CP v2

Tag: Mityba

  • Kepta ne visada kenkia: gydytoja paaiškino, kada keptuvė pavojinga ir kokį aliejų rinktis

    Kepimas dažnai laikomas vienu nesveikiausių maisto gaminimo būdų, tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad riziką dažniausiai lemia ne pats procesas, o temperatūra, riebalų kiekis ir įpročiai. Trumpai tariant, keptuvėje pagamintas omletas, daržovės ar žuvis su nedideliu kiekiu aliejaus automatiškai netampa blogu pasirinkimu.

    Didžiausia bėda prasideda tada, kai maistas nuolat skrudinamas iki pridegimo, kepama per aukštoje temperatūroje arba tas pats aliejus naudojamas daug kartų. Taip pat svarbu, kiek dažnai racione dominuoja gruzdinti patiekalai ir ar keptas maistas sudaro reikšmingą dienos raciono dalį.

    Kada kepimas tampa problema?

    Su sveikata siejamos rizikos labiausiai išauga, kai kepant susidaro degėsių sluoksnis, o produktai apanglėja. Tokiais atvejais didėja nepageidaujamų junginių susidarymo tikimybė, todėl specialistai rekomenduoja vengti juodai apskrudusių vietų ir rinktis švelnesnį kaitinimą.

    Ne mažiau svarbu bendras mitybos vaizdas: ar kasdien pakanka daržovių, ar gaunama skaidulų, ar dažnai valgoma žuvis, ankštiniai ir viso grūdo produktai. Jei žmogus vengia bet kokio kepimo, bet tuo pačiu beveik nevalgo daržovių ir žuvies, problema greičiausiai slypi ne keptuvėje, o meniu sudėtyje.

    Kokie gaminimo būdai palankesni?

    Daugelyje mitybos rekomendacijų akcentuojama, kad raciono pagrindą pravartu sudaryti iš patiekalų, ruoštų kepant orkaitėje, troškinant, verdant ar garinant. Šie būdai paprastai leidžia lengviau kontroliuoti temperatūrą ir riebalų kiekį.

    Vis dėlto įprastas kepimas keptuvėje gali būti reguliarus, jei laikomasi saiko, neperkaitinamas aliejus ir nevengiama viso raciono kokybės. Įrodymų, kad keli kartus per savaitę taip paruoštas omletas, daržovės ar žuvis savaime kenkia sveikatai, nėra pakankamai.

    Gruzdinimą geriau palikti išskirtinėms progoms. Bulvytės fri, spurgos ar vištienos gabalėliai, pasirodantys kelis kartus per mėnesį subalansuotos mitybos fone, daugumai sveikų žmonių dažniausiai netampa lemiamu veiksniu.

    Kokį aliejų rinktis kepimui?

    Kepimui labiausiai tinka aliejai, kurie yra stabilesni kaitinant ir lėčiau oksiduojasi. Dažnai rekomenduojamas rafinuotas alyvuogių aliejus, nes jis pakankamai atsparus temperatūrai ir tinka kasdieniam naudojimui.

    Kai kurie specialistai kaip ypač atsparų variantą mini avokadų aliejų, kuris pasižymi aukšta kaitinimo tolerancija. Taip pat gali tikti rafinuotas saulėgrąžų aliejus, tačiau paprastai patariama ieškoti variantų, kuriuose daugiau oleino rūgšties, nes jie stabilesni kaitinant.

    Žemės riešutų aliejus taip pat neretai pasirenkamas kepimui, ypač gaminant Azijos virtuvės patiekalus, nes jis atlaiko aukštesnę temperatūrą ir yra gana neutralus. Rafinuotas kokosų aliejus taip pat laikomas palyginti stabilus, tačiau renkantis riebalus verta įvertinti ir bendrą sočiųjų riebalų kiekį racione.

    Praktiškai svarbiausia taisyklė paprasta: kepkite trumpiau, venkite dūmijimo, nepalikite pridegusių vietų ir nenaudokite to paties aliejaus pakartotinai. Tokie įpročiai dažnai turi didesnę reikšmę nei vienas konkretus patiekalas.

