtų pasiekti tinklą 2027 metų pirmoje pusėje.

    Lenkija pastaraisiais metais spartina atsinaujinančios energetikos projektus, o jūrinis vėjas Baltijos jūroje laikomas vienu stabiliausių naujos generacijos šaltinių. Tokie projektai reikšmingi ne tik klimato tikslams, bet ir energetiniam saugumui, ypač mažinant priklausomybę nuo iškastinio kuro importo.

    Kam reikalingas terminalas T5?

    Terminalas T5 Gdansko uoste skirtas didelių jūrinio vėjo projektų logistikai: komponentų priėmimui, sandėliavimui ir krovai. Iš čia į Baltijos jūrą planuojama gabenti pagrindines Baltica 2 parko dalis, įskaitant turbinų elementus ir kitą įrangą, kuriems reikia specializuotos infrastruktūros.

    Pranešama, kad terminalo statybos vertė siekė apie 280 milijonų eurų. Didelė finansavimo dalis buvo susieta su Europos Sąjungos lėšomis, todėl projektas tapo ir praktiniu pavyzdžiu, kaip europinė parama gali paspartinti energetikos pertvarką.

    Kada tikėtis Baltica 2 elektros?

    Atidarymo renginyje Donaldas Tuskas patvirtino terminą, kurio rinkoje laukta jau seniai: pirmoji elektra iš Baltica 2 turėtų būti pagaminta 2027 metų pirmoje pusėje. Tokios datos reikšmingos tiek elektros rinkai, tiek tiekimo grandinėms, kurios turi būti suderintos iš anksto.

    Projektas siejamas su ambicija aprūpinti elektra milijonus namų ūkių, tačiau realus poveikis priklausys nuo faktinės įrengtos galios, prijungimo prie tinklų ir vėjo sąlygų. Jūrinio vėjo parkai paprastai pasižymi didesniu ir stabilesniu gamybos profiliu nei sausumos vėjas, todėl jie vertinami kaip svarbi sistemos balansavimo dalis.

    Ilgalaikė kryptis Baltijos jūroje

    Lenkijos valdžia viešai įvardija ilgalaikius jūrinio vėjo tikslus, o viešojoje erdvėje minimas siekis iki 2040 metų pasiekti iki 18 gigavatų įrengtą galią Baltijos jūroje. Tai reikštų ne tik didžiules investicijas, bet ir tūkstančius darbo vietų uostuose, pramonėje bei paslaugų sektoriuje.

    Gdansko renginyje taip pat akcentuota, kad valstybė siekia didesnio vietos įmonių vaidmens tiekimo grandinėje, kad didesnė projekto vertės dalis liktų šalies ekonomikoje. Tokia kryptis atitinka bendrą Europos tendenciją stiprinti vietinę pramonę, gamybą ir kritinės infrastruktūros kompetencijas.

    Renginio metu finansų ir ekonomikos ministras Andrzejus Domańskis papildomai pabrėžė Europos Sąjungos vaidmenį investicijoms ir paragino saugoti šalies narystę Bendrijoje. Šis akcentas susietas su tuo, kad dalis terminalo finansavimo buvo įmanoma būtent dėl europinių mechanizmų, kurie pastaraisiais metais dažnai tampa lemiamu veiksniu spartinant energetikos modernizavimą.

  • Lapkričio 3 dieną startuoja 148 tūkst. eurų kvietimas bendruomenėms: kas gali gauti paramą?

    Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) lapkričio 3 dieną skelbia papildomą kvietimą bendruomeninėms organizacijoms, veikiančioms šalia vėjo jėgainių ir kitų atsinaujinančių išteklių elektrinių. Kvietimui numatyta kiek daugiau nei 148 tūkst. eurų, o lėšos bus skiriamos projektams iš gamybos įmokos fondo.

    Šis kvietimas yra antrasis šiais metais. APVA duomenimis, už 2025 metais pagamintą ir į tinklus patiektą elektros energiją žaliosios elektros gamintojai sumokėjo apie 1 200 000 eurų gamybos įmokų, iš kurių apie 1 000 000 eurų skirta bendruomenėms, o likusi dalis – aplinkiniams namų ūkiams.

    Vasarą vykusio pirmojo kvietimo metu jau pasirašyta finansavimo sutarčių už maždaug 845 000 eurų. Dabar skelbiamas krepšelis sudarytas iš likusių nepanaudotų lėšų, todėl kvietimo suma mažesnė, tačiau galimybės bendruomenėms išlieka.

    Kas gali teikti paraiškas?

