CP v2

Tag: Mityba

  • Kada valgyti persikus, kad gautumėte daugiausia naudos: dietologė įvardijo laiką

    Persikai dažnai laikomi tik vasaros desertu, tačiau dietologai pabrėžia, kad jų nauda labiausiai atsiskleidžia tuomet, kai jie suvalgomi tinkamu metu. Dieną suvalgytas persikas gali padėti tolygiau palaikyti energiją ir sumažinti po pietų apninkančio mieguistumo tikimybę.

    Dietologė Amy Brownstein aiškina, kad persikuose esantys angliavandeniai organizme virsta gliukoze, kuri naudojama energijai. Skirtumas nuo saldumynų tas, kad persikai turi skaidulų ir daug vandens, todėl cukraus kiekis kraujyje kyla lėčiau ir energija išsilaiko stabilesnė.

    Kas padeda išvengti mieguistumo?

    Po pietų energijos „kritimas“ dažnai susijęs su tuo, ką valgėte anksčiau: jei patiekale daug greitųjų angliavandenių ir mažai skaidulų bei baltymų, sotumas būna trumpas. Persikai dėl skaidulų ir natūralių cukrų gali būti švelnesnis pasirinkimas, ypač kaip užkandis tarp valgymų.

    „Persikuose esantis vanduo, skaidulos ir augaliniai junginiai gali prisidėti prie stabilesnės savijautos dienos metu“, – sakė dietologė.

    Geriausias metas energijai ir treniruotei

    Jei tikslas yra greitesnis energijos papildymas prieš fizinį krūvį, persikas gali būti patogus užkandis likus maždaug valandai iki treniruotės. Tokiu metu organizmui praverčia lengvai virškinami angliavandeniai, o papildomi skysčiai padeda sumažinti dehidratacijos riziką.

    Persikai yra labai vandeningi, o su jais gaunate ir mineralų, tokių kaip kalis ir magnis, kurie svarbūs normaliai raumenų ir nervų veiklai. Vis dėlto vien persikas nėra pilnas maistas, todėl intensyvesnėms treniruotėms dažnai naudinga užkandį derinti su baltymais.

    Ką iš tiesų suteikia vienas persikas?

    Vidutinio dydžio persikas paprastai turi apie 59 kilokalorijas, maždaug 14 gramų angliavandenių ir apie 2,5 gramo skaidulų. Dėl tokios sudėties jis tinka kaip lengvas užkandis, kai norisi saldumo, bet siekiama išvengti staigių cukraus šuolių.

    Renkantis konservuotus persikus, verta ieškoti variantų be pridėtinio cukraus ir savo sultyse. Švieži ar šaldyti persikai dažniausiai išlieka universaliausias pasirinkimas kasdieniam racionui.

    Kad energija laikytųsi ilgiau, persiką naudinga valgyti ne vieną, o kartu su baltymų šaltiniu, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, varške ar riešutais. Toks derinys lėtina virškinimą, ilgiau suteikia sotumo ir gali padėti išlaikyti tolygesnę savijautą.

  • Šio vaisiaus parduotuvėse apstu, bet retas valgo: padeda širdžiai, sąnariams ir uždegimui

    Ananasas, nors laikomas egzotišku vaisiumi, šiandien lengvai randamas beveik kiekviename prekybos centre. Vis dėlto ant kasdienio stalo jis dažnai atsiduria tik per šventes, nors maistiniu požiūriu gali būti daugiau nei vien saldi užkanda.

    Istoriškai ananasas kilęs iš Pietų Amerikos regionų, o Europoje išpopuliarėjo dar ankstyvųjų kelionių ir prekybos laikais. Ilgą laiką jis buvo prabangos simbolis, nes vaisius tekdavo auginti šiltnamiuose, o jo gabenimas buvo brangus ir sudėtingas.

    Šiandien situacija pasikeitusi: dėl didelio tropinių vaisių importo ir išvystytos logistikos ananasai tapo įprasta preke. Daugiausia vartojamas valgomasis ananasas, o jis parduodamas šviežias, džiovintas arba konservuotas.

    Kas ananase vertingiausia?

    Ananasas yra skaidulų šaltinis ir turi vitamino C, taip pat įvairių B grupės vitaminų. Iš mineralų dažniausiai minimi kalis ir manganas, kurie svarbūs normaliai organizmo veiklai.

