CP v2

Tag: Mityba

  • Saldumynai neduoda ramybės? Šie žolelių gėrimai gali padėti suvaldyti apetitą

    Saldumynai neduoda ramybės? Šie žolelių gėrimai gali padėti suvaldyti apetitą

    Po pietų ar vakarienės dažnam kyla pažįstamas noras dar ko nors saldaus. Nors stebuklingo gėrimo, kuris akimirksniu išjungtų apetitą, nėra, kai kurie žolelių užpilai gali padėti sumažinti impulsyvų užkandžiavimą ir lengviau laikytis režimo.

    Svarbu suprasti, kad žolelės veikia kaip pagalbinė priemonė, o ne sprendimas „vietoj“ subalansuotos mitybos. Jei saldumynų potraukis kartojasi kasdien, verta įvertinti, ar pakanka baltymų, skaidulų, vandens, miego ir ar nėra per didelių tarpų tarp valgymų.

    Kas gali padėti prieš valgį

    Baltojo šilkmedžio lapų arbata dažnai pasirenkama žmonių, norinčių palaikyti normalų gliukozės kiekį kraujyje. Joje esantys junginiai gali lėtinti angliavandenių skaidymą, todėl užpilą dažniau rekomenduojama gerti prieš valgį, kuriame daug duonos, makaronų, ryžių ar bulvių.

    Tokios arbatos paprastai lengvai randamos parduotuvėse, o paruošimas paprastas: užpilkite karštu vandeniu ir plikykite tiek, kiek nurodyta ant pakuotės. Jei vartojate vaistus ar turite lėtinių ligų, reguliarų naudojimą verta aptarti su gydytoju ar vaistininku.

    Dar vienas pasirinkimas – kiaulpienės šaknis, žinoma dėl kartiųjų medžiagų, kurios skatina virškinimo sulčių išsiskyrimą. Nuoviras neretai geriamas prieš sotesnį valgį kaip virškinimą palaikanti priemonė, tačiau jo nereikėtų laikyti apetito slopinimo metodu.

    Kiaulpienė netinka visiems: esant tulžies latakų sutrikimams ar tulžies pūslės akmenligei ji gali būti netinkamas pasirinkimas. Taip pat svarbu įvertinti galimas sąveikas su kai kuriais vaistais.

    Ką gerti, kai norisi saldaus

    Jei noras užkąsti saldžiai atsiranda jau po valgio, dažnai padeda pipirmėčių arbata. Intensyvus aromatas ir gaivus skonis daugeliui tampa signalu, kad valgymas baigtas, o kelios minutės su šiltu puodeliu padeda pristabdyti automatinį siekimą užkandžių.

    Pipirmėtė tradiciškai vartojama ir virškinimui palengvinti, ypač jaučiant pilnumą ar pūtimą. Vis dėlto žmonėms, turintiems refliuksą, ji kai kada gali sustiprinti rėmenį, todėl verta stebėti individualią reakciją.

    Sotumo jausmui palaikyti

    Gysločio sėklų luobelės, dar vadinamos psyllium, yra tirpių skaidulų šaltinis. Sumaišytos su vandeniu jos sudaro gelį, didina maisto masės tūrį ir gali ilgiau padėti išlaikyti sotumo jausmą, todėl kai kuriems žmonėms lengviau atsispirti užkandžiavimui.

    Kad skaidulos veiktų tinkamai, jas būtina užgerti pakankamu kiekiu vandens ir nevartoti sausai, nes tai gali sukelti virškinamojo trakto diskomfortą. Jei turite žarnyno ligų ar vartojate vaistus, dėl vartojimo laiko ir kiekio pravartu pasitarti su specialistu.

    Ekspertai pabrėžia, kad užsitęsęs saldumynų potraukis dažnai susijęs ne su valios stoka, o su rutina: per mažomis porcijomis, per menku baltymų ir skaidulų kiekiu, nuovargiu ar stresu. Tokiu atveju žolelių puodelis gali būti naudinga pauzė, tačiau ilgalaikį rezultatą dažniausiai duoda įpročių korekcijos.

  • Šis gėrimas širdžiai veikia kaip balzamas, bet daugelis jį pamiršta: gydytojų įžvalgos

    Kakava dažnai siejama su vaikyste, tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad tai gali būti ir vertingas gėrimas suaugusiesiems. Pagrindinė nauda siejama su kakavoje esančiais flavanoliais, kurie gali prisidėti prie kraujagyslių funkcijos ir kraujotakos.

