CP v2

Tag: Mityba

  • Ne mocarela: šis sūris gali būti geriausias pasirinkimas turint aukštą kraujospūdį

    Mažesnis natrio kiekis mityboje yra vienas svarbiausių žingsnių siekiant suvaldyti padidėjusį kraujospūdį, todėl net ir kasdieniai produktai, tokie kaip sūris, gali turėti apčiuopiamą įtaką. Jei sūrio atsisakyti nesinori, dėmesį verta atkreipti į šveicariško tipo sūrius, kurie dažnai turi mažiau druskos nei daugelis kitų populiarių rūšių.

    Tipinėje maždaug 30 gramų šveicariško sūrio porcijoje gali būti apie 50 miligramų natrio, kai tuo pačiu kiekiu kai kurių brandintų ar lydytų sūrių organizmas gauna kelis kartus daugiau. Būtent todėl keičiant labai sūrius produktus į mažiau sūrius lengviau neperžengti rekomenduojamų ribų ir kartu išlaikyti mėgstamus skonius.

    Kodėl svarbus mažesnis natris?

    Per didelis natrio kiekis siejamas su didesniu skysčių susilaikymu organizme ir didesniu kraujospūdžiu, o ilgainiui tai didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Daugeliui žmonių pagrindinis natrio šaltinis yra ne vien druska, beriama gaminant, bet ir pramoniniu būdu pagaminti produktai, įskaitant kai kuriuos sūrius.

    Renkantis sūrį verta vertinti ne tik riebalų kiekį, bet ir maistinę etiketę, ypač natrį ar druską. Skirtingų gamintojų ir rūšių rodikliai gali smarkiai skirtis, todėl net ir tos pačios kategorijos sūriai gali būti labai nevienodi pagal sūrumą.

    Šveicariškas sūris ir maistinės medžiagos

    Šveicariško tipo sūriai dažnai vertinami kaip geras baltymų šaltinis ir viena patogesnių priemonių papildyti racioną kalciu. Vidutiniškai 100 gramų šio tipo sūrio gali turėti apie 700–900 miligramų kalcio, nors tikslus kiekis priklauso nuo konkrečios rūšies ir gamintojo.

    Be kalcio, tokiuose sūriuose paprastai yra fosforo, vitamino B12 ir cinko. Šios medžiagos svarbios kaulų būklei, raudonųjų kraujo kūnelių gamybai, nervų sistemai ir normaliai imuninei funkcijai.

    Ką dar galima daryti dėl kraujospūdžio?

    Vieno produkto pakeitimas nepadarys stebuklo, tačiau gali būti prasminga bendro plano dalis. Kraujospūdžiui palankūs įpročiai apima mažesnį druskos vartojimą, didesnį daržovių ir vaisių kiekį, pakankamą skaidulų gavimą bei reguliarų fizinį aktyvumą.

    Praktikoje druską virtuvėje dažnai padeda sumažinti prieskoniai ir žolelės, pavyzdžiui, česnakas, imbieras, bazilikas ar raudonėlis. Taip pat svarbu saikingai vartoti alkoholį, o esant nuolat padidėjusiems rodikliams pasitarti su gydytoju dėl individualių tikslų ir gydymo.

    Šveicarišką sūrį galima įtraukti paprastai: dėti į sumuštinius, salotas, omletus ar valgyti su vaisiais ir riešutais, tačiau porcijų dydis išlieka svarbus. Net ir mažiau sūrus sūris vis tiek prisideda prie bendro dienos natrio kiekio, todėl geriausia jį derinti su mažai apdorotais produktais.

  • Šis senovinis vaisius vadinamas kinišku datuliu: ką iš tiesų daro kepenims, žarnynui ir atminčiai

    Jujubos, dar vadinamos paprastosios zizifos (Ziziphus jujuba) vaisiais, pastaraisiais metais vis dažniau aptariamos kaip egzotiškas, bet lengvai pritaikomas užkandis. Jos kilusios iš Azijos, ypač plačiai auginamos Kinijoje, tačiau paplitusios ir kai kuriose Pietų Europos šalyse, kur šiltesnis klimatas palankus šiam medžiui.