    Dažniausiai su ananasu siejamas junginys yra bromelainas, augalinės kilmės fermentų mišinys, aptinkamas ananase. Mokslinėje literatūroje bromelainas siejamas su priešuždegiminiu poveikiu, o kai kuriais atvejais tiriamas ir dėl galimos naudos audinių patinimui ar atsistatymui po fizinio krūvio.

    Praktikoje tai nereiškia, kad vien ananasas išspręs sveikatos problemas, tačiau subalansuotoje mityboje jis gali būti naudingas pasirinkimas. Be to, šviežias ananasas yra gana vandeningas, todėl gali prisidėti prie skysčių balanso, ypač karštuoju metų laiku.

    Poveikis širdžiai ir svoriui

    Ananase esantis kalis svarbus normaliai raumenų ir nervų veiklai, o mityboje jis dažnai siejamas su kraujospūdžio kontrole. Vaisiuose esantys antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris ilgainiui siejamas su širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Norintiems lengvesnių užkandžių svarbu ir tai, kad šviežias ananasas nėra labai kaloringas, o skaidulos gali prisidėti prie sotumo jausmo. Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad tai vis tiek yra cukrų turintis vaisius, todėl porcijos dydis išlieka svarbus.

    Kam verta pasisaugoti?

    Dėl natūralių cukrų kiekio ananasą atsargiau turėtų rinktis žmonės, kuriems būtina griežčiau kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje. Taip pat jautresnį skrandį turintiems asmenims rūgštesnis vaisius gali sukelti diskomfortą, ypač valgant didesniais kiekiais.

    Dar vienas praktinis niuansas yra burnos gleivinės dirginimas: kai kuriems žmonėms ananasas gali sukelti perštėjimą, ypač jei vaisius labai rūgštus arba neprinokęs. Tokiais atvejais dažnai padeda mažesnės porcijos arba ananaso vartojimas kartu su kitais produktais.

    Renkantis parduotuvėje, verta prisiminti, kad šviežias ananasas paprastai turi daugiau maistinių medžiagų nei konservuotas. Konservuotuose produktuose neretai būna pridėtinio cukraus, todėl geriausia rinktis vaisių savo sultyse arba, dar geriau, šviežią.

    Kulinarijoje ananasas tinka ne tik desertams: jis dera su paukštiena, kiauliena, salotomis, taip pat gali būti kepamas ant grotelių. Jį galima dėti į kokteilius, valgyti su natūraliu jogurtu ar koše, tačiau svarbiausia yra saikas ir bendra mitybos kokybė.

  • Mažas GI ir nauda smegenims: šis beveik juodas sodo uogas verta valgyti kasdien

    Kas išskiria gervuoges?

    Gervuogės dažnai nustumiamos į šalį, nors jų maistinė vertė didelė, o kalorijų paprastai nedaug. Šios uogos išsiskiria maistinių skaidulų, vitamino C ir vitamino K kiekiu, taip pat įvairiais polifenoliais.

    Tamsi, beveik juoda gervuogių spalva susijusi su antocianinais, kurie priskiriami antioksidantams. Būtent šie junginiai siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso, todėl uogos dažnai minimos tarp palankiausių pasirinkimų kasdienėje mityboje.

    Glikemijos indeksas ir skaidulos

    Gervuogės laikomos žemo glikemijos indekso produktu, todėl suvalgius jų gliukozės lygis kraujyje paprastai kyla lėčiau. Tai aktualu žmonėms, kurie rūpinasi svoriu, taip pat tiems, kurie stengiasi stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje.

    Ne mažiau svarbios ir skaidulos: 100 gramų gervuogių jų yra apie 5 gramus. Skaidulos padeda palaikyti žarnyno veiklą, gali ilgiau suteikti sotumo jausmą ir yra siejamos su palankesniais cholesterolio bei gliukozės rodikliais.

    Ką sako tyrimai apie smegenis?

    Mokslininkai jau kurį laiką domisi uogų poveikiu smegenų veiklai, ypač dėl polifenolių ir antioksidantų. Tyrimuose dažniausiai kalbama apie galimą naudą komunikacijai tarp neuronų, uždegiminių procesų slopinimui ir su amžiumi siejamo pažintinių funkcijų silpnėjimo lėtinimui.

    Svarbu pabrėžti, kad tai nėra stebuklingas produktas: geriausi rezultatai siejami su visuma, kai mityboje nuolat netrūksta daržovių, vaisių, viso grūdo produktų, baltymų ir sveikųjų riebalų. Vis dėlto gervuogės yra praktiškas būdas papildyti racioną biologiškai aktyviomis medžiagomis.

