CP v2

Tag: Mityba

  • Baltas apnašas ant slyvų kelia nerimą: paaiškino, ką jis reiškia ir kada vaisių mesti

    Śliwki to jedne z najsmaczniejszych, polskich owoców, w dodatku ze względu na swoje właściwości prozdrowotne są cennym wsparciem dla organizmu. Dlaczego warto jeść śliwki? Jak wybierać owoce, aby były smaczne i nierobaczywe? A w końcu, co oznacza biały nalot na śliwkach? Na te i inne pytania znajdziesz odpowiedzi w poniższym artykule.

    Do najpopularniejszych gatunków śliwek należą intensywnie fioletowe węgierki, purpurowe renklody, czy granatowe śliwki odmiany president. Na ich skórce, zwłaszcza tych o ciemnych barwach, można dostrzec charakterystyczny, białawy nalot. Czy oznacza on, że owoce są zepsute? Absolutnie nie, obecna na śliwkowej skórce biaława, woskowa warstwa to naturalna powłoka, która ma za zadanie chronić owoce przed czynnikami zewnętrznymi i psuciem się. Podobny nalot można dostrzec także na borówkach czy ciemnych winogronach. Aby się jej pozbyć, wystarczy przetrzeć, a najlepiej umyć owoce.

    Jak wybierać śliwki podczas zakupów? Oczywiście powinny być jędrne, ale jednocześnie lekko miękkie pod naciskiem palców, takie owoce będą dojrzałe i gotowe do jedzenia. Zwróć też uwagę, aby żaden z owoców nie miał oznak gnicia czy pleśni. Mimo tego, że wyrzucisz zepsuty egzemplarz, niechciane drobnoustroje mogły przejść już na inne owoce. Uważaj również na wszelkie czarne punkciki, mogą świadczyć o obecności robaków.

    Śliwki to owoce pełne błonnika pokarmowego, który wspiera prawidłowe trawienie, poprawia perystaltykę jelit, a także wpływa na uczucie sytości. Korzystnie wypływa też na mikroflorę jelitową. Co więcej, regularne jedzenie wysoko błonnikowych produktów pomaga utrzymać stabilny poziom cukru i cholesterolu we krwi. Warto jeść śliwki także ze względu na obecność antyoksydantów, które między innymi działają przeciwzapalnie i pomagają chronić organizm przed szkodliwym działaniem wolnych rodników.

    W śliwkach można znaleźć także witaminy i minerały:

    Co więcej, śliwki będą dobrym wyborem dla osób, które chcą zrzucić nadprogramowe kilogramy, 100 g owoców znajduje się tylko 46 kcal.

    Jak przemycić śliwki do codziennego jadłospisu? Możesz dorzucić je do owsianki, jaglanki, jogurtu z musli czy słodkich placków. Będą świetnie smakować zarówno na surowo, jak i w wersji podduszonej na wodzie czy maśle.

    Śliwki mogą też znaleźć miejsce w daniach obiadowych, na przykład jako słodki akcent w sałatce. Świetnie będą pasować do kompozycji złożonej z rukoli, podpieczonego na patelni halloumi, orzechów włoskich i sosu na bazie oliwy, miodu i octu balsamicznego.

    Można również przyrządzić z nich obiad na słodko, na przykład przygotowując knedle ze śliwkami lub serwując jako dodatek do twarogowych klusek leniwych.

    Nie można zapomnieć także o ciastach ze śliwkami, opcji jest wiele możesz zrobić klasyczny placek jak u babci, sernik śliwkowy czy prostym deser śliwkowy na kruchym cieście. Natomiast dla miłośników klasycznych smaków śliwki to przede wszystkim przetwory, takie jak powidła, dżemy czy kompoty.

    Źródła: terazgotuje.pl

  • Dažnai pamirštame šias uogas, bet jos vadinamos jaunystės vaisiais – štai kodėl

    Dažnai pamirštame šias uogas, bet jos vadinamos jaunystės vaisiais – štai kodėl

    Gervuogės dažnai lieka aviečių ar braškių šešėlyje, tačiau mitybos specialistai jas vis dažniau mini tarp vertingiausių vasaros uogų. Jų sezonas paprastai tęsiasi nuo liepos pabaigos iki rugsėjo pabaigos, kai uogos būna aromatingiausios ir sultingiausios.

    Nors skaniausia gervuoges ragauti ką tik nuskintas, jų vis daugiau augina ir sodininkai. Ypač populiarios bespyglės veislės, kurios palengvina derliaus nuėmimą ir sumažina riziką susižeisti rankas. Dėl to gervuogės vėl grįžta į namų daržus ir kasdienį racioną.

