CP v2

Tag: Mityba

  • Angliavandeniai ne priešas: gydytojai aiškina, kodėl jų atsisakymas dažnai trukdo sulieknėti

    Angliavandeniai ne priešas: gydytojai aiškina, kodėl jų atsisakymas dažnai trukdo sulieknėti

    Ne visi angliavandeniai vienodi

    Angliavandeniai apima labai skirtingus produktus: nuo avižų dribsnių, kruopų, vaisių ir ankštinių iki saldumynų ar saldintų gėrimų. Skirtumą lemia skaidulų kiekis, vitaminai, mineralai ir tai, kaip greitai po valgio grįžta alkis.

    Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad pagrindiniai angliavandenių šaltiniai turėtų būti pilno grūdo produktai, daržovės, vaisiai ir ankštiniai. Praktikoje tai reiškia, kad svarbiausia yra pasirinkimų kokybė, o ne pats faktas, kad meniu yra angliavandenių.

    Svorį lemia ne ryžiai, o perteklius

    Kūno masė ilgainiui auga tada, kai susidaro nuolatinis energijos perteklius, nepriklausomai nuo to, ar kalorijos gaunamos iš riebalų, baltymų ar angliavandenių. Dėl to vien tik angliavandenių eliminavimas ne visada duoda tvarų rezultatą, jei bendra mityba lieka kaloringa.

    Vienas dažnų spąstų yra produktai su daug pridėtinių cukrų: jie suteikia daug energijos, bet mažai skaidulų ir sotumo. Todėl su jais lengviau viršyti individualų kalorijų poreikį, ypač kai užkandžiaujama mechaniškai.

    PSO rekomenduoja, kad laisvieji cukrūs sudarytų mažiau nei 10 proc. paros energijos, o papildomos naudos gali suteikti sumažinimas iki mažiau nei 5 proc. Ypatingas dėmesys skiriamas saldintiems gėrimams, nes jie menkai sotina ir siejami su didesne 2 tipo diabeto rizika.

    Glikemijos indeksas nėra vienintelis kriterijus

    Glikemijos indeksas apibūdina, kaip greitai po produkto vartojimo kyla gliukozės koncentracija kraujyje. Tačiau realybėje dažniausiai valgome ne vieną produktą, o patiekalą, kuriame yra ir baltymų, riebalų bei skaidulų.

    Dėl to tas pats angliavandenių šaltinis gali veikti skirtingai priklausomai nuo konteksto: sumuštinis su daržovėmis ir kiaušiniu organizme elgsis kitaip nei vien balta bandelė. Reikšmę turi ir apdorojimas, brandumas, virimo trukmė bei porcija, todėl vien glikemijos indeksas neturėtų būti vienintelis sprendimo pagrindas.

    Bulvės, makaronai ir ryžiai gali tilpti į sveiką meniu

    Bulvės, ryžiai, makaronai ar duona dažnai pirmi dingsta iš raciono, kai siekiama sulieknėti ar pagerinti tyrimų rodiklius. Vis dėlto nė vienas iš šių produktų savaime nereiškia, kad svoris augs, jei porcijos yra adekvačios, o bendras meniu subalansuotas.

    Virtos ar keptos bulvės yra krakmolo šaltinis, jose yra kalio ir vitamino C, o be riebių padažų jų energinė vertė nėra itin didelė. Kita situacija su bulvytėmis fri ir traškučiais, kur dėl riebalų kiekio smarkiai išauga kaloringumas, o dalis tyrimų didesnį tokių produktų vartojimą sieja su blogesnėmis metabolinėmis baigtimis.

    Pilno grūdo duona ir makaronai paprastai suteikia daugiau skaidulų ir ilgiau palaiko sotumą, tačiau tai nereiškia, kad šviesių produktų reikia visiškai atsisakyti. Daug lemia priedai: makaronai su daržovėmis ir baltymų šaltiniu skiriasi nuo didelės porcijos su riebiu padažu.

    Sportuojantiems angliavandeniai ypač svarbūs

    Vidutinio ir didelio intensyvumo fizinio krūvio metu organizmas aktyviai naudoja gliukozę ir raumenyse sukauptą glikogeną. Todėl angliavandeniai prieš treniruotę, jos metu ar po jos gali padėti palaikyti ištvermę ir greičiau atkurti energijos atsargas.