    Paraiškas galės teikti bendruomeninės organizacijos, kurių planuojami projektai bus įgyvendinami ne didesniu kaip 15 kilometrų atstumu nuo konkrečios elektrinės, už kurią sumokėta gamybos įmoka. Tai reiškia, kad esminė sąlyga yra ne savivaldybės ar seniūnijos ribos, o realus atstumas iki elektrinės.

    Nors skelbiamas vienas bendras kvietimas, kiekvienai elektrinei priskiriama atskira suma projektams finansuoti. Teikiant paraišką reikės pasirinkti vieną konkrečią elektrinę ir pretenduoti tik į su ja susietas gamybos įmokos lėšas.

    Vienam pareiškėjui paraiškų skaičius nėra ribojamas, tačiau projektai turi būti skirtingi ir savarankiški. Tai aktualu didesnėms bendruomenėms ar organizacijoms, kurios planuoja kelias atskiras iniciatyvas skirtingose vietose.

    Kokie projektai finansuojami?

    APVA nurodo, kad griežto leistinų veiklų sąrašo nėra, nes siekiama palikti bendruomenėms sprendimo laisvę. Vis dėlto lėšos bus skiriamos iniciatyvoms, kurios gerina ar tausoja aplinką ir sukuria apčiuopiamą socialinę arba ekonominę naudą vietos gyventojams.

    Finansavimo dydis vienam projektui priklausys nuo sumos, priskirtos pasirinktai elektrinei. Projektą įgyvendinti bus galima per 18 mėnesių, o patvirtintoms iniciatyvoms lėšos, pagal pasirašytą sutartį, numatomos išmokėti avansu.

    Taikomi ir ribojimai: šios paramos negalima naudoti veikloms, susijusioms su politinių partijų finansavimu, lošimais ar alkoholio bei tabako populiarinimu. Tokie apribojimai skirti užtikrinti, kad gamybos įmokos realiai grįžtų į bendruomenėms naudingus, viešą interesą atitinkančius sprendimus.

    Kaip bus vertinamos paraiškos?

    Projektai bus vertinami balais, o finansavimas atiteks daugiausiai balų surinkusioms paraiškoms. Vertinant bus atsižvelgiama į atstumą iki elektrinės, partnerystę su savivaldybe ar jos įstaigomis, švietėjišką poveikį energijos efektyvumo ir tvarumo temomis, ilgalaikę naudą bei finansinių išteklių poreikį.

    Paraiškos bus priimamos nuo lapkričio 3 dienos iki lapkričio 30 dienos per APVA informacinę sistemą. APVA ragina bendruomenes iš anksto įsivertinti atstumą iki elektrinių ir numatyti aiškią projekto naudą, nes konkurencijoje lemiamas tampa ne vien idėjos aktualumas, bet ir jos pagrįstumas bei įgyvendinimo pasirengimas.

    Gamybos įmokų mechanizmas Lietuvoje siejamas su sparčia atsinaujinančios energetikos plėtra, ypač sausumos vėjo parkais ir saulės elektrinėmis. Praktikoje tokia schema veikia kaip būdas dalį ekonominės naudos, kurią sukuria elektros gamyba konkrečioje teritorijoje, nukreipti vietos bendruomenių poreikiams.

  • Vėjo ir saulės parkų kaimynams – daugiau nei 1 000 000 eurų: kur keliauja pinigai?

    Gyventojų ir bendruomenių kaimynystė su vėjo bei saulės elektrinėmis vis dažniau virsta apčiuopiama finansine nauda. Šiemet vietos projektams numatyta skirti daugiau nei 1 000 000 eurų, o dalis bendruomenių pinigus nukreipia į sprendimus, kurie mažina sąskaitas už elektrą.

    Lėšos surenkamos per gamybos įmoką: didesni elektros gamintojai moka po 1 eurą už kiekvieną pagamintą megavatvalandę. Šis mechanizmas sieja atsinaujinančios energetikos plėtrą su tiesiogine grąža aplinkinėms teritorijoms.

    Pagal galiojančią tvarką 15 proc. surinktų lėšų skiriama namų ūkiams, kurie nuo elektrinės nutolę ne daugiau kaip 1,5 kilometro. Dėl likusios dalies gali varžytis bendruomenės iki 15 kilometrų spinduliu, o finansavimą administruoja Aplinkos projektų valdymo agentūra.

    Pirmojo kvietimo metu jau pasirašyta paramos sutarčių už 836 000 eurų. Aktyviausiai galimybe pasinaudojo Šakių ir Vilkaviškio rajonų bendruomenės, kurioms patvirtinta atitinkamai aštuoni ir septyni projektai.