    Šviežios jujubos savo išvaizda ir saldumu primena mažas slyvas ar datules, o džiovintos dažnai lyginamos su džiovintais vaisiais, kuriais įprasta pakeisti saldumynus. Dėl trumpesnio šviežių vaisių sezoniškumo Europoje dažniau pasirenkamos džiovintos ar marinuotos jų formos.

    Maistiniu požiūriu jujubos vertinamos dėl skaidulų, vitaminų ir biologiškai aktyvių junginių, įskaitant antioksidantus. Mokslinėje literatūroje dažniausiai pabrėžiama, kad skaidulos siejamos su geresne žarnyno veikla, o antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris susijęs su įvairių ligų rizika.

    Vis dėlto specialistai primena, kad teiginiai apie stebuklingą poveikį kepenims ar atminčiai dažnai pervertinami. Dalis tyrimų atlikta su gyvūnais arba laboratorinėmis sąlygomis, todėl rezultatų negalima tiesiogiai prilyginti žmogaus kasdienybei, o poveikis priklauso nuo visos mitybos, gyvenimo būdo ir gretutinių ligų.

    Kalbant apie virškinimą, jujubose esančios skaidulos gali prisidėti prie reguliaresnės tuštinimosi funkcijos ir sotumo jausmo. Tačiau džiovintuose vaisiuose paprastai būna daugiau cukrų ir kalorijų nei šviežiuose, todėl svarbus saikas, ypač žmonėms, kurie stebi gliukozės kiekį kraujyje ar laikosi svorio kontrolės plano.

    Jujubas galima valgyti kaip užkandį, dėti į košes, jogurtą ar kepinius, o kai kuriose virtuvėse jos naudojamos arbatoms, padažams ir desertams. Jei turite jautrų virškinimą, naują produktą verta įtraukti palaipsniui ir stebėti savijautą, o esant lėtinėms ligoms ar vartojant vaistus, pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

  • Prancūzės į kavą pila ne pieną: šis priedas stebina poveikiu apetitui ir pilvui

    Kas yra levandų kava?

    Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose vėl išpopuliarėjo idėja kavą gardinti ne pienu, o levandomis. Dažniausiai kalbama apie levandų sirupą arba užplikytus valgomuosius levandų žiedus, kurie suteikia gėrimui švelnų aromatą ir salstelėjusį poskonį.

    Nors tokia kava dažnai pristatoma kaip prancūziškas įprotis, mitybos požiūriu tai pirmiausia yra skonio pasirinkimas. Svarbiausia suprasti, kuo skiriasi kava su sirupu ir kava, į kurią trumpam įdedama džiovintų žiedų.

    Ką žada levandos ir ką sako mokslas?

    Levandos tradiciškai siejamos su raminamuoju poveikiu, o jų eteriniai junginiai dažnai naudojami aromaterapijoje. Tyrimuose dažniau vertinamas levandų kvapas ar ekstraktai, o ne konkretus jų poveikis virškinimui, kai levandos vartojamos kaip priedas prie kavos.

    Kai kurie žmonės teigia, kad po tokio gėrimo jaučiasi lengviau, tačiau tai nebūtinai reiškia tiesioginį poveikį riebalų deginimui ar svorio mažėjimui. Svorio pokyčius dažniausiai lemia bendras kalorijų balansas, mitybos įpročiai, miego trukmė ir fizinis aktyvumas, o vienas priedas kavos puodelyje retai būna lemiamas.

    Didžiausia rizika slypi sirupe

    Levandų sirupas neretai turi daug pridėtinio cukraus, todėl toks pasirinkimas gali greitai padidinti dienos kalorijų kiekį. Jei tikslas yra lengvesnė savijauta ir mažiau saldumynų, verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir rinktis mažiau saldintą ar visai nesaldintą versiją.

    Jeigu levandų kavą norite išbandyti dėl aromato, paprastesnis būdas yra į ką tik paruoštą juodą kavą trumpam įdėti nedidelį kiekį valgomųjų džiovintų levandų ir gėrimą perkošti. Taip išgaunamas kvapas, bet nepridedama papildomo cukraus.

    Kam vertėtų būti atsargesniems?