    Vis dėlto jų kiekis turėtų atitikti krūvio tipą ir apimtį: žmogaus, kuris kelis kartus per savaitę vaikšto, poreikiai skiriasi nuo sportininko, besiruošiančio ilgos trukmės startui. Praktikoje tai dažniau reiškia ne draudimus, o lankstų planavimą.

    Mityba turi ir socialinį bei emocinį aspektą, todėl griežti draudimai neretai skatina persivalgymą ir mąstymą viskas arba nieko principu. Tvaresnis kelias yra toks, kai kasdienį pagrindą sudaro maistingi produktai, o retesniems pasirinkimams paliekama saikinga vieta.

    Galiausiai angliavandeniai nėra nei nuodas, nei automatinė sveikatos garantija. Poveikį lemia kokybė, kiekis, paruošimas, visas patiekalas, fizinis aktyvumas ir bendra dienos energija.

  • Vitaminas C po valgio ir vėžio rizika: mokslininkai įvardijo, kada poveikis gali būti stipriausias

    Vitaminas C po valgio ir vėžio rizika: mokslininkai įvardijo, kada poveikis gali būti stipriausias

    Naujas modelis: svarbus laikas

    Kanados Waterloo universiteto mokslininkai žurnale Journal of Theoretical Biology paskelbė tyrimą, kuriame matematiškai modeliavo, kaip organizme juda nitratai ir nitritai bei kaip jie gali dalyvauti nitrozacijos reakcijose. Modelyje buvo vertinamos seilių liaukos, skrandis, plonoji žarna ir kraujo plazma, taip pat tai, kas vyksta po valgymo.

    Tyrėjai pabrėžė, kad tai nėra klinikinis įrodymas, jog vitamino C papildai apsaugo nuo vėžio. Darbas labiau parodo galimą mechanizmą ir padeda suformuluoti hipotezes būsimiems eksperimentams su žmonėmis, kuriuose būtų tikrinamos dozės, vartojimo laikas ir realus poveikis.

    „Šis modelis nerodo, kad tabletė apsaugo nuo vėžio, bet padeda suprasti, kada ir kokiomis sąlygomis vitaminas C gali slopinti dalį nepalankių reakcijų virškinamajame trakte“, – sakė tyrimo autoriai.

    Nitratai dar nereiškia pavojaus

    Nitratai ir nitritai natūraliai aptinkami dirvožemyje, vandenyje ir maiste, o daug nitratų turi lapinės daržovės, pavyzdžiui, špinatai, salotos, burokėliai ar rukola. Maisto pramonėje nitritai ir nitratai taip pat naudojami vytintos ir sūdytos mėsos gamyboje, nes padeda išlaikyti spalvą ir prailgina galiojimą.

    Vien jų buvimas nereiškia, kad produktas automatiškai kenkia sveikatai. Problema prasideda tuomet, kai dalis nitratų organizme virsta nitritais, o šie rūgščioje skrandžio terpėje gali dalyvauti nitrozacijoje, per kurią susidaro N-nitrozo junginiai, tiriami dėl galimo kancerogeniškumo.

    Reakcijų kryptį stipriai lemia visas valgio „cheminis fonas“: antioksidantai, polifenoliai, baltymų ir riebalų santykis bei skrandžio rūgštingumas. Dėl šios priežasties nitratai iš daržovių paprastai vertinami kitaip nei nitritai, susiję su perdirbta mėsa.

    Kuo skiriasi daržovės ir perdirbta mėsa

    Daržovės įprastai kartu suteikia ir vitamino C, ir kitų antioksidantų, kurie gali slopinti kai kurias reakcijas, vedančias į N-nitrozo junginių susidarymą. Tuo tarpu perdirbta mėsa, pavyzdžiui, šoninė, saliamis ar dešrelės, tokios natūralios „apsaugos“ dažniausiai neturi, o dalis sudėties gali skatinti nepalankias transformacijas.

    Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra perdirbtą mėsą priskiria žmonėms kancerogeniniams veiksniams, o Europos kovos su vėžiu kodeksas rekomenduoja ją riboti. Tai nereiškia, kad vienas sumuštinis su kumpiu sukels ligą, tačiau svarbios yra porcijos, dažnis ir bendras mitybos modelis.

    Kada vitaminas C gali būti naudingiausias

    Modeliavimas parodė, kad vitaminas C veiksmingiausiai „įsijungia“, kai virškinamajame trakte atsiranda netrukus po valgio. Tuomet, pagal modelį, jis gali „perimti“ dalį reaktyvių tarpinių junginių ir sumažinti kai kurių N-nitrozo junginių susidarymą.