    Kaip išsirinkti ir laikyti?

    Renkantis gervuoges verta žiūrėti, kad uogos būtų stambios, standžios, blizgios, tolygios spalvos. Minkštos, susiraukšlėjusios ar gausiai išskiriančios sultis uogos dažniausiai jau pernokę ir trumpiau išsilaikys.

    Gervuogės yra labai trapios, todėl geriausia jas suvalgyti per 1–2 dienas. Plauti patariama tik prieš pat valgymą, nes drėgmė paspartina gedimą.

    Su kuo derinti virtuvėje?

    Gervuogės tinka ne tik kokteiliams ir desertams: jos puikiai dera su sūriais, ypač minkštais ir kremiškais, kai norisi saldžiarūgščio kontrasto. Taip pat jos gali tapti padažo pagrindu prie orkaitėje keptos mėsos, suteikdamos ryškesnį skonį.

    Kasdieniam variantui užtenka paprasto derinio: gervuogės, varškės užtepėlė ir mėgstama duona. Tokia kombinacija leidžia vienu metu gauti ir skaidulų, ir baltymų, o skonis išlieka lengvas.

  • Pigiausias kolagenas iš senų laikų: PRL valgė visi, o dabar daugelis net nepažiūri

    Salcesonas ilgus metus buvo taupios ir praktiškos virtuvės simbolis. Sovietmečiu, kai maistas turėjo būti panaudojamas iki galo, iš gyvulio buvo stengiamasi suvartoti kuo daugiau dalių, todėl naminiai gaminiai tapo kasdienybe. Šiandien daliai žmonių jis kelia nepasitikėjimą dėl išvaizdos ir tekstūros, nors maistine prasme tai nėra tuščias produktas.

    Salcesonas gaminamas iš virtos mėsos ir subproduktų, o atvėsus masę sutvirtina natūraliai susidaranti želė. Būtent ji siejama su kolagenu, nes verdant iš jungiamojo audinio išsiskiria baltymai, kurie vėliau suformuoja standesnę struktūrą. Vis dėlto svarbu suprasti, kad suvalgytas kolagenas organizme nėra tiesiogiai perkeliamas į odą ar sąnarius.

    Virškinimo metu kolagenas, kaip ir kiti baltymai, suskaidomas iki aminorūgščių ir peptidų, kuriuos kūnas panaudoja pagal poreikį. Tai reiškia, kad vien salcesonu ar kitais kolageno šaltiniais stebuklingo poveikio tikėtis neverta, o rezultatą dažniau lemia bendra mitybos kokybė, pakankamas baltymų kiekis ir gyvenimo būdas.

    Salcesonas paprastai suteikia baltymų, tačiau jo sudėtis priklauso nuo receptūros ir gamintojo. Tradiciniuose gaminiuose ingredientų sąrašas būna trumpesnis, tačiau pramoniniuose variantuose gali pasitaikyti daugiau priedų, o svarbiausia rizika dažnai susijusi su didesniu druskos kiekiu. Dėl to tokį produktą verta vertinti kaip retkarčiais pasirenkamą užkandį, o ne kasdienį sumuštinių pagrindą.

    Pastaraisiais metais augant susidomėjimui regioniniais ir amatininkų gaminiais, salcesonas vėl dažniau atsiranda turguose ir specializuotose parduotuvėse. Gamintojai neretai grįžta prie senesnių technologijų, akcentuoja žaliavos kilmę ir mažina priedų kiekį, todėl daliai pirkėjų jis tampa įdomiu, nostalgišku pasirinkimu.

    Kulinarijoje salcesonas dažniausiai derinamas su traškia duona, raugintais agurkais, svogūnu ar aštresnėmis garstyčiomis. Toks patiekimas primena, kad net seniai primiršti produktai gali turėti vietą šiuolaikiniame racione, jei vartojami saikingai ir pasirenkami kokybiški. Nors vieniems jis vis dar kelia atmetimo reakciją, kitiems tai išliekantis tradicijos skonis.

  • Šis populiarus priedas kavai gali atimti dalį naudos sveikatai: ką daro skoninis pienas?

    Šis populiarus priedas kavai gali atimti dalį naudos sveikatai: ką daro skoninis pienas?

    Daugeliui kava su vanilės, karamelės, lazdyno riešutų ar šokolado skonio pienu atrodo kaip paprastas būdas suteikti gėrimui desertinį poskonį. Tačiau toks pasirinkimas dažnai reiškia ne tik daugiau skonio, bet ir daugiau cukraus bei papildomų priedų.