    Skirtinguose kraštuose galima išgirsti ir kitus pavadinimus, tačiau svarbiausia išlieka tai, kas slypi uogų sudėtyje. Tamsiai violetinę, beveik juodą spalvą gervuogėms suteikia antocianinai – natūralūs augaliniai pigmentai, siejami su antioksidaciniu poveikiu.

    Tyrimuose antocianinai ir kiti polifenoliai dažnai aptariami dėl ryšio su širdies ir kraujagyslių sveikata bei uždegiminių procesų mažinimu. Tokios medžiagos paprastai siejamos ir su palankesniais kraujo riebalų rodikliais, todėl uogos laikomos vienu paprasčiausių būdų praturtinti mitybą augaliniais antioksidantais.

    Gervuogės vertinamos ir dėl vitamino C, vitamino K bei mangano, taip pat skaidulų. Skaidulos svarbios žarnyno veiklai ir sotumo jausmui, o tai ypač aktualu tiems, kurie nori lengviau kontroliuoti užkandžiavimą. Dėl natūraliai mažesnio cukraus kiekio, palyginti su dalimi kitų saldžių užkandžių, jos dažnai įvardijamos kaip palankesnis pasirinkimas kasdienai.

    Kaloringumo požiūriu tai taip pat viena lengvesnių uogų. Vidutiniškai 100 gramų gervuogių turi apie 43 kilokalorijas, todėl jos tinka ir tiems, kurie skaičiuoja suvartojamą energijos kiekį. Vis dėlto svarbiausia ne vien kalorijos, o bendras mitybos balansas ir porcijų dydis.

    Ką su jomis daryti virtuvėje, jei nusibodo valgyti vienas? Gervuogės dera su natūraliu jogurtu, varške, avižine koše ar kokteiliais, tinka kepiniams, vaisių salotoms ir naminiams desertams. Iš jų taip pat gaminami padažai prie mėsos, o tradiciniams pasiruošimams žiemai pasirenkamos uogienės ar sultys.

    Medikai primena, kad net ir sveiki produktai gali netikti visiems. Žmonėms, turintiems alergijų, jautresnį virškinimą ar vartojantiems kraujo krešėjimą veikiančius vaistus, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku, ypač jei mityboje planuojama didinti uogų kiekį kasdien.

  • Baltymo trūkumo signalai: 7 požymiai, kad organizmui stinga baltymų, ir kas rizikuoja labiausiai

    Baltymo trūkumo signalai: 7 požymiai, kad organizmui stinga baltymų, ir kas rizikuoja labiausiai

    Baltymai yra pagrindinė organizmo statybinė medžiaga: iš jų sudaryta didelė dalis ląstelių struktūrų, fermentų, hormonų ir imuninės sistemos komponentų. Kai baltymų ilgiau gaunama per mažai arba jie prasčiau pasisavinami, organizmas pradeda taupyti išteklius, o tai gali atsispindėti savijautoje ir išvaizdoje.

    Dažniausiai sveikiems žmonėms, valgantiems įvairiai, ryškus baltymų trūkumas pasitaiko retai, tačiau tam tikroms grupėms rizika didesnė. Didesnis baltymų poreikis būdingas augantiems vaikams ir paaugliams, nėščiosioms bei žindančioms, vyresnio amžiaus žmonėms, taip pat aktyviai sportuojantiems ar po ligų atsigaunantiems asmenims.

    Kaip suprasti, kad trūksta baltymų?

    Vienas dažniausių signalų yra ilgalaikis nuovargis ir silpnumas, kai net ir pailsėjus trūksta energijos. Taip pat gali lėčiau gyti žaizdos, dažniau kartotis peršalimai ar kitos infekcijos, nes baltymai reikalingi imuninių ląstelių darbui.

    Kiti požymiai gali būti raumenų masės mažėjimas, jėgos kritimas, prastesnė ištvermė, ypač jei kartu mažėja bendras suvartojamų kalorijų kiekis. Kai kuriems žmonėms pasireiškia plaukų slinkimas, nagų lūžinėjimas ar odos sausumas, nes organizmas pirmiausia „aprūpina“ svarbiausias funkcijas.

    Esant labai ryškiam ir užsitęsusiam baltymų trūkumui, gali atsirasti tinimai, ypač kojose, siejami su mažesne albumino koncentracija kraujyje. Toks scenarijus dažniau susijęs su sunkiu nepakankamu maitinimusi ar rimtomis sveikatos būklėmis, o ne su įprasta, bent kiek subalansuota mityba.

    Kam rizika didžiausia?

    Vyresniame amžiuje didėja rizika suvalgyti per mažai baltymų dėl prastesnio apetito, dantų problemų ar ribojančių dietų, o kartu natūraliai mažėja raumenų masė. Panašiai rizikuoja ir žmonės po operacijų, sergantys lėtinėmis ligomis, ypač tomis, kurios trikdo virškinimą ar maistinių medžiagų pasisavinimą.