    Kakavos žaliava gaunama iš kakavmedžio sėklų: jos fermentuojamos, džiovinamos, vėliau dažnai skrudinamos ir malamos. Būtent apdorojimas lemia, kiek bioaktyvių junginių išlieka galutiniame produkte, todėl skirtingos kakavos rūšys gali veikti nevienodai.

    Kodėl kakava siejama su širdimi?

    Dalis klinikinių tyrimų rodo, kad kakavos flavanoliai gali padėti palaikyti endotelio funkciją, kuri svarbi kraujagyslių elastingumui. Kai kuriuose tyrimuose taip pat fiksuojamas nedidelis kraujospūdžio sumažėjimas, ypač žmonėms, kurių rodikliai padidėję.

    Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra kakavos sudėtis, o ne saldūs gėrimai ar desertai. Didelė pridėtinio cukraus dalis gali panaikinti tikėtiną naudą, o perteklinės kalorijos ilgainiui didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Kaip rinktis ir vartoti?

    Didžiausia praktinė taisyklė paprasta: rinktis natūralią kakavą be pridėtinio cukraus ir be pieno miltelių mišiniuose. Daugiau vertingų junginių paprastai turi mažiau apdorota kakava, tačiau svarbu atsižvelgti ir į individualų jautrumą.

    Gaminant namuose rekomenduojama kakavą išmaišyti šiltame piene ar augaliniame gėrime ir nepervirti, nes labai aukšta temperatūra gali sumažinti dalies junginių stabilumą. Skoniui pagerinti dažnai pakanka cinamono ar nedidelio kiekio medaus, jei nėra medicininių ribojimų.

    Kada verta būti atsargiems?

    Nors daugumai žmonių kakava yra saugi, kai kuriems ji gali sukelti rėmenį ar sustiprinti refliukso simptomus. Taip pat verta prisiminti, kad kakavoje yra kofeino ir teobromino, todėl jautresniems žmonėms vėlyvu paros metu ji gali trikdyti miegą.

    Jei vartojate kraujospūdį veikiančius vaistus ar turite lėtinių ligų, dėl reguliaraus didesnio kakavos kiekio geriausia pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Nauda dažniausiai siejama su nuosekliu, bet saikingu vartojimu ir bendra subalansuota mityba.

  • Štai kaip kepti vištieną, kad išsaugotumėte daugiausia maistinių medžiagų – klaida kainuoja skonį

    Ruošiant vištieną svarbu ne tik baltymų kiekis, bet ir tai, kaip juos „išsaugome“ gaminant. Specialistai pabrėžia, kad aukšta temperatūra ir svilinimas gali mažinti aminorūgščių kokybę, o kartu didinti nepageidaujamų junginių susidarymo riziką.

    Didžiausia problema dažnai kyla kepant ant labai karštos keptuvės, grilyje ar orkaitėje iki apskrudimo. Tokiais atvejais ant mėsos paviršiaus susidaro apanglėjusių vietų, o mokslinėje literatūroje tai siejama su heterociklinių aminų ir policiklinių aromatinių angliavandenilių susidarymu.

    Todėl vis dažniau rekomenduojami švelnesni, žemesnės temperatūros metodai, kuriems nereikia papildomų riebalų. Garinimas, gaminimas vakuume ir slėginis virimas gali padėti išlaikyti sultingumą bei sumažinti perkeptos mėsos riziką.

    Virimas žemoje temperatūroje

    Vienu praktiškiausių būdų dažnai įvardijamas apvirimas, kai vištiena kaitinama beveik neverdančiame skystyje. Toks metodas paprastai leidžia išvengti apskrudinimo, todėl mažėja ir su stipriu kaitinimu siejamų nepageidaujamų junginių susidarymo tikimybė.

    Apvirti dažniausiai pasirenkama liesa vištienos krūtinėlė be odos, tačiau tinka ir kitos dalys, jei kontroliuojamas laikas. Skysčio reikia tiek, kad mėsa būtų apsemta maždaug keliais centimetrais, o patogiausia palaikyti vos vos verdančią temperatūrą, kai skystis tik lengvai juda.

    Skonis be papildomų riebalų

    Skonį lengva sustiprinti nepridedant sviesto ar padažų: tinka česnakas, svogūnas, imbieras, lauro lapai, pipirai, citrinos sultys, šviežios žolelės. Vietoj vandens galima rinktis mažiau druskos turintį sultinį, taip paprasčiau suvaldyti natrio kiekį.