    Skoniniuose pienuose neretai būna pridėtinio cukraus arba gliukozės ir fruktozės sirupo, taip pat aromatų, emulsiklių, stabilizatorių ir tirštiklių. Būtent jie suteikia saldumą, tirštesnę tekstūrą ir ilgesnį galiojimo laiką.

    Maistinė vertė priklauso nuo gamintojo, tačiau 100 mililitrų skoninio pieno dažnai turi apie 60–90 kilokalorijų. Į vieną puodelį įprastai pilama maždaug 40–50 mililitrų, todėl vien kavai pridedama apie 30–45 kilokalorijos ir keli gramai cukraus.

    Palyginimui, toks pats kiekis įprasto 2 proc. riebumo pieno paprastai suteikia apie 25 kilokalorijas, o saldumas kyla iš natūralios laktozės, be pridėtinio cukraus. Dėl to kasdienis įprotis rinktis skonintą priedą gali nepastebimai padidinti bendrą paros energijos ir cukraus kiekį.

    Kodėl nukenčia kavos „sveikumas“?

    Pats pienas kavos antioksidantų „neišjungia“: kava ir toliau išlieka polifenolių bei kofeino šaltinis, siejamas su įvairiomis naudingomis organizmo reakcijomis. Problema dažniausiai prasideda ne nuo kavos, o nuo to, kas į ją įpilama.

    Reguliariai saldinant kavą skoniniu pienu gėrimas ima panašėti į saldų desertą, o ne į mažai kaloringą pasirinkimą. Išgėrus dvi ar tris tokias kavas per dieną, per parą gali susidaryti daugiau nei 100 papildomų kilokalorijų, o per mėnesį tai virsta tūkstančiais kilokalorijų.

    Perteklinis pridėtinio cukraus vartojimas siejamas su didesne antsvorio ir nutukimo rizika. Taip pat dažniau minimos sąsajos su prastesniu gliukozės reguliavimu, didesne 2 tipo diabeto rizika ir padidėjusiu trigliceridų kiekiu kraujyje, ypač jei saldūs gėrimai tampa kasdienybe.

    Kas padeda išlaikyti skonį be cukraus?

    Jeigu norisi aromatingesnės kavos, paprastesnė alternatyva dažnai būna įprastas 1,5–2 proc. riebumo pienas arba nesaldintas augalinis gėrimas, praturtintas kalciu. Taip sumažinama tikimybė kartu su kava nuolat gauti didesnę pridėtinio cukraus dozę.

    Skoniui sustiprinti galima rinktis prieskonius ir natūralius priedus, kurie reikšmingai nedidina kaloringumo: cinamoną, kardamoną, nesaldintą kakavą ar kelis lašus natūralaus vanilės ekstrakto. Toks sprendimas leidžia kavą išlaikyti aromatingą, bet mažiau saldžią.

    Skoninis pienas, vartojamas retkarčiais, paprastai nėra problema, tačiau rizika atsiranda tuomet, kai jis tampa kasdieniu kelių puodelių įpročiu. Norint, kad kava išliktų palankesnė mitybai, dažniausiai geriausiai veikia paprasčiausias pasirinkimas: juoda kava arba kava su įprastu pienu be saldintų priedų.

  • Magnezas neveikia vienas: su kuo jį vartoti, kad pasisavintumėte daugiau ir išvengtumėte klaidų

    Magnezas neveikia vienas: su kuo jį vartoti, kad pasisavintumėte daugiau ir išvengtumėte klaidų

    Magnis yra vienas svarbiausių mineralų, dalyvaujantis šimtuose organizmo reakcijų, tačiau žmogaus organizmas jo negamina, todėl jis turi būti gaunamas su maistu. Daug magnio yra moliūgų sėklose, riešutuose, kakavoje, pilno grūdo produktuose, ankštiniuose ir žalialapėse daržovėse.

    Poreikis magnio gali didėti ilgalaikio streso, intensyvaus fizinio krūvio, nėštumo laikotarpiu, taip pat sergant kai kuriomis lėtinėmis ligomis. Didesnę riziką patirti trūkumą turi vyresnio amžiaus žmonės ir vartojantys dalį vaistų, pavyzdžiui, skrandžio rūgštingumą mažinančius preparatus ar kai kuriuos šlapimą varančius vaistus.

    Magnio trūkumo požymiai dažnai būna nespecifiniai, todėl juos lengva supainioti su kitomis būklėmis. Dažniausiai minimas nuolatinis nuovargis, dirglumas, prastesnė koncentracija, raumenų mėšlungis, akių vokų trūkčiojimas, širdies plakimo pojūtis ar miego sutrikimai.

