CP v2

Tag: Dronai

  • Pasaulį apskriejo nuotraukos: virš Irano numuštas, kaip įtariama, lenkiškas dronas „Tiguar M“

    Pasaulį apskriejo nuotraukos: virš Irano numuštas, kaip įtariama, lenkiškas dronas „Tiguar M“

    Irano Islamo revoliucinės gvardijos korpuso paviešintos nuotraukos sukėlė didelį atgarsį: jose matomas, kaip teigiama, pietų Irane numuštas bepilotis orlaivis. Karybos apžvalgininkai ir dalis analitikų pagal konstrukcijos ypatumus ėmė svarstyti, kad tai gali būti Lenkijoje sukurtas „Tiguar M“.

    „Tiguar M“ pristatomas kaip karinės paskirties žvalgybinis dronas, kurį sukūrė Varšuvoje veikianti bendrovė „uAvionics“. Tai fiksuoto sparno aparatas, kurio sparnų mojis siekia apie 4,1 metro, o masė, gamintojo teigimu, neviršija 25 kilogramų.

    Gamintojas nurodo, kad bepilotis naudoja hibridinę pavarą, leidžiančią ore išbūti ilgiau nei 20 valandų. Taip pat skelbiama, kad jo operacinis nuotolis gali viršyti 1 800 kilometrų, o maksimalus kreiserinis greitis siekia apie 160 kilometrų per valandą.

    „uAvionics“ viešai pateikiamoje informacijoje rašoma, kad „Tiguar M“ gali būti komplektuojamas su daugiau nei 40 megapikselių raiškos kamera. Teigiama, jog per vieną skrydį, priklausomai nuo užduoties ir nustatymų, dronas gali surinkti duomenis apie iki 10 000 hektarų teritoriją.

    Be to, nurodoma galimybė integruoti lazerinį skenerį, kuris padeda rinkti itin detalius reljefo duomenis. Tokia įranga dažnai siejama su žvalgyba, kartografavimu ir taikinių identifikavimo užduotimis, kurios šiuolaikiniuose konfliktuose tampa kritiškai svarbios.

    Klausimų kelia tai, kaip tokios kilmės dronas galėjo atsidurti virš Irano. Viena iš versijų, kurią aptarinėja dalis stebėtojų, sieja šį modelį su JAV kariuomene, nes anksčiau viešojoje erdvėje pasirodė vaizdų iš tarptautinių pratybų, kur matomi „Tiguar M“ tipo bepiločiai.

    Pratybos Balikatan 2026 vyko Filipinuose, o kai kuriuose įrašuose buvo matyti, kad JAV kariai naudoja „Tiguar M“ šeimos dronus. Atskiruose kadruose pastebėtas ir galimas ryšio įrangos pritaikymas, kuris galėtų būti susijęs su palydovine komunikacija, tačiau oficialiai tai nebuvo patvirtinta.

    Dėl šių aplinkybių keliama prielaida, kad virš Irano numuštas aparatas galėjo priklausyti JAV pajėgoms, tačiau šiuo metu nėra viešo patvirtinimo, kuri konkreti JAV dalis galėtų naudoti šiuos dronus Artimuosiuose Rytuose. Taip pat nėra aišku, ar tokio tipo sistemos būtų naudojamos tik specialiųjų operacijų vienetų, ar plačiau.

    Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad ilgai ore išbūnantys, palyginti nedideli žvalgybiniai dronai tapo vienu svarbiausių modernios žvalgybos elementų. Jie naudojami situaciniam suvokimui, taikinių paieškai, smūgių rezultatų įvertinimui ir duomenų perdavimui realiuoju laiku, o tokios platformos kaip „Tiguar M“ gali užpildyti nišą tarp mažų taktinių dronų ir didelių strateginių sistemų.

    Kol kas Irano institucijos ir galimi operatoriai nepateikė išsamių duomenų, kurie leistų galutinai identifikuoti numušto bepiločio kilmę ir misiją. Dėl to istorija ir toliau vertinama kaip reikšmingas signalas apie žvalgybinių dronų naudojimo mastą regione.

  • Rusijos dronų triukas prieš trikdymą: prie kameros prisuko kompasą už kelis eurus

    Rusijos dronų triukas prieš trikdymą: prie kameros prisuko kompasą už kelis eurus

    Pigi išeitis elektroninės kovos fone

    Ukrainos gynybos ministro patarėjas ir rusų technikos analizės specialistas Serhijus Beskrestnovas, žinomas „Flash“ slapyvardžiu, paviešino nuotraukas, kuriose matyti neįprastas sprendimas: prie FPV tipo drono korpuso, po kamera, pritvirtintas paprastas magnetinis kompasas.

    Idėja itin paprasta. Jei dėl trikdymo dronas praranda orientaciją, kamera gali būti nukreipta žemyn ir operatorius ekrane mato kompaso rodyklę, taip atkurdamas bent apytikrę skrydžio kryptį.