    Dar vienas finansavimo etapas numatytas rudenį: antrajam kvietimui suformuotas beveik 148 000 eurų krepšelis iš nepanaudotų lėšų. Tai reiškia, kad dalis bendruomenių dar turės progą pretenduoti į paramą viešosioms erdvėms, infrastruktūrai ar energetiniams sprendimams.

    Augantis dėmesys saulės elektrinėms

    Finansuojami projektai atspindi skirtingus vietos poreikius: vienur atnaujinamos bendros erdvės, kitur įsigyjama renginiams reikalinga įranga ar tvarkomos bendruomenės patalpos. Vis dėlto ryškėja tendencija, kad vis daugiau pareiškėjų prioritetą teikia investicijoms, kurios ilgainiui mažina išlaidas energijai.

    Kelios bendruomenės planuoja įsirengti nuosavas saulės elektrines, kad dalį vartojamos elektros pasigamintų pačios. Tokie projektai dažnai vertinami ir kaip žingsnis link platesnio modelio, kai energiją kartu gamina ir ja naudojasi vietos gyventojai.

    „Gamybos įmoka leidžia dalį saulės ir vėjo elektrinių kuriamos naudos skirti vietos bendruomenėms. Šiomis lėšomis jos gali įgyvendinti gyventojų poreikius atitinkančius projektus“, – sakė VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovas Domantas Tracevičius.

    Kas keičiasi nuo lapkričio?

    Nuo lapkričio 1 dienos paprastinamos sąlygos atsinaujinančių išteklių energijos bendrijoms ir piliečių energetikos bendrijoms. Jei planuojama įrengti iki 100 kilovatų įrengtosios galios elektrinę ir veikti pagal gaminančių vartotojų parkų modelį, nebereikės leidimo plėtoti elektros gamybos pajėgumų.

    Tikimasi, kad paprastesnė tvarka paskatins daugiau bendruomenių rinktis ilgalaikes investicijas į energijos gamybą. Tokie sprendimai gali duoti finansinę grąžą daug metų ir kartu didinti vietos atsparumą kainų svyravimams elektros rinkoje.

    Pasak D. Tracevičiaus, konkurso sąlygos energetikos projektams yra palankios, nes jiems skiriami papildomi balai. Tai gali tapti pranašumu didėjant konkurencijai dėl paramos ir paskatinti platesnius pokyčius, pavyzdžiui, daugiau gyventojų rinktis šilumos siurblius ar elektromobilius.

  • Pinigai už biometano jėgainę? Ministras Motyka siūlo mokėti gyventojams už sutikimą

    Lenkijoje įsibėgėja diskusija, kaip paspartinti biometano plėtrą ir sumažinti priklausomybę nuo importuojamų dujų. Spalio 28 dieną biometanui skirtoje konferencijoje ministras Miłoszas Motyka pabrėžė, kad technologijos vystymas turi plačią politinę paramą.

    Pasak ministro, didžiausia kliūtis šiandien yra ne technologijos ar kapitalas, o vietos bendruomenių nepritarimas. Todėl svarstoma idėja kurti mechanizmą, pagal kurį gyventojai ar savivaldybės gautų apčiuopiamą finansinę naudą už kaimynystę su nauja biometano ar biodujų gamykla.

    Naujas įstatymas keičia rinką

    Spalio 16 dieną paskelbtas biometanui skirtas įstatymas Lenkijoje įveda aiškesnes taisykles investuotojams, ypač didesniems projektams. Pagrindinis pokytis yra aukcionų sistema įrenginiams, kurių galia viršija 1 MW, kai valstybė nustatytą laiką užtikrina fiksuotą žaliojo dujų produkto kainą.

    Toks modelis mažina pajamų neapibrėžtumą ir palengvina finansavimą, nes bankams ir investuotojams svarbiausia prognozuojamas pinigų srautas. Dėl to rinka, operatorių teigimu, reagavo greitai: dujų skirstymo tinklų valdytojas gavo šimtus užklausų dėl prijungimo sąlygų.

    Kodėl biometanas tampa strateginis

    Biometanas pagal cheminę sudėtį yra labai artimas gamtinėms dujoms, todėl, jį išvalius, galima tiekti į esamus dujų tinklus. Tai reiškia, kad pereinant prie vietinės kilmės kuro nereikia iš esmės perstatyti visos infrastruktūros, kaip dažnai nutinka su kitomis technologijomis.