    Kuri magnio forma geriausia?

    Vaistinėse ir parduotuvėse magnio preparatų pasirinkimas didžiulis, tačiau jie skiriasi biologiniu prieinamumu, tai yra, kiek magnio organizmas realiai pasisavina. Paprastai geriau vertinamos organinės magnio druskos, pavyzdžiui, magnio citratas, glicinatas ar laktatas, nes jos dažnai būna lengviau toleruojamos ir geriau pasisavinamos.

    Tuo metu magnio oksidas gali turėti daug elementinio magnio, bet jo pasisavinimas neretai prastesnis. Praktikoje tai reiškia, kad didesnis skaičius ant pakuotės nebūtinai garantuoja geresnį efektą, todėl verta žiūrėti ne tik į dozę, bet ir į cheminę formą.

    Kas padeda magnio pasisavinimui?

    Magnio apykaita glaudžiai siejasi su vitaminu D: magnis reikalingas vitaminui D aktyvinti, o pakankamas vitamino D kiekis padeda palaikyti normalią mineralų pusiausvyrą. Dėl to, esant vitamino D trūkumui, dalis žmonių gali ne visu pajėgumu „išnaudoti“ ir magnio, tačiau tai nereiškia, kad visiems būtina automatiškai vartoti abu papildus kartu.

    Dažnas derinys yra magnis ir vitaminas B6, nes vitaminas B6 dalyvauja daugelyje medžiagų apykaitos procesų ir svarbus nervų sistemos veiklai. Kai kurie tyrimai rodo, kad B6 gali prisidėti prie magnio panaudojimo ląstelėse, tačiau didelės šio vitamino dozės ilgą laiką gali sukelti nepageidaujamą poveikį, todėl verta rinktis saikingus kiekius.

    Magnio pasisavinimui svarbi ir bendra mitybos kokybė, ypač pakankamas baltymų kiekis. Subalansuoti valgiai, kuriuose yra baltymų, sudėtinių angliavandenių ir daržovių, paprastai padeda stabiliau aprūpinti organizmą mikroelementais nei atsitiktiniai užkandžiai ar labai ribojančios dietos.

    Kaip ir kada vartoti, kad nekiltų problemų?

    Dažniausiai rekomenduojama magnį vartoti su maistu arba iškart po jo, nes taip mažesnė tikimybė sudirginti virškinamąjį traktą. Kai kuriems žmonėms didesnės dozės gali sukelti pykinimą ar viduriavimą, todėl svarbu neviršyti rekomenduojamo kiekio ir stebėti savijautą.

    Nors dalis žmonių magnį renkasi gerti vakare, nes jis siejamas su atsipalaidavimu, aiškių įrodymų, kad paros metas reikšmingai keistų pasisavinimą, nėra. Praktikoje svarbiausia yra reguliarumas ir tinkama tolerancija, o laiką verta derinti prie savo dienotvarkės.

    Magnio pasisavinimą gali mažinti kai kurie papildai ir vaistai, ypač preparatai su kalciu ar geležimi, taip pat kai kurie rūgštingumą mažinantys vaistai. Jei vartojate kelis mineralus ar vaistus, dažnai rekomenduojama daryti apie 2 valandų pertrauką, o dėl konkrečių derinių pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Atsargumo reikia ir vartojant tam tikrus receptinius vaistus: magnis gali trukdyti pasisavinti dalį antibiotikų, osteoporozei gydyti skirtus bisfosfonatus ar skydliaukės hormonus. Tokiais atvejais laiko tarpas tarp vaisto ir magnio papildo yra esminis, kad gydymas būtų veiksmingas.

    Dažnai kartojamas mitas, kad kava „išplauna“ magnį. Kofeinas iš tiesų gali nežymiai didinti magnio išsiskyrimą su šlapimu, tačiau saikingai kavą vartojantiems žmonėms šis poveikis paprastai būna nedidelis, ypač jei mityba subalansuota.

    Panašiai ir su arbata: joje esantys taninai gali kiek sumažinti kai kurių mineralų pasisavinimą, tačiau sveikiems žmonėms kasdieniai įpročiai dažniausiai nesukelia reikšmingo magnio trūkumo. Daug svarbiau yra bendra mitybos struktūra, stresas, miego kokybė ir vartojami vaistai.

