CP v2

Tag: Mityba

  • Ne lašiša ir ne menkė: ekspertai išrinko kitą ypač sveiką žuvį, kurią verta valgyti dažniau

    Lašiša ir menkė daugeliui yra įprastas pasirinkimas, tačiau mitybos specialistai vis dažniau primena: verta į racioną įtraukti daugiau skirtingų žuvų. Viena iš alternatyvų, kuri pastaraisiais metais sulaukia dėmesio dėl maistingumo ir palankesnio užterštumo profilio, yra Ramiojo vandenyno karmazinas.

    Ši jūrinė žuvis gyvena šiaurinėse Ramiojo vandenyno dalyse, vėsiuose, gerai deguonimi prisotintuose vandenyse. Parduotuvėse ji neretai aptinkama šaldyta, gabalėliais ar filė, o kai kuriose rinkose gali būti vadinama rožine žuvimi arba raudonuoju ešeriu.

    Karmazinas dažnai minimas kaip žuvis, kuri paprastai nekaupia gyvsidabrio tokiais kiekiais, kaip didelės plėšrios žuvys. Dėl to jis laikomas praktiškesniu pasirinkimu šeimoms, nors bendros rekomendacijos išlieka tos pačios: mitybą svarbu įvairinti ir laikytis saiko.

    Maistine prasme karmazinas vertinamas dėl visaverčių baltymų ir santykinai nedidelio kaloringumo. Be to, jame yra omega-3 riebalų rūgščių, siejamų su normalia širdies ir smegenų veikla, taip pat galinčių prisidėti prie palankesnio trigliceridų rodiklių palaikymo.

    Ši žuvis taip pat gali būti vitamino D, fosforo, seleno ir vitamino B12 šaltinis. Šios medžiagos svarbios kaulų ir dantų būklei, imuninės sistemos veiklai, nervų sistemai bei energijos apykaitai, o jodas reikalingas normaliai skydliaukės funkcijai.

    Virtuvėje karmazinas vertinamas dėl švelnaus skonio ir sultingos tekstūros. Jį galima kepti orkaitėje, trumpai apkepti keptuvėje, grilinti ar ruošti garuose, o pastarasis būdas dažnai pasirenkamas siekiant išsaugoti natūralų skonį ir dalį maistinių medžiagų.

    Prieskoniams paprastai pakanka druskos, pipirų, citrinos sulčių ir šviežių žolelių, o garnyrui tinka bulvės, ryžiai, kruopos ar lengvos salotos. Dietologai primena, kad renkantis žuvį svarbu atkreipti dėmesį ir į kilmę, tvarumą bei tai, kaip dažnai ir kokiomis porcijomis ji vartojama.

  • Norite lieknėti be dietų? Šį produktą valgykite pačioje pabaigoje – Stanfordo išvada

    Norite lieknėti be dietų? Šį produktą valgykite pačioje pabaigoje – Stanfordo išvada

    Maistas lėkštėje svarbus ne tik dėl sudėties, bet ir dėl to, kokia tvarka valgome skirtingus produktus. Stanfordo universiteto mokslininkai tyrė, kaip tas pats patiekalas veikia gliukozės kiekį kraujyje ir alkio jausmą, kai jo dalys suvalgomos skirtinga seka.

    Tyrimuose buvo vertinama įprasta situacija, kai valgoma porcija angliavandenių, pavyzdžiui, ryžiai, tačiau prieš juos suvalgomi kiti komponentai. Dalyviai pradėdavo valgį nuo skaidulų turinčių daržovių, baltymų, pavyzdžiui, kiaušinių, arba riebalų šaltinio, o angliavandenius palikdavo pabaigai.

    Rezultatai parodė, kad pradėjus valgį nuo baltymų ir skaidulų, gliukozės šuolis kraujyje būna ryškiai mažesnis ir lėtesnis. Tai svarbu todėl, kad staigūs gliukozės svyravimai dažnai siejami su greičiau sugrįžtančiu alkiu ir noru užkandžiauti.