    Kava pati savaime gali dirginti skrandį, ypač jei geriama nevalgius, todėl jautresniems žmonėms bet kokie papildomi priedai ne visada pagerina savijautą. Taip pat svarbu nepersistengti su levandų kiekiu, nes per intensyvus aromatas gali erzinti ar sukelti nemalonų poskonį.

    Jei turite lėtinių virškinamojo trakto problemų, vartojate raminamuosius ar kitus vaistus, o taip pat jei esate nėščia ar žindote, prieš dažniau vartojant levandų produktus verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Tokiais atvejais saugumas svarbesnis už madingą tendenciją.

    „Levandos gali būti įdomus aromatinis priedas, tačiau svorio kontrolę daug patikimiau lemia įpročiai, o ne vienas gėrimo ingredientas“, – sako mitybos specialistai, vertindami panašias socialinių tinklų madas.

    Jeigu norite lengvesnės kavos be pieno, geras kompromisas gali būti mažiau saldūs prieskoniai, pavyzdžiui, cinamonas ar kardamonas, taip pat mažesnė porcijos apimtis ir įprotis kavą gerti po pusryčių. Tokie sprendimai dažniau padeda išvengti staigių cukraus šuolių ir diskomforto pilve.

  • Ar verta šaldyti duoną? Gydytoja atskleidė poveikį cukraus šuoliams ir skonio klaidas

    Duonos šaldymas daugeliui yra paprastas būdas sumažinti maisto švaistymą ir ilgiau išlaikyti kepinius tinkamus vartoti. Tai ypač praverčia, kai po švenčių ar savaitgalio lieka daugiau kepinių, nei spėjama suvalgyti per kelias dienas.

    Tačiau šaldymas svarbus ne tik patogumui. Mitybos specialistai ir moksliniai tyrimai rodo, kad atvėsinus ar užšaldžius krakmolingus produktus, tarp jų ir duoną, dalis krakmolo gali virsti atspariuoju krakmolu, kuris virškinamas lėčiau.

    „Atšaldžius ar užšaldžius duoną dalis krakmolo pasikeičia taip, kad organizmas jį įsisavina lėčiau“, – aiškina gydytoja Gina Szymańska.

    Dėl to kai kuriems žmonėms po tokios duonos gali būti mažesni gliukozės šuoliai kraujyje, palyginti su ką tik iškepta ar šviežia duona. Vis dėlto tai nereiškia, kad šaldyta duona automatiškai tampa dietiniu produktu, nes bendras angliavandenių kiekis iš esmės nesikeičia.

    Kad duona po atšildymo neprarastų skonio ir tekstūros, svarbiausia jos nešaldyti dar šiltos. Šiltame kepinyje esanti drėgmė šaldiklyje virsta ledo kristalais, o atšildžius minkštimas gali tapti guminis, o pluta prarasti traškumą.

    Geriausia duoną šaldyti riekelėmis, kad vėliau būtų galima išsiimti tik tiek, kiek reikia vienam kartui. Riekeles verta sandariai supakuoti, kad sumažėtų sąlytis su oru ir neatsirastų vadinamasis šaldiklio kvapas bei išdžiūvimas.

    Praktinis patarimas – ant pakuotės pasižymėti šaldymo datą ir duoną suvartoti per maždaug 3 mėnesius. Ilgesnis laikymas dažniau reiškia ne saugumo problemą, o prastėjantį skonį ir tekstūrą, nes riebalai bei aromatinės medžiagos palaipsniui oksiduojasi.

    Ruginė, pilno grūdo ar rauginta duona dažnai geriau ištveria šaldymą nei labai minkšta balta kvietinė duona. Tokie kepiniai paprastai turi daugiau skaidulų ir tvirtesnę struktūrą, todėl po atšildymo mažiau praranda vientisumą.

    Atšildant svarbu pasirinkti būdą, kuris grąžina traškumą. Patogiausia riekeles dėti tiesiai į skrudintuvą ar orkaitę, o norint atkurti plutą, galima duoną lengvai apipurkšti vandeniu ir kelioms minutėms pašauti į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę.