    Tyrime taip pat keliama prielaida, kad vitaminas C, vartojamas po kiekvieno valgio, teoriškai galėtų turėti vidutinį apsauginį efektą. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra praktinė rekomendacija ir kad papildas nepaverčia dažnai valgomo perdirbto mėsos produkto saugiu.

    „Papildai nepanaikina visų dažnos perdirbtos mėsos vartojimo pasekmių, todėl svarbiausia išlieka pats mitybos pasirinkimas“, – teigia mokslininkai.

    Ką daryti praktiškai

    Patikimiausias būdas gauti vitamino C išlieka įvairi mityba, kai prie valgio reguliariai valgoma daržovių ir vaisių. Gerai žinomi šaltiniai yra paprika, petražolių lapai, brokoliai, briuseliniai kopūstai, juodieji serbentai, kiviai ir citrusiniai vaisiai.

    Vitamino C kiekis maiste mažėja dėl kaitinimo ir ilgo laikymo, todėl dalį produktų verta valgyti žalių arba termiškai apdoroti trumpai, pavyzdžiui, garuose. Tuo pat metu svarbu prisiminti, kad papildai nepakeičia subalansuotos mitybos, o su vaistais ar keliais papildais derinimą reikėtų aptarti su gydytoju ar vaistininku.

    Bendra išvada išlieka aiški: jei rūpi vėžio rizikos mažinimas, pirmiausia verta riboti perdirbtą mėsą, dažniau rinktis augalinį maistą, o papildus vertinti kaip pagalbą, bet ne kaip būdą „kompensuoti“ prastesnius įpročius.

  • Ši konservuota žuvis – baltymų bomba ir pagalba širdžiai: kodėl ją verta valgyti dažniau

    Ančiuviai atrodo kukliai, tačiau virtuvėje dažnai atlieka tą patį vaidmenį kaip prieskoniai: keli filė gabalėliai sustiprina padažų, makaronų ar daržovių skonį. Tai sūdyti ir brandinti europinės sardelės filė gabaliukai, dažniausiai užpilti aliejumi.

    Nors ančiuviai neretai painiojami su sardinėmis ar šprotais, tai kita žuvų rūšis, o jų paruošimas išskirtinis. Filė kelis mėnesius laikoma druskoje, todėl skonis tampa intensyvus, o produktas ilgai išsilaiko.

    Mitybos požiūriu ančiuviai vertinami dėl didelio baltymų kiekio: 100 gramų gali būti daugiau nei 20 gramų baltymų. Jie taip pat yra omega-3 riebalų rūgščių, ypač EPA ir DHA, šaltinis, siejamas su palankiu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Mažos, riebios jūrinės žuvys dažnai laikomos praktišku pasirinkimu, kai norisi daugiau omega-3 racione. Dėl trumpesnio gyvenimo ciklo jos paprastai sukaupia mažiau gyvsidabrio nei didelės plėšrios žuvys, todėl dažnai minimos kaip saugesnė alternatyva dažnesniam vartojimui.

    Ančiuviuose yra ir mineralų: kalcio, jodo, kalio bei seleno, taip pat vitaminų, įskaitant vitaminą A ir niaciną. Dalis maistinių medžiagų priklauso nuo to, ar produktas konservuotas aliejuje, ar sūryme, ir kokia yra reali porcija.

    Vis dėlto šis produktas turi ir aiškių ribojimų. Dėl didelio druskos kiekio ančiuviai gali būti netinkami žmonėms, kuriems svarbu mažinti natrio suvartojimą, pavyzdžiui, turintiems padidėjusį kraujospūdį.

    Tokiu atveju padeda paprastas triukas: filė trumpai perplauti arba pamirkyti, kad pasišalintų dalis druskos. Taip pat svarbu stebėti porcijas, nes intensyvus skonis dažnai „užmaskuoja“ tai, kiek greitai galima suvalgyti per daug.

    Atsargumo reikėtų ir sergantiems podagra, nes ančiuviuose yra purinų, kurie kai kuriems žmonėms gali didinti šlapimo rūgšties kiekį. Jeigu turite lėtinių ligų ar laikotės specialios dietos, verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Virtuvėje ančiuviai dažniausiai naudojami kaip skonio stipriklis: jie ištirpsta karštame aliejuje, suteikia umami skonį pomidorų padažams, troškiniams ir makaronams. Populiarus pasirinkimas – ant skrebučio su sviestu ar alyvuogių aliejumi, su kiaušiniais ar avokadu, kad skonis būtų subalansuotas.