  • Pilkšva, pavargusi oda? Specialistai įvardijo produktus, kurie grąžina veidui švytėjimą

    Pilkšva, pavargusi oda? Specialistai įvardijo produktus, kurie grąžina veidui švytėjimą

    Kodėl oda „pavargsta“?

    Pilkšvas odos atspalvis, sumažėjęs elastingumas ir sausumo pojūtis dažnai siejami ne vien su amžiumi ar stresu. Dermatologai pabrėžia, kad odos išvaizdą greitai paveikia skysčių trūkumas, nereguliarūs valgymo įpročiai ir didelis itin perdirbto maisto kiekis.

    Kai racione dominuoja saldumynai, rafinuoti angliavandeniai ir mažai daržovių, oda neretai tampa matinė, o „pailsėjusio veido“ efektą sukurti vis sunkiau. Be to, nepakankamas miegas ir nuolatinė įtampa gali stiprinti uždegiminius procesus, kurie atsispindi ir odoje.

    Kasdieniai produktai, kurie padeda

    Vienas paprasčiausių pasirinkimų pavargusiai odai yra karotenoidų turinčios daržovės, pavyzdžiui, morkos ir moliūgai. Šie junginiai siejami su sveikesne odos spalva ir tolygesniu atspalviu, ypač kai tokie produktai valgomi reguliariai.

    Svarbi detalė yra tai, kad karotenoidai geriau pasisavinami su riebalais. Todėl morkų salotos su aliejumi, keptos daržovės su trupučiu alyvuogių aliejaus ar trinta moliūgų sriuba su sėklomis dažnai turi daugiau prasmės nei daržovės „sausai“.

    Jei oda atrodo įsitempusi ir sausa, mityboje dažnai trūksta kokybiškų riebalų. Kasdienis šaukštas alyvuogių aliejaus, sauja riešutų ar avokadas gali padėti papildyti racioną nesočiosiomis riebalų rūgštimis, kurios svarbios odos barjero funkcijai.

    Žarnyno sveikata ir švytinti oda

    Odos būklė neretai atspindi ir virškinimo sistemos būklę, todėl dėmesys skiriamas maistui, kuriame yra baltymų ir naudingųjų bakterijų šaltinių. Fermentuoti pieno produktai, tokie kaip natūralus jogurtas ar kefyras, daugeliui žmonių yra paprastas būdas įtraukti daugiau subalansuotų pasirinkimų į kasdienę mitybą.

    Ne mažiau svarbūs ir antioksidantai bei vitaminas C, kurie dalyvauja kolageno sintezėje ir padeda mažinti oksidacinį stresą. Praktikoje tai reiškia dažnesnį uogų, obuolių, citrusinių vaisių, taip pat žalumynų, pavyzdžiui, petražolių, vartojimą.

    Papildomu kasdieniu pasirinkimu gali tapti linų sėmenys, kurie praturtina racioną skaidulomis ir augaliniais riebalais. Jie tinka įmaišyti į košę, kokteilį ar jogurtą, o skaidulos dažnai siejamos su geresne virškinimo veikla ir stabilesniais mitybos įpročiais.

    Galiausiai, net ir labai paprastos, vandens turinčios daržovės, tokios kaip agurkai, pomidorai ar salotos, padeda didinti daržovių kiekį racione. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią skirtumą dažniausiai daro ne vienas „stebuklingas“ produktas, o nuoseklumas: daugiau vandens, mažiau cukraus ir daugiau tikro, mažiau perdirbto maisto.

  • Obuolių actas nuo cholesterolio ir cukraus šuolių? Gydytojai įspėja dėl vieno dalyko

    Kas žinoma apie obuolių actą

    Obuolių actas jau seniai reklamuojamas kaip paprasta priemonė savijautai gerinti, o internete jam dažnai priskiriamas poveikis cholesterolio rodikliams ir cukraus kiekiui kraujyje. Dažniausiai kalbama apie 1–2 šaukštus acto, praskiestus stikline vandens ir išgeriamus kasdien.