    Energetiniu požiūriu biometanas laikomas patraukliu ir dėl to, kad gamyba gali vykti ištisus metus, nepriklausomai nuo saulės ar vėjo sąlygų. Žaliava dažniausiai yra žemės ūkio atliekos, mėšlas, srutos ar maisto pramonės likučiai, tad kartu sprendžiami ir atliekų tvarkymo klausimai.

    Mokėjimai už sutikimą ir kitos kliūtys

    Ministras Motyka atvirai įvardijo, kad visuomenės pasipriešinimas yra didžiausia rizika planuojant naujas biometano jėgaines. Siekiant mažinti įtampą, svarstomi bendruomeniniai fondai ir kompensacijos savivaldybėms ar gyventojams, kad nauda būtų juntama ne tik nacionaliniu, bet ir vietos lygmeniu.

    Kartu pažymima, kad vien kompensacijų nepakaks, jei nesutrumpės biurokratinės procedūros. Tarp dažniausiai minimų problemų yra ilgi leidimų derinimai, sudėtingas prijungimas prie tinklų ir poreikis užtikrinti technologinius standartus, kad į tinklą patekęs biometanas atitiktų kokybės reikalavimus.

    Lenkijos tikslas yra ambicingas: pasiekti iki 3 milijardų kubinių metrų biometano per metus gamybą. Tokia apimtis, valdžios argumentu, reikštų ne tik didesnį energetinį saugumą, bet ir naują, stabilesnį pajamų šaltinį ūkiams bei maisto pramonei, kurie galėtų monetizuoti atliekas.

    Ekspertai pabrėžia, kad realus proveržis priklausys nuo to, kaip greitai veiks aukcionų sistema, ar bus pakankamai tinklo pajėgumų ir ar pavyks susitarti su bendruomenėmis. Jei šie elementai suveiks kartu, biometanas gali tapti vienu greičiausių būdų didinti vietinę dujų pasiūlą pereinamuoju energetikos laikotarpiu.

  • „Iberdrola“ svarsto pasitraukimą iš Lenkijos: parduodami vėjo parkai, sandoris iki 400 mln. eurų

    Ispanijos energetikos grupė „Iberdrola“ svarsto galimybę parduoti savo veiklą Lenkijoje ir atsisakyti šalyje turimų atsinaujinančios energetikos aktyvų. Apie tai skelbia „Bloomberg“, remdamasi su situacija susipažinusiais šaltiniais, pabrėžiančiais, kad sprendimas dar nėra galutinis.

    Pasak šaltinių, „Iberdrola“ dirba su patarėjais, kurie padėtų įvertinti ir organizuoti galimą pardavimą. Nurodoma, kad bendra sandorio vertė galėtų siekti iki 400 mln. eurų, tačiau derybos yra ankstyvoje stadijoje ir įmonė gali jų atsisakyti.

    Kas parduodama ir kokia apimtis?

    „Iberdrola“ Lenkijoje valdo penkis sausumos vėjo parkus, kurių bendra įrengtoji galia siekia 213 megavatų. Tai reiškia, kad potencialus pirkėjas įsigytų jau veikiančius projektus su generacijos istorija, prijungimu prie tinklo ir įprastai ilgesnio laikotarpio priežiūros sutartimis.

    Bendrovė taip pat yra deklaravusi ambicijas plėsti energijos kaupimo sprendimus baterijose. Skelbta, kad vystomas portfelis, susijęs su baterijų kaupimo sistemomis, galėtų siekti iki 1 gigavato, tačiau šio portfelio struktūra gali apimti skirtingų brandos stadijų projektus.

    Kodėl „Iberdrola“ gali trauktis?

    Galimas pasitraukimas siejamas su platesne „Iberdrola“ strategija atsisakyti nesvarbiausių, mažiau strategiškai reikšmingų aktyvų. Pastaraisiais metais didelė dalis grupės investicijų krypsta į reguliuojamus elektros tinklus, kur paprastai užtikrinamas stabilesnis, reguliuotojo nustatomas grąžos modelis.

    Tokie sprendimai atspindi ir bendrą Europos energetikos sektoriaus tendenciją: didieji koncernai peržiūri portfelius, o kapitalą koncentruoja ten, kur gali greičiausiai didinti mastą arba kur reguliacinė aplinka yra labiau nuspėjama. Atnaujinant investicinius planus vis dažniau perskaičiuojama rizika, susijusi su palūkanų normomis, įrangos kainomis ir tinklų pralaidumu.