    Dar vienas dažnas panaudojimas – pastos ir užtepėlės, kai ančiuviai sutrinami su alyvuogėmis ar kitais ingredientais. Jie taip pat tinka picai, kepamoms daržovėms, brokoliams ar baklažanams, o kai kuriuose patiekaluose gali pakeisti dalį druskos.

  • Užkandis vietoj saldumynų: džiovintas duonmedis suteikia energijos ir ilgiau numalšina alkį

    Džiovinti vaisiai vis dažniau pasirenkami kaip sveikesnė alternatyva saldumynams, tačiau jų pasirinkimas nesibaigia datulėmis ar džiovintomis slyvomis. Mitybos tendencijose ryškėja vienas egzotiškas produktas – džiovintas duonmedžio vaisius, dar žinomas kaip jackfruit.

    Jackfruit yra duonmedžio vaisius, plačiai vartojamas Pietryčių Azijoje. Džiovinant pašalinama dalis vandens, todėl skonis tampa intensyvesnis, o tekstūra gali būti minkšta ir kramtoma arba traški – tai priklauso nuo džiovinimo būdo.

    Didžiausias šio užkandžio privalumas – natūralus saldumas be papildomų skonio stipriklių. Džiovinto duonmedžio skonis dažnai lyginamas su mango, banano ir ananaso deriniu, todėl jis gali padėti lengviau atsisakyti saldumynų, ypač kai norisi greitos saldžios užkandos.

    Mitybos požiūriu džiovintas duonmedis vertinamas dėl skaidulų, kurios siejamos su geresne žarnyno veikla ir ilgesniu sotumo jausmu. Dėl to tokia užkanda gali būti patogesnė tiems, kurie nori rečiau užkandžiauti ir išvengti staigių alkio bangų dienos eigoje.

    Jame taip pat aptinkama vitamino C, kalio, magnio ir B grupės vitaminų, kurie svarbūs normaliai organizmo veiklai. Kalis siejamas su širdies ir kraujagyslių sistemos funkcijomis, o magnis dažnai minimas kalbant apie raumenų ir nervų sistemos darbą.

    Vis dėlto džiovintų vaisių atveju svarbus saikas: džiovinimas koncentruoja ne tik maistines medžiagas, bet ir kalorijas bei natūralius cukrus. Dėl to verta atkreipti dėmesį į porciją, o perkant patikrinti sudėtį, ar nėra pridėtinio cukraus, sirupų ar konservantų.

    Džiovintas duonmedis tinka ne tik valgyti vienas. Jį galima dėti į košes, granolą, jogurtą, naudoti kepiniuose ar naminiuose batonėliuose, taip pat smulkinti į kokteilius, kur jis natūraliai pasaldina gėrimą.

    Specialistai primena, kad sveikesni užkandžiai efektyviausiai veikia tada, kai jie įsilieja į bendrą subalansuotos mitybos paveikslą. Jei tikslas yra mažiau saldumynų, paprastas žingsnis gali būti saldaus užkandžio pakeitimas skaidulų turinčiu produktu ir sąmoningas porcijos pasirinkimas.

  • Tapioka – ne tik bubble tea: ar šios perliukų kruopos tikrai sveikos ir kam jos tinka?

    Tapioka – ne tik bubble tea: ar šios perliukų kruopos tikrai sveikos ir kam jos tinka?

    Tapioka gaminama iš manioko šaknų krakmolo: žaliava išvaloma, išdžiovinama, o tuomet paverčiama perliukais, dribsniais ar miltais. Nors daugeliui ji asocijuojasi su bubble tea, tapiokos krakmolas plačiai naudojamas ir maisto pramonėje kaip tirštiklis bei tekstūros gerintojas.

    Pati tapioka beveik neturi skonio, todėl lengvai perima kokosų pieno, kakavos, vanilės, vaisių ar prieskonių aromatus. Išvirę perliukai tampa minkšti, šiek tiek permatomi ir elastingi, o krakmolas patiekalams suteikia glotnumo, dėl to jis dažnas pasirinkimas kepiniuose be glitimo.

    Maistinė vertė: daug krakmolo, mažai kitko

    Mitybos požiūriu tapioka yra beveik gryni angliavandeniai, o baltymų, riebalų ir skaidulų joje labai mažai. Vitaminǫ ir mineralinių medžiagų kiekiai taip pat nedideli, todėl ji nepakeičia pilno grūdo produktų, ankštinių, riešutų ar sėklų.