    Moksliniai duomenys rodo, kad acto rūgštis kai kuriems žmonėms gali šiek tiek sumažinti gliukozės šuolius po valgio ir pagerinti insulino jautrumą. Vis dėlto efektas paprastai būna nedidelis ir negali pakeisti gydytojo paskirtų vaistų, mitybos korekcijų ar fizinio aktyvumo.

    Cholesterolis ir cukrus: ką rodo tyrimai

    Kalbant apie cholesterolį, tyrimų rezultatai nėra vienareikšmiai: dalyje jų matomas nedidelis bendrojo cholesterolio ar trigliceridų sumažėjimas, tačiau kitur reikšmingo poveikio nepastebėta. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią įtaką lipidų rodikliams daro mitybos kokybė, kūno svoris, judėjimas ir, jei reikia, medikamentinis gydymas.

    Jei žmogus patiria gliukozės svyravimus, vien tik actas problemos neišspręs, ypač kai mityboje daug greitųjų angliavandenių, mažai skaidulų ir baltymų. Sergantiems diabetu ar vartojantiems gliukozę mažinančius vaistus tai gali būti aktualu ir dėl galimos hipoglikemijos rizikos.

    Kaip vartoti saugiau ir kada atsargiai

    Gydytojai primena, kad actą būtina skiesti vandeniu, nes koncentruota rūgštis gali dirginti stemplę ir skrandį bei pažeisti dantų emalį. Dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo mažesnio kiekio, stebėti savijautą ir nevartoti tuščiu skrandžiu, jei yra jautrus virškinimas.

    Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, turintys refliuksą, gastritą, opaligę ar kitų virškinamojo trakto sutrikimų, taip pat vartojantys diuretikus, kai kuriuos širdies vaistus ar insuliną. Jei cholesterolio rodikliai ar gliukozė yra padidėję, saugiausias kelias yra pasitarti su šeimos gydytoju ir remtis įrodymais pagrįstu gydymu.

    „Obuolių actas gali būti maisto raciono dalis, tačiau jis nėra vaistas ir neturėtų pakeisti gydymo ar tyrimų“, – sako gydytojai.

  • PRL laikų prieskonių hitas grįžta: šis mišinys padeda mažinti druską ir lengvina virškinimą

    Į virtuves grįžta vadinamasis žolelių pipiras – prieskonių mišinys, daug kam keliantis nostalgiją iš PRL laikų. Nors pavadinime minimi pipirai, dažnai tai nėra juodųjų pipirų rūšis, o švelnesnio skonio žolelių ir sėklų derinys.

    Toks mišinys vertinamas dėl dviejų priežasčių: jis sustiprina patiekalų aromatą ir leidžia sumažinti druskos kiekį. Tai aktualu, nes per didelis druskos vartojimas siejamas su padidėjusiu kraujospūdžiu ir didesne širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Kas sudėtyje ir kodėl tai svarbu

    Žolelių pipiro pagrindą dažnai sudaro baltosios garstyčios, suteikiančios švelnų riešutinį aštrumą. Prieskonių mišiniuose neretai būna ir kmynų, kurie tradiciškai naudojami patiekalams, galintiems sukelti pilvo pūtimą, taip pat kalendrų bei mairūnų.

    Šie priedai prieskoniui suteikia citrusinių ir žolelinių natų, todėl patiekalas atrodo sodresnis net ir su mažiau druskos. Kai kuriuose variantuose pasitaiko aitriosios paprikos ar čili, o taip pat česnako, krienų ar kitų prieskoninių žolelių.

    Kaip realiai padeda mažinti druską

    Dažna praktinė klaida – druska naudojama ne tik sūrumui, bet ir skoniui „pakelti“. Aromatingi prieskoniai, tokie kaip žolelių mišiniai, gali atlikti šią funkciją be papildomo natrio, nes skonį sustiprina kvapiosios medžiagos.

    Svarbu atkreipti dėmesį į etiketę: dalis mišinių gali turėti pridėtinės druskos. Jei tikslas – mažinti druskos kiekį, verta rinktis variantą be druskos arba su kuo mažesniu jos kiekiu, o intensyvumą reguliuoti pačiu prieskoniu.