    Dar viena taisyklė – kartą atšildytos duonos geriau nebeužšaldyti iš naujo. Dažnas temperatūrų kaita blogina kokybę ir gali didinti mikrobiologinę riziką, jei duona ilgiau laikoma šiltoje aplinkoje.

  • Pamirštas daržovių karalius: kodėl Viktorijos laikais salieras buvo prabangos simbolis?

    Šiandien salieras dažnai laikomas tik sriubų ar troškinių priedu, tačiau XIX amžiuje jis buvo tikras aukštuomenės statuso ženklas. Viktorijos laikų Didžiojoje Britanijoje ir JAV salieras puošdavo ištaigingus stalus ir buvo demonstruojamas kaip brangus, madingas produktas.

    Tuomet tai nebuvo savaime suprantama daržovė. Laukinis salieras buvo kietas, blyškus ir medingas, o jo sėklos iki šiol naudojamos kaip prieskonis. Švelnesni, žalesni, labiau valgomi salierai tapo selekcijos ir auginimo pažangos rezultatu, todėl pradžioje buvo retenybė ir kainavo brangiai.

    Viktorijos epochoje salieras neretai buvo patiekiamas vertikaliai specialiose stiklinėse vazose, kurios buvo kuriamos būtent šiai daržovei. Tokia pateikimo forma pabrėždavo šeimininkų skonį ir finansines galimybes, o salieras dažnai keliaudavo į vadinamąjį užkandžių kursą greta alyvuogių ir kitų smulkių delikatesų.

    Artėjant XX amžiui mados ėmė keistis: salierus imta serviruoti ant pailgų lėkščių, o stiklinės vazos pamažu tapo atgyvena. Dar svarbiau, kad salierus tapo lengviau užauginti ir transportuoti, todėl jie prarado išskirtinumo aurą. Kai daržovė tapo prieinama daugeliui, aukštuomenė ėmė ieškoti kitų naujų kulinarinių simbolių.

    Ar salierai verti sugrįžimo?

    Nors salierų prestižas sumenko, XX amžiaus pirmoje pusėje jų valgyta daugiau nei dabar. Jie buvo patiekiami kaip užkandis, dedami į sriubas, salotas, kai kur net kepami ar troškinami kaip pagrindinė daržovė. Šiandien daugeliui salieras liko fono ingredientu įdarams ar gėrimų receptams.

    Mitybos požiūriu salieras turi aiškių privalumų: jame labai daug vandens ir mažai kalorijų, todėl tai lengvas užkandis. Salieruose taip pat yra antioksidantų ir biologiškai aktyvių junginių, kurie siejami su uždegiminių procesų mažinimu, nors dalis poveikio krypčių vis dar aktyviai tiriama. Skaidulos ir vandens kiekis gali prisidėti ir prie virškinimo sistemos funkcijos.

    Praktiškai salieras patrauklus ir dėl universalumo: jis dera su rūgštesniais, sūriais, aštresniais skoniais, tinka traškiems užkandžiams, salotoms ir šiltoms daržovių bazėms. Tad kitą kartą parduotuvėje pamatę salierus, galite prisiminti Viktorijos laikų madą ir pabandyti juos valgyti ne tik kaip priedą, bet ir kaip pagrindinį, traškų akcentą.

  • Tinsta kojos ar pabrinkęs veidas? Štai dažniausios vandens kaupimosi organizme priežastys

    Tinsta kojos ar pabrinkęs veidas? Štai dažniausios vandens kaupimosi organizme priežastys

    Skysčių susilaikymas, dar vadinamas skysčių retencija, yra būklė, kai organizmas sukaupia daugiau vandens, nei pajėgia pašalinti. Įprastai pusiausvyrą palaiko inkstai, hormonai ir kraujotaka, tačiau sutrikus šiems mechanizmams skystis ima kauptis audiniuose. Tuomet atsiranda patinimai ir sunkumo jausmas.

    Svarbu suprasti, kad patinimas pats savaime reiškia skysčio perteklių už kraujagyslių ribų, tačiau priežastys gali būti labai skirtingos. Vienais atvejais tai laikina reakcija į karštį, ilgesnį sėdėjimą ar mitybą, kitais tai gali signalizuoti apie sveikatos sutrikimus. Būtent todėl verta įvertinti ir aplinkybes, ir lydinčius simptomus.