    Ne visiems reikia magnio papildų, nes daliai žmonių kasdienį poreikį pavyksta padengti maistu. Papildai gali būti tikslingi, kai trūkumas patvirtinamas tyrimais, kai poreikis padidėja arba kai dėl mitybos ypatumų magnio gaunama per mažai.

    Renkantis papildą verta vertinti ne tik elementinio magnio kiekį, bet ir jo formą, taip pat visą sudėtį. Jeigu vargina nuolatiniai simptomai ar vartojate receptinius vaistus, saugiausia dėl magnio vartojimo plano pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Šie kasdieniai produktai tyliai kerta per širdį: mokslininkai įspėja dėl mirties rizikos

    Kasdienis pasirinkimas parduotuvėje dažnai priklauso nuo tempo: kai trūksta laiko, vilioja greitai suvalgomi ar tik pašildomi produktai. Tačiau būtent patogumas neretai reiškia ir didesnę riziką sveikatai, ypač širdžiai.

    Daugiausia klausimų kelia itin perdirbti, vadinamieji ultraapdoroti produktai. Tai pramoniniu būdu pagaminti gaminiai, kuriuose įprastai būna daug pridėtinio cukraus, druskos, sočiųjų riebalų, taip pat įvairių priedų, skirtų skoniui ir galiojimo laikui.

    Į šią grupę dažniausiai patenka saldinti gazuoti gėrimai, pramoniniai užkandžiai, saldumynai, sausainiai, traškučiai, saldūs pusryčių dribsniai, parduotuviniai padažai, taip pat įvairūs stipriai perdirbti mėsos gaminiai. Tokie pasirinkimai lengvai tampa kasdienybe, nes yra pigūs, sotūs ir greitai prieinami.

    Ką rodo naujausi tyrimai

    Pastarųjų metų epidemiologiniai tyrimai vis dažniau sieja didesnį itin perdirbtų produktų vartojimą su prastesniais širdies ir kraujagyslių rodikliais. Didesnė rizika paprastai aiškinama ne vienu veiksniu: svarbus ir perteklinis kalorijų kiekis, ir menkesnė maistinė vertė, ir didesnis druskos bei cukraus kiekis, susijęs su aukštesniu kraujospūdžiu.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokia mityba gali prisidėti prie antsvorio, 2 tipo diabeto, dislipidemijos ir uždegiminių procesų, o šie veiksniai didina širdies smūgio bei insulto tikimybę. Nors ryšys dažnai nustatomas stebėjimo tyrimuose, tendencija nuosekli: kuo daugiau itin perdirbto maisto, tuo prastesni kardiometabolinės sveikatos rodikliai.

    Kodėl dėl priežasčių vis dar ginčijamasi

    Mokslinėje bendruomenėje diskutuojama, kas lemia didžiausią žalą: ar pats perdirbimo laipsnis, ar tai, kad tokie produktai paprastai turi daugiau cukraus, druskos ir sočiųjų riebalų, o kartu mažiau skaidulų. Taip pat vertinamas ir labai geras skonis bei tekstūra, skatinantys persivalgymą.

    Kitaip tariant, ne visi sutaria dėl vienos pagrindinės priežasties, tačiau praktinė išvada dažnai panaši: dažnas itin perdirbtų produktų vartojimas paprastai reiškia prastesnę mitybos kokybę. Būtent todėl visuomenės sveikatos rekomendacijose vis dažniau akcentuojama mažinti tokių produktų dalį racione.

    Kaip sumažinti riziką kasdienybėje

    Specialistai ragina orientuotis į kuo paprastesnę sudėtį ir mažiau perdirbtą maistą: daržoves, vaisius, ankštines kultūras, pilno grūdo produktus, riešutus, žuvį, natūralius pieno produktus be perteklinių priedų. Net dalinis pakeitimas dažnai duoda apčiuopiamą naudą, ypač jei kartu mažėja pridėtinio cukraus ir druskos.

    Praktinis principas paprastas: jei produktas turi ilgą sudėtį, daug nežinomų priedų ir yra sukurtas būti maksimaliai patogus bei itin skanus, verta sustoti ir įvertinti, ar tai netaps kasdiene norma. Širdies ir kraujagyslių ligų prevencijoje didelę įtaką daro mažos, bet nuoseklios kasdienės korekcijos.

  • Arbūzas ne visiems: gydytojai įspėja, kam šis vasaros vaisius gali pakenkti sveikatai

    Arbūzas daugeliui atrodo vienas saugiausių vasaros pasirinkimų, tačiau ne visiems jis tinka vienodai. Nors vaisius puikiai gaivina ir padeda papildyti skysčių atsargas, kai kurioms žmonių grupėms rekomenduojama būti atsargesniems ir stebėti porcijas.