    „Nereikia sudėtingų taisyklių ar griežtų dietų – dažnai pakanka pakeisti produktų valgymo eilę“, – sakė Stanfordo universiteto profesorius Michaelas Snyderis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad stabilesnė glikeminė reakcija gali būti vienas mechanizmų, padedančių lengviau kontroliuoti apetitą ir kūno svorį. Praktikoje tai reiškia paprastą principą: pirmiausia daržovės arba baltymai, o angliavandeniai, tokie kaip ryžiai, bulvės ar duona, paliekami paskutinei patiekalo daliai.

    Įdomu tai, kad riebalų suvalgymas prieš angliavandenius gliukozės svyravimų visiškai nepanaikina, bet kai kuriais atvejais gali kiek pavėlinti jų atsiradimą. Vis dėlto šis efektas, lyginant su skaidulomis ir baltymais, vertinamas atsargiau ir dar reikalauja papildomų tyrimų.

    Specialistai primena, kad svarbi išlieka ir angliavandenių kokybė. Pilno grūdo produktai, pavyzdžiui, rudieji ryžiai ar rupi duona, paprastai didina gliukozę lėčiau ir ilgiau suteikia sotumo jausmą nei rafinuoti analogai.

    Tyrimuose taip pat pastebėta, kad žmonių, turinčių sutrikusią gliukozės toleranciją ar priešdiabetinę būklę, organizmas į valgymo eiliškumo pokyčius gali reaguoti silpniau. Dėl to tokiais atvejais ypač svarbu individualios gydytojo ar dietologo rekomendacijos.

    Nors produktų valgymo tvarkos keitimas nepakeičia subalansuotos mitybos ir fizinio aktyvumo, tai gali būti paprastas, kasdien lengvai pritaikomas įprotis. Jis ypač naudingas tiems, kurie siekia mažiau užkandžiauti ir stabiliau jaustis po valgio.

  • Jaunų bulvių sezonas: viena klaida lupant sugadina skonį ir atima dalį naudos

    Jaunų bulvių sezonas: viena klaida lupant sugadina skonį ir atima dalį naudos

    Jaunos bulvės daugeliui asocijuojasi su vasara, krapais, trupučiu druskos ir sviestu. Tačiau virtuvėje dažnai daroma viena klaida: bulvės lupamos peiliu ar skustuku taip, tarsi jos būtų senos, o kartu pašalinama ir vertingiausia dalis.

    Jaunų bulvių odelė yra itin plona, todėl agresyvus lupimas lengvai „nukanda“ nemažai minkštimo. Dėl to bulvės ne tik praranda dalį maistinių medžiagų, bet ir tampa mažiau sodraus, kremiško skonio.

    Bulvės odelė saugo minkštimą nuo išsausėjimo ir padeda išlaikyti dalį skaidulų bei mineralų. Pačiose bulvėse yra kalio, vitamino C, taip pat mažesni kiekiai magnio, fosforo ir folatų, o jų kiekis gali mažėti ilgai mirkant ar per ilgai verdant.

    Jaunos bulvės, palyginti su senesnėmis, paprastai turi daugiau vandens, todėl būna lengvesnio, švelnesnio skonio ir mažiau kaloringos. Kartu jos dažnai turi daugiau vitamino C, bet mažiau krakmolo, todėl pervirintos greičiau suyra ir tampa vandeningos.

    Vietoj įprasto lupimo geriausia bulves gerai nuplauti po tekančiu vandeniu ir švelniai patrinti nauja indų kempinėle šiurkštesne puse arba daržovių šepetėliu. Taip pašalinsite žemes, o plonytė odelė dažnai pati lengvai „susiraito“ ir nusitrina, nepažeidžiant minkštimo.

    Dar paprastesnis būdas yra virti jaunas bulves su odele. Išvirtas jos dažnai būna kremiškesnės, mažiau išsiplauna skonis, o ploną odelę galima nulupti rankomis jau lėkštėje arba valgyti kartu, jei bulvės gerai nuplautos.