    Dažna kasdienė priežastis yra per didelis druskos kiekis maiste, nes natris skatina vandens sulaikymą. Didžiausia druskos dalis paprastai gaunama ne iš papildomo sūdymo, o iš perdirbtų produktų, tokių kaip užkandžiai, paruošti patiekalai, rūkytos mėsos gaminiai ar kai kurie sūriai. Jei po sūraus maisto ryte pastebite pabrinkusį veidą ar žiedas ima spausti pirštą, tai gali būti susiję būtent su tuo.

    Ne mažiau svarbus veiksnys yra mažas fizinis aktyvumas ir ilgas buvimas vienoje padėtyje. Ilgai sėdint ar stovint sunkiau nuteka kraujas ir limfa, todėl skysčiai dažniau kaupiasi blauzdose ir kulkšnyse. Vaikščiojimas ar bent trumpi judesio intervalai veikia kaip natūrali raumenų pompa ir padeda sumažinti polinkį tinti.

    Paradoksalu, bet patinimus gali skatinti ir per mažas skysčių vartojimas. Kai organizmas gauna per mažai vandens, jis gali pradėti jį taupyti, mažindamas išskyrimą per inkstus, todėl skysčiai audiniuose kartais kaupiasi dar lengviau. Praktikoje tai ypač pastebima karščių metu, kai prakaituojama daugiau, bet įpročiai gerti nesikeičia.

    Laikini svorio šuoliai ir patinimo pojūtis gali atsirasti ir dėl angliavandenių gausios mitybos. Gliukozė organizme kaupiama glikogeno pavidalu, o glikogenas suriša vandenį, todėl kelių dienų pokyčiai svarstyklėse nebūtinai reiškia riebalų prieaugį. Toks efektas dažniau juntamas po švenčių, gausių desertų, baltų miltų gaminių ar saldintų gėrimų.

    Vis dėlto jei patinimai kartojasi, didėja, yra vienos kojos patinimas, atsiranda dusulys, krūtinės skausmas, staigus nuovargis ar sumažėja šlapinimasis, tai gali būti rimtesnis signalas. Skysčių kaupimasis kartais siejamas su širdies, inkstų ar kepenų ligomis, venų nepakankamumu, skydliaukės sutrikimais, taip pat gali būti kai kurių vaistų nepageidaujamas poveikis. Tokiais atvejais svarbiausia ne eksperimentuoti, o kreiptis į gydytoją dėl įvertinimo ir reikalingų tyrimų.

    Diagnozuojant priežastį dažniausiai pradedama nuo pokalbio, apžiūros ir bazinių tyrimų, pavyzdžiui, kraujo ir šlapimo. Prireikus gali būti skiriami instrumentiniai tyrimai, tokie kaip venų echoskopija, širdies echoskopija ar inkstų echoskopija, kad būtų atmestos pavojingos būklės. Jei nustatoma, kad patinimai labiau susiję su gyvenimo būdu, tuomet paprasti pokyčiai, tokie kaip druskos mažinimas, reguliarus judėjimas ir pakankamas skysčių vartojimas, dažnai duoda greičiausią rezultatą.

  • Mitybos specialistas paaiškino, kurie pomidorai sveikesni: atsakymas nustebins daugelį

    Ar sveikiau rinktis įprastus didelius pomidorus, ar mažus vyšninius? Mitybos specialistai pabrėžia, kad abiejų tipų pomidorai yra vertingi, tačiau vyšniniuose dažnai būna didesnė naudingų junginių koncentracija viename kąsnyje, ypač jei valgoma su odele.

    Esminis skirtumas slypi santykyje tarp odelės ir minkštimo. Vyšniniai pomidorai yra mažesni, todėl suvalgant tą patį kiekį dažniau gaunama daugiau odelės, o būtent joje sukaupta nemaža dalis biologiškai aktyvių medžiagų, taip pat skaidulų.

    Kas naudingo slypi pomidoruose?