    Kas slypi arbūzo porcijoje

    Įprasta arbūzo porcija yra mažai kaloringa, joje beveik nėra riebalų, tačiau yra angliavandenių ir natūralių cukrų. Arbūzas taip pat turi skaidulų, nors jų kiekis nėra didelis, todėl sotumo jausmas gali būti trumpalaikis.

    Šis vaisius aprūpina vitaminu C ir vitaminu A, taip pat kaliu ir magniu, kurie svarbūs raumenų ir nervų veiklai. Arbūze gausu antioksidantų, o raudonos ar rožinės spalvos minkštime dažniau aptinkama daugiau likopeno.

    Kada arbūzas gali kelti riziką

    Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, arbūzas gali tapti klastingas dėl natūralių cukrų ir palyginti aukšto glikeminio indekso. Nors įprastos porcijos glikeminė apkrova dažnai nėra labai didelė, persivalgymas gali nepalankiai paveikti gliukozės kontrolę.

    Sergant pažengusiomis inkstų ligomis, arbūzą verta aptarti su gydytoju, nes vaisiuje yra daug vandens ir kalio. Jei inkstai prasčiau pašalina kalį arba taikomas skysčių ribojimas, didelės porcijos gali būti netinkamos.

    Žmonėms, turintiems širdies nepakankamumą, kartais taikomi griežtesni skysčių kiekio apribojimai, todėl dideli arbūzo kiekiai gali reikšti per didelį skysčių suvartojimą. Tokiais atvejais svarbi ne tik bendra mityba, bet ir dienos skysčių balansas.

    Jautresnį virškinimą turintiems asmenims arbūzas gali sukelti pilvo pūtimą, spazmus ar viduriavimą. Tai siejama su tam tikrais fermentuojamais angliavandeniais, todėl simptomai dažniau pasireiškia suvalgius daug iš karto.

    Rečiau pasitaiko alergija arbūzui ar kitiems moliūginiams, kai po vartojimo atsiranda niežulys, bėrimas ar patinimas. Pajutus tokius požymius, rekomenduojama nutraukti vartojimą ir pasitarti su gydytoju.

    Kiek yra saugi porcija

    Daugumai sveikų suaugusiųjų saikingos porcijos yra saugios, tačiau persivalgius net ir sveikam žmogui gali pasireikšti virškinimo diskomfortas. Dažnai minima praktinė taisyklė yra 1–2 riekės, maždaug 200–300 gramų vienu metu, ypač jei arbūzas valgomas kaip užkandis.

    Arbūzą verta rinktis kaip dalį subalansuotos mitybos, o ne vieną pagrindinių dienos maisto produktų. Jei kyla abejonių dėl porcijų ar konkrečių ligų, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu.

    Renkantis arbūzą parduotuvėje ar turguje, patariama ieškoti simetriško vaisiaus su gelsva ar kremine dėme, rodančia prinokimą. Taip pat svarbu arbūzą nuplauti prieš pjaustant, kad bakterijos nuo žievelės nepatektų ant minkštimo.

  • Turistai prie Baltijos permoka už menkę: ši vietinė žuvis dažnai perpus pigesnė ir skanesnė

    Atostogos prie Baltijos daugeliui neatsiejamos nuo žuvies patiekalų, tačiau populiariausias pasirinkimas neretai tampa ir brangiausias. Pakrantės kavinėse bei žuvies užeigose menkė dažnai kainuoja daugiau, o turistai ne visada supranta, už ką iš tikrųjų moka.

    Pastaraisiais metais menkės situaciją Baltijoje smarkiai pakeitė žvejybos ribojimai. Dėl prastos rytinės Baltijos menkių išteklių būklės komercinė menkės žvejyba čia buvo griežtai apribota, todėl dalis menkės, siūlomos pajūryje, atkeliauja iš kitų regionų ir dažnai būna atšaldyta ar anksčiau šaldyta.

    Tokiu atveju menkė nebūtinai prasta, tačiau lūkesčiai prasilenkia su realybe, kai pirkėjas tikisi tą pačią dieną sugautos vietinės žuvies. Ilgesnė tiekimo grandinė reiškia ne tik transportą ir sandėliavimą, bet ir mažiau prognozuojamą šviežumą.

