CP v2

Tag: Mityba

  • Užkariavo gurmanus ir nurungė mocarelą: kuo burata ypatinga ir kaip ją patiekti, kad nustebintų?

    Kas yra burata ir kuo ji skiriasi

    Burata – itališkas šviežias sūris, iš pirmo žvilgsnio primenantis mocarelą, tačiau viduje slepiantis kreminį įdarą. Išorinis apvalkalas gaminamas iš pasta filata tipo sūrio masės, o viduje būna stracciatella mišinys: grietinėlė ir plėšytos mocarelos gijos.

    Būtent ši kontrastinga tekstūra ir švelnus, pieniškas skonis lėmė, kad burata tapo dažnu restoranų pasirinkimu tiek klasikinėje itališkoje, tiek šiuolaikinėje virtuvėje. Skirtingai nei mocarela, burata dažniau patiekiama kaip patiekalo akcentas, nes pjaunant išteka kremiškas vidus.

    Ištakos ir populiarumo priežastys

    Buratos istorija siejama su Italijos Apulijos regionu, kur ji atsirado kaip praktiškas būdas sunaudoti mocarelos gamybos likučius. Ši idėja, gimusi iš taupumo ir nenoro švaistyti maisto, ilgainiui virto vienu ryškiausių itališkų delikatesų.

    Pastaraisiais metais buratos paklausa auga ir už Italijos ribų, nes žmonės vis dažniau ieško paprastų, bet efektingų produktų namų vakarienėms. Prie populiarumo prisideda ir socialinių tinklų efektas: perpjauta burata, kurios kremas „apgaubia“ ingredientus, vizualiai atrodo itin įspūdingai.

    Maistinė vertė ir ką verta žinoti

    Burata yra kaloringesnis, riebesnis produktas, todėl dažniausiai rekomenduojama ją vertinti kaip priedą, o ne pagrindinį baltymų šaltinį. Įprastai 100 gramų buratos gali turėti apie 250–300 kilokalorijų, o maistinė sudėtis priklauso nuo gamintojo ir naudojamos grietinėlės riebumo.

    Kaip ir kiti pieno produktai, burata yra baltymų bei kalcio šaltinis, taip pat gali turėti fosforo ir B grupės vitaminų. Kartu tai reiškia, kad jautresniems druskai ar sočiųjų riebalų kiekiui žmonėms verta atkreipti dėmesį į etiketę ir porcijos dydį.

    Kaip patiekti, kad skonis atsiskleistų

    Svarbiausia taisyklė – buratos nepatiekti tiesiai iš šaldytuvo. Išimkite ją maždaug 30–60 minučių prieš valgį, kad vidus suminkštėtų ir taptų kremiškas: tuomet pjaunant išgaunamas tas vadinamasis restorano efektas.

    Norint, kad burata būtų patiekalo centras, ją verta dėti į kiek gilesnę lėkštę ir perpjauti prieš pat valgant. Taip viduje esantis kremas natūraliai susimaišo su padažais ar daržovių sultimis ir tampa savotišku padažu.

    Deriniai, kurie beveik visada pasiteisina

    Klasika laikomas derinys su pomidorais ir bazilikais, taip pat tinka pesto ir kokybiškas alyvuogių aliejus. Burata mėgsta kontrastą, todėl ją galima pagyvinti rūgštesniais priedais, pavyzdžiui, citrinos sultimis ar marinuotais ingredientais.

    Įdomus ir saldžiai sūrus kelias: burata dera su vaisiais ir medumi, o tekstūrai prideda riešutai. Taip pat ji dažnai patiekiama su itališkais mėsos gaminiais, tačiau tuomet svarbu neperkrauti lėkštės, kad sūrio kremiškumas nedingtų fone.

    Jei buratą dedate ant picos ar karštos focaccia, geriausia tai daryti jau patiekiant, kad viduje esanti grietinėlė neperkaistų ir neprarastų švelnios konsistencijos. Valgyti verta iškart, kol pagrindas dar šiltas, o sūris išlieka gaivus.

  • Dietologų favoritė, bet daugelis vengia: ši mėsa stebina geležimi, baltymu ir skoniu

    Veršiena – mėsa, kurią nemaža dalis žmonių vis dar aplenkia dėl kainos ar įpročių. Tačiau mitybos specialistai dažnai primena, kad pagal maistinę vertę ji gali prilygti populiariausiems pasirinkimams ir kai kuriais aspektais juos lenkti.