    Pomidorų raudoną spalvą lemia likopenas – antioksidantas, siejamas su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Tyrimuose aptariama jo galima nauda širdies ir kraujagyslių sistemai, o taip pat ryšys su mažesne kai kurių ligų rizika, kai laikomasi subalansuotos mitybos.

    Pomidoruose taip pat yra kitų antioksidantų, vitaminų ir mineralų, o odelėje aptinkama daugiau fenolinių junginių, tarp jų flavonoidų. Dėl to patariama, jei leidžia virškinimas ir nėra individualių kontraindikacijų, pomidorus valgyti nenuskustus.

    Kodėl vyšniniai dažnai laikomi pranašesniais?

    Vyšniniai pomidorai, lyginant su didesniais, kai kuriais atvejais turi daugiau antioksidantų vienam produkto gramui, nes didesnę dalį sudaro odelė. Be to, praktiškai žmonės dažnai suvalgo ne vieną, o kelis vyšninius pomidorus, tad per užkandį „susirenka“ daugiau odelės ir joje esančių junginių.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad dideli pomidorai yra prastesnis pasirinkimas. Jie taip pat suteikia likopeno ir kitų naudingų medžiagų, o dėl sultingumo ir tekstūros dažnai geriau tinka salotoms, padažams ar kepimui.

    Kaip rinktis ir vartoti kasdien?

    Norint maksimalios naudos, verta derinti skirtingas veisles ir spalvas, nes maistinių medžiagų profilis gali skirtis. Paprasta taisyklė – rinktis prinokusius, kvapnius pomidorus ir juos valgyti kuo mažiau apdorotus, jei patiekalas to nereikalauja.

    Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į laikymą: pomidorai geriau išlaiko skonį kambario temperatūroje, o šaldytuvas gali susilpninti aromatą ir tekstūrą. Prieš valgant juos verta gerai nuplauti, ypač jei pomidorai bus valgomi su odele.

    Sodininkai primena, kad pomidorai gali nukentėti nuo ligų, tarp jų fitoftorozės, todėl auginant svarbi gera ventiliacija ir tinkama priežiūra. Sveiki, nepažeisti vaisiai ir šviežumas – dar vienas kriterijus, lemiantis, kiek malonumo ir naudos gausite iš šios daržovės.

  • 10 kasdienių įpročių, kurie padeda išsaugoti aštrų protą iki senatvės: gydytojų patarimai

    Su amžiumi smegenų veikla natūraliai kinta, tačiau mokslas rodo, kad nemaža dalis rizikų priklauso nuo gyvenimo būdo. Reguliarūs, paprasti įpročiai gali stiprinti vadinamąjį kognityvinį rezervą ir ilgiau išlaikyti atmintį, dėmesį bei mąstymo greitį.

    Vienas stipriausių veiksnių yra nuolatinis mokymasis. Nauji įgūdžiai, užsienio kalbų mokymasis ar muzikos instrumentas skatina formuotis naujiems nerviniams ryšiams, o tai siejama su lėtesniu pažintinių funkcijų silpnėjimu vyresniame amžiuje.

    Ne mažiau svarbus ir judėjimas, nes fizinis aktyvumas gerina smegenų kraujotaką ir deguonies tiekimą. Net 20–30 minučių greitesnis ėjimas kelis kartus per savaitę gali prisidėti prie geresnės savijautos, miego kokybės ir širdies bei kraujagyslių sistemos būklės.

    Svarbiausia: valdyti rizikos veiksnius

    Medikai pabrėžia, kad aukštas kraujospūdis ir padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje yra vieni reikšmingiausių veiksnių, didinančių kraujagyslinės demencijos tikimybę. Todėl verta reguliariai tikrintis, laikytis gydymo plano ir nelaukti, kol simptomai taps akivaizdūs.

    Rūkymas taip pat tiesiogiai siejamas su prastesne kraujagyslių būkle ir didesne insulto rizika, o tai veikia ir smegenų sveikatą. Mesti rūkyti naudinga bet kuriame amžiuje, nes rizikos mažėja palaipsniui, o ilgainiui gali priartėti prie nerūkančiųjų lygio.