    Kad bulvės neištižtų, svarbu jų nepervirti: virkite tiek, kad lengvai pasiduotų šakutei, bet dar išlaikytų formą. Taip pat verta vengti ilgo mirkymo vandenyje, nes kartu su vandeniu gali „išeiti“ dalis vandenyje tirpių medžiagų, ypač jei bulvės supjaustytos.

    Jei norisi įvairovės, jaunas bulves galima kepti su odele orkaitėje arba ruošti karšto oro gruzdintuvėje. O klasikinis derinys, kuris retai nuvilia, išlieka paprastas: druska, gabalėlis sviesto ir švieži krapai.

  • Vyšnios vilioja vasarą, bet persistengti pavojinga: kiek jų suvalgyti per dieną?

    Vyšnios vilioja vasarą, bet persistengti pavojinga: kiek jų suvalgyti per dieną?

    Vyšnių sezonas Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse trumpas, todėl šie vaisiai vasarą dažnai atsiduria ant stalo beveik kasdien. Mitybos specialistai primena, kad vyšnios vertingos, tačiau dideli kiekiai ne visiems tinka, ypač jautresniam virškinimui.

    Vyšnios yra vienas iš vaisių, kurie padeda papildyti racioną vitaminais ir mineralais. Jose yra vitamino C, folio rūgšties, taip pat kalio ir magnio, kurie svarbūs normaliai nervų sistemos ir raumenų veiklai bei širdies darbui.

    Šiuose vaisiuose gausu ir biologiškai aktyvių junginių, pavyzdžiui, polifenolių ir kitų antioksidantų. Tyrimuose dažniausiai akcentuojama, kad antioksidantais turtingi produktai padeda mažinti oksidacinį stresą, o subalansuotoje mityboje tai siejama su geresne bendra sveikata.

    Kaloringumo požiūriu vyšnios dažnai laikomos palankiu pasirinkimu, kai norisi kažko saldaus. Maistinė vertė priklauso nuo veislės ir sunokimo, tačiau įprastai 100 gramų vyšnių suteikia apie 60 kilokalorijų, o didžiąją dalį sudaro vanduo ir angliavandeniai.

    Vis dėlto persivalgymas gali baigtis nemaloniais pojūčiais. Dėl natūralių cukrų ir skaidulų vyšnios kai kuriems žmonėms sukelia pilvo pūtimą, raižymą ar viduriavimą, todėl svarbiausia yra saikas ir individuali tolerancija.

    Praktiška taisyklė paprasta: daugeliui žmonių pakanka maždaug vienos stiklinės vyšnių per dieną, ypač jei tą pačią dieną valgoma ir kitų vaisių bei daržovių. Jei vargina dirgliosios žarnos sindromas, dažnas pilvo pūtimas ar kiti virškinimo sutrikimai, porciją verta mažinti ir stebėti savijautą.

    Perkant vyšnias, verta atkreipti dėmesį į kokybę: vaisiai turėtų būti tvirti, nepažeista, blizgia odele, be įdubimų ir pelėsio žymių. Jei uogos labai minkštos, išsispaudusios ar turi pažeidimų, jos greičiau genda ir didėja rizika, kad skonis bei tekstūra nuvils.

  • Perki czubrycą kaip žolele? Šios „prieskonio“ sudėties detalės gali nemaloniai nustebinti

    Czubryca daugeliui asocijuojasi su žolelių prieskoniu, kuris akimirksniu suteikia patiekalams Balkanų virtuvei būdingą aromatą. Tačiau pirkėjai dažnai nustemba sužinoję, kad skirtingose šalyse šis pavadinimas reiškia ne tą patį.

    Bulgarijoje „čubrica“ paprastai yra tiesiog kalninis čiobrelis giminaitis – kalninis dašis, dažniausiai parduodamas kaip viena žolelė. Tuo metu Lietuvoje ir kitose regiono rinkose po tuo pačiu pavadinimu dažnai slepiasi jau paruoštas mišinys, kuriame žolelės sudaro tik dalį, o skonis ir paskirtis gali smarkiai skirtis.