    Veršiena gaunama iš jaunų galvijų, todėl jos struktūra paprastai būna švelnesnė, o skaidulos – smulkesnės nei brandžios jautienos. Dėl to ji neretai laikoma lengviau sukramtoma ir tinkama tiems, kurie ieško švelnesnio skonio mėsos.

    Kas veršienoje vertingiausia?

    Kaip ir kitos liesesnės mėsos rūšys, veršiena yra visaverčių baltymų šaltinis, svarbus raumenų masei palaikyti ir atsigavimui po fizinio krūvio. Joje taip pat yra B grupės vitaminų, kurie prisideda prie energijos apykaitos ir nervų sistemos funkcijų.

    Dažnai pabrėžiama ir mineralinė sudėtis: veršienoje aptinkama geležies, fosforo, kalio, magnio, taip pat kitų mikroelementų. Geležis ypač aktuali tiems, kurie su maistu jos gauna per mažai, tačiau individualų poreikį geriausia vertinti kartu su gydytoju ir atliktais tyrimais.

    Kalbant apie riebalus, veršiena daugeliu atvejų būna liesesnė nei dalis jautienos išpjovų, o sočiųjų riebalų kiekis gali būti mažesnis. Vis dėlto galutinė maistinė vertė labai priklauso nuo konkrečios skerdenos dalies ir gaminimo būdo.

    Palyginimas su jautiena ir kalakutiena

    Praktikoje veršiena dažnai lyginama su jautiena: abi suteikia daug baltymų, tačiau veršiena paprastai būna švelnesnė ir greičiau paruošiama. Kita vertus, jautiena kai kuriais atvejais gali turėti daugiau geležies, todėl renkantis verta atsižvelgti į savo mitybos tikslus.

    Veršiena taip pat konkuruoja su kalakutiena, kuri dažnai pasirenkama dėl liesumo. Kalakutiena gali būti patrauklesnė tiems, kurie siekia mažesnio kaloringumo, tačiau veršiena neretai vertinama dėl skonio, tekstūros ir mineralų sudėties, ypač kai pasirenkamos liesos dalys.

    Didžiausia klaida virtuvėje

    Veršiena turi daugiau drėgmės, todėl ją lengva perkepti ir išsausinti. Kad mėsa išliktų sultinga, dažniausiai rekomenduojama rinktis švelnesnius, ne per agresyvius terminio apdorojimo būdus ir stebėti kepimo laiką.

    Troškinant ar verdant veršieną svarbu palaikyti tolygią temperatūrą ir neskubėti, nes per didelė kaitra greitai atima sultis. Kepant keptuvėje pravartu rinktis trumpesnį kepimą ir leisti mėsai kelioms minutėms pailsėti, kad sultys tolygiau pasiskirstytų.

    Nors veršiena laikoma maistinga, mitybos ekspertai primena bendrą taisyklę: sveikatai palankiausias rezultatas pasiekiamas tada, kai mėsa derinama su daržovėmis, skaidulomis turtingais garnyrais ir saikingu druskos kiekiu.

  • Atrodo kaip įprasti makaronai, bet be miltų ir riebalų: konjakas tinka dietai ir diabetui

    Kas yra konjako makaronai?

    Konjako makaronai gaminami iš Rytų Azijoje paplitusio augalo šakniagumbio, o jų pagrindinė sudedamoji dalis yra tirpiosios skaidulos gliukomananas. Dėl jo makaronai įgauna savitą, želė primenančią tekstūrą ir gana neutralų skonį, todėl lengvai prisitaiko prie įvairių patiekalų.

    Šis produktas pastaraisiais metais vis dažniau pasirenkamas žmonių, kurie siekia sumažinti bendrą raciono kaloringumą neatsisakydami įprastų porcijų. Parduotuvėse galima rasti skirtingų formų variantų, primenančių spagečius, ryžius ar plonesnius makaronus.

    Kodėl jis siejamas su svorio metimu?

    Pagrindinis svorio mažėjimo principas yra kalorijų deficitas, kai su maistu gaunama mažiau energijos, nei jos sunaudoja organizmas. Konjako makaronai dažnai pasirenkami kaip garnyro alternatyva, nes didžiąją jų dalį sudaro vanduo ir skaidulos, todėl patiekalo energinė vertė gali sumažėti.