    Sausoje formoje tapioka yra kaloringa, tačiau verdant perliukai sugeria daug vandens ir jų tūris padidėja, todėl viena porcija gali atrodyti didesnė. Vis dėlto sotumo jausmas dažnai būna trumpesnis nei valgant skaidulų ir baltymų turtingą maistą.

    Kada ji gali būti geras pasirinkimas?

    Didžiausias tapiokos privalumas yra natūralus glitimo nebuvimas, todėl ji tinka žmonėms, sergantiems celiakija ar besilaikantiems dietos be glitimo. Tokiu atveju verta rinktis produktus, aiškiai paženklintus kaip be glitimo, nes gamyboje galimas kryžminis užterštumas.

    Tapioka dažnai minima ir kaip vienas iš produktų, galinčių tikti laikantis low FODMAP mitybos, taikomos esant dirgliosios žarnos sindromui. Tačiau toleravimas priklauso nuo porcijos dydžio, paruošimo būdo ir priedų, pavyzdžiui, pieno, saldiklių ar didelio riebalų kiekio.

    Didžiausia rizika – ne perliukai, o priedai

    Bubble tea ar tapiokos pudingas neretai tampa ne gėrimu, o desertu, kai pridedama sirupų, cukraus, saldinto pieno, grietinėlės ar užpilų. Tokie priedai greitai padidina bendrą kalorijų kiekį ir gali reikšmingai pakelti cukraus kiekį racione.

    Jei tapioką norite įtraukti dažniau, pravartu ją derinti su maistingesniais ingredientais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, vaisiais, riešutais ar sėklomis. Taip patiekalas turės daugiau baltymų, skaidulų ir sveikųjų riebalų, o sotumo jausmas bus stabilesnis.

    Verdant svarbu laikytis instrukcijų ant pakuotės, nes skirtingo dydžio perliukams reikia nevienodo laiko. Per trumpai virti lieka kieti viduje, o per ilgai kaitinami gali suirti ir virsti lipnia mase; kai kuriuos prieš verdant reikia pamirkyti.

    Apskritai tapioka gali paįvairinti valgiaraštį, ypač tada, kai ieškoma alternatyvų be glitimo, tačiau jos stiprybė nėra aukšta maistinė vertė. Geriausia ją vertinti kaip neutralią bazę, kuri labiausiai atsiskleidžia tik kartu su kokybiškais, maistingais priedais.

  • Maža žuvis iš skardinės, kurią retas perka: daug baltymų, omega-3 ir pagalba širdžiai

    Ančiuviai atrodo kukliai, tačiau jų skonis ir kvapas itin intensyvūs, todėl dažniau naudojami ne kaip užkandis, o kaip patiekalų akcentas. Tai sūdyti ir aliejuje brandinti mažos riebios žuvies filė, kuri virtuvėje veikia kaip natūralus skonio stipriklis.

    Dažniausiai ančiuviai gaminami iš europinės sardelės, kuri po išvalymo kelis mėnesius laikoma druskoje, o vėliau užpilama aliejumi. Nors parduotuvėse jie painiojami su sardinėmis ar šprotais, tai kitas produktas, turintis savitą skonį ir maistinę sudėtį.

    Maistine prasme ančiuviai vertinami dėl didelio visaverčių baltymų kiekio, taip pat omega-3 riebalų rūgščių EPA ir DHA. Šios riebalų rūgštys siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos palaikymu, uždegiminių procesų mažinimu, o daliai žmonių gali padėti mažinti trigliceridų kiekį.

    Be to, ančiuviuose yra mineralų, kurie svarbūs kasdieniam organizmo darbui, pavyzdžiui, kalcio, seleno, jodo ir kalio, taip pat kai kurių B grupės vitaminų. Dėl to jie dažnai minimi kaip patogus produktas tiems, kurie nori daugiau maistinių medžiagų gauti iš nedidelės porcijos.

    Dar vienas jų privalumas siejamas su tuo, kad mažos, trumpai gyvenančios žuvys paprastai sukaupia mažiau teršalų nei stambios plėšrios žuvys. Dėl šios priežasties ančiuviai dažnai vertinami kaip racionalesnis pasirinkimas, kai siekiama žuvį valgyti dažniau, bet išlaikyti saiką dėl galimų teršalų.