    Kur naudoti virtuvėje

    Žolelių pipiras dažniausiai tinka sunkesniems, riebesniems patiekalams, kai norisi daugiau aromato. Jis praverčia mėsos patiekalams, kepiniams, marinatams, taip pat padažams ir salotų užpilams, kur paprastai dedama druskos ir pipirų.

    Dėl kmynų ir kitų žolelių jis ypač dažnai naudojamas ankštinių ir kopūstinių patiekalų gardinimui, pavyzdžiui, sriuboms ar troškiniams. Visgi geriausia pradėti nuo mažesnio kiekio ir ragauti, nes skirtingų gamintojų mišiniai gali smarkiai skirtis.

    Jei turite aukštą kraujospūdį ar gydytojas rekomendavo riboti druską, prieskonių mišiniai gali būti paprastas žingsnis, padedantis priprasti prie mažiau sūraus skonio. Mitybos specialistai paprastai pabrėžia, kad ilgainiui receptoriai prisitaiko, o natūralus produktų skonis atsiskleidžia labiau.

  • Mažai kas žino, bet šis augalas gali padėti lieknėti: sotus, beveik nekaloringas

    Mažai kas žino, bet šis augalas gali padėti lieknėti: sotus, beveik nekaloringas

    Kas yra konjakas?

    Konjakas – Azijoje paplitęs gumbinis augalas, kurio pagrindinė vertė slypi šaknyje (gumbe). Iš jos gaminami miltai ir įvairūs produktai, dažniausiai makaronai „Shirataki“ bei ryžių pakaitalai, vertinami dėl itin mažo kaloringumo.

    Šie gaminiai pastaraisiais metais vis dažniau aptinkami ir Europos parduotuvėse, nes auga mažiau kaloringų bei mažiau angliavandenių turinčių alternatyvų paklausa. Konjako produktai dažniausiai būna neutralaus skonio, todėl jų sėkmę dažnai lemia padažas ir pagardai.

    Kodėl jis siejamas su sotumu?

    Konjako gumbuose yra tirpios skaidulos gliukomanano, kurios, gavus skysčių, brinksta ir sudaro gelį. Dėl to skrandžio turinys gali pasišalinti lėčiau, o sotumo jausmas kai kuriems žmonėms išlieka ilgiau.

    Europos maisto saugos institucijų vertinimu, gliukomananas, laikantis mažo kaloringumo mitybos, gali prisidėti prie svorio mažinimo, jei vartojamas tinkamu kiekiu ir su pakankamai vandens. Tačiau tai nėra stebuklingas sprendimas: rezultatą paprastai lemia bendras kalorijų balansas ir ilgalaikiai įpročiai.

    Kam tinka ir ką svarbu žinoti?

    Konjako makaronai ar ryžių pakaitalai dažnai pasirenkami žmonių, kurie mažina porcijų dydį arba ieško alternatyvų kvietiniams makaronams. Dalis gaminių yra be glitimo, todėl gali tikti glitimo netoleruojantiems, nors visada svarbu patikrinti ženklinimą.

    Renkantis konjako produktus verta atkreipti dėmesį į sudėtį: dalis gamintojų prideda kitų skaidulų ar priedų, keičiančių tekstūrą. Taip pat svarbu gerti pakankamai skysčių, nes brinkstančios skaidulos be vandens gali sukelti nemalonų pojūtį ar virškinimo sutrikimų.

    Dietologai pabrėžia, kad didžiausia konjako gaminių vertė – ne vitaminai ar mineralai, o galimybė sumažinti patiekalo energinę vertę nepajaučiant ryškaus alkio. Praktikoje tai geriausiai veikia tuomet, kai konjako makaronai derinami su baltymais, daržovėmis ir subalansuotais riebalais.

    Jei turite rijimo ar virškinamojo trakto problemų, vartojate vaistus ar sergate lėtinėmis ligomis, prieš dažniau įtraukiant konjako skaidulas į racioną verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku. Tai ypač aktualu, jei planuojate vartoti gliukomanano papildus, o ne tik maisto produktus.