    Tirpiosios skaidulos, tokios kaip gliukomananas, virškinamajame trakte brinksta ir gali didinti sotumo jausmą, todėl kai kuriems žmonėms tampa lengviau suvaldyti apetitą. Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį, kad pats produktas nėra stebuklinga priemonė, o geriausi rezultatai pasiekiami derinant su subalansuota mityba ir fiziniu aktyvumu.

    Kam tai gali būti aktualu?

    Konjako makaronai natūraliai neturi glitimo, todėl gali tikti žmonėms, kurie jo vengia dėl savijautos ar medicininių priežasčių. Taip pat jie dažnai minimi kaip pasirinkimas mažai angliavandenių turinčiuose mitybos planuose, nes įprastų miltinių makaronų angliavandenių čia būna gerokai mažiau.

    Diabeto ar insulino rezistencijos atvejais dažniausiai akcentuojama, kad skaidulos padeda lėčiau kilti gliukozės kiekiui po valgio ir prisideda prie geresnės glikemijos kontrolės. Individualūs poreikiai skiriasi, todėl sergantiesiems diabetu mitybos pokyčius verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    „Konjako makaronai gali padėti sumažinti patiekalo energinę vertę, tačiau ilgalaikis rezultatas priklauso nuo visos mitybos ir įpročių“, – sako dietologai.

    Kaip paruošti, kad būtų skanu?

    Dažniausiai konjako makaronai parduodami vienos porcijos pakuotėse skystyje, todėl pirmiausia juos rekomenduojama gerai perplauti šaltu vandeniu. Tuomet trumpai pavirti pasūdytame vandenyje apie 5–7 minutes arba kelias minutes pakepinti keptuvėje, kad pasišalintų specifinis kvapas.

    Jie geriausiai atsiskleidžia su ryškaus skonio priedais: daržovėmis, vištiena, grybais, sultiniais ar pomidorų padažu. Kad patiekalas būtų visavertis, verta pridėti baltymų šaltinį ir daržovių, o skaidulų gausą subalansuoti pakankamu skysčių kiekiu.

  • Šių žuvų geriau nepirkite nei parduotuvėje, nei žuvinėje: ekspertai įspėja dėl rizikų

    Žuvis sveika, bet ne visada

    Žuvis dažnai laikoma vienu vertingiausių pasirinkimų kasdienėje mityboje, nes joje gausu baltymų, jodo, seleno, vitamino D ir omega-3 riebalų rūgščių. Vis dėlto ne kiekviena parduotuvėje ar žuvinėje siūloma žuvis vienodai naudinga, o kai kurių rūšių vartojimą specialistai pataria riboti.

    Rizikos dažniausiai susijusios su teršalų kaupimusi, žema maistine verte arba neaiškiomis auginimo sąlygomis. Dėl to renkantis svarbu atsižvelgti ne tik į kainą ir skonį, bet ir į rūšį, dydį, kilmę bei tai, kaip dažnai tokia žuvis atsiduria lėkštėje.

    Kodėl didelės plėšrios žuvys kelia klausimų

    Didelės, ilgai gyvenančios plėšrios žuvys maisto grandinėje yra aukščiau, todėl jų audiniuose labiau linkę kauptis tam tikri teršalai, ypač metilo gyvsidabris. Dėl šios priežasties tarptautinės visuomenės sveikatos rekomendacijos dažnai ragina riboti tokių rūšių vartojimą, ypač nėščiosioms, žindančioms ir vaikams.

    Prie dažniausiai minimų rūšių priskiriami rykliai, kardžuvės, karališkosios skumbrės, taip pat kai kurie didesni tunai, pavyzdžiui, didžiaakiai ir geltonpelekiai. Kuo žuvis didesnė ir kuo dažniau ji vartojama, tuo svarbiau laikytis saiko ir rinktis alternatyvas.

    Gėlavandenės žuvys priklauso nuo vandens kokybės

    Gėlavandenėse žuvyse rizikos profilis labiau priklauso nuo to, kokiame telkinyje jos gyveno ir kuo maitinosi. Užteršti vandens telkiniai gali lemti didesnę nepageidaujamų medžiagų tikimybę, o tai atsiliepia ir produkto kokybei.

    Dėl to daugiau atsargumo patariama turėti renkantis kai kurias gėlavandenes plėšriąsias rūšis, pavyzdžiui, lydekas ar ešerius, ypač jei nežinoma kilmė. Perkant svarbu aiški informacija etiketėje ir patikimas tiekimo kelias.