    Maisto saugos specialistai taip pat primena, kad žalios vištienos plauti nereikėtų, nes taškomas vanduo gali paskleisti bakterijas ant paviršių. Svarbiausia – švara virtuvėje ir pakankamas terminis apdorojimas, kad mėsa būtų saugi vartoti.

    Apvirta vištiena tampa universaliu pagrindu kasdieniams patiekalams: ją patogu dėti į salotas, sumuštinius, sriubas ar troškinius. Be to, gaminant namuose lengviau kontroliuoti druską, cukrų ir priedus, kurių gali būti dalyje paruoštų parduotuvinių gaminių.

  • Cukinija – lengvas vitaminų šaltinis: kodėl ją verta valgyti dažniau ir kaip paruošti

    Cukinija – lengvas vitaminų šaltinis: kodėl ją verta valgyti dažniau ir kaip paruošti

    Cukinija daugiau kaip 90 proc. sudaryta iš vandens, todėl tai viena mažiausiai kaloringų daržovių. 100 gramų cukinijos paprastai turi apie 17–20 kilokalorijų, o didelis vandens kiekis padeda jaustis sočiau neapsunkinant raciono.

    Ši daržovė taip pat suteikia maistinių skaidulų, kurios svarbios normaliai žarnyno veiklai ir ilgesniam sotumui. Daugiau skaidulų turinti mityba siejama su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo cukrinio diabeto ir nutukimo rizika, todėl cukinija gali būti patogus kasdienis pasirinkimas.

    Kas vertingo cukinijoje?

    Nors cukinija nėra vitaminų rekordininkė, ji prisideda prie kasdienio vitaminų ir antioksidantų kiekio racione. Joje aptinkama vitamino C, dalies B grupės vitaminų, taip pat karotenoidų, kurių kiekis gali būti didesnis tamsesnės spalvos cukinijose.

    Dalis naudingų medžiagų yra arčiau odelės, todėl jaunų cukinijų dažnai neverta lupti, jei jos gerai nuplautos. Verta prisiminti, kad virimo ar ilgo kaitinimo metu dalis vitamino C mažėja, todėl trumpesnis paruošimas padeda išlaikyti daugiau vertingų junginių.

    Mineralai ir poveikis savijautai

    Iš mineralų išsiskiria kalis, kuris svarbus normaliai kraujospūdžio kontrolei, raumenų funkcijai ir širdies veiklai. Cukinijoje taip pat yra magnio, fosforo, kalcio, geležies ir mangano, nors jų kiekiai nėra labai dideli.

    Cukinija laikoma lengvai virškinama, todėl dažnai tinka jautresnį virškinimą turintiems žmonėms. Be to, ji turi žemą glikeminį indeksą, todėl gali būti tinkamas pasirinkimas sergant cukriniu diabetu ar esant atsparumui insulinui, tačiau galutinei patiekalo vertei daug įtakos turi gaminimo būdas.

    Kaip gaminti ir išsisaugoti sezonui

    Didžiausia klaida – cukiniją paversti kaloringu patiekalu kepant daug riebalų. Jei tikslas – lengvesnis meniu, dažniau tinka kepimas orkaitėje, troškinimas, grilinimas ar trumpas apkepimas su nedideliu kiekiu aliejaus.

    Sezono pabaigoje, kai cukinijų būna gausu ir jos pigesnės, dalį derliaus galima išsisaugoti. Konservuota cukinija, nors dėl pasterizacijos praranda dalį vitamino C, paprastai išlaiko mineralus ir skaidulas, todėl išlieka vertingu priedu prie patiekalų.

    Cukinija virtuvėje universali: iš jos gaminamos trintos sriubos, troškiniai, blynai, apkepai, įdarytos „valtelės“ ar daržoviniai makaronai. Pastaraisiais metais išpopuliarėjo ir kepiniai su tarkuota cukinija, nes ji suteikia drėgnumo ir švelniai „paslepia“ daržovę deserte.

  • Gydytojai paaiškino, kaip citrinų vanduo veikia inkstus: vienas mitas subliūško

    Vanduo su citrina daugeliui tapo kasdieniu įpročiu, tačiau medikai pabrėžia, kad jo nauda inkstams dažnai suprantama netiksliai. Sveiki inkstai patys filtruoja kraują, šalina apykaitos produktus ir palaiko skysčių bei elektrolitų pusiausvyrą, todėl vadinamasis detoksas, kurį žada socialiniai tinklai, neturi mokslinio pagrindo.