    Kodėl skonis toks intensyvus?

    Pagrindinį aromatą mišiniui suteikia dašis: jo eteriniuose aliejuose dažniausiai minimi karvakrolis ir timolis, randami ir raudonėlyje bei čiobrelyje. Šie junginiai siejami su ryškiu, šiek tiek aštriu ir šildančiu prieskonių profiliu, todėl net maža žiupsnelis gali pakeisti visą patiekalą.

    Laboratoriniai tyrimai rodo, kad tokie junginiai gali slopinti kai kurių mikroorganizmų augimą, todėl istoriškai panašūs prieskoniai buvo vertinami ir dėl praktinių savybių virtuvėje. Vis dėlto kasdienėje mityboje didžiausią reikšmę turi ne pažadai, o reali sudėtis ir kiekiai.

    Žalia ar raudona: kur skirtumas?

    Dažniausiai prekyboje pasitaiko dvi mišinio kryptys. Žalioji versija paprastai būna švelnesnė: be žolelių joje dažnai yra česnako, svogūno, džiovintų žalumynų, todėl ji labiau tinka kiaušiniams, varškei, salotoms ar sumuštiniams.

    Raudonoji versija dažniausiai turi saldžiosios ar aštriosios paprikos, kartais ir aitriosios paprikos, todėl skonis tampa intensyvesnis, aštresnis. Tokia čubryca dažniau derinama prie mėsos, troškinių, pomidorinių patiekalų, o kai kurie gamintojai sudėtyje naudoja ir šiek tiek kukurūzų miltų, kad mišinys mažiau sukibtų.

    Didžiausia rizika slypi ne žolelėse

    Didžiausias skirtumas, kuris lemia ir sveikatos aspektus, dažnai yra druska. Jei etiketėje druska nurodyta pirmuoju numeriu, tai reiškia, kad jos mišinyje yra daugiausia pagal svorį, o žolelės ir kiti priedai sudaro mažesnę dalį.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja per dieną neviršyti 5 gramų druskos, tai yra maždaug lygus arbatinis šaukštelis. Prieskonių mišinį, kuriame druskos daug, lengva perdozuoti net nepastebint, ypač jei patiekalas dar papildomai pasūdomas.

    Kita dažna mišinio sudedamoji dalis yra ožragė, suteikianti atpažįstamą, šiek tiek riešutinį ir kartoką poskonį. Tyrimuose ožragė siejama su tam tikrais poveikiais cholesterolio ir trigliceridų rodikliams, bet prieskonių mišinyje jos kiekiai paprastai yra per maži, kad būtų galima tikėtis analogiško efekto.

    Kaip vartoti, kad nenusiviltumėte?

    Praktinė taisyklė paprasta: čubrycą verta vertinti kaip prieskonių mišinį su druska, o ne kaip gryną žolelę. Jei ją naudojate, patiekalo atskirai dažnai nebereikia sūdyti, o vienai porcijai paprastai pakanka nedidelio kiekio.

    Norint tikslesnio skonio ir mažiau druskos, verta rinktis gryną, maltą dašį ar kitą pagrindinę žolelę be priedų ir mišinį susikurti namuose. Aromatą taip pat lemia laikymas: sandarus indas, tamsa ir sausuma padeda ilgiau išsaugoti eterinius aliejus, o atidarytą pakuotę geriausia sunaudoti per kelis mėnesius.

    Czubryca gali tapti puikiu būdu paįvairinti kasdienius patiekalus, ypač ankštinius ar troškinius. Tačiau prieš perkant verta perskaityti etiketę ir įsitikinti, ar tai žolelė, ar druskingas mišinys, kurio sudėtis skirtingų gamintojų gali gerokai skirtis.

  • Sauja migdolų per dieną: kodėl dietologai sako, kad tai gali pakeisti širdį ir atmintį

    Nors parduotuvių lentynose gausu madingų supermaistų, vienas paprasčiausių pasirinkimų kasdienai gali būti migdolai. Dietologai juos dažnai mini dėl palankios riebalų sudėties, skaidulų, baltymų ir mikroelementų, kurie svarbūs širdžiai ir smegenims.