    Kodėl GPS ir GLONASS ne visada padeda

    Dauguma šiuolaikinių dronų orientuojasi pagal palydovinę navigaciją, dažniausiai GPS arba rusišką GLONASS. Tačiau Ukrainos karo zonoje šie signalai nuolat slopinami arba klastojami, todėl bepilotės platformos gali nuklysti nuo maršruto, prarasti ryšį ar net praskristi pro taikinį.

    Elektroninė kova tapo vienu svarbiausių veiksnių fronte: abi pusės investuoja į priemones, kurios ne tik nutraukia valdymą, bet ir klaidina navigaciją. Dėl to net nebrangūs dronai dažnai priversti veikti sąlygomis, kai įprasti jutikliai tampa mažai patikimi.

    Kompaso privalumas ir ribos

    Magnetinis kompasas neveikia radijo ryšio principu, jis remiasi Žemės magnetiniu lauku, todėl klasikinėmis elektroninės kovos priemonėmis jo tiesiogiai „užgesinti“ neįmanoma. Kartu su telemetrija toks sprendimas gali padėti operatoriui susiorientuoti, kai palydovinė navigacija neveikia.

    Vis dėlto kompasas nėra stebuklingas ginklas. Jį gali veikti vietiniai magnetiniai trikdžiai, o tikslumas išlieka apytikris, tačiau pigiam FPV dronui, kuriam svarbiausia kryptis ir vizualus taikinio radimas, to gali pakakti.

    Lauko modifikacija ir „Molnija“ logika

    Pasak S. Beskrestnovo, nuotraukos leidžia spėti, kad tai ne gamyklinė komplektacija: kompasas pritvirtintas varžtais, tarsi improvizuojant lauko sąlygomis ir siekiant minimalių kaštų. Tokia praktika atitinka bendrą tendenciją kare, kai sprendimai gimsta greičiau nei spėjama juos formalizuoti gamyboje.

    Minimas dronas „Molnija“ kuriamas kaip pigesnė, masinei gamybai pritaikyta platforma. Skelbiama, kad jis naudoja atvirojo kodo valdymo sprendimus, pavyzdžiui, „ExpressLRS“, o teoriškai ryšio nuotolis gali siekti iki 100 kilometrų, nors realiame fronte tai priklauso nuo reljefo, antenų ir trikdymo intensyvumo.

    Įvairiuose pranešimuose taip pat minėta, kad dalis dronų bandė pasitelkti „Starlink“ ryšį, siekiant sumažinti trikdymo poveikį, tačiau tokie sprendimai nėra universalūs ir jų pritaikymas priklauso nuo prieinamumo bei reguliavimo. Kitas kelias – valdymas šviesolaidžiu, kai fizinis kabelis praktiškai panaikina radijo ryšio slopinimo riziką, bet apriboja nuotolį ir manevringumą.

    S. Beskrestnovas taip pat yra užsiminęs apie fronte pasirodančius bandymus mažinti priklausomybę nuo operatoriaus ryšio, kai dronai gali neturėti įprastų valdymo antenų ir daugiau remtis borto kamera bei kompiuteriniu apdorojimu. Tokios krypties tikslas būtų kuo pigesnėms platformoms suteikti daugiau autonomijos, įskaitant taikinio paiešką, tačiau tai kelia ir patikimumo, ir atsakomybės klausimų.

    Ekspertas atkreipia dėmesį, kad masinės, pigios platformos logika dažnai nugali inžinerinį rafinuotumą: už vieno brangesnio žvalgybinio drono kainą galima pagaminti kelias ar keliolika paprastesnių smogiamųjų. Todėl net ir komiškai atrodantis kompasas gali tapti racionaliu sprendimu, jei jis padidina tikimybę pasiekti taikinį bent dalyje skrydžių.

  • Mokslininkai dronais išmatavo galingas Orknio sroves: potvynių turbinos sukuria netikėtus sūkurius

    Mokslininkai dronais išmatavo galingas Orknio sroves: potvynių turbinos sukuria netikėtus sūkurius

    Prie Škotijos Orknio salų potvynių srovės siauruose sąsiauriuose gali viršyti 8 mazgus, todėl tai viena sudėtingiausių vietų jūrinei energetikai. Būtent čia į tinklą prijungta plūduriuojanti potvynių turbina O2 tapo realaus masto bandymu, kaip iš ypač tankaus vandens judėjimo išgauti elektrą.

    Tokioje aplinkoje natūraliai kyla klausimas, kas vyksta su vandeniu aplink įrenginį ir kiek toli nusidriekia jo poveikis. Atsakymų ieškojusi mokslininkų komanda pasirinko ne laboratoriją, o lauką: sroves ir turbulenciją jie matavo derindami dronus ir tyrimus iš laivo.

    Plūduriuojanti turbina O2

    O2 išsiskiria tuo, kad nėra įmontuota kaip dauguma potvynių turbinų, kurios paprastai tvirtinamos prie dugno. Šis įrenginys plūduriuoja vandens paviršiuje ir laikomas pritvirtinimo lynais, o energija į krantą perduodama per kabelį, prijungtą prie Europos jūrinės energetikos centro Orknyje.