    Vis dėlto ančiuviai nėra universalus produktas visiems. Jie gali turėti daug druskos, todėl žmonėms, kuriems svarbu riboti natrį dėl padidėjusio kraujospūdžio ar kitų būklių, verta rinktis mažiau sūrius variantus arba filė trumpai perlieti vandeniu ir nusausinti.

    Taip pat reikėtų prisiminti, kad kai kuriems žmonėms aktualus purinų kiekis, todėl sergant podagra ar turint padidėjusią šlapimo rūgštį, ančiuvius verta vartoti atsargiai ir pasitarti su gydytoju. Kaip ir su bet kuria žuvimi, svarbu atkreipti dėmesį į individualias alergijas.

    Virtuvėje ančiuviai dažniausiai naudojami mažais kiekiais, bet efektyviai. Jie tinka ant skrebučių, sumaišyti su sviestu ar alyvuogių aliejumi, įmaišyti į pomidorų padažą, dėti ant picos ar į makaronų patiekalus, nes filė greitai ištirpsta ir suteikia gilesnį umami skonį.

    Ančiuviai dera ir su daržovėmis, pavyzdžiui, brokoliais ar baklažanais, o taip pat su kiaušiniais ir ankštinėmis kultūromis. Jei skonis atrodo per aštrus, jį sušvelnina riebesni ingredientai, tokie kaip avokadas, alyvuogių aliejus ar sviestas, taip išlaikant ryškumą, bet sumažinant sūrumo pojūtį.

  • Prancūzės prisiekia šiuo rytiniu gėrimu: be kofeino, o juosmuo lieka lieknas

    Cikorijų kava, gaminama iš skrudintos ir maltos cikorijos šaknies, pastaraisiais metais vėl atsidūrė sveikatai palankių gėrimų dėmesio centre. Ji pasižymi sodriu, šiek tiek kartoku skoniu, tačiau natūraliai neturi kofeino, todėl daugeliui tampa alternatyva įprastai kavai.

    Vienas dažniausiai minimų šio gėrimo privalumų siejamas su skaidulomis, ypač inulinu. Inulinas yra prebiotinė skaidula, kuri gali padėti palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę ir reguliuoti virškinimą, o kai kuriems žmonėms prisideda ir prie stabilesnio gliukozės šuolių valdymo po valgio.

    Didelis skaidulų kiekis siejamas ir su ilgesniu sotumu. Dėl to daliai žmonių gali būti lengviau suvaldyti užkandžiavimą bei staigų norą saldumynams, kuris neretai pasireiškia po greitai pasisavinamų angliavandenių turinčių pusryčių.

    Cikorijų gėrimas Prancūzijoje turi senas tradicijas, ypač šiaurinėje šalies dalyje, kur jis geriamas su šiltu pienu arba maišomas su įprasta kava. Dažnas pateikimo būdas yra didesniame dubenėlyje, prie kurio patiekiama duona ar bandelės, tačiau šiuolaikinėje mityboje jis vis dažniau pasirenkamas kaip paprastas, mažiau stimuliuojantis rytinis gėrimas.

    Ruošiant namuose dažniausiai užtenka cikorijų gėrimo miltelius užpilti karštu, bet ne verdančiu vandeniu ir leisti trumpai pritraukti. Pagal skonį galima įpilti pieno ar augalinio gėrimo, tačiau saldinant verta nepersistengti, nes tuomet sumažėja prasmė jį rinktis kaip lengvesnę alternatyvą.

    Vis dėlto cikorijų kava tinka ne visiems. Žmonėms, alergiškiems astrinių šeimos augalams, ji gali sukelti burnos ar gerklės sudirginimą ir kitus alergijos simptomus, o didesni inulino kiekiai jautresniems asmenims kartais lemia pilvo pūtimą, spazmus ar viduriavimą.

    Jei turite lėtinių virškinamojo trakto sutrikimų, vartojate specifinius vaistus arba pastebite, kad skaidulos sukelia nemalonius pojūčius, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Kaip ir su daugeliu funkcinių produktų, didžiausia nauda paprastai pasiekiama laikantis saiko ir vertinant individualią organizmo reakciją.

  • Kodėl kaubojai dievino džiovintą mėsą: šis užkandis išgelbėdavo kelionėse ir šiandien kelia diskusijas

    Džiovinta mėsa, dar vadinama jautienos džiūvėsiais ar „jerky“, XIX amžiaus JAV kaubojams buvo ne prabanga, o praktiškas sprendimas. Ilgose kelionėse varant galvijus reikėjo maisto, kuris nesugestų, tilptų kišenėje ir suteiktų energijos, todėl sūdyta ir džiovinta mėsa tapo kasdieniu raciono pagrindu.