    Dar viena tema, kuri dažnai nuvertinama, yra galvos traumų prevencija. Saugos diržai automobilyje ir šalmai važiuojant dviračiu ar paspirtuku padeda išvengti sukrėtimų, kurių pasekmės kartais pasireiškia ne iškart, bet ilgainiui gali bloginti pažintines funkcijas.

    Mityba ir miegas: tai, kas daro didžiausią kasdienį skirtumą

    Smegenų sveikatai dažnai rekomenduojamas MIND mitybos modelis, kuriame derinami Viduržemio jūros ir DASH mitybos principai. Daug dėmesio skiriama daržovėms, žalialapėms, uogoms, ankštiniams, riešutams, pilno grūdo produktams ir žuviai, o itin perdirbti produktai bei saldumynai ribojami.

    Tokie mitybos pasirinkimai padeda palaikyti stabilesnį kūno svorį, kraujospūdį ir cholesterolio rodiklius, o tai svarbu ir smegenų kraujotakai. Papildomai rekomenduojama nepamiršti vandens, nes net ir nedidelė dehidratacija kai kuriems žmonėms gali sustiprinti nuovargį ir sumažinti koncentraciją.

    Galiausiai, miegas yra vienas svarbiausių smegenų atsigavimo mechanizmų. Naktį organizmas konsoliduoja prisiminimus, o smegenyse aktyviau vyksta medžiagų apykaitos „valymas“, todėl nuolatinis miego trūkumas siejamas su prastesne atmintimi ir dėmesiu.

    Norint geresnio poilsio, verta laikytis pastovaus režimo, riboti kofeiną antroje dienos pusėje ir sumažinti ekranų naudojimą prieš miegą. Maži pokyčiai, kartojami kasdien, dažnai duoda didesnį efektą nei trumpalaikės, bet radikalios priemonės.

  • Pusryčių laikas gali lemti cholesterolį: kardiologai įvardijo, kada valgyti pirmą kartą

    Pusryčiai dažnai vadinami vienu svarbiausių dienos valgymų, o jų laikas gali turėti apčiuopiamą reikšmę širdies ir kraujagyslių sveikatai. Tyrimai rodo, kad reguliariai praleidžiant pusryčius dažniau fiksuojami nepalankūs kraujo riebalų rodikliai ir blogesnė bendra metabolinė savijauta.

    Medikai pabrėžia, kad ryte suvalgytas subalansuotas maistas padeda stabilizuoti alkį ir sumažina tikimybę vėliau persivalgyti ar rinktis saldžius, stipriai perdirbtus užkandžius. Ilgainiui tokie įpročiai siejami su didesne antsvorio, padidėjusio cholesterolio ir 2 tipo diabeto rizika.

    Kada geriausia pusryčiauti?

    Dietologai dažniausiai pataria pirmą kartą pavalgyti kuo anksčiau, kai tik organizmas pabunda ir atsiranda natūralus apetitas. Praktikoje tai dažnai reiškia pusryčius per pirmąsias 1–2 valandas po atsikėlimo, ypač jei diena aktyvi ir laukia ilgesni tarpai be maisto.

    Vis dėlto akcentuojama ne tik valanda laikrodyje, bet ir reguliarumas: pastovus režimas padeda kūnui lengviau reguliuoti gliukozę, o kai kuriems žmonėms pagerina savijautą ir dėmesio koncentraciją. Jei ryte nesinori valgyti, rekomenduojama pradėti nuo mažesnės porcijos ir įvertinti, kaip tai veikia energiją dienos eigoje.

    Kokie produktai palankiausi širdžiai?

    Širdžiai palankus pusryčių pasirinkimas paprastai remiasi skaidulomis ir nesočiaisiais riebalais. Daug dėmesio skiriama tirpiai ląstelienai, kuri padeda mažinti mažo tankio lipoproteinų cholesterolį, nes dalis cholesterolio ir tulžies rūgščių žarnyne pasišalina kartu su skaidulomis.

    Geras pagrindas pusryčiams gali būti avižos ar kiti pilno grūdo produktai, vaisiai ir uogos, taip pat riešutai bei sėklos. Prie jų tinka natūralus jogurtas ar kiti baltymų šaltiniai, kurie padeda ilgiau jaustis sotiems ir sumažina norą užkandžiauti saldumynais.