    Migdoluose gausu nesočiųjų riebalų rūgščių, kurios siejamos su geresniais kraujo lipidų rodikliais, ypač mažesniu MTL cholesterolio kiekiu. Tyrimai rodo, kad reguliariai valgant riešutus, įskaitant migdolus, galima prisidėti prie širdies ir kraujagyslių ligų rizikos mažinimo, jei jie pakeičia mažiau palankius užkandžius.

    Svarbų vaidmenį atlieka ir vitaminas E, veikiantis kaip antioksidantas, padedantis saugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Migdolai taip pat yra magnio šaltinis, o šis mineralas svarbus normaliai raumenų ir nervų sistemos veiklai bei kraujospūdžio kontrolei.

    Migdolai ir smegenų veikla

    Smegenims kasdien reikalinga energija ir maistinės medžiagos, o riebalų kokybė bei antioksidantai laikomi reikšmingais veiksniais ilgalaikei kognityvinei sveikatai. Riešutų vartojimas mokslinėje literatūroje siejamas su geresniais kai kuriais pažinimo funkcijų rodikliais ir lėtesniu jų prastėjimu vyresniame amžiuje.

    Tiesa, migdolai nėra stebuklinga priemonė, kuri akimirksniu sustiprintų atmintį. Didžiausia nauda paprastai siejama su bendru mitybos modeliu, kai dažniau renkamasi visavertis maistas, o perdirbtų produktų, pridėtinio cukraus ir sočiųjų riebalų vartojama mažiau.

    Kiek ir kaip valgyti kasdien?

    Dažniausiai minima rekomendacija yra apie 25–30 gramų migdolų per dieną, tai atitinka vieną saują. Tokia porcija yra praktiška, suteikia sotumo ir padeda lengviau išvengti atsitiktinio užkandžiavimo saldumynais.

    Migdolus patogiausia valgyti natūralius, be druskos ir be cukraus, o taip pat dėti į košę, jogurtą ar salotas. Renkantis migdolų kremą verta tikrinti sudėtį, kad nebūtų pridėtinio cukraus, palmių aliejaus ar perteklinių priedų.

    Reikėtų prisiminti ir ribojimus: migdolų vengti privalo žmonės, alergiški medžių riešutams, nes reakcijos gali būti labai sunkios. Atsargumo gali prireikti ir sergant kai kuriomis inkstų ligomis, todėl dėl individualios mitybos geriausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Dar vienas svarbus aspektas yra saikas, nes migdolai kaloringi, o didelės porcijos gali trukdyti kontroliuoti kūno svorį. Kasdienė sauja dažniausiai laikoma saugiu ir realistišku kiekiu, ypač jei ji įtraukiama vietoje mažiau palankių užkandžių.

  • Lenkai dievina pusryčiams, bet ar galima kiaušinienę valgyti kasdien? Ekspertai turi atsakymą

    Kiaušinienė daugeliui yra greičiausias pusryčių pasirinkimas, tačiau klausimas, ar ją saugu valgyti kasdien, vis dar kelia abejonių. Specialistai pabrėžia, kad daugumai sveikų žmonių pats patiekalas nėra problema, jei svarbu saikas ir bendra mitybos kokybė.

    Kiaušiniai vertinami dėl visaverčių baltymų, reikalingų raumenims, audinių atsistatymui ir imuninei sistemai. Juose taip pat yra vitaminų A, D, E, K ir B grupės vitaminų, įskaitant B12, o trynys suteikia cholino, kuris svarbus smegenų veiklai.

    Cholesterolis: ką rodo tyrimai?

    Dalis žmonių vis dar vengia kiaušinių dėl cholesterolio, tačiau naujesni mitybos tyrimai rodo, kad daugumai sveikų suaugusiųjų su maistu gaunamas cholesterolis kraujo rodikliams daro mažesnę įtaką, nei manyta anksčiau. Dažniau lemia bendras racionas, sočiųjų riebalų kiekis, kūno svoris ir fizinis aktyvumas.