    Kontekstas: vėjo energetika Lenkijoje

    Lenkija pastaraisiais metais didina atsinaujinančių išteklių dalį, tačiau rinka išlieka jautri reguliaciniams pokyčiams ir tinklų plėtros tempui. Sausumos vėjo parkai čia turi aiškią ekonominę logiką, bet projektų plėtra priklauso nuo leidimų, vietos planavimo ir prijungimo sąlygų.

    Jei „Iberdrola“ vis dėlto nuspręstų parduoti aktyvus, sandoris galėtų sudominti tiek infrastruktūros fondus, tiek energetikos įmones, siekiančias greitai didinti atsinaujinančios generacijos portfelį. Ankstyva derybų stadija reiškia, kad artimiausiu metu labiausiai tikėtini scenarijai yra kainos ir parduodamų aktyvų sudėties tikslinimas.

  • Ataskaita perspėja: pasaulinis atšilimas nuo 2010 metų beveik padvigubėjo – kas laukia dabar?

    Ataskaita perspėja: pasaulinis atšilimas nuo 2010 metų beveik padvigubėjo – kas laukia dabar?

    Šilimas spartėja

    Nauja tarptautinės mokslininkų grupės ataskaita skelbia, kad pasaulinio atšilimo tempas nuo 2010 metų pastebimai paspartėjo ir dabar yra beveik dukart didesnis nei ankstesniais dešimtmečiais. Tyrėjai pabrėžia, kad klimato sistema tampa vis labiau nestabili, o pokyčiai fiksuojami nebe kaip ateities scenarijus, o kaip jau vykstantis procesas.

    Ataskaitoje nurodoma, kad 1970–2010 laikotarpiu pasaulinė temperatūra vidutiniškai kilo apie 0,19 laipsnio Celsijaus per dešimtmetį, o nuo 2010 metų šis rodiklis siekia apie 0,36 laipsnio per dešimtmetį. Toks pagreitėjimas reiškia dažnesnes ir intensyvesnes karščio bangas, staigesnius kritulių ekstremumus ir didesnį spaudimą ekosistemoms.

    Rekordai atmosferoje ir lede

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad anglies dioksido koncentracija atmosferoje pavasarį viršijo 428 dalis milijonui ir pasiekė aukščiausią lygį per milijonus metų. Pabrėžiama, kad dabartinė koncentracija yra apie 50 proc. didesnė nei prieš pramonės revoliuciją, o pagrindinė priežastis išlieka žmogaus išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos.

    Kartu fiksuojami rekordiniai ledynų pokyčiai: mažėja ledynų storis, o Grenlandijos ledo masė traukiasi, didindama gėlo vandens pritekėjimą į vandenynus. Jūros lygį kelia ir šylantis vanduo, kuris plečiasi, todėl pakrančių regionai vis dažniau susiduria su potvynių rizika ir pakrančių erozija.

    Iškastinis kuras vis dar auga

    Ataskaita išskiria paradoksą: nors atsinaujinanti energetika plečiasi, iškastinio kuro vartojimas pasaulyje vis dar didėja. Skaičiuojama, kad 2025 metais iškastinio kuro suvartojimas augo apie 0,9 proc., o naftos, anglies ir gamtinių dujų naudojimas pasiekė rekordines aukštumas.

    Su energetika susijusios anglies dioksido emisijos taip pat perkopė 41 gigatoną per metus ir pirmą kartą peržengė šią ribą. Tyrėjai įspėja, kad tai didina riziką priartėti prie pavojingų klimato sistemos lūžio taškų, kai pokyčiai gali tapti sunkiai sustabdomi.

    „Greita destabilizacija dabar yra diagnozė, o ne įspėjimas ateičiai“, – sakė vienas iš ataskaitos bendraautorių Williamas Ripple.

    Vilties ženklai, bet jų nepakanka

    Mokslininkai pripažįsta, kad atsiranda ir teigiamų ženklų: vėjo ir saulės energetika pinga, baterijų kaupimo technologijos sparčiai tobulėja, o mažai anglies naudojantys šaltiniai jau sudaro reikšmingą dalį pasaulio elektros gamyboje. Tai rodo, kad technologinis lūžis įmanomas, tačiau jo greitis kol kas atsilieka nuo klimato kaitos pagreitėjimo.

    Autoriai pabrėžia, kad vien technologijų plėtros nepakaks, jei nebus nuosekliai mažinamos emisijos, stiprinama prisitaikymo politika ir saugomos ekosistemos. Pasak jų, realūs pokyčiai priklausys nuo sprendimų energetikoje, transporte, žemės ūkyje, miestų planavime ir valdyme, nes klimato krizė yra susijusių sistemų problema.