    Tikroji galima nauda siejama ne su stebuklingu valymu, o su citrinų rūgštimi. Organizme ji gali didinti citratų kiekį šlapime, o citratas geba prisijungti kalcį ir mažinti kalcio oksalato kristalų formavimosi riziką. Būtent kalcio oksalato akmenys yra dažniausias inkstų akmenligės tipas.

    Klinikiniai stebėjimai rodo, kad daliai žmonių citrinų sultys gali padėti sumažinti akmenų pasikartojimo tikimybę, tačiau poveikis labai priklauso nuo režimo ir nuoseklumo. Tyrimuose dažnai minima gana intensyvi schema, pavyzdžiui, citrinų sulčių vartojimas kelis kartus per dieną, o ilgainiui tokio įpročio laikytis daugeliui tampa sudėtinga.

    Kas iš tiesų svarbiausia profilaktikai?

    Specialistai akcentuoja, kad svarbiausias veiksnys, mažinantis akmenų susidarymo riziką, yra pakankamas skysčių kiekis, o ne pati citrina. Kai žmogus reguliariai geria vandenį, šlapimas labiau praskiedžiamas, mažėja mineralų koncentracija ir kristalizacijos tikimybė. Dėl to vanduo su citrina gali būti tik viena iš priemonių, jei jis padeda išgerti daugiau skysčių per dieną.

    Vis dėlto citrinų vanduo nėra universalus sprendimas visiems akmenų tipams. Pavyzdžiui, šlapimo rūgšties, struvitiniams ar cistininiams akmenims taikomi kiti mitybos ir gydymo principai, neretai reikalinga tiksli diagnostika, šlapimo tyrimai bei gydytojo sudarytas planas.

    Galimi minusai ir kam būti atsargesniems

    Dėl rūgštingumo dažnas citrinų sulčių vartojimas gali neigiamai veikti dantų emalį, ypač jei gėrimas gurkšnojamas ilgai. Taip pat daliai žmonių gali paaštrėti rėmuo, refliuksas ar atsirasti skrandžio diskomfortas, todėl įprotį verta vertinti pagal individualią savijautą.

    Žmonėms, sergantiems pažengusia lėtine inkstų liga, skysčių ir tam tikrų medžiagų, įskaitant kalį, vartojimą dažnai reikia derinti su gydytoju. Tokiais atvejais net ir iš pažiūros nekaltas įprotis, pavyzdžiui, dideli kiekiai citrinų vandens, gali būti netinkamas dėl individualių gydymo ribojimų.

    Gydytojai primena, kad staigus nugaros ar šono skausmas, kraujas šlapime, karščiavimas ar šlapinimosi sutrikimai gali rodyti rimtesnę problemą, todėl vien gėrimais jos spręsti nereikėtų. Jei įtariama inkstų akmenligė ar ji kartojasi, patikimiausia kryptis yra gydytojo konsultacija ir priežasties paieška, o ne madingi pažadai apie greitą organizmo išvalymą.

  • Baiminatės balto apnašo ant slyvų? Štai ką jis iš tiesų reiškia ir kada vaisių nebevalgyti

    Baiminatės balto apnašo ant slyvų? Štai ką jis iš tiesų reiškia ir kada vaisių nebevalgyti

    Ant šviežių slyvų dažnai matomas balkšvas apnašas daugeliui sukelia įtarimų, kad vaisius sugedęs arba apipelijęs. Vis dėlto daugeliu atvejų tai yra visiškai natūralus reiškinys, susijęs su pačios slyvos apsauga.

    Šis baltas sluoksnis vadinamas natūraliu vaškiniu apnašu, dar žinomu kaip vaisiaus paviršiuje susidaręs apsauginis sluoksnis. Jis padeda slyvoms lėčiau netekti drėgmės, saugo odelę nuo išsausėjimo ir dalinai nuo mikroorganizmų poveikio, todėl dažniau matomas ant prinokusių vaisių.

    Tokio apnašo buvimas paprastai nerodo prastesnės kokybės ir nėra laikomas kenksmingu sveikatai. Jis nusitrina arba nusiplauna, todėl slyvas prieš valgant verta nuplauti po tekančiu vandeniu, net jei apnašas atrodo visiškai švarus.