    Vis dėlto sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, turintiems cukrinį diabetą ar sutrikusius lipidų rodiklius, individualios rekomendacijos gali skirtis. Tokiais atvejais svarbiausia pasitarti su gydytoju ar dietologu ir vertinti visą dienos mitybą, o ne vieną produktą.

    Kada kiaušinienė pradeda kenkti?

    Dažniausiai riziką sukuria ne kiaušiniai, o priedai ir gaminimo būdas. Kiaušinienė su daug šoninės, riebios dešros, riebaus sūrio ar keliomis porcijomis sviesto smarkiai padidina patiekalo kaloringumą, sočiųjų riebalų ir druskos kiekį.

    Jei toks variantas tampa kasdieniu įpročiu, gali augti energijos perteklius ir blogėti širdies bei kraujagyslių sveikatai nepalankūs mitybos rodikliai. Taip pat verta prisiminti, kad kiaušinienė beveik neturi skaidulų, todėl vien jos pusryčiams gali būti per mažai.

    Kaip paruošti sveikiau?

    Lengvesnei versijai tinka neprideganti keptuvė ir nedidelis kiekis riebalų, pavyzdžiui, alyvuogių aliejus ar lydytas sviestas. Dar geriau, jei kiaušinienė papildoma daržovėmis, kurios suteikia skaidulų ir mikroelementų.

    Praktinis pasirinkimas yra pomidorai, paprika, špinatai, svogūnai, pievagrybiai ar laiškiniai svogūnai, o šalia galima rinktis pilno grūdo duoną. Tokie pusryčiai dažnai ilgiau suteikia sotumo, o įvairovė lėkštėje padeda išlaikyti subalansuotą racioną net ir valgant kiaušinienę dažnai.

  • Lenkai primiršo delikatesą, o dabar „Lidl“ ją parduoda su 25 proc. nuolaida: skuba perkantys laimi

    Ilgus šimtmečius putpelė Europoje buvo laikoma rafinuotu pasirinkimu, o jos patiekalai puošdavo didikų ir karališkuosius stalus. Šiandien tai rečiau perkamas produktas, tačiau susidomėjimas tradiciniais, aukštesnės kokybės maisto produktais vėl auga, todėl putpelė grįžta ir į prekybos tinklų lentynas.

    Putpelių auginimas ir paruošimas pramonei sudėtingesnis nei vištienos ar kalakutienos. Šie paukščiai yra jautresni laikymo sąlygoms, o skerdenos mažos, todėl vienos porcijos paruošimui dažnai reikia kelių vienetų, o tai turi įtakos galutinei kainai.

    Mitybos požiūriu putpeliena dažnai minima kaip liesesnė alternatyva daliai įprastos paukštienos, o jos skonis laikomas ryškesniu ir sodresniu. Joje gausu baltymų, taip pat aptinkama B grupės vitaminų ir mineralų, tarp jų geležies bei fosforo, kurie svarbūs energijos apykaitai ir kraujodarai.

    Proga paragauti šio rečiau kasdienėje virtuvėje sutinkamo produkto atsirado dabar: prekybos tinkle „Lidl“ putpelė siūloma su nuolaida. Skelbiama, kad įprastai kilogramas kainuoja apie 9,30 euro, o taikant 25 proc. nuolaidą – apie 7,00 eurus už kilogramą.

    Prekybininkas taip pat nurodo pirkimo limitą: vienam pirkimo kvitui galima įsigyti iki 3 kilogramų. Tokie ribojimai paprastai taikomi trumpalaikėms akcijoms, kai siekiama užtikrinti, kad pasiūlymu galėtų pasinaudoti daugiau pirkėjų.

    Ruošiant putpelę svarbiausia neperkepti, nes mažos skerdenos greitai praranda sultingumą. Dažniausiai rekomenduojama rinktis aukštesnę temperatūrą ir trumpesnį kepimo laiką, o prieš patiekiant leisti mėsai kelias minutes pailsėti, kad sultys tolygiau pasiskirstytų.