    Ko ryte geriau vengti?

    Specialistai dažniausiai ragina atsargiau vertinti saldžius kepinius, spurgas, glazūruotus bandeles ir kitus itin perdirbtus pusryčių variantus. Tokie produktai neretai turi daug sočiųjų riebalų, druskos ir pridėtinio cukraus, o tai gali neigiamai veikti lipidų profilį ir skatinti staigius gliukozės svyravimus.

    Jei norisi greito sprendimo, geriau rinktis paprastesnį derinį, pavyzdžiui, pilno grūdo skrebutį su avokadu ar riešutų sviestu be pridėtinio cukraus, arba dubenėlį avižų košės su vaisiais. Svarbiausia, kad pusryčiai būtų ne vien saldūs, o turėtų ir skaidulų, ir baltymų.

    Gydytojai taip pat primena, kad vien pusryčių neužtenka: širdies riziką mažina ir reguliarus fizinis aktyvumas. Dažniausiai suaugusiesiems rekomenduojama siekti bent 150 minučių vidutinio intensyvumo aktyvumo per savaitę arba 75 minučių intensyvesnių treniruočių, o kasdienė rutina ir miegas išlieka ne mažiau svarbūs.

  • Šie parduotuvės jogurtai gali būti cukraus spąstai: kaip atpažinti nevertingą produktą

    Dalis parduotuvėse parduodamų jogurtų tik iš pirmo žvilgsnio atrodo sveikas pasirinkimas. Dažniausia problema slypi sudėtyje: saldinti vaisių sluoksniai, sirupai ir kiti priedai „dietinį“ produktą paverčia desertu.

    Specialistai primena, kad Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja riboti pridėtinį cukrų iki mažiau nei 10 proc. paros energijos, o papildoma nauda siejama su mažiau nei 5 proc. riba. Todėl net vienas saldus pieno desertas gali reikšmingai prisidėti prie dienos cukraus kiekio, ypač jei jis valgomas kasdien.

    Kas išduoda prastą sudėtį

    Vertinant jogurtą svarbiausia ne pakuotės pažadai, o etiketė. Kuo ilgesnis ingredientų sąrašas, tuo didesnė tikimybė, kad produktas bus labiau panašus į apdorotą desertą, o ne į paprastą rauginto pieno gaminį.

    Dažnai prastesnę maistinę vertę rodo tirštikliai, pavyzdžiui, krakmolas, taip pat želatina, kvapiosios medžiagos, dažikliai ar konservantai. Tokie priedai nebūtinai yra „pavojingi“ savaime, tačiau jie dažnai signalizuoja, kad skonis ir tekstūra sukurti technologijomis, o ne natūralia sudėtimi.

    Ilgas galiojimas ir „nulio riebalų“ triukai

    Dar vienas signalas gali būti ypač ilgas galiojimo laikas. Produktai, kurie lentynoje išsilaiko neįprastai ilgai, neretai būna stipriau termiškai apdoroti, o tai gali sumažinti gyvų bakterijų kiekį, dėl kurių jogurtas dažnai ir pasirenkamas.

    Ne mažiau klaidinanti gali būti ir ryški „0 proc. riebumo“ žyma. Praktikoje skonis neretai kompensuojamas didesniu cukraus kiekiu ar saldikliais, todėl toks pasirinkimas nebūtinai tampa palankesnis svoriui ar bendrai mitybos kokybei.

    Ką rinktis vietoje saldintų variantų

    Geriausiu kasdieniu pasirinkimu dažniausiai laikomas natūralus baltas jogurtas be priedų, kurio sudėtis trumpa ir aiški: pienas ir raugas. Jei norisi saldumo, jį paprasčiau susikurti namuose, įdedant uogų, vaisių, riešutų ar sėklų.

    Tokiu būdu lengviau kontroliuoti pridėtinio cukraus kiekį ir pasirinkti tik tai, kas išties suteikia maistinės vertės. Ilgainiui tai padeda ne tik sumažinti saldumynų poreikį, bet ir išlaikyti stabilesnę kasdienę mitybą.