    Vietine ir dažnai pigesne alternatyva neretai tampa plekšnė, kuri Baltijos pakrantėje yra įprasta žuvis ir sezono metu gali būti sugauta visai netoli. Dėl trumpesnio kelio nuo žvejo iki virtuvės ji kai kuriose vietose būna siūloma šviežesnė, o kaina dažnai malonesnė turistų piniginei.

    Mitybos požiūriu plekšnė priskiriama liesesnėms žuvims ir vertinama dėl baltymų bei naudingų riebalų rūgščių. Joje taip pat yra B grupės vitaminų, vitamino D, vitamino E ir mikroelementų, tokių kaip selenas, svarbus normaliai skydliaukės veiklai.

    Renkantis žuvį verta įvertinti ir kokybę. Šviežesnę plekšnę dažniausiai išduoda šviesus pilvas, ryškiai raudonos žiaunos ir skaidrios, blizgančios akys, o matinė oda ar drumstos akys gali signalizuoti, kad produktas nėra pirmo šviežumo.

    Ne mažiau svarbus ir paruošimas: labai stora paniruotė gali užmaskuoti tiek skonį, tiek pradinę žuvies kokybę. Norint ryškesnio skonio ir geresnio maistingumo, dažnai patariama rinktis keptą orkaitėje arba ant grotelių, ypač jei žuvis tikrai šviežia.

    Jei norisi didesnės tikimybės gauti vietinę laimikio dienos žuvį, verta dairytis vietovių, kur veikia žvejų uostai ir žuvies prekyba yra aktyvi. Tokiose vietose plekšnė dažniau atkeliauja į virtuves greičiau, o menkės kilmė paprastai būna aiškiau nurodoma.

  • Šparaginės pupelės: daug kas jas verda neteisingai – ekspertė paaiškino, ką darote atvirkščiai

    Šparaginės pupelės: daug kas jas verda neteisingai – ekspertė paaiškino, ką darote atvirkščiai

    Vasarą, kai prasideda šparaginių pupelių sezonas, jos dažnai atsiduria ant lietuvių stalo kaip greitas ir lengvas garnyras. Tačiau net ir šį paprastą produktą dalis žmonių paruošia taip, kad prarandama dalis skonio, tekstūros ir maistinių medžiagų.

    Apie dažniausias klaidas kalba ir Lenkijoje gerai žinoma žurnalistė bei vartotojų švietėja Katarzyna Bosacka. Ji socialiniuose tinkluose atkreipė dėmesį, kad daug kas pupeles pirmiausia „nuskuta“ ar per ilgai verda, nors dažnai pakanka visai kitokio paruošimo.

    Šparaginės pupelės vertinamos dėl skaidulų, folio rūgšties, vitamino C, vitamino K ir mineralų, taip pat dėl nedidelio kaloringumo. Mitybos specialistai primena, kad terminis apdorojimas turi didelę reikšmę: kuo ilgiau verdama, tuo labiau silpnėja traškumas ir gali mažėti dalis vandenyje tirpių vitaminų.

    Prieš verdant pupeles verta perrinkti, nuplauti ir nupjauti galus. Jei ankštys stambesnės ar kietesnės, patariama pašalinti kietesnę siūlelę iš šono, tačiau „nuskusti“ visos ankšties dažniausiai nereikia, nes taip be reikalo prarandama dalis struktūros.

    Dažna klaida – dėti pupeles į šaltą vandenį ir virti ilgai, kol jos visiškai sukrenta. Kad tekstūra išliktų maloni, įprasta pupeles dėti į jau verdantį pasūdytą vandenį ir virti trumpai, kol suminkštėja, bet dar išlieka tvirtos.

    Kitas svarbus niuansas – atvėsinimas. Jei pupeles norite patiekti salotoms ar išlaikyti ryškesnę spalvą, po virimo jas verta trumpai atšaldyti labai šaltame vandenyje ir nusausinti, kad sustotų kaitinimo procesas.

    Renkantis šparagines pupeles parduotuvėje ar turguje, verta atkreipti dėmesį į šviežumą: ankštys turėtų būti standžios, traškios, be dėmių ir neperaugusios. Šviežios pupelės paprastai lūžta lengvai, o ne lankstosi kaip guma.

    Šparaginės pupelės tinka ne tik virti: jas galima trumpai apkepti keptuvėje ar paruošti garuose. Svarbiausia taisyklė paprasta – kuo mažiau bereikalingo „kankinimo“ ir kuo tiksliau parinktas laikas, tuo skanesnis ir maistingesnis bus rezultatas.