  • 13 produktų, kurie duoda gerųjų angliavandenių: energija kyla, cukrus nekalba už jus

    Angliavandeniai dažnai klaidingai laikomi pagrindiniu mitybos priešu, tačiau iš tiesų jie yra vienas svarbiausių organizmo energijos šaltinių. Mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbiausia ne atsisakyti angliavandenių, o rinktis jų kokybę: daugiau skaidulų turinčius, mažiau perdirbtus produktus.

    Plačiai skiriami trys angliavandenių tipai: krakmolas, cukrūs ir skaidulos. Paprastieji angliavandeniai energiją suteikia greitai, bet dažniau siejami su staigiais gliukozės svyravimais, o kompleksiniai dėl skaidulų ir krakmolo virškinami lėčiau ir ilgiau suteikia sotumo.

    Kas laikoma geruoju pasirinkimu

    Vienas patikimiausių pasirinkimų kasdienai yra pilno grūdo produktai. Pilno grūdo duona, rudieji ryžiai ar pilno grūdo makaronai išsaugo grūdo luobelę, kurioje yra daugiausia skaidulų, todėl energija iš jų išsiskiria tolygiau.

    Avižos taip pat vertinamos dėl skaidulų ir plataus panaudojimo. Mažiau apdorotos kruopos, pavyzdžiui, plikytos ar stambiau pjaustytos avižos, dažnai sotesnės už greito paruošimo košes ir gali būti naudingos planuojant stabilesnį dienos racioną.

    Dar vienas populiarėjantis produktas yra bolivinė balanda. Ji tinka vietoje ryžių ar makaronų, o dėl neutralaus, švelniai riešutinio skonio lengvai pritaikoma ir sūriems, ir saldiems patiekalams.

    Vaisiai ir daržovės: ne tik saldumas

    Norint saldumo, nebūtina rinktis desertų iš pridėtinio cukraus. Datulės gali tapti natūraliu saldikliu, tačiau verta prisiminti, kad tai koncentruotas angliavandenių šaltinis, todėl porcijos dydis turi reikšmę.

    Kriaušės ir bananai dažnai pasirenkami kaip patogus užkandis kelionėje ar darbe. Valgant vaisius su žievele gaunama daugiau skaidulų, o tai padeda lėtinti cukrų pasisavinimą ir ilgiau išlaikyti sotumo jausmą.

    Figose, ypač džiovintose, taip pat daug skaidulų, tačiau dėl cukrų koncentracijos jų kiekį verta derinti su baltymais ar riebalais, pavyzdžiui, riešutais ar natūraliu jogurtu. Toks derinys praktiškai padeda išvengti staigaus alkio sugrįžimo.

    Iš daržovių išsiskiria krakmolingos: bulvės, saldžiosios bulvės ir pastarnokai. Jos nėra blogas pasirinkimas savaime, tačiau didelę įtaką daro paruošimo būdas: kepimas orkaitėje ar virimas dažnai yra palankesnis nei gruzdinimas.

    Moliūgai ir cukinijos vertinami dėl mažesnio glikeminio indekso ir universalaus panaudojimo. Jie tinka sriuboms, troškiniams, orkaitėje keptiems garnyrams, o kartu suteikia ir skaidulų, ir vitaminų.

    Pupelės ir senieji grūdai grįžta į madą

    Ankštiniai, tokie kaip lęšiai, avinžirniai ar pupelės, išlieka vienu geriausių pasirinkimų, kai siekiama daugiau kompleksinių angliavandenių ir skaidulų. Be to, jie suteikia ir baltymų, todėl ypač tinka norintiems sotesnio patiekalo be perteklinio perdirbtų produktų kiekio.

    Farro, vadinamas senuoju kviečiu, pastaraisiais metais dažniau matomas ir Europos parduotuvių lentynose. Tai sotus, riešutinis grūdas, tinkantis salotoms ar kaip garnyras, o mažiau apdorotos jo formos paprastai išlaiko daugiau skaidulų.

    Dietologai primena, kad gerųjų angliavandenių nauda ryškiausia tada, kai jie sudaro subalansuoto patiekalo dalį: kartu yra daržovių, baltymų ir sveikųjų riebalų. Tokia kombinacija padeda ilgiau išlaikyti energiją ir paprasčiau valdyti apetitą dienos eigoje.