    „Dažniausiai tai natūrali apsauga, o ne gedimo požymis“, – sako maisto saugos specialistai.

    Visai kita situacija, jei ant vaisiaus paviršiaus apnašas atrodo kaip pūkeliai, yra netolygus, vietomis žalsvas, pilkšvas ar juodas, o pats vaisius skleidžia nemalonų kvapą. Tokie požymiai labiau būdingi pelėsiui, o apipelijusių vaisių valgyti nereikėtų, ypač jei slyva minkšta, pažeista ar pradėjusi irti.

    Balkšvas sluoksnis pasitaiko ne tik ant slyvų, bet ir ant kai kurių vynuogių bei šilauogių. Tuo tarpu ant džiovintų vaisių panašus baltas apnašas dažnai būna ne pelėsis, o natūraliai susikristalizavę cukrūs, kurie džiovinant iškyla į paviršių.

    Jei norisi džiovintų vaisių paviršių „atgaivinti“, dažniausiai pakanka juos trumpai perplauti ir, jei reikia, švelniai pašildyti, pavyzdžiui, ruošiant patiekalus. Terminis apdorojimas apnašą paprastai panaikina, tačiau tai nėra būtina, jei nėra gedimo požymių.

    Slyvos vertinamos dėl skaidulų, kurios prisideda prie normalios virškinimo sistemos veiklos. Vis dėlto didesni kiekiai kai kuriems žmonėms gali sukelti laisvinamąjį poveikį, todėl ypač jautresniems verta stebėti suvartojamą kiekį.

    Nors slyvos nėra kaloringos, jos turi natūralių cukrų, tad sergantiems cukriniu diabetu ar kontroliuojantiems svorį svarbus saikas. Be to, slyvose yra įvairių vitaminų ir mineralų, o sezono metu jos tinka tiek valgyti šviežios, tiek naudoti kompotams, uogienėms ar kitiems naminiams gaminiams.

  • Valgote sūrį kasdien? Gydytojai įspėja: šių požymių neignoruokite ir žinokite ribą

    Valgote sūrį kasdien? Gydytojai įspėja: šių požymių neignoruokite ir žinokite ribą

    Sūris nebūtinai yra produktas, kurį reikėtų išbraukti vien todėl, kad jis riebus. Pieno produktai yra svarbus baltymų šaltinis, o brandinti sūriai dažnai išsiskiria didesniu kalcio kiekiu, kuris būtinas kaulams ir dantims. Tačiau kasdienis vartojimas gali turėti ir nepageidaujamų pasekmių, jei nesekama porcija ir sudėtis.

    Kalcis ir baltymai yra pagrindinės priežastys, kodėl sūris daugeliui atrodo geras pasirinkimas. Pavyzdžiui, 100 gramų goudos gali turėti apie 807 miligramus kalcio, parmezano apie 1 380 miligramų, o pusiau riebaus varškės sūrio apie 94 miligramus. Be to, sūris gali būti vitamino B12 šaltinis, svarbus nervų sistemai ir kraujodarai.

    Kasdienė nedidelė sūrio porcija gali prisidėti prie sotumo, nes derina baltymus ir riebalus. Vis dėlto tai nereiškia, kad sūrį galima valgyti be ribų, ypač jei jis tampa kelių dienos patiekalų pagrindu. Mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra bendras dienos racionas, o ne vienas produktas.

    Kada sūris pradeda kenkti?

    Kietieji, pelėsiniai ir ilgai brandinti sūriai yra labiau koncentruoti nei varškė, rikota ar grūdėta varškė, todėl net nedidelis gabalėlis gali turėti daug energijos. Tokiuose sūriuose dažnai būna daugiau sočiųjų riebalų ir druskos. Per didelis sočiųjų riebalų kiekis mityboje siejamas su didesniu MTL cholesterolio kiekiu kraujyje.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad sotieji riebalai sudarytų mažiau nei 10 proc. paros energijos. Ne mažiau aktuali ir druska, nes jos perteklius didina padidėjusio kraujospūdžio riziką. Dėl to sūrį patariama vertinti kaip priedą, o ne pagrindinį kelių valgymų ingredientą.