    Baltymų trūkumas ne visada reiškia, kad jų nėra lėkštėje: kartais problema yra pasisavinimas ar padidėjęs poreikis. Jei vargina nuolatinis silpnumas, ryškus svorio kritimas, tinimai ar ilgai besitęsiantys simptomai, verta pasitarti su šeimos gydytoju ir, jei reikia, dietologu.

    Ar augalinė mityba būtinai reiškia trūkumą?

    Augalinė mityba savaime nereiškia baltymų deficito, tačiau reikalauja daugiau planavimo. Gyvūninės kilmės produktai dažniau turi pilną nepakeičiamų aminorūgščių profilį, bet augalinėje mityboje tai galima kompensuoti derinant skirtingus šaltinius.

    Praktikoje padeda ankštinių ir grūdinių produktų deriniai, pavyzdžiui, lęšiai su kruopomis ar pilno grūdo duona su avinžirnių užtepėle. Svarbiausia yra ne vienas „stebuklingas“ produktas, o bendra dienos ir savaitės raciono struktūra, pakankamas kalorijų kiekis ir reguliarumas.

    Suaugusiam žmogui dažnai nurodomas orientyras yra apie 0,8 gramo baltymų kilogramui kūno masės per dieną, tačiau individualus poreikis gali būti didesnis. Jį lemia amžius, fizinis aktyvumas, nėštumas ar žindymas, sveikatos būklė ir tai, ar siekiama didinti raumenų masę.

  • Dantys išduoda ilgaamžiškumą: mokslininkai įvardijo, kas senjorams pavojingiausia

    Dantys išduoda ilgaamžiškumą: mokslininkai įvardijo, kas senjorams pavojingiausia

    Burnos sveikata senjorams gali būti daugiau nei kosmetinis klausimas: dideli stebėjimo tyrimai rodo, kad dantų būklė siejasi su bendru mirtingumo rizikos lygiu. Ypač svarbus ne tik prarastų dantų skaičius, bet ir tai, kiek dantų yra sveiki arba tinkamai sutvarkyti.

    Osakos universiteto mokslininkai išanalizavo 190 282 Japonijos gyventojų, kuriems buvo ne mažiau kaip 75 metai, duomenis. Visi jie buvo atlikę viešą odontologinę patikrą, o jų sveikatos būklė stebėta vidutiniškai 3,4 metų.

    Tyrėjai dantis suskirstė į sveikus, plombuotus ir pažeistus ėduonies. Paaiškėjo, kad geriausiai mirtingumo riziką atspindėjo bendra sveikų ir tinkamai plombuotų dantų suma, o ne vien tai, kiek dantų žmogus yra praradęs.

    Didžiausia rizika fiksuota tiems, kurie neturėjo nė vieno sveiko ar tinkamai sutvarkyto danties. Palyginti su senjorais, turėjusiais bent 21 sveiką arba plombuotą dantį, rizika buvo maždaug 74 proc. didesnė vyrams ir 69 proc. didesnė moterims, įvertinus amžių, kūno masę, rūkymą, ligas ir vartojamus vaistus.

    Svarbi detalė ta, kad plombuoti dantys pagal ryšį su prognoze priartėjo prie sveikų dantų, o negydomas ėduonis siejosi su prastesniais rodikliais. Tai leidžia manyti, kad laiku gydomi pažeidimai gali būti reikšmingi net tuomet, kai natūralus dantis jau nėra idealios būklės.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai stebėjimo tipo analizė, todėl ji rodo sąsajas, bet neįrodo priežasties. Prastesnė dantų būklė gali būti ir pasekmė, ir signalas apie kitus veiksnius, pavyzdžiui, ribotesnę prieigą prie gydymo, žemesnę socialinę padėtį, rūkymą, diabetą, negalią ar sunkumus kasdien užtikrinant higieną.

    Panašios krypties išvados kartojasi ir kituose tyrimuose: negydomas ėduonis siejamas su didesne bendro mirtingumo ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Kai kuriuose stebėjimuose geresnės prognozės rodikliai pastebėti žmonėms, turintiems daugiau tinkamai sutvarkytų dantų, tačiau tai nereiškia, kad odontologinis gydymas tiesiogiai apsaugo nuo širdies ligų.

    Vienas galimų paaiškinimų yra vadinamoji burnos trapumo būklė, apimanti dantų netekimą, burnos sausumą, silpnesnį liežuvio darbą ir kramtymo, kalbėjimo ar rijimo sunkumus. Tokie sutrikimai siejami ne tik su prastesne savijauta, bet ir su didesne priklausomybės nuo pagalbos rizika.