    Šio produkto vertė buvo paprasta: pašalinus drėgmę mėsa lėčiau genda, o druska papildomai stabdo bakterijų dauginimąsi. Kaubojai ją valgydavo kaip užkandį arba mesdavo į troškinius, kad net ir kukli vakarienė greitai įgautų sotumo bei skonio.

    Nors džiovinta jautiena dažnai siejama su Laukiniais Vakarais, pati technologija daug senesnė. Pietų Amerikoje paplito sūdyta ir džiovinta mėsa ch’arki, o panašūs konservavimo būdai skirtinguose žemynuose buvo naudojami dar gerokai iki kaubojų eros.

    Istoriniai šaltiniai rodo, kad džiovinta mėsa buvo įprastas kelionių maistas ir ankstyvųjų ekspedicijų laikais. Pavyzdžiui, XIX amžiaus pradžios keliautojų užrašuose minimas saulėje džiovintas ir ankstesnėse stovyklose paruoštas mėsos maistas, kuriuo maitintasi žygiuose.

    Šiandien džiovinta mėsa išlieka populiari dėl didesnio baltymų kiekio ir patogumo, tačiau mitybos specialistai ragina vertinti sudėtį. Daugelyje pramoniniu būdu gaminamų produktų druskos kiekis yra didelis, o dažnas ir gausus vartojimas gali prisidėti prie per didelio natrio suvartojimo.

    Namų sąlygomis džiovinti mėsą taip pat įmanoma, tačiau svarbiausia laikytis maisto saugos: užtikrinti pakankamą kaitinimą ir higieną, o laikymui rinktis sandarų indą bei šaldytuvą. Tradiciškai mėsos juostelės būdavo džiovinamos saulėje, vėjyje arba rūkomos virš ugnies, o skonis priklausydavo nuo druskos ir prieskonių.

    Vis dėlto, kaip ir kaubojų laikais, pagrindinė džiovintos mėsos idėja nepasikeitė: tai patvarus, lengvai transportuojamas maistas, padedantis ištverti ilgas keliones. Skirtumas tik tas, kad šiandien jis tapo masinės prekybos užkandžiu, kurį verta rinktis atsakingai, atkreipiant dėmesį į sudėtį ir druskos kiekį.

  • Kiek kavos puodelių per dieną saugo širdį: mokslininkai įvardijo ribą, kada jau rizikuojate

    Kiek kofeino laikoma saugu

    Daugumai sveikų suaugusiųjų saugia viršutine riba laikoma iki 400 miligramų kofeino per parą. Tai atitinka maždaug 3–5 įprastus kavos puodelius, tačiau tikslus skaičius priklauso nuo porcijos dydžio ir gėrimo stiprumo.

    Kardiologai pabrėžia, kad reikšmę turi ne vien kofeinas, bet ir tai, su kuo kava geriama. Kava su daug cukraus, saldžiais sirupais ar riebiomis grietinėlėmis gali panaikinti dalį galimos naudos, ypač jei taip viršijamas dienos kalorijų kiekis.

    Kada kava gali būti palanki širdžiai

    Didelės apimties stebimieji tyrimai rodo, kad saikingas kavos vartojimas dažnai siejamas su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Dažniausiai geriausi rezultatai fiksuojami geriantiems apie 2–4 puodelius per dieną, ypač jei bendras gyvenimo būdas yra palankus sveikatai.

    Mokslininkai aiškina, kad kavoje esantys biologiškai aktyvūs junginiai, pavyzdžiui, polifenoliai, gali prisidėti prie antioksidacinio poveikio. Tačiau tai nereiškia, kad kava yra vaistas ar gali pakeisti kraujospūdžio, cholesterolio ar cukraus kontrolę.

    Kodėl vieniems norma, kitiems per daug?

    Vienodos normos visiems nėra, nes jautrumas kofeinui skiriasi. Jį lemia genetika, amžius, kūno masė, miego režimas, streso lygis, vartojami vaistai ir širdies ritmo ypatumai.

    „Jei po kavos jaučiate širdies plakimą, nerimą ar prastai miegate, tai ženklas mažinti kiekį ir nevartoti kofeino vėlyvą popietę ar vakare“, – sako gydytojai, pabrėžiantys savijautos stebėjimo svarbą.