    Vanduo yra gerokai tankesnis už orą, todėl analogiško dydžio turbina vandenyje teoriškai gali išgauti daugiau energijos nei vėjo jėgainė. Tačiau didelis energijos potencialas turi kainą: stiprios srovės ir turbulencija kelia papildomų reikalavimų konstrukcijai, eksploatacijos saugai ir tam, kaip planuojamas turbinų išdėstymas.

    Kaip dronai „pamato“ sroves

    Tyrėjai srovių vaizdą kūrė jungdami dronų filmuotą medžiagą su matavimais vandenyje, atliekamais iš laivo. Tokia metodika leidžia fiksuoti detales, kurių dažnai nepavyksta tiksliai atkartoti laboratorijoje, o kompiuteriniai modeliai ne visada pajėgia patikimai aprašyti konkrečios vietovės chaoso.

    „Natūralios sąlygos Jungtinės Karalystės vandenyse yra labai įvairios ir sudėtingos, todėl jų neįmanoma iki galo atkurti kontroliuojamuose laboratoriniuose bandymuose ar kompiuteriniuose modeliuose“, – sakė profesorius Alexas Nimmo-Smithas.

    Esminė tyrimo vertė ta, kad realiomis sąlygomis užfiksuotas srovių „parašas“ tampa praktiniu įrankiu planuojant naujus projektus. Kuo tiksliau aprašoma turbulencija ir srovės struktūra, tuo patikimiau galima numatyti, kuriose vietose įrenginiai dirbs efektyviausiai ir saugiausiai.

    Chaotiški sūkuriai ir „pėdsakas“ už turbinos

    Kiekviena turbina palieka vadinamąjį pėdsaką, tai yra sulėtėjusio ir sujaukto vandens zoną už įrenginio. Tyrimas parodė, kad potvynių turbinos aplinkoje gali formuotis chaotiški sūkuriai, kurie skiriasi nuo to, ką įprastai prognozuoja supaprastintos schemos.

    Toks pėdsakas svarbus ne tik dėl energijos. Jei ateityje įrenginiai būtų statomi grupėmis, netinkamai parinkti atstumai gali mažinti bendrą parkų efektyvumą, nes žemiau srovės esantys įrenginiai gali dirbti jau „išvargintame“ vandenyje.

    Be inžinerinių klausimų, išlieka ir poveikio aplinkai tema. Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad per tankiai suplanuotos turbinų grupės siauruose sąsiauriuose teoriškai galėtų riboti kai kurių jūrų gyvūnų judėjimą, todėl projektavimas turi remtis ne vien galia, bet ir vietos ekosistemos dinamika.

    Potvynių energija dažnai įvardijama kaip patraukli dėl prognozuojamumo, nes potvyniai ir atoslūgiai yra apskaičiuojami iš anksto. Vis dėlto sektorius susiduria su iššūkiais: didelėmis įrengimo sąnaudomis, tinklų prijungimo ribotumu pakrantėse ir būtinybe kurti įrangą, kuri patikimai veiktų nuolatinėje turbulencijoje.

    Orknio tyrimas šių problemų neišsprendžia vienu žingsniu, tačiau suteikia svarbių realių duomenų, kaip tokie įrenginiai keičia sroves. Tokie matavimai gali tapti pagrindu tiksliau projektuoti ateities potvynių jėgainių parkus, kad jie būtų ir efektyvūs, ir geriau suderinti su jūros aplinka.

  • Northwestern University sukūrė beveik nematomą droną: ore lieka tik miglotas šešėlis

    Northwestern University sukūrė beveik nematomą droną: ore lieka tik miglotas šešėlis

    Northwestern University tyrėjai pristatė neįprastą drono koncepciją „Phantom Twist“, kuri ore tampa gerokai sunkiau pastebima nei įprasti keturrotoriai modeliai. Esminė idėja paprasta: vietoj aiškaus korpuso silueto stebėtojas dažniau mato tik vos pastebimą, pusiau permatomą judesio „šmėkštelėjimą“.

    Skirtingai nei tradiciniuose dronuose, kur sukasi tik sraigtai, o centrinė dalis išlieka vizualiai stabili, čia sukasi ir korpusas. Konstrukcijoje naudojamas vienas varomasis mazgas, kuriame sraigtas ir drono kūnas sukasi priešingomis kryptimis, todėl visa sistema stebėtojui ima panašėti į greitai besisukantį diską.

    Toks sprendimas remiasi žmogaus regos ypatumais: stebint labai greitai judančius objektus, vaizdas tarsi „suvienodinamas“, prarandamos aštrios briaunos, detalės ir aiškus kontūras. Dėl to dronas ne „dingsta“ kaip mokslinės fantastikos filmuose, bet tampa ženkliai sunkiau atpažįstamas realioje aplinkoje.