    Praktiškai tai dažnai reiškia, kad žmonės atsisako kietesnių produktų, pavyzdžiui, žalių daržovių, vaisių, mėsos ar riešutų. Mityba tampa vienodesnė, gali trūkti baltymų, vitaminų ir mineralų, o tai didina raumenų masės mažėjimo ir bendro silpnumo tikimybę.

    Burnos sausumas taip pat apsunkina valgymą ir gali didinti ėduonies riziką. Jį neretai skatina vartojami vaistai, todėl tai nėra vien neišvengiama senėjimo dalis ir dėl šio simptomo verta pasitarti su gydytoju ar odontologu.

    Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad didžiosios dalies burnos ligų galima išvengti arba jas sėkmingai gydyti anksti. Pagrindas išlieka dantų valymas du kartus per dieną fluoro pasta, tarpdančių higiena ir profilaktinės patikros, kurių dažnį turėtų parinkti odontologas pagal individualią būklę.

    Senjorams aktualu ir kruopštus protezų valymas bei burnos gleivinės priežiūra, laiku sprendžiant skausmo, dantenų kraujavimo, klibančių dantų ar rijimo sutrikimų problemas. Sveika burna negarantuoja ilgaamžiškumo, tačiau gali padėti ilgiau išlaikyti pilnavertę mitybą, mažinti infekcijų riziką ir išsaugoti savarankiškumą.

  • Pigus superproduktas nuo vėžio? Mokslininkai įvardijo daržovę, kurią verta valgyti dažniau

    Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia mitybos ir onkologinių ligų sąsajos, o viena dažniausiai minimų daržovių – morka. Ji tradiciškai siejama su regėjimu, tačiau naujesni tyrimai rodo, kad reguliarus morkų vartojimas gali būti susijęs ir su mažesne kai kurių vėžio formų rizika.

    Morkose gausu karotenoidų, iš kurių organizmas gamina vitaminą A. Ši maistinė medžiaga svarbi imuninei sistemai, odai ir gleivinėms, o jos pakankamas kiekis ypač aktualus žmonėms, kurie rečiau valgo gyvūninės kilmės produktus.

    2023 metais paskelbti duomenys išryškino įdomią tendenciją: žmonės, per savaitę suvalgantys apie 300 gramų morkų, statistiškai rečiau susidurdavo su onkologinėmis ligomis. Tyrime fiksuotas skirtumas siekė apie 15 proc., nors mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia tiesioginio priežasties ir pasekmės ryšio.

    „Žmonės linkę manyti, kad nuo vėžio saugo karotenoidai, tačiau panašu, kad svarbesnį vaidmenį gali turėti poliacetilenai“, – sakė Niukaslo universiteto mitybos srities dėstytoja Kirsten Brandt.

    Pasak tyrėjų, poliacetilenai yra natūralūs morkose randami junginiai, kurie gali prisidėti prie uždegiminių procesų mažinimo ir ląstelių apsaugos nuo pažeidimų. Vis dėlto specialistai primena, kad vėžio riziką lemia daugybė veiksnių: genetika, rūkymas, alkoholis, antsvoris, fizinis aktyvumas ir bendra mitybos kokybė.

    Ne mažiau svarbus morkų privalumas – skaidulos. Jos palaiko žarnyno veiklą, padeda ilgiau jaustis sotiems ir prisideda prie palankesnės žarnyno mikrobiotos, kuri vis dažniau siejama su imunitetu ir uždegimo kontrole.

    Mitybos specialistai atkreipia dėmesį į paprastą praktiką: gerai nuplautų morkų nebūtina lupti, nes dalis skaidulų ir biologiškai aktyvių medžiagų yra arčiau odelės. Taip pat rekomenduojama morkas valgyti su sveikaisiais riebalais, pavyzdžiui, alyvuogių aliejumi ar avinžirnių užtepėlėmis, nes tuomet riebaluose tirpūs karotenoidai pasisavinami efektyviau.

    Vertinant paruošimą, tiek žalios, tiek termiškai apdorotos morkos turi privalumų. Kaitinimas gali padidinti kai kurių karotenoidų biologinį prieinamumą, o šviežiose morkose paprastai išlieka daugiau šilumai jautrių medžiagų, todėl subalansuotas pasirinkimas – kaitalioti abu variantus.

    Skiriasi ir morkų veislės: geltonesnės dažniau siejamos su didesniu liuteino kiekiu, o violetinės gali turėti daugiau antocianinų, kurie tiriami dėl galimos naudos širdies ir kraujagyslių sistemai. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda ne vienas produktas, o įvairi, daržovėmis, ankštinėmis kultūromis ir pilno grūdo produktais paremta mityba.