    Vertinant dienos ribą svarbu prisiminti, kad kofeinas gaunamas ne tik iš kavos. Jo yra juodojoje ir žaliojoje arbatoje, šokolade, kolos tipo gėrimuose, energiniuose gėrimuose ir kai kuriuose nereceptiniuose vaistuose, todėl bendra suma gali nepastebimai priartėti prie 400 miligramų ribos.

    Atsargiau kofeiną paprastai rekomenduojama vartoti nėščiosioms, žmonėms, turintiems ritmo sutrikimų, nekontroliuojamą hipertenziją ar ryškių nerimo simptomų. Tokiais atvejais saugiausią kiekį verta aptarti su gydytoju.

  • Ar geriau valgyti arbūzą ar meloną? Skaičiai apie cukrų kraujyje ir naudingiausi deriniai

    Vasarą ant stalo dažnai atsiduria du favoritai – arbūzas ir melonas. Abu vaisiai gaivina, turi daug vandens ir natūralių cukrų, tačiau jų poveikis cukraus kiekiui kraujyje bei maistinė vertė šiek tiek skiriasi.

    Specialistai primena, kad svarbu ne tik glikeminis indeksas, bet ir glikeminė apkrova, kuri priklauso nuo suvalgytos porcijos. Todėl net ir saldesni vaisiai dažnai nesukelia didelių svyravimų, jei valgomi įprastais kiekiais.

    Arbūzas ir cukraus šuoliai

    Arbūze yra natūralių cukrų, o jo angliavandeniai įsisavinami gana greitai, todėl glikeminis indeksas laikomas aukštesniu. Vis dėlto tipinėje porcijoje angliavandenių kiekis nėra didelis, todėl glikeminė apkrova dažniausiai išlieka palyginti maža.

    Įprasta maždaug vienos stiklinės pjaustyto arbūzo porcija daugiausia sudaryta iš vandens ir turi apie 11 gramų angliavandenių. Dėl to bendras poveikis cukraus kiekiui kraujyje laikomas nedideliu, jei neviršijamos porcijos.

    Arbūzas taip pat vertinamas dėl likopeno – antioksidanto, suteikiančio ryškiai raudoną spalvą. Tyrimai rodo, kad didesnis likopeno suvartojimas gali būti siejamas su palankesniais gliukozės apykaitos rodikliais, ypač žmonėms, kurie turi angliavandenių apykaitos sutrikimų.

    Melono pranašumas – skaidulos

    Melonas, kaip ir arbūzas, turi angliavandenių, kurie virškinant virsta gliukoze. Tačiau įprastoje porcijoje dažnai būna šiek tiek daugiau skaidulų, kurios lėtina virškinimą ir gali prisidėti prie tolygesnio cukraus kilimo.

    Maždaug vienoje stiklinėje pjaustyto melono taip pat dominuoja vanduo, o angliavandenių kiekis siekia apie 12 gramų. Kartu tokia porcija gali suteikti apie 1,5 gramo skaidulų, todėl sotumas paprastai išlieka ilgiau.

    Melonas išsiskiria ir vitamino C kiekiu – viena stiklinė gali suteikti apie 57 miligramus vitamino C, o tai sudaro didelę dalį rekomenduojamos paros normos. Vitaminas C veikia kaip antioksidantas ir siejamas su palankesniais medžiagų apykaitos rodikliais.

    Ką rinktis ir kaip valgyti?

    Jei tikslas – kuo greičiau atsigaivinti, papildyti skysčių atsargas ir gauti mažiau kalorijų, dažnai patogesnis pasirinkimas būna arbūzas. Jei norisi daugiau vitaminų ir mikroelementų, ypač vitaminų A ir C, praktiškiau dažniau rinktis meloną.

    Norint stabilesnės cukraus kiekio kraujyje reakcijos, vaisius verta derinti su baltymais, naudingaisiais riebalais arba papildoma skaidulų porcija. Tokie deriniai lėtina virškinimą ir padeda išvengti staigių alkio bangų net ir po saldesnio užkandžio.

    „Geriausias sprendimas dažniausiai yra paprastas: laikytis saiko ir melioną su arbūzu valgyti pakaitomis, kad organizmas gautų abiejų naudą“, – sako mitybos specialistai.

    Kasdienybėje tai gali būti arbūzas ar melonas su graikišku jogurtu, varške, kiaušiniais ar sauja riešutų. Taip užkandis tampa sotesnis, o angliavandenių poveikis organizmui paprastai būna tolygesnis.