    Projekto komanda pabrėžia, kad didžiausias iššūkis buvo stabilumas, nes besisukanti platforma jautri menkiausiems masės pasiskirstymo netikslumams. Siekiant subalansuoti akumuliatorių, elektroniką ir atsvaras taip, kad sukimosi metu neatsirastų ryškūs kontūrai, buvo pasitelktas DI: generuota apie 20 000 stabilių konfigūracijų, kurias vėliau optimizavimo algoritmai tobulino.

    Skaitmeniniai bandymai buvo atlikti su 100 skirtingų fonų, artimų realioms stebėjimo sąlygoms. Tyrėjų vertinimu, „Phantom Twist“ gali būti maždaug 10 kartų sunkiau pastebimas už tipinį keturrotorį, nes akiai trūksta „už ko užsikabinti“ – aiškaus korpuso ir stabilios formos.

    Galimi pritaikymai siejami pirmiausia su aplinkos ir laukinės gamtos tyrimais, kur dronai jau naudojami paukščių lizdų apskaitai, šlapynių kartografavimui ar sunkiai pasiekiamų vietovių stebėsenai. Mažiau krintanti į akis platforma teoriškai leistų fiksuoti natūralesnį gyvūnų elgesį, nes sumažėtų vizualinis trikdis.

    Vis dėlto technologija dar turi ribojimų: net jei dronas vizualiai pranyksta, sraigtų skleidžiamas garsas išlieka atpažįstamas, o įdėmiai stebint galima pastebėti plonus konstrukcinius elementus. Kūrėjai nurodo, kad tolesnėje versijoje sieks mažinti triukšmą ir eksperimentuos su skaidresnėmis medžiagomis.

    Pastaraisiais metais dronų sektoriuje ryškėja dvi kryptys: pažangesnės autonomijos sistemos ir mažesnis poveikis aplinkai stebėjimo metu. „Phantom Twist“ išsiskiria tuo, kad „nematomumo“ efektas kuriamas ne maskuojančiomis spalvomis, o judesio suvokimo apgaule ir precizišku balansu, kuris tampa centrine viso dizaino ašimi.

  • „Urwis“ išlaikė svarbų testą: lenkų gelbėjimo dronas į nelaimę atplauks dar prieš žmones

    „Urwis“ išlaikė svarbų testą: lenkų gelbėjimo dronas į nelaimę atplauks dar prieš žmones

    Gdansko technologijos universiteto studentų kuriamas bepilotis paviršinis gelbėjimo aparatas „Urwis“ sėkmingai įveikė pirmuosius bandymus atvirame vandenyje. Kaip skelbia universitetas, prototipas buvo išbandytas Kałębie ežere Osieko apylinkėse, kur sąlygos gerokai artimesnės realioms gelbėjimo operacijoms nei bandymai baseine.

    Bandymų metu komanda tikrino korpuso sandarumą, variklio darbą, manevringumą ir nuotolinio valdymo patikimumą. Pasak kūrėjų, aparatas korektiškai reagavo į operatorių komandas ir įvykdė suplanuotus manevrus, o surinkti duomenys leis tikslinti konstrukciją.

    „Pirmuosius bandymus galime laikyti sėkme. Aparatas plaukia ir sukasi, o po bandymų turime daug išvadų dėl kitų pakeitimų“, – sakė projekto bendraautoris Maksymas Domkowskis.

    „Urwis“ vystomas ilgiau nei pusę metų, o ankstesni etapai vyko universiteto modelinių bandymų baseine, kur buvo vertinamas korpuso sandarumas, grimzlė ir stabilumas. Vis dėlto išplaukimas į atvirą akvatoriją parodė, kad norint patikimai veikti bangavimo, srovių ir vėjo sąlygomis reikės papildomų patobulinimų.

    Artimiausiu metu studentai planuoja įdiegti galingesnę pavarą ir sumontuoti kamerą, kuri padėtų geriau stebėti maršrutą bei tiksliau valdyti aparatą. Ateityje numatoma ir termovizinė kamera bei jutikliai, kad paieška būtų įmanoma naktį ar esant prastam matomumui, taip pat svarstoma galimybė gabenti tempiamą gelbėjimo plaustą.

    Pagrindinė idėja paprasta: kuo greičiau pasiekti į vandenį patekusį žmogų ir pristatyti plūdrumo priemonę dar iki gelbėtojų atvykimo. Tokie sprendimai pasaulyje vystomi dėl to, kad pirmosios minutės po nelaimės vandenyje dažnai lemia baigtį, o nuotoliniu būdu valdoma arba autonomiška priemonė gali sutrumpinti laiką, kurio prireikia patekti į vietą.

    Šiuo metu aparatas valdomas per GSM ryšį naudojant studentų sukurtą programėlę, tačiau galutinis tikslas yra autonominis veikimas. Kūrėjai nurodo, kad ateityje „Urwis“ turėtų savarankiškai nuplaukti į nurodytą tašką, vengti kliūčių, perduoti tikslią buvimo vietą ir tik paskutiniame etape, jei reikia, pereiti į gelbėtojo valdymą.