  • Šios lietuviškos slyvos lenkia obuolius antioksidantais: sezonas įsibėgėjo, žinokite, kiek suvalgyti

    Kada prasideda slyvų sezonas?

    Lietuviškų slyvų sezonas paprastai startuoja liepą, o didžiausias pasirinkimas pasiekia piką rugpjūtį ir rugsėjį. Vėlyvosios veislės, jei orai palankūs, skinamos dar iki spalio, todėl vietinių vaisių galima rasti iki pirmųjų rimtesnių šalnų.

    Skirtingos veislės skiriasi ne tik skoniu ar spalva, bet ir panaudojimu virtuvėje. Tvirtesnės geriau tinka kepiniams ir padažams, o sultingesnės dažniau valgomos šviežios.

    Kainos ir kaip išsirinkti geriausias

    2026 metų rugpjūčio pradžioje didmeninė lietuviškų slyvų kaina dažniausiai svyravo maždaug nuo 0,45 iki 1,55 euro už kilogramą, priklausomai nuo veislės ir tiekimo. Mažmenoje kaina įprastai būna didesnė, nes ją lemia miestas, kokybė, pakuotė ir prekybos vieta.

    Rinkdamiesi vaisius žiūrėkite, kad slyva būtų vientisos spalvos, su nepažeista odele ir lengvai pasiduotų piršto spaudimui. Matinis balkšvas apnašas dažnai yra natūralus vaško sluoksnis, padedantis vaisiui išlaikyti drėgmę, o ne gedimo požymis.

    Kuo slyvos naudingos žarnynui?

    Slyvos vertinamos dėl skaidulų, pektinų ir natūraliai esančio sorbitolio, kuris gali padėti pritraukti vandenį žarnyne. Dėl to jos kai kuriems žmonėms palengvina tuštinimąsi, ypač jei racione trūksta skaidulų ir skysčių.

    Vis dėlto tai nėra vaistas, o poveikis priklauso nuo individualios tolerancijos, bendros mitybos ir gėrimo režimo. Praktinis patarimas paprastas: pradėkite nuo 2–3 slyvų ir užgerkite vandeniu, o porciją didinkite pamažu.

    „Slyvų poveikis žarnynui dažniausiai siejamas su skaidulomis ir sorbitoliu, todėl svarbu nepadauginti ir nepamiršti vandens“, – pabrėžia mitybos specialistai.

    Antioksidantai ir kodėl verta valgyti su odele

    Slyvos nėra vienos konkrečios vitaminų „rekordininkės“, tačiau jų stiprybė yra biologiškai aktyvių junginių įvairovė. Jose gausu polifenolių, o tamsesnėse veislėse daugiau antocianinų, kurie suteikia melsvai violetinę spalvą.

    Kai kuriuose tyrimuose slyvų antioksidacinė galia vertinama kaip didesnė nei obuolių, tačiau rezultatus smarkiai keičia veislė, sunokimas ir auginimo sąlygos. Aišku viena: nemaža dalis polifenolių yra būtent odelėje, todėl slyvas verta valgyti neskustas, gerai nuplautas.

    Šviežios ar džiovintos: kas geriau?

    Šviežios ir džiovintos slyvos yra tas pats vaisius, tačiau jų maistinė vertė skiriasi dėl vandens netekimo. Džiovinant cukrūs, skaidulos ir energinė vertė susikoncentruoja, todėl džiovintų slyvų porcijas svarbu kontroliuoti.

    Šviežiose slyvose cukrų paprastai būna apie 10 gramų 100 gramų, o džiovintose jų gali būti apie 38 gramus 100 gramų. Dėl to vietoj saujos dažnai pakanka 3–4 džiovintų slyvų, ypač jei jos valgomos kaip užkandis.

    Kaip panaudoti ir kaip išsaugoti žiemai

    Slyvos tinka ne tik uogienėms ar pyragams: jos dera ir su pikantiškais patiekalais, pavyzdžiui, su paukštiena ar salotomis. Greitas desertas gali būti perpjautos ir trumpai orkaitėje pakeptos slyvos su cinamonu, patiektos su natūraliu jogurtu.

    Jei vaisių prisiperkate daugiau, patogu dalį užšaldyti: perpjaukite, išimkite kauliukus, išdėliokite vienu sluoksniu ir užšaldykite, tada suberkite į sandarų indą. Taip slyvos nesulips ir galėsite pasiimti tik tiek, kiek reikia.

  • Suvalgykite 2 braziliškus riešutus per dieną: kuo jie naudingi skydliaukei, širdžiai ir nuotaikai

    Braziliški riešutai, nors dažnai taip vadinami, iš tiesų yra Amazonėje augančio didžiulio medžio sėklos. Mitybos požiūriu jos išsiskiria ypač didele seleno koncentracija, todėl neretai minimos kaip paprastas būdas papildyti šio mikroelemento atsargas.