    „Atsinaujinančios energijos plėtra ir baterijų pažanga džiugina, bet tai tik dalis transformacijos, reikalingos klimato sistemai stabilizuoti“, – sakė bendraautoris Christopheris Wolfas.

    Ataskaitoje taip pat primenama, kad klimato šilimas didina miškų gaisrų tikimybę, o 2025 metais ugnis pasaulyje sumažino medžių dangą maždaug 10,8 milijono hektarų. Gaisrai ne tik daro tiesioginę žalą gamtai ir žmonių sveikatai, bet ir išskiria papildomas šiltnamio efektą sukeliančias dujas, taip stiprindami neigiamą grįžtamąjį ryšį.

  • Gamyklos savo energiją ima į savo rankas, bet vėliau prasideda brangiausia dalis: taisyklės keičiasi greičiau

    Energija pramonei tapo strategija

    Dar prieš keliolika metų didelėms įmonėms energijos pirkimas dažnai reiškė paprastą konkursą ir mažiausios kainos pasirinkimą. Dabar vieno kontrakto ir vienos kainos nebeužtenka, nes svyravimai rinkoje tapo gerokai ryškesni, o rizikas reikia valdyti aktyviai.

    Vis dažniau pramonė jungia kelis sprendimus iš karto: ilgalaikius elektros pirkimo susitarimus, pirkimą dalimis, momentinę rinką, nuosavą generaciją ir vartojimo lankstumą. Dalis gamyklų kuria kompetencijas, kurios anksčiau buvo būdingos energetikos bendrovėms.

    „Pasikeitė praktiškai viskas“, – sakė Krzysztofas Czajka, „Tauron Sprzedaż“ viceprezidentas.

    Pasak jo, anksčiau rinkoje dominavo keli paprasti produktai, o kainų amplitudės buvo santykinai nedidelės. Šiandien vien per parą kainų skirtumai gali būti dideli, o kai kuriais laikotarpiais pasitaiko ir neigiamos kainos, kai gamybos perteklius spaudžia rinką žemyn.

    Didelėse įmonėse energijos pirkimas tapo itin specializuota sritimi, kur reikalinga patirtis, duomenų analizė ir rizikų valdymas. Tai ypač aktualu, kai įmonė turi suderinti gamybos grafiką su kintančiomis elektros kainomis.

    Vieno sprendimo nebepakanka

    Augantis sudėtingumas jau nebėra tik stambiausių koncernų tema. Energijos tiekėjai ir prekybos įmonės pastebi, kad panašias pirkimo strategijas vis dažniau taiko ir mažesni pramonės vartotojai.

    Praktikoje tai reiškia, kad įmonė vieną dalį poreikio fiksuoja ilgesniam laikui, kitą įsigyja etapais, o likusią dalį palieka priklausomą nuo rinkos kainos. Tokia schema gali sumažinti šuolių riziką, bet reikalauja daugiau kompetencijų ir nuolatinės stebėsenos.

    „Dar visai neseniai tokios strategijos buvo didžiausių įmonių sritis. Dabar jų vis dažniau imasi ir mažesni pramonės vartotojai“, – sakė Ireneuszas Sawickis, „Polenergia Obrót“ viceprezidentas.

    Šį poslinkį sustiprino pastarųjų metų kainų nepastovumas Europoje, kai dalis įmonių, iš anksto fiksavusių bent dalį kainos, jautėsi gerokai ramiau. Tačiau kainos fiksavimas šiandien dažnai yra tik pirmas žingsnis.

    Augant nuosavos generacijos daliai, atsiranda papildomas uždavinys: kaip užtikrinti elektrą tomis valandomis, kai saulės ar vėjo gamyba yra maža. Tuomet svarbūs tampa balansavimo sprendimai, saugyklos, lankstaus vartojimo valdymas ir tikslesnės prognozės.

    Kai investicijos skaičiuojamos dešimtmečiais

    Daugelis įmonių pripažįsta, kad lengviausi energijos transformacijos projektai jau įgyvendinti. Toliau prasideda sprendimai, kurių atsipirkimas gali trukti 15 ar 20 metų, o tai kelia kitokio masto riziką.

    Ryškus pavyzdys yra pramonės šakos, kurioms reikia ne tik elektros, bet ir šilumos bei technologinių garų. Tokiose įmonėse sprendimai dažnai apima kelias technologijas ir priklauso nuo vietinės infrastruktūros.