    Kodėl panga sulaukia tiek kritikos

    Panga yra viena pigesnių ir plačiai prieinamų žuvų, todėl ją dažnai renkasi norintys neutralaus skonio filė. Tačiau jos maistinė vertė dažnai vertinama prasčiau, nes, palyginti su riebiomis jūrinėmis žuvimis, joje įprastai būna mažiau omega-3 riebalų rūgščių, taip pat kuklesni vitamino D ir vitamino B12 kiekiai.

    Diskusijų kelia ir auginimo sąlygos, nes didelė dalis pangos į Europą atkeliauja iš intensyvių ūkių Pietryčių Azijoje. Kontrolės standartai skiriasi, o viešojoje erdvėje ne kartą buvo keliami klausimai dėl vandens kokybės ir galimos taršos, nors parduodami produktai turi atitikti Europos Sąjungos saugos reikalavimus.

    Ką rinktis vietoj to ir kaip valgyti saugiau

    Norint iš žuvies gauti realios naudos, pravartu rinktis mažesnes, trumpiau gyvenančias rūšis, kuriose dažniau būna daugiau omega-3 ir mažesnė teršalų kaupimosi tikimybė. Praktikoje tai dažnai būna silkė, sardinės, lašiša, taip pat liesesnės žuvys, pavyzdžiui, menkė.

    Specialistai paprastai rekomenduoja įvairinti racioną ir neapsiriboti viena rūšimi, o perkant atkreipti dėmesį į kilmę, sugavimo ar auginimo būdą bei sertifikavimą. Jei žuvis valgoma dažnai, ypač vaikams ar nėštumo metu, verta dažniau rinktis mažesnes jūrines žuvis ir riboti dideles plėšrias rūšis.

    „Žuvis gali būti labai vertingas produktas, tačiau didžiausią naudą duoda tada, kai pasirenkamos tinkamos rūšys ir laikomasi saiko“, – sako mitybos rekomendacijose dažnai pabrėžiama specialistų mintis.

  • Pamirškite papildus: šios nepastebimos moliūgų sėklos turi daugiau cinko nei jautienos kepsnys

    Daugelis, pajutę pirmuosius nuovargio, suprastėjusios odos būklės ar dažnesnių peršalimų signalus, instinktyviai griebiasi maisto papildų. Tačiau dažnai didžiausią skirtumą lemia ne kapsulės, o kasdienė mityba ir realiai gaunami mikroelementai.

    Vienas paprastas produktas, apie kurį dažnai pamirštama, yra moliūgų sėklos. Nors jos atrodo kukliai, mitybos požiūriu tai koncentruotas cinko, magnio ir sveikųjų riebalų šaltinis, galintis praturtinti racioną be sudėtingų pokyčių.

    Moliūgų sėklos ir cinkas

    Cinkas organizmui svarbus imuninei sistemai, audinių atsinaujinimui, normaliai odos būklei bei žaizdų gijimui. Kai cinko trūksta, daliai žmonių dažniau pasireiškia odos sausumas, bėrimai, lėtesnis atsistatymas po ligų, nagų trapumas.

    Moliūgų sėklose cinko koncentracija gali būti labai didelė, ypač lyginant su daugybe įprastų kasdienio raciono produktų. Dėl to jos dažnai minimos kaip vienas patogiausių augalinių cinko šaltinių, ypač žmonėms, ribojantiems mėsą.

    Svarbu ir tai, kad cinko įsisavinimą gali mažinti fitatai, natūraliai esantys kai kuriose sėklose ir grūduose. Dėl to naudinga rinktis lengvai paskrudintas sėklas arba jas mirkyti, o cinko šaltinius derinti su įvairia mityba, o ne remtis vienu produktu.

    Ne tik cinkas: kas dar naudinga?

    Moliūgų sėklos vertinamos ir dėl magnio, geležies, fosforo, taip pat nesočiųjų riebalų bei baltymų. Tokia sudėtis gali padėti palaikyti energijos apykaitą, raumenų funkciją ir ilgiau išlaikyti sotumą.

    Jose yra ir antioksidantų, įskaitant vitamino E junginius bei augalinius bioaktyvius komponentus. Antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris siejamas su spartesniu organizmo senėjimu ir kai kuriomis lėtinėmis būklėmis.

    Kaip įtraukti į mitybą saugiai?

    Paprastas būdas yra kasdien suvalgyti nedidelę saują ir ja pabarstyti košę, salotas, sriubą ar varškės patiekalus. Moliūgų sėklos tinka ir kaip užkandis, kai norisi ko nors sotesnio, bet nesinori saldumynų.