    Selenas žmogaus organizmui svarbus dėl kelių priežasčių, tačiau dažniausiai akcentuojama jo reikšmė skydliaukės veiklai. Šis mineralas reikalingas fermentams, kurie padeda aktyvinti skydliaukės hormonus, o taip pat prisideda prie antioksidacinės apsaugos, mažinančios oksidacinį stresą.

    Specialistai pabrėžia, kad braziliški riešutai yra vienas turtingiausių seleno šaltinių maiste, todėl su jais lengva peržengti saugias ribas. Dėl to dažniausiai rekomenduojama apsiriboti 1–2 riešutais per dieną, o didesnes porcijas rinktis tik įvertinus visą mitybą ir papildų vartojimą.

    Be seleno, šiose sėklose yra nesočiųjų riebalų, skaidulų, baltymų, magnio, fosforo, cinko ir vitamino E. Toks derinys siejamas su palankesniais širdies ir kraujagyslių rizikos veiksniais, nes nesočiosios riebalų rūgštys ir antioksidantai gali prisidėti prie uždegiminių procesų mažinimo.

    Pastebima ir sąsaja su emocine savijauta: seleno trūkumas moksliniuose tyrimuose siejamas su didesne prastesnės nuotaikos ir nerimo simptomų rizika. Vis dėlto tai nereiškia, kad braziliški riešutai yra depresijos gydymo priemonė, tačiau subalansuotoje mityboje jie gali būti viena iš pagalbinių detalių.

    Svarbu įvertinti ir rizikas. Žmonėms, turintiems alergiją riešutams, reikėtų būti atsargiems, nes alerginės reakcijos gali būti stiprios, nepaisant to, kad techniškai tai sėklos. Taip pat atsargumo reikia sergant inkstų ligomis ar vartojant seleno papildus, nes seleno perteklius gali būti toksiškas.

    Kasdienybėje braziliškus riešutus paprasčiausia valgyti vienus, tačiau juos galima smulkinti ir berti ant košės, jogurto ar varškės. Dėl švelnaus, kremiško skonio jie tinka ir kepiniams, o saikinga porcija gali tapti patogiu įpročiu, papildančiu racioną vertingomis medžiagomis.

  • Sviestas ar margarinas? Štai kuris tepamas riebalas iš tiesų kelia didžiausią riziką sveikatai

    Sviestas ar margarinas? Štai kuris tepamas riebalas iš tiesų kelia didžiausią riziką sveikatai

    Diskusijos, kas sveikiau – sviestas, margarinas ar riebalų mišiniai, jau seniai kelia aistras. Vieni vengia augalinių aliejų, kiti atsargiai vertina gyvulinius riebalus, tačiau daug svarbiau ne mitai, o konkreti produkto sudėtis ir gamybos būdas.

    Didžiausia problema istorijoje buvo dalinai hidrinti riebalai, kuriuose susidaro trans riebalų rūgštys. Būtent jos siejamos su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, nes gali didinti blogojo cholesterolio kiekį ir bloginti riebalų profilį kraujyje.

    Kas šiandien pasikeitė parduotuvėse?

    Šiuolaikiniai riebalų mišiniai ir dalis tepių produktų dažniausiai gaminami ne cheminiu kietinimu, o mechaniniu riebalų sujungimu, tiksliai valdant aušinimą, maišymą ir kristalizaciją. Tokiu būdu galima pasiekti norimą tekstūrą neatsirandant dideliam trans riebalų kiekiui.

    Vis dėlto pirkėjui svarbiausia etiketė: jei sudėtyje nurodyti dalinai hidrinti arba dalinai kietinti augaliniai riebalai, tai signalas rinktis kitą produktą. Taip pat verta atkreipti dėmesį, ar nėra perteklinių priedų, kurie dažnai naudojami tekstūrai ar galiojimo laikui pagerinti.

    Kada sviestas, o kada mišinys?

    Sviestas yra natūralus produktas, tačiau jame daugiau sočiųjų riebalų, todėl kasdien vartojant dideliais kiekiais tai gali būti nepalanku žmonėms, turintiems padidėjusį cholesterolį ar širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Tokiais atvejais neretai ieškoma alternatyvų su geresniu nesočiųjų riebalų santykiu.

    Riebalų mišiniai, kuriuose daugiau nesočiųjų riebalų rūgščių, kai kam gali būti praktiškesnis pasirinkimas kasdieniam tepimui, tačiau tik tada, jei sudėtis aiški, o trans riebalų šaltiniai eliminuoti. Kitaip tariant, ne pats pavadinimas lemia, ar produktas palankus sveikatai, o jo riebalų sudėtis ir gamybos technologija.