  • Braškių sezonas įsibėgėja: vieniems tai sveikatos bomba, kitiems – rimtas įspėjimas

    Braškių sezonas įsibėgėja: vieniems tai sveikatos bomba, kitiems – rimtas įspėjimas

    Braškių nauda: mažai kalorijų, daug vertės

    Braškių sezonas jau prasidėjo, o šie vaisiai laikomi vienais vertingiausių šiltojo metų laiko pasirinkimų. Maždaug 100 gramų braškių turi apie 30–35 kilokalorijas, todėl jos dažnai tinka žmonėms, norintiems kontroliuoti kūno svorį.

    Vienas svarbiausių braškių privalumų – vitaminas C, kurio jose gali būti nemažai, kartais net prilygstantis ar viršijantis dalį citrusinių vaisių. Šis vitaminas svarbus imuninei sistemai, kolageno sintezei ir antioksidacinei apsaugai nuo oksidacinio streso.

    Kuo dar išsiskiria braškės?

    Braškėse yra polifenolių ir antocianinų – junginių, siejamų su širdies ir kraujagyslių sistemos apsauga. Būtent antocianinai suteikia uogoms ryškią raudoną spalvą ir yra siejami su palankiu poveikiu kraujagyslių funkcijai.

    Šios uogos taip pat turi skaidulų, kurios prisideda prie geresnės virškinamojo trakto veiklos ir gali padėti palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę. Dėl skaidulų braškės dažnai sotesnės, nors kalorijų suteikia nedaug.

    Braškėse esantis kalis siejamas su kraujospūdžio reguliavimu, todėl jos dažnai minimos kaip palankus pasirinkimas žmonėms, kuriems aktuali širdies sveikata. Be to, natūralūs cukrūs gali tapti greitu energijos šaltiniu po fizinio krūvio, jei porcijos išlieka saikingos.

    Kada braškės gali pakenkti?

    Nors braškės daugeliui yra puikus pasirinkimas, jos priklauso dažniau alergines reakcijas galinčių sukelti vaisių grupei. Kai kuriems žmonėms gali pasireikšti odos bėrimas, niežulys ar kiti padidėjusio jautrumo požymiai.

    Žmonėms, jautriems žiedadulkėms, ypač beržo, kartais pasitaiko burnos alergijos sindromas: gali atsirasti niežėjimas ar deginimas burnoje. Tokiais atvejais braškių vartojimą vertėtų aptarti su gydytoju arba alergologu.

    Atsargumo reikia ir turintiems jautresnę virškinimo sistemą, nes natūralios rūgštys bei skaidulos daliai žmonių gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą. Taip pat, nors braškių glikeminis poveikis paprastai laikomas santykinai nedideliu, sergantieji cukriniu diabetu ar turintys atsparumą insulinui turėtų laikytis saiko.

    Dar viena grupė, kuriai braškės gali netikti, – žmonės, jautrūs histaminui. Jiems kartais sustiprėja tokie simptomai kaip galvos skausmas, odos paraudimas ar niežėjimas, todėl svarbu stebėti individualią organizmo reakciją.

    Kaip valgyti, kad nauda būtų didžiausia?

    Didžiausia nauda paprastai gaunama braškes valgant šviežias ir neperdirbtas. Norint subalansuoti užkandį, braškes verta derinti su baltymais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, nes tai gali padėti tolygiau paskirstyti energiją.

    Rekomenduojama vengti braškių saldinimo ir riebių priedų, tokių kaip plakta grietinėlė, jei tikslas – sveikesnis pasirinkimas. Taip pat svarbu uogas kruopščiai nuplauti ir rinktis iš patikimų, pageidautina vietinių augintojų.

  • Dietologė paaiškino, kuri druska išties naudingesnė: svarbu ne tik rūšis, bet ir kada berti

    Ne visa druska yra vienoda, o pasirinkimas gali turėti įtakos jodo kiekiui racione ir bendram suvartojamam natrio kiekiui. Specialistai primena, kad dauguma žmonių druskos suvalgo per daug, todėl verta atkreipti dėmesį ne tik į skonį, bet ir į sudėtį bei vartojimo įpročius.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems per dieną neviršyti 5 gramų druskos, tai yra maždaug arbatinis šaukštelis. Praktikoje nemaža dalis druskos gaunama ne iš sūdymo namuose, o iš perdirbtų produktų, duonos, sūrių, mėsos gaminių ir užkandžių.