    Jei ryte renkatės geltoną sūrį, pietums valgote sūrio padažą, o vakare picą, bendras druskos ir sočiųjų riebalų kiekis gali greitai tapti per didelis. Net jei kiekviena porcija atskirai atrodo nedidelė, suminis poveikis per dieną dažnai būna lemiamas.

    Kokia porcija laikoma saikinga?

    Praktiškai dažnai minima kietojo sūrio porcija yra apie 30 gramų, tai yra gabalėlis maždaug degtukų dėžutės dydžio. Vis dėlto tai nėra universali norma, nes poreikiai priklauso nuo amžiaus, fizinio aktyvumo, bendro kalorijų kiekio ir kitų raciono produktų. Didesnio atsargumo paprastai reikia žmonėms, turintiems padidėjusį cholesterolį ar aukštą kraujospūdį.

    Norint sumažinti rizikas, verta kaitalioti sūrio rūšis. Vietoj kasdienio čederio, goudos ar pelėsinių sūrių dažniau galima rinktis liesesnes alternatyvas, pavyzdžiui, varškę, rikotą, mažiau riebų mocarelos sūrį ar grūdėtą varškę. Lydytus sūrius geriau palikti retesnėms progoms, nes jų sudėtyje neretai būna daugiau druskos ir sočiųjų riebalų.

    Virškinimo signalai ir netoleravimas

    Kai kuriems žmonėms po sūrio gali pasireikšti pilvo pūtimas, skausmas, dujos ar viduriavimas, ypač jei yra laktozės netoleravimas. Tačiau ne visi sūriai veikia vienodai: kietieji ir ilgai brandinti, tokie kaip parmezanas, paprastai turi labai mažai laktozės ir gali būti geriau toleruojami. Tuo tarpu minkštesni, švieži pieno produktai daliai žmonių sukelia daugiau simptomų.

    Svarbu nepainioti laktozės netoleravimo su alergija pieno baltymams. Netoleravimas dažniausiai sukelia virškinimo sistemos simptomus, o alergija yra imuninės sistemos reakcija, kuri gali būti pavojinga ir reikalauti griežto vengimo. Jei simptomai kartojasi, saugiausia sprendimą dėl mitybos korekcijų aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Kasdienis sūrio vartojimas nebūtinai kenkia, jei laikomasi saiko ir renkamasi tinkama sudėtis. Kuo sūris riebesnis ir sūresnis, tuo mažesnė turėtų būti porcija, o etiketėje verta tikrinti druskos ir sočiųjų riebalų kiekį. Ilgainiui geriausiai veikia ne vieno produkto sureikšminimas, o įvairi ir subalansuota mityba.

  • Kadaise valdovų rykštė, šiandien puola vis daugiau: ką būtina žinoti apie podagrą ir mitybą

    Kadaise valdovų rykštė, šiandien puola vis daugiau: ką būtina žinoti apie podagrą ir mitybą

    Podagra, dar vadinama šlapimo rūgšties sukeliamu artritu, ilgą laiką buvo siejama su pasiturinčiųjų gyvenimo būdu, tačiau šiandien ji diagnozuojama vis platesniam žmonių ratui. Ligą lemia padidėjęs šlapimo rūgšties kiekis kraujyje, dėl kurio audiniuose formuojasi natrio urato kristalai ir išprovokuoja ūmų uždegimą.

    Dažniausias ir klasikinis pirmasis simptomas yra staigus, labai stiprus vieno sąnario skausmas, neretai užklumpantis naktį. Tipiškai pažeidžiamas didžiojo kojos piršto sąnarys, tačiau podagra gali apimti ir čiurnas, kelius, plaštakas ar alkūnes.

    Ūmaus priepuolio metu sąnarys parausta, patinsta, tampa itin jautrus, o oda virš jo gali blizgėti ir būti karšta. Negydant priepuoliai dažnėja, o ilgainiui gali formuotis poodiniai mazgeliai, vadinami tofusais, ir didėti inkstų akmenligės rizika.

    Kodėl kyla šlapimo rūgštis?

    Pagrindinė problema yra hiperurikemija, kai organizmas nepakankamai efektyviai pašalina šlapimo rūgštį arba jos susidaro per daug. Dažnai dominuoja sumažėjęs išsiskyrimas per inkstus, todėl svarbūs tiek genetiniai veiksniai, tiek gretutinės ligos.

    Riziką didina antsvoris, padidėjęs kraujospūdis, cukrinis diabetas, metabolinis sindromas, kai kurie vaistai, taip pat dažnesnis alkoholio vartojimas. Mityboje reikšmę turi didelis purinų kiekis ir gausus pridėtinio cukraus, ypač fruktozės, vartojimas.