  • Šio produkto vis dar valgome per mažai: medikai įspėja, kur ieškoti skaidulų kasdien

    Šio produkto vis dar valgome per mažai: medikai įspėja, kur ieškoti skaidulų kasdien

    Subalansuotoje mityboje dažniausiai pirmiausia galvojame apie baltymus, vitaminus, mineralus ar kalorijas, tačiau skaidulos neretai lieka paraštėse. Vis dėlto jos tiesiogiai veikia žarnyno veiklą, sotumo jausmą po valgio ir tai, kaip organizmas susitvarko su cukraus kiekio svyravimais.

    Skaidulos yra augalinių produktų dalis, kurios žmogaus virškinimo fermentai nesuskaido taip, kaip baltymų, riebalų ar krakmolo. Tai nereiškia, kad jos organizmui nereikšmingos: skaidulos veikia kaip mechaninis ir biocheminis pagalbininkas virškinimo sistemoje.

    Kiek skaidulų reikia per dieną?

    Dažniausiai suaugusiesiems rekomenduojama per dieną gauti ne mažiau kaip 25 gramus skaidulų, o kai kuriose gairėse minimas ir 30 gramų tikslas. Praktikoje daug žmonių šio kiekio nepasiekia, nes racioną sudaro daug rafinuotų produktų.

    Problemą didina baltos duonos, įprastų makaronų, saldintų dribsnių ir stipriai perdirbtų pusgaminių gausa. Net jei meniu atsiranda vaisius ar salotos, bendras skaidulų kiekis vis tiek gali būti per mažas.

    Kur ieškoti skaidulų maiste?

    Skaidulos siejamos su daržovėmis, tačiau labai geri šaltiniai yra ir viso grūdo produktai, ankštiniai, riešutai, sėklos bei kruopos. Vien tik agurkai, pomidorai ar lapinės salotos dažnai nesukuria tokio efekto, kokį duoda avižos, grikiai ar lęšiai.

    Kasdienybėje daugiausia duoda įvairovė: pusryčiams gali tikti avižinė košė su uogomis, linų sėmenimis ir riešutais, o pietums verta rinktis grikius ar rudus ryžius ir papildyti patiekalą pupelėmis, avinžirniais ar lęšiais. Paprastas įprotis į jogurtą ar salotas įberti moliūgų ar saulėgrąžų sėklų taip pat padeda priartėti prie rekomendacijų.

    Kodėl skaidulos svarbios sveikatai?

    Mokslinių tyrimų apžvalgos rodo, kad didesnis skaidulų ir viso grūdo produktų vartojimas siejamas su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto ir storosios žarnos vėžio rizika. Klinikiniai tyrimai taip pat fiksavo, kad didesnis skaidulų kiekis gali prisidėti prie mažesnės kūno masės, mažesnio sistolinio kraujospūdžio ir geresnių cholesterolio rodiklių.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kad skaidulos maitina žarnyno mikrobiotą. Fermentacijos metu susidarančios trumpųjų grandinių riebalų rūgštys siejamos su žarnyno barjero stiprinimu ir platesniais ryšiais tarp žarnyno būklės bei imuninės sistemos veiklos.

    Didinti skaidulų kiekį geriausia palaipsniui, ypač jei iki šiol jų buvo mažai. Staigus perėjimas prie didelio ankštinių, sėlenų ar žalių daržovių kiekio daliai žmonių gali sukelti pilvo pūtimą, todėl saugiau pradėti nuo mažų pakeitimų.

    Dažniausiai užtenka kelių keitimų: baltą duoną pakeisti viso grūdo, įprastus makaronus rinktis pilno grūdo, saldžius pusryčių dribsnius keisti avižomis, o dalį mėsos patiekaluose periodiškai pakeisti lęšiais ar pupelėmis. Kartu svarbu nepamiršti vandens, nes skaiduloms reikia skysčių, kad jos tinkamai atliktų savo funkciją virškinamajame trakte.