    Kurių produktų geriau vengti?

    Didžiausią riziką kelia kietos, pramoniniu būdu gamintos margarino rūšys, jei jos pagamintos naudojant dalinį hidrinimą. Tokie riebalai gali bloginti lipidų rodiklius ir didinti aterosklerozės bei kitų lėtinių ligų tikimybę.

    Kepiniams dažnai renkamasi sviestas dėl skonio ir struktūros, tačiau kasdieniam vartojimui svarbiausia saikas ir sudėtis. Praktinė taisyklė paprasta: rinkitės produktus be dalinai hidrintų riebalų, o bendrą riebalų kiekį mityboje derinkite prie savo sveikatos būklės ir gydytojų rekomendacijų.

  • Mokslininkai perspėja: ultraperdirbtas maistas kenkia ne tik pilvui – kas vyksta raumenyse?

    Mokslininkai perspėja: ultraperdirbtas maistas kenkia ne tik pilvui – kas vyksta raumenyse?

    Ultraperdirbtas maistas jau seniai siejamas su didesne nutukimo, 2 tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Naujesni duomenys rodo, kad žala gali būti platesnė: prastėja ir raumenų kokybė, net jei suvartojamų kalorijų kiekis panašus.

    Kalifornijos universiteto San Franciske tyrėjai nustatė, kad žmonės, dažniau valgantys ultraperdirbtus produktus, turėjo daugiau riebalų sankaupų šlaunų raumenyse. Rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Radiology“ ir išliko reikšmingi įvertinus amžių, lytį, fizinį aktyvumą bei kūno masės indeksą.

    Riebalai kaupiasi ne tik po oda

    Dažniausiai kūno riebalus siejame su pilvo ar klubų sritimi, tačiau jie gali kauptis ir raumenyse. Šis reiškinys vadinamas riebalų įsiskverbimu į raumeninį audinį, kai riebalinės ląstelės ima užimti vietą, kur įprastai dominuoja raumenų skaidulos.

    Tokie pokyčiai nėra vien kosmetiniai. Didėjant riebalų kiekiui raumenyse, raumuo gali tapti mažiau efektyvus, silpnėti, o bendra judėjimo funkcija prastėti, ypač vyresniame amžiuje.

    Ką parodė daugiau nei 600 žmonių duomenys

    Tyrėjai analizavo daugiau nei 600 vidutinio amžiaus žmonių duomenis iš JAV projekto Osteoarthritis Initiative. Į tyrimą įtraukti dalyviai buvo didesnės kelio sąnario osteoartrito rizikos grupėje, tačiau tyrimo pradžioje liga jiems dar nebuvo diagnozuota.

    Dalyviai pildė išsamius mitybos klausimynus, o vėliau jiems atliktas šlaunų raumenų magnetinio rezonanso tyrimas. Tokiu būdu buvo galima tiksliai įvertinti, kiek riebalų yra susikaupę raumenų viduje.

    Analizė parodė aiškią sąsają: kuo daugiau ultraperdirbtų produktų racione, tuo didesnis riebalų kiekis raumenyse. Svarbu tai, kad ryšys išliko ir tuomet, kai bendra paros energinė vertė, riebalų kiekis dietoje bei socialiniai ir ekonominiai veiksniai buvo panašūs.

    Kodėl tai gali būti svarbu keliams ir judėjimui

    Riebalų perteklius raumenyse siejamas su prastesne raumenų funkcija ir mažesniu fiziniu pajėgumu. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tai gali būti reikšminga ir sąnariams, nes raumenys yra viena pagrindinių struktūrų, stabilizuojančių kelius.

    „Per kelis dešimtmečius matome lygiagrečiai augantį nutukimo ir kelio sąnario osteoartrito paplitimą, o racione mažėjo natūralių, mažai apdorotų produktų ir daugėjo pramoniniu būdu pagaminto ultraperdirbto maisto“, – sakė dr. Zehra Akkaya iš Kalifornijos universiteto San Franciske.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad dar negalima teigti, jog ultraperdirbtas maistas tiesiogiai sukelia riebalų kaupimąsi raumenyse, nes tyrimas buvo stebimasis. Vis dėlto ryšys pakankamai nuoseklus, kad būtų pagrindas tolesniems, intervenciniams tyrimams.

    Galimi paaiškinimai siejami su ultraperdirbtuose produktuose dažnesniais pridėtiniais cukrais, rafinuotais angliavandeniais, didesniu druskos kiekiu ir technologiniais priedais, taip pat mažesniu skaidulų, mikroelementų ir antioksidantų kiekiu. Tokia mityba gali skatinti lėtinį uždegimą ir medžiagų apykaitos sutrikimus, kurie ilgainiui veikia ir raumeninį audinį.