    Projektą įgyvendina Gdansko technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir laivų statybos fakulteto studentai Maksymas Domkowskis, Julianas Baronas ir Łukaszas Gede-Niewiadomskis. „Urwis“ kuriamas programoje „Uczelnie Przyszłości“, kurią remia Nacionalinis mokslinių tyrimų ir plėtros centras, kartu su akademiniais partneriais.

  • Rusija atitraukia dronų elitą nuo fronto: skubiai dengs šešėlinį laivyną Juodojoje jūroje

    Rusija atitraukia dronų elitą nuo fronto: skubiai dengs šešėlinį laivyną Juodojoje jūroje

    Rusija perkelia dalį specializuotų dronų operatorių nuo fronto į Juodosios ir Azovo jūrų akvatoriją, kur jiems patikėta saugoti vadinamąjį šešėlinį laivyną. Apie tokius veiksmus pranešė Ukrainos kariuomenės Beįgulių sistemų pajėgų vadas Robertas Brovdis.

    Jo teigimu, Rusija gali atitraukti iki 200 dronų sistemų „Rubikon“ įgulų, kad jos dengtų laivus, naudojamus sankcijoms apeiti. Toks sprendimas rodo, kad jūrų logistikos apsauga Maskvai tampa ne mažiau svarbi nei operacijos sausumoje.

    Kas yra šešėlinis laivynas?

    Šešėliniu laivynu vadinama tanklaivių ir kitų senesnių laivų tinklas, kuris, remiantis viešai prieinama informacija, padeda Rusijai eksportuoti naftą ir naftos produktus apeinant tarptautinius apribojimus. Skaičiavimai skiriasi, tačiau dažniausiai minima, kad tinklą sudaro bent 600 laivų, o kai kurie vertinimai siekia apie 1 600 visame pasaulyje veikiančių vienetų.

    Tokie laivai neretai keičia savininkus ir vėliavas, pasitelkia sudėtingas draudimo bei tarpininkavimo schemas, o jų maršrutai ir kroviniai daliai rinkos dalyvių tampa sunkiau patikrinami. Dėl to šešėlinio laivyno tema nuolat atsiduria sankcijų priežiūros ir jūrinio saugumo darbotvarkėje.

    Ukrainos atakos jūroje didėja

    Ukrainos šaltinių duomenimis, nuo liepos 6 dienos iki liepos 18 dienos Ukrainos bepilotės priemonės atakavo 172 Rusijos plaukiojimo priemones. Dauguma jų buvo Azovo jūroje, likusios Juodojoje jūroje.

    Vien per naktį iš liepos 17 dienos į liepos 18 dieną atakų taikiniais tapo 13 objektų, tarp jų krovininiai laivai, tanklaivis, dujovežis, vilkikas ir du plaukiojantys kranai. Tokių veiksmų tikslas siejamas su bandymu apsunkinti naftos, degalų ir kitų krovinių gabenimą, kuris gali vykti pažeidžiant sankcijas.

    Kokiomis priemonėmis Rusija gins laivus?

    Skelbiama, kad laivų apsaugai papildomai gali būti pasitelkti ir Rusijos 51-oji oro gynybos divizija bei Juodosios jūros laivyno priešlėktuvinis pulkas. Tokios pajėgos paprastai remiasi kelių sluoksnių gynyba, derindamos perėmimo dronus, nešiojamas oro gynybos sistemas ir kulkosvaidžius.

    Minėtas „Rubikon“ centras laikomas vienu svarbiausių Rusijos karinių dronų kompetencijos taškų, orientuotu į taktikos kūrimą ir personalo rengimą. Jis, kaip nurodoma, susiformavo 2024 metų viduryje reaguojant į sparčiai augantį bepiločių vaidmenį kare.

    „Priešas atitraukia iki 200 „Rubikon“ sistemos dronų įgulų, kad saugotų šešėlinį laivyną, po vieną įgulą kiekvienam aktyviam laivui“, – sakė Robertas Brovdis.

    Ekspertai pabrėžia, kad dronų karas vis labiau persikelia ir į jūrą: čia svarbia tampa ne tik uostų ar laivų apsauga, bet ir ekonominių maršrutų kontrolė. Jei Rusija iš tiesų perkelia pajėgumus nuo fronto, tai gali reikšti bandymą stabilizuoti eksportui kritiškai svarbią logistiką ir sumažinti riziką laivų judėjimui regione.

  • Lenkai Danijoje stojo į elitinę snaiperių kovą: dronai pakeitė žaidimo taisykles

    Lenkai Danijoje stojo į elitinę snaiperių kovą: dronai pakeitė žaidimo taisykles

    Varžybos, kuriose tikrinama daugiau nei taiklumas

    Danish International Sniper Competition Danijoje suburia kariuomenių snaiperių poras, kurios varžosi ne vien šaudymo rungtyse. Dalyviams tenka vykdyti ir taktines užduotis, reikalaujančias maskuotės, judėjimo nepastebint bei veikimo sudėtingomis lauko sąlygomis.

    Tokio formato varžybose vertinama ne tik gebėjimas pataikyti į tolimą taikinį. Lygiai taip pat svarbūs psichologinis atsparumas, sprendimų priėmimas esant spaudimui ir komandos tarpusavio koordinacija.