    Vis dėlto svarbu nepersistengti, nes sėklos yra kaloringos, o dideli kiekiai gali išbalansuoti dienos energijos normą. Jei vartojate kraują skystinančius vaistus, turite virškinimo sutrikimų ar sergate lėtinėmis ligomis, dėl didesnių mitybos pokyčių verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Jei įtariate cinko trūkumą, vien sėklų gali nepakakti. Tokiu atveju tikslinga įsivertinti racioną, atlikti tyrimus ir sprendimą dėl papildų priimti individualiai, nes per didelės cinko dozės gali sutrikdyti kitų mikroelementų, pavyzdžiui, vario, pusiausvyrą.

  • Švelnūs, natūraliai saldūs ir traškūs: kodėl geltonieji vyšninių pomidorai užkariauja salotas

    Geltonieji vyšninių pomidorai vis dažniau atsiduria pirkinių krepšeliuose ne vien dėl ryškios spalvos. Šios veislės paprastai būna mažiau rūgščios nei raudonieji pomidorai, todėl jų skonis švelnesnis, o salotose jie suteikia natūralaus saldumo.

    Dėl mažo dydžio ir tvirtesnės odelės geltonieji vyšninių pomidorai maloniai traška, lengvai pjaustomi ir ilgiau išlaiko formą lėkštėje. Tai ypač patogu ruošiant salotas į darbą ar pietų dėžutes, kai svarbu, kad daržovės greitai nesuminkštėtų.

    Spalvų skirtumas susijęs su tuo, kokie augaliniai pigmentai vyrauja vaisiuje. Raudonuose pomidoruose įprastai būna daugiau likopeno, o geltonuose dažniau dominuoja kiti karotenoidai, tarp jų beta karotenas, kuris organizme gali virsti vitaminu A.

    Pomidorai taip pat prisideda prie vitamino C ir kalio kiekio racione, o šios medžiagos siejamos su normalia kraujagyslių funkcija, imuninės sistemos veikla ir kraujospūdžio reguliavimu. Vis dėlto galutinis maistinės vertės vaizdas priklauso nuo konkrečios veislės, sunokimo ir laikymo.

    Kulinarijoje geltonieji vyšninių pomidorai labiausiai vertinami valgant žalius, kai atsiskleidžia jų traškumas ir saldumas. Jie gerai dera su sūresniais, ryškaus skonio sūriais, alyvuogių aliejumi ir šviežiomis žolelėmis, o lengvai pakepti orkaitėje gali tapti dar saldesni ir sodresni.

    Jei norisi greitos salotos be sudėtingų receptų, pakanka perpjauti pomidorus pusiau, įdėti šviežių žolelių, įmaišyti šlakelį alyvuogių aliejaus ir pagardinti druska bei pipirais. Tokia lėkštė tinka ir prie grilyje keptų patiekalų, ir kaip lengvas savarankiškas pietų variantas.

  • Visi kartoja 8 stiklinių taisyklę, bet specialistai įspėja: vandens reikia kitaip

    8 stiklinių mitas

    Rekomendacija kasdien išgerti 8 stiklines vandens ilgą laiką buvo kartojama kaip universali taisyklė, tačiau ji pernelyg supaprastina realius organizmo poreikius. Hidratacijos poreikis skiriasi priklausomai nuo amžiaus, kūno masės, fizinio aktyvumo, mitybos ir aplinkos temperatūros.

    Žmogaus kūną sudaro apie 60 proc. vandens, todėl skysčių balansas daro įtaką beveik visoms funkcijoms: nuo termoreguliacijos ir kraujotakos iki virškinimo bei maistinių medžiagų pernašos. Dėl to svarbiausia yra bendras pakankamas skysčių kiekis, o ne viena visiems taikoma formulė.

    Kiek skysčių iš tiesų reikia

    Dažnai cituojamose rekomendacijose kalbama ne tik apie vandenį, bet apie visus per dieną gaunamus skysčius, įskaitant maistą. Europos maisto saugos institucijos gairėse kaip orientacinės vertės suaugusiesiems nurodoma apie 2,0 litro vandens iš gėrimų moterims ir 2,5 litro vyrams, tačiau tai nėra griežta norma kiekvienam.

    Praktikoje poreikį labiausiai didina sportas, darbas karštyje, karštos dienos ir didesnis prakaitavimas, taip pat kai kurie sveikatos sutrikimai. Daliai žmonių daugiau skysčių gali reikėti ir dėl mitybos, pavyzdžiui, vartojant daugiau skaidulų ar sūresnio maisto.