    Praktinė išvada paprasta: reikšmę gali turėti ne tik suvalgytų kalorijų skaičius, bet ir maisto kokybė. Jei racione dažnai dominuoja ultraperdirbti produktai, organizmo sudėtis ir raumenų būklė gali prastėti net ir neviršijant įprasto kalorijų kiekio.

  • Šie vasaros vaisiai gali padėti mažinti blogąjį cholesterolį: dabar pats laikas juos valgyti

    Šie vasaros vaisiai gali padėti mažinti blogąjį cholesterolį: dabar pats laikas juos valgyti

    Vaisiai nepakeičia gydytojo paskirto gydymo ir neveikia kaip vaistai, tačiau gali realiai prisidėti prie palankesnio cholesterolio profilio. Svarbiausias jų privalumas – tirpios skaidulos, ypač pektinai, kurie virškinamajame trakte suriša dalį cholesterolio ir tulžies rūgščių bei padeda jas pašalinti.

    Dėl to kepenys turi pagaminti daugiau tulžies rūgščių, naudodamos kraujyje cirkuliuojantį cholesterolį, o tai gali mažinti mažo tankio lipoproteinų (MTL), dažnai vadinamų bloguoju cholesteroliu, kiekį. Kartu vaisiuose esantys polifenoliai ir kiti antioksidantai siejami su geresne kraujagyslių funkcija ir mažesniu oksidaciniu stresu.

    Kas vasarą ypač naudinga?

    Vienas praktiškiausių pasirinkimų – obuoliai, ypač valgomi su odele. Juose gausu pektinų, o odoje taip pat yra papildomų biologiškai aktyvių medžiagų, kurios laikomos naudingomis širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Į racioną verta įtraukti ir slyvas, kurios aprūpina skaidulomis bei polifenoliais. Be to, jos dažnai padeda palaikyti reguliarią žarnyno veiklą, o virškinimo sistemos būklė siejama ir su lipidų apykaita.

    Vasaros antroje pusėje itin aktualūs uoginiai vaisiai, pavyzdžiui, avietės ir mėlynės. Juose esantys antocianinai siejami su palankesniais širdies ir kraujagyslių rodikliais, o uogos apskritai yra geras pasirinkimas, kai norisi saldumo su daugiau skaidulų.

    Vynuogės taip pat turi polifenolių, tarp jų ir resveratrolio, apie kurį dažnai kalbama širdies sveikatos kontekste. Vis dėlto dėl didesnio natūralaus cukraus kiekio jų porcijas verta derinti prie bendro mitybos plano, ypač jei aktualus svorio ar gliukozės kontrolės klausimas.

    Jei atostogaujama pietų Europoje, dažnai lengvai randamos šviežios figos, kuriose taip pat yra pektinų. Dar vienas retesnis, bet vertingas pasirinkimas – šaltalankiai, turintys vitamino C, flavonoidų ir skaidulų, nors dėl aitrumo dažniau vartojami perdirbti.

    Kaip valgyti, kad būtų naudos?

    Daugiausia naudos duoda kuo mažiau apdoroti vaisiai, nes skaidulos išlieka, o sotumas didesnis. Sultys, net ir šviežios, paprastai turi gerokai mažiau skaidulų, todėl cholesterolio mažinimo požiūriu dažniau nusileidžia visiems vaisiams.

    Mitybos specialistai dažnai pataria vaisius valgyti kasdien ir juos naudoti kaip alternatyvą saldumynams ar itin perdirbtiems užkandžiams. Vaisiaus valgymo laikas pats savaime nėra lemiamas, svarbiausia – reguliarumas ir bendras raciono balansas.

    Jei norisi sustiprinti skaidulų poveikį, vaisius verta derinti su avižomis, riešutais ar sėklomis. Toks derinys dažniau padeda ilgiau jaustis sotiems ir lengviau laikytis širdžiai palankios mitybos principų.

    Kada būtinas gydytojo patarimas?

    Padidėjęs MTL cholesterolis dažnai neturi simptomų, tačiau ilgainiui didina aterosklerozės ir širdies bei kraujagyslių įvykių riziką. Jei rodikliai aukšti, o ypač jei yra padidėjęs kraujospūdis, diabetas, rūkymas ar ankstyvos širdies ligos šeimoje, vien vaisių gali nepakakti.

    Tokiais atvejais svarbu laikytis gydytojo rekomendacijų, o mitybą vertinti kaip vieną iš kelių priemonių greta fizinio aktyvumo, svorio kontrolės ir, jei reikia, vaistų. Vaisiai gali būti stipri kasdienė pagalba, tačiau didžiausią poveikį duoda visas gyvenimo būdas.