    Scenarijai su dronais atspindi šiuolaikinį mūšio lauką

    Šių metų rungtyse išskirtinis dėmesys skirtas grėsmėms iš oro, ypač bepiločiams orlaiviams. Be įprastų užduočių, komandos turėjo pademonstruoti, kaip aptinka dronus, įvertina riziką ir reaguoja į jų keliamus pavojus.

    Dronai šiuolaikiniuose konfliktuose naudojami žvalgybai, taikinių koregavimui ir smūgiams, todėl tokios situacijos vis dažniau įtraukiamos į pratybas. Varžybose tai tampa praktiniu testu, kiek greitai kariai prisitaiko prie kintančios taktikos.

    „Dalyvių laukė reiklūs taktiniai iššūkiai, tikrinantys preciziškumą, psichologinį atsparumą, komandinį darbą ir gebėjimą veikti dinamiškomis sąlygomis“, – teigė Lenkijos ginkluotųjų pajėgų Generalinė vadovybė.

    Plati NATO šalių geografija ir stipriausi rezultatai

    Šiemet varžybose dalyvavo 32 komandos iš 13 valstybių, daugiausia NATO sąjungininkių. Be Lenkijos ir šeimininkės Danijos, atvyko Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Nyderlandų, Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Airijos atstovai.

    Nugalėtojais tapo antroji Danijos Karališkosios gvardijos komanda. Stipriausia užsienio komanda pripažinti Norvegijos mechanizuotosios brigados „Północ“ atstovai.

    „Dalyvavimas tokiose varžybose yra ne tik aukščiausio lygio konkurencija, bet ir vertinga patirties sklaida bei galimybė stiprinti sąveiką su NATO sąjungininkais“, – pabrėžė Lenkijos ginkluotųjų pajėgų Generalinė vadovybė.

    Danish International Sniper Competition rengiamos kasmet nuo 2007 metų, o nuo 2013 metų turi tarptautinį statusą. Rungtys kinta kiekvienoje edicijoje, o programą tradiciškai vainikuoja „Sniper Race“ – apie 11 kilometrų bėgimas su ekipuote, kurio metu komandos atlieka kelias skirtingas šaudymo ir taktines užduotis poligonuose Borris ir Oksbøl.

  • MIT ir EPFL pristatė FAAV: paukščių įkvėptas robotas skraido ir neria po vandeniu

    MIT ir EPFL pristatė FAAV: paukščių įkvėptas robotas skraido ir neria po vandeniu

    JAV Masačusetso technologijos institutas (MIT) ir Šveicarijos Lozanos federalinė politechnikos mokykla (EPFL) pristatė eksperimentinį robotą FAAV, sukurtą pagal nardančių paukščių, pavyzdžiui, pūkščiukų, judėjimo principus. Šis įrenginys gali skristi ore, staigiai pereiti į vandenį, plaukti po juo ir vėl pakilti nuo vandens paviršiaus.

    FAAV sveria mažiau nei 300 gramų ir turi sandarų korpusą, judinamą uodegą bei porą lanksčių, „išmanių“ sparnų. Skirtingai nei dauguma dronų ar povandeninių aparatų, jis nenaudoja tradicinių sraigtų ar propelerių: judėjimą tiek ore, tiek vandenyje užtikrina vien ta pati plazdenančių sparnų sistema.

    „Narantys paukščiai pereina tarp skrydžio ore ir judėjimo vandenyje plazdendami sparnais, tačiau efektyvūs šių perėjimų mechanizmai yra sunkiai ištiriami“, – teigiama mokslo žurnale „Science“ publikuotame tyrime.

    Roboto sparnai pagaminti iš plonų, elastingų membranų, kurios vandenyje natūraliai išlinksta ir mažina pasipriešinimą, o iškilus į paviršių vėl išsitiesina, kad generuotų keliamąją jėgą. Bandymuose FAAV galėjo plaukti beveik 1 metro per sekundę greičiu, o skristi maždaug 6 metrus per sekundę.

    Kad „iššoktų“ iš vandens ir pereitų į skrydį, robotui svarbi tiksli padėtis: jis turi būti pakreiptas apie 70 laipsnių kampu, kad sparnų galai nekliudytų vandens paviršiaus. Tyrėjai pabrėžia, jog stabilų perėjimą padeda užtikrinti prisitaikantis plazdenimo dažnis, didelė trauka ir tinkamas uodegos bei korpuso atstumas.

    Pasak MIT, toks sprendimas gali atverti kelią naujai hibridinių dronų klasei, kuri gebėtų greitai pasiekti vietą ore ir ten pat atlikti darbus po vandeniu. Kartu FAAV veikia kaip fizinis modelis, leidžiantis tiksliau tikrinti hipotezes apie realių nardančių paukščių biomechaniką.