    Kaip atpažinti skysčių trūkumą

    Net nedidelis skysčių trūkumas gali pabloginti savijautą ir darbingumą, ypač dėmesio sutelkimą. Troškulys yra vienas pirmųjų signalų, tačiau jis ne visuomet atsiranda laiku, ypač vyresnio amžiaus žmonėms.

    Dažni simptomai yra galvos skausmas, nuovargis, vangumas, sumažėjusi fizinė ištvermė ir sunkesnė koncentracija. Taip pat svarbūs požymiai gali būti sausesnė oda, suskeldėjusios lūpos ir tamsesnis šlapimas.

    Vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės dažniau nepakankamai geria vien dėl to, kad troškulio pojūtis jiems gali būti silpnesnis arba jie užmiršta reguliariai atsigerti. Karščio bangų metu tai tampa ypač aktualu, nes skysčių netenkama greičiau.

    Kas įskaičiuojama į skysčius

    Hidratacija nėra tik stiklinė vandens: skysčių suteikia sriubos, vaisiai ir daržovės, ypač daug vandens turintys produktai, tokie kaip arbūzai, agurkai, pomidorai ar apelsinai. Kai kurie gėrimai, pavyzdžiui, kava ar arbata, taip pat prisideda prie bendro skysčių kiekio.

    Vis dėlto kasdieniuose pasirinkimuose svarbu riboti saldintus gėrimus, nes jie gali ženkliai didinti cukraus ir kalorijų kiekį. Alkoholį verta vertinti atsargiai, nes jis gali skatinti skysčių netekimą ir apsunkinti organizmo termoreguliaciją.

    Patikimiausias įprotis yra gerti reguliariai mažomis porcijomis per visą dieną, o ne bandyti didelį kiekį išgerti vienu kartu. Daugeliui padeda paprastas sprendimas: visada turėti vandens buteliuką ir stebėti, ar troškulys nekartojasi per dažnai.

  • Vietoj kavos geriu yerba matę: sako, krenta svoris ir energijos pakanka visai dienai

    Yerba matė – Pietų Amerikoje nuo seno geriamas gėrimas, ruošiamas iš paragvajinio bugienio lapų. Pastaraisiais metais jis populiarėja ir Europoje kaip kavos alternatyva, nes suteikia žvalumo, o kartu turi ir kitų biologiškai aktyvių junginių.

    Lapų užpile yra kofeino ir giminingų medžiagų, todėl žmonės dažnai mini geresnę savijautą, dėmesio koncentraciją ir mažesnį nuovargį. Vis dėlto poveikis gali skirtis: vieni jaučia švelnesnį, tolygesnį tonusą nei po kavos, kitiems gali pasireikšti nerimas ar padažnėjęs pulsas.

    Yerba matėje aptinkama polifenolių, tarp jų chlorogeninių rūgščių, kurios siejamos su antioksidaciniu poveikiu. Antioksidantai mityboje svarbūs, nes padeda mažinti oksidacinį stresą, tačiau tai nereiškia greito ar garantuoto senėjimo sustabdymo ar raukšlių išnykimo.

    Kalbant apie svorio kontrolę, gėrimas dažnai pristatomas kaip pagalba metant svorį, nes gali mažinti apetitą ir skatinti energingumą, o tai netiesiogiai padeda laikytis režimo. Tačiau vien yerba matė svorio nemažina: ilgalaikį rezultatą lemia kalorijų balansas, mitybos kokybė, miegas ir fizinis aktyvumas.

    Tradicinis ruošimas paprastas: džiovinti, smulkinti lapai beriami į indą, o užpilami ne verdančiu, o karštu vandeniu. Dažniausiai rekomenduojama rinktis maždaug 70–80 laipsnių temperatūrą, kad skonis būtų švelnesnis ir mažėtų burnos bei gerklės dirginimas.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad pernelyg karšti gėrimai apskritai siejami su didesne stemplės dirginimo rizika, todėl verta leisti užpilui atvėsti. Taip pat svarbu nepersistengti su kofeinu, ypač jei tą pačią dieną geriama ir kava, energiniai gėrimai ar vartojami papildai.