    Jei yra lėtinių žarnyno ligų, po virškinamojo trakto operacijų ar paūmėjimų, skaidulų kiekį ir jų rūšį verta aptarti individualiai su gydytoju ar dietologu. Tačiau daugeliui žmonių skaidulos nėra priedas, kurį būtina berti į kiekvieną patiekalą, jos natūraliai gaunamos iš įprasto maisto.

  • Gydytojai įvardijo maistą, kuris mažina vėžio ir insulto riziką: efektas stebina

    Kai kurie kasdieniai mitybos pasirinkimai gali apčiuopiamai sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų, insulto bei kai kurių vėžio formų riziką. Vis dažniau akcentuojama, kad didžiausią naudą duoda ne pavienis supermaistas, o viena aiški kryptis lėkštėje: daugiau skaidulų.

    Skaidulos yra augaliniuose produktuose esantys angliavandeniai, kurių žmogaus organizmas nesuvirškina. Jos keliauja per virškinamąjį traktą, padeda reguliuoti tuštinimąsi, maitina žarnyno mikrobiotą ir prisideda prie stabilesnio gliukozės kiekio kraujyje.

    Ką rodo tyrimai?

    Mokslinėje literatūroje skaidulų gausesnė mityba siejama su mažesniu bendru mirtingumu ir geresniais kardiometaboliniais rodikliais. Tyrimai rodo, kad didesnis skaidulų kiekis dažnai koreliuoja su mažesniu kraujospūdžiu, geresniu lipidų profiliu ir mažesne 2 tipo diabeto rizika.

    Specialistai pabrėžia, kad svarbu ne tik kiekis, bet ir šaltiniai: geriausiai veikia skaidulos iš daržovių, ankštinių, vaisių, riešutų, sėklų ir viso grūdo produktų. Tokie produktai paprastai turi ir daugiau mikroelementų bei bioaktyvių junginių, o itin perdirbtame maiste skaidulų dažnai trūksta.

    „Kiekvienas papildomas skaidulų kiekis mityboje prisideda prie mažesnės širdies ligų ir insulto rizikos, o didesnės dozės efektas gali augti“, – sakė ekspertai, apibendrindami tyrimų kryptį.

    Kiek skaidulų reikėtų per dieną?

    Praktikoje daugelyje šalių suaugusiesiems dažnai rekomenduojama siekti apie 25–30 gramų skaidulų per parą, tačiau realus suvartojimas neretai būna mažesnis. Viena priežasčių paprasta: racione dominuoja rafinuoti grūdai, saldūs užkandžiai ir perdirbti produktai, o daržovės bei ankštiniai lieka antrame plane.

    Svarbu skaidulas didinti palaipsniui ir nepamiršti skysčių, kad virškinimo sistema spėtų prisitaikyti. Staigus pokytis kai kuriems žmonėms gali sukelti pūtimą ar diskomfortą, ypač jei iki tol skaidulų buvo vartojama mažai.

    Kaip skaidulų įtraukti daugiau?

    Kasdienius pasirinkimus galima koreguoti labai paprastai: dažniau rinktis pilno grūdo duoną ir kruopas, į patiekalus įtraukti avižas, grikius, rudus ryžius ar bolivinę balandą. Taip pat verta dalį baltų miltų gaminių keisti viso grūdo alternatyvomis.

    Didelį postūmį duoda ankštiniai, tokie kaip lęšiai, pupelės ar avinžirniai, nes jie vienu metu suteikia ir skaidulų, ir augalinių baltymų. O užkandžiams dažnai pakanka paprasto sprendimo: vaisiai, daržovių lazdelės, nesūdyti riešutai ar sėklos vietoj saldžių, mažai maistinės vertės produktų.

    Gydytojai primena, kad skaidulos nėra vaistas ir nepakeičia individualių rekomendacijų, ypač sergant virškinamojo trakto ligomis ar vartojant specifinius vaistus. Tačiau daugeliui žmonių tai vienas saugiausių ir geriausiai įrodymais pagrįstų būdų ilgainiui pagerinti sveikatos rodiklius per kasdienę mitybą.