    Tyrėjai taip pat akcentuoja praktinį potencialą vandenynų ir poliarinių regionų tyrimuose, kur įprastai reikia brangių laivų ir sudėtingos logistikos. Nedidelis, lengvai paleidžiamas aparatas galėtų rinkti duomenis sunkiai pasiekiamose vietose, pavyzdžiui, sekliose rifų zonose ar siauruose ledynų plyšiuose, ir grįžti į bazę perduoti surinktos informacijos.

    Ateityje tokio tipo įrenginiai galėtų būti pritaikyti vandens mėginių paėmimui ar greitam incidentų stebėjimui, kai reikia ir skrydžio, ir veikimo po vandeniu. Kol kas FAAV yra laboratorinis prototipas, tačiau jo demonstruojamas perėjimų tarp dviejų terpių sklandumas rodo, kad bioįkvėpti sprendimai sparčiai artėja prie realių misijų.

  • Triesto įlankoje daugėja eršketrųjų rajų: mokslininkai ieško, kaip apsaugoti midijų ūkius

    Triesto įlankoje daugėja eršketrųjų rajų: mokslininkai ieško, kaip apsaugoti midijų ūkius

    Italijos Triesto įlankoje per pastaruosius trejus metus vis dažniau pastebimos eršketrinės rajos, vietos žvejų vadinamos vaccarelle. Mokslininkai teigia, kad tokių stebėjimų mastas ir reguliarumas Viduržemio jūroje išsiskiria, o šią vasarą fiksuojami ir būriai iki 50 individų.

    Rajos priskiriamos saugomoms rūšims, tačiau jų gausėjimas turi ir labai praktišką pasekmę: jos vis dažniau lankosi prie midijų ūkių. Midijų virvės rajoms tampa lengvai pasiekiamu maisto šaltiniu, todėl augintojai praneša apie vis dažniau patiriamus nuostolius.

    „Tai pirmi metai, kai matome tiek daug kartu besitelkiančių rajų, o būrių dydis siekia iki 50 individų“, – sakė WWF Miramare jūrinės saugomos teritorijos stebėsenos veiklų vadovas Saulas Ciriaco.

    Pasak tyrėjų, tokie susitelkimai gali būti susiję ne tik su maitinimusi, bet ir su dauginimusi, kai patinai ir patelės dažniau susitinka toje pačioje teritorijoje. Triesto įlankos forma, seklesni pakrančių vandenys ir žmonių sukurti maisto „taškai“ gali skatinti gyvūnus užsibūti ilgiau.

    Kas keičiasi Triesto įlankoje?

    Rajos Viduržemio jūroje buvo žinomos ir anksčiau, tačiau Triesto įlankoje jų pasirodymai tapo nuoseklūs: vasaros sezonu pranešimai pasiekia maždaug vieną kartą per savaitę. Mokslininkai pabrėžia, kad išskirtinis ne pats faktas, jog rūšis aptinkama regione, o tai, kaip dažnai ir kiek daug individų matoma vienu metu.

    Viena iš galimų priežasčių – švelnėjančios žiemos ir kylanti jūros vandens temperatūra, dėl kurios rajoms tampa lengviau ištverti šaltojo sezono sąlygas šiaurinėje Adrijos dalyje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad jei anksčiau įlanka galėjo būti tik migracijos maršruto dalis, dabar ji vis labiau tinka ilgesniam buvimui.

    Kita svarbi aplinkybė – žvejybos reguliavimas ir mažesnė atsitiktinė sugaunamų rajų dalis. Griežtesnės ir selektyvesnės taisyklės kai kuriose teritorijose gali reikšti, kad daugiau individų sulaukia brandos ir sėkmingiau dauginasi, o tai ilgainiui atsispindi stebėjimuose.

    Kodėl nukenčia midijų ūkiai?

    Eršketrinės rajos minta kietą kiautą turinčiais organizmais, pavyzdžiui, moliuskais ir vėžiagyviais. Įprastai jos ieško maisto dugne, tačiau midijų ūkiai sukuria ypač patogią „bufeto“ situaciją, kai maistas sukabintas ant virvių ir pasiekiamas be ilgesnių paieškų.

    Augintojai teigia, kad žalos mastą tiksliai įvertinti sudėtinga, nes midijų derlių veikia ir kiti veiksniai, tarp jų karščio bangos jūroje ar kiti plėšrūnai. Vis dėlto sutapimas tarp rajų stebėjimų dažnėjimo ir ūkių pažeidimų pranešimų pastaraisiais metais, anot mokslininkų, yra akivaizdus.

    „Tokios rajų ir žmogaus veiklos sąveikos anksčiau nebuvome matę“, – sakė jūrų biologė ir organizacijos MedSharks mokslinė vadovė Simona Clò.

    Sprendimų paieška ir stebėsena

    Triesto įlankoje vykdomos stebėsenos programos apima didelį pakrantės ruožą, todėl svarbi tampa tiksli individų apskaita. Tyrėjai naudoja dronus, kad iš viršaus fiksuotų būrius ir rinktų nuotraukas, reikalingas atpažinimui bei duomenų bazėms.