    „Didžiąja dalimi jau įgyvendinome investicijas, kurias buvo palyginti lengva pagrįsti ekonomiškai. Dabar pereiname prie gerokai sudėtingesnių projektų, kurių atsipirkimas siekia 15 ar 20 metų“, – sakė Łukaszas Mówińskis iš „Pfeifer & Langen Polska“.

    Ilgas atsipirkimo horizontas išryškina vieną jautriausių problemų: reguliavimo taisyklės gali keistis greičiau nei spėja atsipirkti investicijos. Tai ypač svarbu tada, kai įmonė planuoja kurą keičiančius ar emisijas mažinančius projektus, o po kelerių metų ekonominiai signalai ir reikalavimai pasisuka kita kryptimi.

    Dėl to įmonėms svarbi tampa ne tik technologijų prieiga ar finansavimas, bet ir aiškumas, kokiomis sąlygomis jos dirbs po penkerių ar dešimties metų. Be tokios perspektyvos sudėtinga priimti sprendimus, kurie turėtų veikti kelis dešimtmečius.

    „Mums labiausiai reikia stabilių taisyklių ir perspektyvos, kad galėtume suplanuoti investiciją ir ją realiai įgyvendinti“, – sakė Łukaszas Mówińskis.

    Ekspertai pabrėžia, kad vieno universalaus modelio visai pramonei nėra. Skirtingos šakos turi skirtingą vartojimo profilį, skiriasi ir galimybės pritaikyti nuosavą generaciją ar lankstumą, todėl kiekviena gamykla kuria savitą sprendinių derinį.

    Pramonė rodo, kad geba profesionaliai valdyti energiją, tačiau sudėtingiausia dalis prasideda vėliau. Kai investicijos suplanuotos 15 ar 20 metų, o taisyklės ir mokesčiai keičiasi dažniau, svarbiausiu veiksniu tampa prognozuojamumas.

  • Azerbaidžanas meta iššūkį naftai: 5 sritys, kurios keičia šalies ekonomiką ir investuotojus

    Azerbaidžanas meta iššūkį naftai: 5 sritys, kurios keičia šalies ekonomiką ir investuotojus

    Azerbaidžanas vis aktyviau mažina priklausomybę nuo naftos ir dujų, o ekonomikos augimą sieja su gamyba, žemės ūkiu, logistika, turizmu ir atsinaujinančia energetika. Šalies institucijos tikisi, kad šios kryptys padės didinti eksportą ir pritraukti daugiau užsienio kapitalo.

    Tokį posūkį skatina ir globalios tendencijos: energijos rinkų nepastovumas, ES žaliasis kursas bei investuotojų dėmesys tiekimo grandinių atsparumui. Dėl to šalys, kurių biudžetai ilgai rėmėsi iškastiniu kuru, vis dažniau ieško tvaresnio ekonomikos modelio.

    Pramonė ir eksportas

    Vienu svarbiausių diversifikacijos instrumentų tampa pramoninės zonos, kuriose kuriama didesnės pridėtinės vertės gamyba. Akcentuojamos chemijos, farmacijos ir agromaisto perdirbimo kryptys, galinčios greičiau auginti eksportą nei žaliavų pardavimas.

    Skelbiama, kad Sumgaito chemijos pramonės parke pardavimai 2025 metų pirmąjį pusmetį viršijo 572 mln. eurų, iš jų apie 283 mln. eurų sudarė eksportas. Tai rodo, kad pramoniniai klasteriai tampa realiu pajėgumu generuoti valiutines įplaukas.

    Žemės ūkis, logistika, turizmas

    Žemės ūkio ir agropramonės eksporto dinamika išlieka viena ryškiausių ne naftos sektoriuose. Nurodoma, kad 2026 metų sausio–liepos mėnesiais šios grupės eksportas buvo beveik 23 proc. didesnis nei tuo pačiu laikotarpiu metais anksčiau.

    Lygiagrečiai vystomos logistikos grandys, pasitelkiant šalies geografinę padėtį tarp Europos ir Azijos bei investicijas į transporto infrastruktūrą. Turizmas įvardijamas kaip sritis, kurioje pajamos gali augti tiek dėl vidaus paslaugų plėtros, tiek dėl naujų tarptautinių skrydžių ir regioninių maršrutų.

    Žalioji energetika ir skaitmenizacija

    Atsinaujinanti energetika tampa dar vienu traukos centru, ypač kai Europoje auga ilgalaikė paklausa žaliajai elektrai ir mažesnės anglies pėdsako sprendimams. Šalia energetikos vis didesnę reikšmę įgauna skaitmenizacija, kuri paprastina verslo procesus ir mažina administracinę naštą.