    Kaip nustatoma podagra?

    Įtarus podagrą, vertinami simptomai, atliekami kraujo tyrimai, įskaitant šlapimo rūgšties koncentraciją, tačiau vien jos ne visada pakanka. Ūmaus priepuolio metu šlapimo rūgšties rodiklis gali būti ir normalus, todėl diagnozė remiasi visuma požymių.

    Tikslesniam patvirtinimui gali būti tiriamas sąnario skystis ieškant natrio urato kristalų, o taip pat taikomi vaizdiniai tyrimai. Ultragarsinis tyrimas gali atskleisti būdingus pokyčius, o rentgenograma dažniau parodo pažengusios ligos pasekmes.

    Gydymas ir mityba: ką svarbu žinoti?

    Podagra yra lėtinė liga, tačiau ją galima sėkmingai kontroliuoti, mažinant priepuolių dažnį ir komplikacijų riziką. Ūmūs priepuoliai dažniausiai malšinami priešuždegiminiais vaistais, o ilgalaikėje kontrolėje svarbus šlapimo rūgštį mažinantis gydymas, kurį parenka gydytojas.

    Gyvensenos korekcijos paprastai tampa esmine plano dalimi: palaipsnė svorio korekcija, reguliarus fizinis aktyvumas ir pakankamas skysčių vartojimas. Staigios, labai ribojančios dietos ar badavimas gali veikti priešingai ir padidinti šlapimo rūgšties kiekį.

    Mityboje dažniausiai rekomenduojama riboti produktus, kurie siejami su didesne šlapimo rūgšties gamyba, pavyzdžiui, raudoną mėsą, subproduktus, kai kurias žuvis, stiprius sultinius. Taip pat patariama vengti saldintų gėrimų ir produktų su dideliu fruktozės kiekiu, nes jie gali didinti šlapimo rūgšties sintezę.

    Daugeliui žmonių naudingas daržovėmis, pilno grūdo produktais ir liesais baltymais paremtas racionas, o pieno produktai, ypač mažesnio riebumo, dažnai siejami su palankesniais šlapimo rūgšties rodikliais. Jei podagros priepuoliai kartojasi arba įtariamos komplikacijos, svarbu neapsiriboti savarankiška dieta ir kreiptis į šeimos gydytoją ar reumatologą.

    „Podagra yra valdoma liga, tačiau ilgalaikė sėkmė paprastai priklauso nuo dviejų dalykų: nuoseklaus gydymo plano ir kasdienės gyvensenos“, – pabrėžia gydytojai, kalbėdami apie priepuolių prevenciją.

  • Ananasų eliksyras iš Meksikos vadinamas naująja kombuča: kas yra tapache ir kuo jis pavojingas?

    Ananasų eliksyras iš Meksikos vadinamas naująja kombuča: kas yra tapache ir kuo jis pavojingas?

    Tapache, dažniau vadinamas tepache, yra tradicinis Meksikos fermentuotas gėrimas, gaminamas iš ananaso žievės ir kietesnės šerdies, vandens bei cukraus. Pastaruoju metu jis vis dažniau pristatomas kaip alternatyva kombučai, nes dėl trumpos fermentacijos įgauna lengvą natūralų gazuotumą ir rūgštelę.

    Istoriškai šio gėrimo ištakos siejamos su ikikolumbiniais laikais, tačiau šiuolaikinė populiariausia versija neatsiejama nuo ananasų. Fermentaciją „paleidžia“ ant ananaso paviršiaus esančios natūralios mielės ir pieno rūgšties bakterijos, o skonis dažnai pagardinamas cinamonu ar gvazdikėliais.

    Kas vyksta fermentacijos metu?

    Per 2–3 dienas dalis cukrų virsta organinėmis rūgštimis, anglies dioksidu ir nedideliu alkoholio kiekiu. Namuose ruošiant tapache alkoholio koncentracija gali svyruoti, tačiau dažniausiai ji būna labai maža, maždaug iki 1 proc., nors netiksliai laikantis proceso ji gali didėti.

    Fermentuoti gėrimai mitybos kontekste dažniausiai vertinami dėl įvairovės ir galimo poveikio žarnyno mikrobiotai, tačiau moksliniai įrodymai apie išskirtines konkretaus gėrimo naudas dažnai būna riboti. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia – bendra mitybos kokybė, skaidulų kiekis ir reguliarus įvairių fermentuotų produktų vartojimas, o ne vienas madingas gėrimas.