    Vienas iš metodų – fotoidentifikacija pagal ant nugaros matomus raštus, leidžianti atskirti atskirus individus ir suprasti, ar į įlanką grįžta tie patys gyvūnai. Tai padeda tiksliau vertinti populiacijos dydį, sezoninius pokyčius ir galimą įsitvirtinimą regione.

    Lygiagrečiai ieškoma priemonių, kurios leistų apsaugoti midijų ūkius nekenkiant saugomai rūšiai. Vienas bandymų – ant midijų virvių diegiami magnetiniai ar elektromagnetiniai atbaidymo sprendimai, kurie turėtų trikdyti rajas, bet jų nesužaloti.

    Bandymams pradėjus veikti tik neseniai, mokslininkai pabrėžia, kad rezultatams įvertinti reikia laiko. Jei metodas pasiteisins, bus vertinama ne tik biologinė nauda, bet ir praktinis pritaikomumas, sąnaudos bei tai, ar sprendimas įmanomas dideliame ūkių plote.

    Vietos institucijos ir mokslininkai taip pat svarsto, kaip suvaldyti situaciją bendradarbiaujant su pakrančių apsauga ir regiono valdžia. Greta ūkinių sprendimų aptariamos ir platesnės sugyvenimo priemonės, pavyzdžiui, aiškiai apibrėžtos zonos stebėjimui po vandeniu, kurios galėtų tapti papildomu impulsu vietos turizmui.

  • Rusija rodo „Voratinklį“: žada gaudyti dronus virš naftos perdirbimo ir energetikos objektų

    Rusija rodo „Voratinklį“: žada gaudyti dronus virš naftos perdirbimo ir energetikos objektų

    Rusijoje pristatytas naujas fizinės apsaugos sprendimas, kurį kūrėjai vadina „Voratinkliu“ ir teigia, kad jis turėtų padėti sulaikyti dronus, taikomus į naftos ir energetikos infrastruktūrą. Sistema buvo sukurta bendrovės „RT-Project Technologies“ kartu su „Standard Electric“ ir pademonstruota Rostec regioninės misijos metu Tverės srityje.

    Gamintojai nurodo, kad sprendimas šiuo metu pereina pilotinius bandymus keliuose kuro ir energetikos sektoriaus objektuose. „Voratinklis“ esą skirtas apsaugoti naftos saugyklas, kuro terminalus, naftos perdirbimo gamyklas, elektros pastotes, sandėlius ir kitus kritinės infrastruktūros elementus.

    Kaip veikia „Voratinklis“?

    Pagal viešai aprašytą koncepciją, aplink saugomą objektą įrengiama ištisinė atraminių kolonų, laikiklių ir plieninio tinklo konstrukcija. Rostec atstovas Aleksandras Nazarovas teigė, kad tokia nuolatinė „užtvara“ turėtų fiziškai „pagauti“ į objektą skrendančius dronus.

    Kūrėjai pabrėžia, kad konstrukcija montuojama tik varžtiniais sujungimais, be suvirinimo. Tai turėtų būti aktualu vietose, kur erdvė ribota arba kur suvirinimo darbai laikomi papildoma gaisro rizika, pavyzdžiui, šalia degių produktų talpyklų.

    Ką žada gamintojai ir ko trūksta?

    Teigiama, kad sistema gali būti pritaikoma objektams, kurių aukštis viršija 25 metrus, o saugomas plotas gali būti praktiškai bet kokio dydžio. Taip pat skelbiama, kad konstrukcija esą praėjo pilno masto seisminio atsparumo bandymus, o plieninės dalys gamybos etape cinkuojamos karštuoju būdu, kad būtų atsparesnės korozijai.

    Vis dėlto šiuo metu didžioji dalis informacijos apie efektyvumą remiasi pačių gamintojų ir valstybinės korporacijos Rostec pateikiamais teiginiais. Nepriklausomų bandymų rezultatų, kurie leistų patvirtinti deklaruojamą veiksmingumą prieš realius dronų tipus ir skirtingus smūgio scenarijus, viešai nepateikta.

    Platesnis kontekstas: dronai keičia infrastruktūros apsaugą

    Pastaraisiais mėnesiais Rusijos naftos perdirbimo, kuro bazės ir naftos sandėliavimo objektai ne kartą tapo dronų atakų taikiniais, o tai siejama su Ukrainos pastangomis trikdyti logistiką ir mažinti kuro tiekimo stabilumą. Dėl to visame regione auga paklausa priemonėms, kurios mažintų nuostolius ne tik nuo sprogmenų, bet ir nuo gaisrų bei antrinių avarijų.

    Ekspertinėje praktikoje pabrėžiama, kad infrastruktūros apsauga nuo dronų paprastai remiasi kelių lygių principu: aptikimu, elektroninėmis priemonėmis ir fizinėmis kliūtimis. „Voratinklis“ aiškiai pozicionuojamas kaip paskutinės grandies, pasyvi, tačiau potencialiai greitai įrengiama priemonė, kurios reali vertė priklausys nuo to, kaip ji atlaikys įvairius smūgio kampus, greičius ir skirtingą dronų masę.