    Ne visiems yerba matė tinka: jos dažniausiai nerekomenduojama nėštumo ir žindymo laikotarpiu, vaikams, taip pat žmonėms, kuriuos vargina skrandžio opaligė, refliuksas ar ryškus jautrumas kofeinui. Jei turite širdies ritmo sutrikimų, aukštą kraujospūdį ar vartojate vaistus, saugiausia pasitarti su gydytoju.

    Norint išbandyti, patariama pradėti nuo mažesnio stiprumo užpilo ir stebėti savijautą. Tinkamai vartojama yerba matė gali tapti įdomia kavos alternatyva, tačiau ji nėra stebuklinga priemonė nei energijai, nei lieknėjimui.

  • Trūksta cinko? Šie 9 kasdieniai produktai gali pakeisti savijautą – kai kurie nustebins

    Cinkas: mažas kiekis, didelė reikšmė

    Cinkas – vienas svarbiausių mikroelementų, reikalingas imuninei sistemai, žaizdų gijimui, ląstelių dalijimuisi, hormonų apykaitai ir normaliai skonio bei uoslės funkcijai. Suaugusiesiems dažniausiai rekomenduojama paros norma siekia apie 8 miligramus moterims ir 11 miligramų vyrams, tačiau poreikis gali kisti.

    Cinko trūkumas dažniau pasireiškia tuomet, kai mityboje mažai gyvūninės kilmės produktų, gausu neapdorotų grūdų ir ankštinių, taip pat vyresniame amžiuje ar esant tam tikriems virškinimo sutrikimams. Tarp požymių minimi pakitęs skonis ir kvapas, plaukų slinkimas, nuovargis, o vaikams gali pasireikšti ir viduriavimas.

    Kur jo daugiausia: 9 produktai

    Vienas ryškiausių cinko šaltinių yra austrės: nedidelė porcija gali suteikti keliskart daugiau cinko nei įprasta paros norma. Specialistai primena, kad verta atkreipti dėmesį į paruošimo būdą ir druskos kiekį, ypač renkantis konservuotus variantus.

    Tarp gerai įsisavinamo cinko šaltinių išlieka liesa jautiena. Renkantis liesesnius gabalus galima gauti reikšmingą cinko kiekį kartu su baltymais, tačiau svarbu laikytis bendrų sveikos mitybos principų ir nepersistengti su raudona mėsa.

    Augalinės kilmės pasirinkimuose išsiskiria adzukio pupelės ir kiti ankštiniai, tačiau čia yra niuansas: juose esantys fitatai gali mažinti cinko pasisavinimą. Mirkyti ankštinius prieš virimą ir juos valgyti įvairioje mityboje dažnai laikoma praktišku būdu sušvelninti šį efektą.

    Paprastas kasdienis produktas – kietai virtas kiaušinis – taip pat prisideda prie cinko kiekio racione, nors viename kiaušinyje jo nėra daug. Vis dėlto keli kiaušiniai per savaitę, ypač kartu su kitais cinko šaltiniais, gali būti patogus sprendimas.

    Moliūgų sėklos dažnai vadinamos vienu stipriausių augalinių cinko šaltinių, ypač jei jų suvalgoma didesnė porcija. Panašiai vertinamos ir saulėgrąžų sėklos, o čija sėklos, nors dažniau siejamos su skaidulomis, taip pat turi cinko.

    Pienas ir kiti pieno produktai paprastai suteikia nedidelius cinko kiekius, tačiau svarbus privalumas yra tas, kad gyvūninės kilmės produktuose cinkas neretai pasisavinamas efektyviau. Dėl to pieno produktai kai kam gali būti patogus priedas, ypač kai racione daug ankštinių ar viso grūdo produktų.

    Kviečių gemalai ir kai kurie pusryčių dribsniai su gemalais gali turėti reikšmingą cinko kiekį, tačiau svarbu vertinti porcijas ir bendrą racioną. Per didelis cinko kiekis taip pat nėra pageidautinas, nes ilgainiui gali trikdyti kitų mikroelementų, pavyzdžiui, vario, pasisavinimą.

    Subproduktai, ypač kepenys, išlieka vienu koncentruočiausių mikroelementų šaltinių, įskaitant cinką. Kartu tai ir geležies bei kai kurių vitaminų šaltinis, tačiau tokie produktai turėtų būti vartojami apgalvotai, atsižvelgiant į individualius mitybos poreikius.

    Tamsus šokoladas turi cinko, nors dažniausiai jis nėra pagrindinis šio mikroelemento šaltinis. Vis dėlto saikinga porcija gali prisidėti prie bendro mikroelementų kiekio, kartu suteikdama ir kitų mineralų.