    Kuo tapache gali būti naudingas?

    Ananasuose yra vitamino C, taip pat kalio ir kitų mikroelementų, o žievėje bei šerdyje aptinkama bromelaino – fermento, siejamo su baltymų skaidymu virškinime. Vis dėlto bromelaino kiekis gėrime priklauso nuo žaliavos, ruošimo būdo ir to, kiek fermentas išlieka aktyvus po fermentacijos.

    Tapache dažnai pristatomas kaip lengvesnė alternatyva saldiesiems gazuotiems gėrimams, tačiau jo „sveikumas“ labai priklauso nuo pridėtinio cukraus kiekio. Kuo daugiau cukraus įdedama ir kuo trumpiau fermentuojama, tuo saldesnis ir kaloringesnis gali būti galutinis gėrimas.

    Kam reikėtų saugotis?

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad naminė fermentacija visada turi rizikų: higienos klaidos gali lemti gėrimo gedimą, o netiksliai kontroliuojama fermentacija – didesnį alkoholio kiekį. Dėl to žmonėms, kurie turi vengti alkoholio, taip pat nėščiosioms, vaikams ar sergantiems tam tikromis ligomis, verta būti atsargiems.

    Jei tapache ruošiamas namuose, svarbu itin kruopščiai nuplauti ananasą, naudoti švarius indus ir stebėti kvapą bei skonį. Jeigu atsiranda nemalonus pelėsio kvapas, keista spalva ar aiškūs gedimo požymiai, gėrimo vartoti nereikėtų.

    Tapache populiarumą skatina ir platesnė tendencija – augantis susidomėjimas namine fermentacija bei mažiau perdirbtais gėrimais. Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad net ir fermentuoti gėrimai neturėtų pakeisti vandens, o geriausią ilgalaikį poveikį sveikatai vis dar duoda subalansuota kasdienė mityba.

  • Du paprasti superproduktai, kurie gali padėti širdžiai: gydytojas pataria įtraukti kasdien

    Širdies ir kraujagyslių ligos išlieka viena dažniausių ankstyvos mirties priežasčių Europoje, tačiau riziką galima mažinti ir kasdieniais įpročiais. Šeimos gydytojas Lukas Pratsaidisas pabrėžia, kad nebūtina pradėti nuo brangių papildų, jei mityboje trūksta bazinių, moksliškai pagrįstų produktų.

    Pirmasis pasirinkimas, pasak gydytojo, yra riebi žuvis, ypač lašiša, skumbrė, sardinės ar upėtakis. Šiose žuvyse esančios omega-3 riebalų rūgštys siejamos su mažesniu trigliceridų kiekiu, palankesniais kraujospūdžio rodikliais ir mažesne trombų susidarymo tikimybe.

    „Riebi žuvis yra vienas praktiškiausių būdų padidinti omega-3 kiekį, o tai siejama su geresniais širdies rodikliais“, – sakė Lukas Pratsaidisas.

    Jei žuvis ant stalo atsiranda retai, antras paprastas pasirinkimas yra avižos ir avižinė košė. Avižose gausu beta gliukano, tai yra tirpios skaidulos, kuri virškinamajame trakte sudaro gelį ir gali prisidėti prie mažesnio cholesterolio pasisavinimo.

    „Avižose esantis beta gliukanas gali surišti dalį cholesterolio žarnyne ir taip sumažinti jo patekimą į kraują“, – sakė Lukas Pratsaidisas.

    Specialistai pabrėžia, kad vien dviejų produktų nepakanka, jei likusi gyvensena išlieka nepalanki. Širdžiai svarbiausia visuma: daugiau daržovių, ankštinių ir pilno grūdo produktų, mažiau itin perdirbto maisto, pakankamas fizinis aktyvumas ir kokybiškas miegas.

    Taip pat didelę reikšmę turi rūkymo atsisakymas, alkoholio vartojimo ribojimas ir kūno masės kontrolė, ypač jei kraujospūdis ar cholesterolio rodikliai jau dabar yra padidėję. Gydytojai primena, kad esant simptomams ar turint šeiminę riziką, svarbu ne atidėlioti, o pasitikrinti ir laikytis individualaus gydymo plano.