    „Ekonominis stabilumas ir diversifikacija yra esminiai argumentai investuotojams, ypač agromaisto, žaliosios energetikos ir farmacijos srityse“, – sakė Azerbaidžano verslo plėtros fondo vadovo pavaduotojas Jasinas Džalilovas.

    Pasak šalies institucijų, vienas tikslų – supaprastinti paramos ir finansavimo prieigą verslui, kad nauji projektai greičiau pasiektų rinką. Toks modelis ypač svarbus mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurios dažniausiai tampa eksporto nišų ir inovacijų šaltiniu.

  • JT perspėja: 1,5 laipsnio šilimo riba beveik pasiekta, o politinės lyderystės vis dar stinga

    Jungtinės Tautos įspėja, kad pasaulio vidutinė temperatūra sparčiai artėja prie 1,5 laipsnio šilimo ribos, dėl kurios valstybės susitarė 2015 metais Paryžiaus susitarime. Nors pastaraisiais metais matomas tam tikras progresas, JT vertinimu, laiko ryžtingiems sprendimams lieka vis mažiau.

    Ši riba laikoma kritine ne todėl, kad po jos klimatas staiga „sugriūva“, bet todėl, kad didėja pavojingų reiškinių tikimybė ir mastas. Dažnėja mirtinos karščio bangos, stiprios liūtys ir potvyniai, ilgalaikės sausros, miškų gaisrai, o ekonomikos ir sveikatos sistemoms tenka vis didesnis krūvis.

    „Tie, kurie prie problemos prisidėjo mažiausiai, nukenčia pirmi ir labiausiai“, – sakė JT generalinis sekretorius António Guterresas.

    JT Aplinkos programos (UNEP) analizė pabrėžia, kad norint, jog iki amžiaus vidurio atšilimas viršytų 1,5 laipsnio ribą tik keliomis dešimtosiomis ir stabilizuotųsi apie 1,7–1,8 laipsnio, pasaulinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos turėtų kasmet mažėti daugiau nei 6 proc. iki 2035 metų. Tačiau dabartinė trajektorija išlieka priešinga, nes pagrindinis emisijų šaltinis vis dar yra anglies, naftos ir dujų deginimas.

    Kartu UNEP pažymi, kad technologinis lūžis įmanomas ir jau vyksta. Nuo Paryžiaus susitarimo atsinaujinančios energetikos pajėgumai augo gerokai sparčiau, nei prognozuota, o saulės energetikos plėtra daugelyje regionų tapo vienu pigiausių naujos generacijos elektros šaltinių.

    Vis dėlto atotrūkis tarp pažadų ir realių veiksmų išlieka. JT vertinimu, jei valstybės ir toliau laikysis dabartinės politikos, iki šio amžiaus pabaigos atšilimas gali pasiekti apie 2,8 laipsnio, o net ir įgyvendinus ambicingesnius nacionalinius planus pasaulis vis tiek rizikuoja sustoti ties maždaug 2,1 laipsnio.

    „Emisijų atotrūkis virto politinės lyderystės atotrūkiu, o pasauliui baigiasi laikas ir pasiteisinimai“, – sakė António Guterresas.

    Artėjanti JT klimato konferencija laikoma vienu svarbiausių politinių momentų, kai šalys gali sutarti dėl konkretesnių priemonių. Tarp aptariamų krypčių minimas spartesnis ekonomikos elektrifikavimas, tačiau aplinkosauginės organizacijos pabrėžia, kad vien elektrifikacijos neužtenka, jei elektra ir toliau gaminama iš iškastinio kuro.

    Ne mažiau aštrus klausimas išlieka klimato finansavimas: kas, kiek ir kokiomis sąlygomis turėtų apmokėti prisitaikymo bei nuostolių mažinimo priemones besivystančiose šalyse. JT argumentas paprastas: klimato padariniai didina nelygybę, o be finansinių svertų daug regionų lieka be realių galimybių apsisaugoti.

    Naujausi ekstremalūs reiškiniai Europoje, įskaitant didelius potvynius, JT ataskaitose apibūdinami kaip tendencijos, o ne pavieniai atsitiktinumai. Dėl šios priežasties JT ragina mažinti emisijas greičiau, kartu iš karto investuojant į prisitaikymą, kad miestai, infrastruktūra ir sveikatos sistemos atlaikytų dažnėjančius smūgius.

    „Kiekviena laipsnio dalis yra svarbi. Kiekvieni delsimo metai apsunkina kelią atgal. Uždarykime šį atotrūkį dabar“, – sakė António Guterresas.