    Kiek yra per daug ir kada pasitarti

    Su maistu gauti per didelę cinko dozę įprastai sudėtinga, tačiau atsargumas reikalingas vartojant papildus. Ilgalaikis per didelis cinko kiekis gali sukelti virškinimo sutrikimų ir didinti kitų medžiagų trūkumo riziką.

    Jei įtariate cinko trūkumą dėl užsitęsusio skonio ar uoslės pakitimo, žaizdų gijimo problemų ar nuolatinio nuovargio, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar gydytoju dietologu. Dažnai pakanka pakoreguoti racioną, o papildai tikslingi tik įvertinus realų poreikį.

  • Obuolių actas prieš angliavandenių šuolį: kada gerti, kad pagerėtų jautrumas insulinui?

    Obuolių actas prieš angliavandenių šuolį: kada gerti, kad pagerėtų jautrumas insulinui?

    Didelis cukraus ir greitųjų angliavandenių kiekis mityboje daugeliui žmonių sukelia ryškius gliukozės šuolius po valgio, o organizmas į tai atsako didesne insulino gamyba. Kai tokie svyravimai kartojasi kasdien, ilgainiui gali prastėti audinių jautrumas insulinui, didėti alkio epizodai ir ryškėti nuovargis po valgio.

    Pastaraisiais metais vis dažniau aptariamas paprastas būdas sušvelninti glikemijos reakciją į angliavandenių gausų patiekalą, tai yra obuolių acto vartojimas prieš valgį. Mokslinėje literatūroje aprašyta, kad acto rūgštis gali prisidėti prie mažesnio gliukozės padidėjimo po valgio ir kai kuriais atvejais pagerinti insulino jautrumo rodiklius.

    Viename dažnai cituojamų klinikinių tyrimų nustatyta, kad praskiestas acto tirpalas, išgertas prieš angliavandenių gausų valgį, buvo siejamas su geresniu insulino jautrumu žmonėms, turintiems insulino rezistencijos požymių, o sergantiems antro tipo cukriniu diabetu poveikis taip pat buvo fiksuojamas, nors mažesnis. Kitų tyrimų duomenys rodo, kad actas gali mažinti gliukozės ir insulino atsaką po duonos ar panašių produktų bei didinti sotumo jausmą.

    Aiškinant galimus mechanizmus, dažniausiai minimas lėtesnis skrandžio išsituštinimas ir tolygesnis angliavandenių pasisavinimas. Taip pat aprašoma laikina kai kurių angliavandenius skaidančių fermentų slopinimo įtaka, dėl kurios dalis angliavandenių gali būti skaidomi ir įsisavinami lėčiau, o tai sumažina staigų gliukozės šuolį.

    Praktikoje daugumoje rekomendacijų kartojama esminė taisyklė: acto negalima gerti gryno. Dažniausiai siūloma 1–2 valgomieji šaukštai obuolių acto, gerai praskiesti stikline vandens, ir išgerti maždaug 10–20 minučių prieš didesnį, ypač angliavandenių turintį valgį.

    Yra ir saugumo niuansų, kurių nereikėtų ignoruoti. Net praskiestas actas yra rūgštus, todėl gali dirginti stemplę, skrandį, o ilgainiui prisidėti prie dantų emalio silpnėjimo, ypač jei vartojamas dažnai arba neteisingai. Dėl šios priežasties rekomenduojama tirpalą gerti lėtai, kai kurie specialistai pataria naudoti šiaudelį, o po to burną praskalauti vandeniu.

    Svarbu suprasti, kad obuolių actas nėra vaistas nuo insulino rezistencijos ar cukrinio diabeto. Jei jau turite diagnozuotą antro tipo cukrinį diabetą, vartojate gliukozę mažinančius vaistus ar insuliną, prieš keičiant įpročius verta pasitarti su gydytoju, nes glikemijos svyravimai ir hipoglikemijos rizika turi būti vertinami individualiai.

    Galiausiai, didžiausią įtaką insulino jautrumui vis dar daro bendras gyvenimo būdas: pakankamas fizinis aktyvumas, kūno masės kontrolė, daugiau skaidulų, baltymų ir mažiau itin perdirbtų produktų. Obuolių actas kai kuriems žmonėms gali tapti papildomu įrankiu, tačiau jis turėtų papildyti, o ne pakeisti pagrindinius mitybos ir sveikatos principus.