    Kodėl verta rinktis joduotą druską

    Dietologai dažnai pataria kasdieniam naudojimui rinktis joduotą druską, nes jodas yra būtinas skydliaukės hormonų gamybai. Dėl nepakankamo jodo kiekio mityboje gali didėti skydliaukės sutrikimų rizika, o tam tikrose teritorijose jodo trūkumas istoriškai buvo dažnesnis.

    „Jei renkatės druską kasdieniam maistui, dažniausiai geriausias pasirinkimas yra joduota druska“, – sakė dietologė.

    Joduota druska laikoma paprastu būdu papildyti mitybą jodu, ypač jei žmogus retai valgo jūrų žuvį ar kitus jodo šaltinius. Vis dėlto ji nėra priežastis vartoti daugiau druskos, prioritetas išlieka mažesnis bendras jos kiekis.

    Kada berti, kad jodas nedingtų

    Ruošiant maistą svarbus ne tik druskos tipas, bet ir kada ji naudojama. Jodas jautrus karščiui, todėl dalis jo gali sumažėti ilgai kaitinant, ypač verdant ar kepant aukštoje temperatūroje.

    Praktinis patarimas paprastas: joduotą druską geriausia berti gaminimo pabaigoje arba jau į paruoštą patiekalą. Taip didesnė dalis jodo išlieka, o skonis nesikeičia.

    Kaip atpažinti kokybišką joduotą druską

    Renkantis verta skaityti etiketę ir pasižiūrėti, kokiu junginiu druska joduota. Patikimesniu pasirinkimu dažnai laikoma druska, joduota kalio jodatu, nes šis junginys paprastai būna stabilesnis laikymo ir transportavimo metu.

    Ne mažiau svarbi pakuotė ir laikymo sąlygos: druską verta laikyti sandariai uždarytame inde, sausoje vietoje ir atokiau nuo garų bei kaitros. Jei druska laikoma drėgnoje aplinkoje arba atviroje taroje, jodo kiekis gali mažėti greičiau.

    Ekspertai taip pat primena, kad sveikatai palankesni pokyčiai dažniausiai prasideda ne nuo druskos rūšies, o nuo jos kiekio mažinimo. Skoniui sustiprinti galima dažniau rinktis žoleles, prieskonius, citrinos sultis ar česnaką, taip palaipsniui priprantant prie mažiau sūraus maisto.

  • Pavojingas TikTok įprotis su čia sėklomis: gydytoja įspėja apie žalą žarnynui

    Kas blogai su čia geliu?

    Socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo įprotis rytais išgerti stiklinę tiršto čia sėklų gelio. Tačiau gydytojai perspėja, kad dideli kiekiai ir netinkamas paruošimas kai kuriems žmonėms gali sukelti daugiau problemų nei naudos.

    Virškinamojo trakto sveikatos srityje dirbanti chirurgė Carmen Fong viešai atkreipė dėmesį į augantį skundų skaičių. Pasak jos, žmonės po šio įpročio vis dažniau susiduria su užkietėjusiais viduriais, pilvo pūtimu ir skausmingu dirginimu.

    Kodėl čia sėklos gali kenkti

    Pagrindinė rizika siejama su dideliu skaidulų kiekiu ir čia sėklų gebėjimu sugerti daug skysčio bei išbrinkti. Jei sėklų suvartojama per daug arba jos nepakankamai išbrinkinamos, žarnynui tenka didesnė mechaninė apkrova, o išmatų tūris gali staigiai padidėti.

    Toks staigus pokytis daliai žmonių baigiasi užkietėjimu, spazmais ar ryškiu diskomfortu, ypač jei trūksta vandens. Didesnę riziką paprastai turi tie, kurie jau anksčiau turėjo virškinimo sutrikimų, linkę į vidurių užkietėjimą arba staiga padidina skaidulų kiekį racione.

    Kaip vartoti saugiau

    Gydytoja nesiūlo čia sėklų atsisakyti visiškai, tačiau ragina laikytis saiko ir taisyklių. Dažniausiai rekomenduojama proporcija yra apie vienas valgomasis šaukštas čia sėklų vienai stiklinei vandens.

    Mišinį patariama pamirkyti 15–20 minučių, kad sėklos susidarytų gelį, o po to papildomai išgerti dar stiklinę vandens. Taip pat rekomenduojama tokius gėrimus vartoti ne kasdien, o kas kelias dienas, stebint savo savijautą.

    „Žarnyno sveikatai svarbiausia yra saikas, o ne ekstremalūs įpročiai“, – sakė Carmen Fong.

  • Szczawienė sriuba be kiaušinio? Mokslas paaiškina, kodėl tai svarbu ir kam geriau vengti

    Rūgštynės daugeliui primena pavasarį ir klasikinę rūgštynių sriubą, kuri dažniausiai patiekiama su kiaušiniu ar pieno produktais. Toks derinys nėra vien tradicija – jis turi aiškų mitybinį pagrindą, susijusį su rūgštynėse esančiomis medžiagomis.

    Rūgštynės vertinamos dėl vitaminų ir mineralų, tačiau kartu jos turi ir junginių, galinčių kelti problemų, jei jų vartojama per daug. Dėl to specialistai dažnai pataria šį augalą valgyti saikingai ir apgalvotai, ypač žmonėms, turintiems tam tikrų sveikatos sutrikimų.

    Kuo naudingos rūgštynės?

    Rūgštynėse yra vitamino C, kuris svarbus imuninei sistemai ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Taip pat jis prisideda prie kolageno sintezės ir gali pagerinti augalinės kilmės geležies įsisavinimą, kas aktualu žmonėms, kurie mažiau valgo mėsos.

    Šiame augale randama ir geležies, reikalingos hemoglobino gamybai, todėl jos trūkumas siejamas su silpnumu, nuovargiu ir prastesne koncentracija. Vis dėlto svarbu žinoti, kad augalinė geležis įsisavinama prasčiau, tad vien rūgštynės šios problemos neišsprendžia.

    Rūgštynės suteikia skaidulų, kurios palaiko žarnyno veiklą ir gali padėti ilgiau jaustis sotiems. Jose yra ir kalio bei magnio, prisidedančių prie raumenų funkcijos ir normalaus organizmo skysčių balanso.

    Kodėl jos dažnai valgomos su kiaušiniu ar pieno produktais?

    Pagrindinė priežastis – rūgštynėse esantys oksalatai, dar vadinami oksalo rūgšties druskomis. Šie junginiai gali jungtis su kalciu ir sudaryti netirpius kristalus, todėl daliai žmonių didelis oksalatų kiekis mityboje laikomas nepalankiu.

    Kai prie patiekalo pridedama kalcio šaltinių, pavyzdžiui, kiaušinis, grietinė ar jogurtas, dalis oksalatų virškinamajame trakte susijungia su kalciu. Dėl to jų mažiau įsisavinama, o tai laikoma priežastimi, kodėl klasikiniai deriniai praktikoje pasiteisino.

    Kas turėtų būti atsargesni?

    Daugumai sveikų žmonių saikingos rūgštynių porcijos problemų nesukelia, ypač jei mityba įvairi ir vartojama pakankamai skysčių. Vis dėlto svarbiausia yra dažnis ir kiekis, nes būtent reguliarus gausus vartojimas didina rizikas.

    Ypatingo atsargumo dažniausiai reikia žmonėms, kuriems yra buvę kalcio oksalato inkstų akmenų, taip pat sergantiems sunkiomis inkstų ligomis ar turintiems kalcio apykaitos sutrikimų. Jei yra lėtinių virškinamojo trakto problemų ar vartojami specifiniai vaistai, rūgštynių įtraukimą į racioną verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Praktiškai geriausia laikytis paprastos taisyklės: rinktis sezonines porcijas, nevalgyti rūgštynių kasdien ir derinti jas su subalansuotu patiekalu. Taip galima išlaikyti jų skonį ir naudą, kartu sumažinant galimus nepageidaujamus poveikius.