CP v2

Tag: Mityba

  • „Gliukozės deivė“ atskleidė triuką: 7–10 min. pratimas, galintis greitai mažinti cukrų

    „Gliukozės deivė“ atskleidė triuką: 7–10 min. pratimas, galintis greitai mažinti cukrų

    Kas sukelia staigius gliukozės šuolius?

    Šiuolaikinėje mityboje gausu greitai pasisavinamų angliavandenių, kurie staigiai pakelia gliukozės kiekį kraujyje ir priverčia kasą išskirti daugiau insulino. Didžiausia rizika kyla tada, kai saldūs ar baltų miltų produktai valgomi tuščiu skrandžiu, pavyzdžiui, pusryčiams.

    Tokiu atveju cukrūs į kraujotaką patenka greitai, o energijos pakilimą netrukus keičia staigus kritimas, mieguistumas ir naujas alkio jausmas. Ilgainiui dažni gliukozės šuoliai siejami su didesne atsparumo insulinui ir 2 tipo diabeto rizika, taip pat su svorio augimu.

    Maistas ir valgymo tvarka gali keisti rezultatą

    Paprastas principas, kurį pabrėžia mitybos specialistai ir metabolinės sveikatos tyrimai, yra balansuotas valgymas, kai viename patiekale dera skaidulos, baltymai ir riebalai. Tokia sudėtis lėtina angliavandenių pasisavinimą ir švelnina gliukozės kreivę po valgio.

    Populiarumo sulaukusi prancūzų biochemikė Jessie Inchauspé, žinoma kaip „gliukozės deivė“ ir knygos „Gliukozės revoliucija“ autorė, siūlo dėmesį skirti ir valgymo eiliškumui. Jos idėja paprasta: pirmiausia valgyti daržoves, tuomet baltymus ir riebalus, o angliavandenių dalį palikti pabaigai.

    Ji taip pat ragina saldumynų nevalgyti atskirai, o jei jų norisi, rinktis kaip deserto dalį po pagrindinio valgio. Tokiu būdu, net ir suvalgius kažką saldaus, gliukozės šuolis dažnai būna mažesnis, nei užkandžiaujant vien tik cukrumi.

    7–10 minučių judesys po valgio

    Dar vienas patarimas, kuris dažnai minimas kalbant apie gliukozės kontrolę, yra trumpas, lengvai įgyvendinamas judėjimas po valgymo. Po valgio dirbantys raumenys aktyviau naudoja gliukozę, todėl gliukozės pikas gali būti mažesnis, o savijauta stabilesnė.

    Jessie Inchauspé akcentuoja blauzdos raumens aktyvinimą ir siūlo paprastą pratimą: lėtai kilti ant pirštų ir vėl leistis žemyn, kartojant kelias minutes. Tokia veikla nereikalauja specialios įrangos ar sportinės formos, o svarbiausia yra reguliarumas ir nuoseklus tempas.

    Viešojoje erdvėje ji mini, kad 7–10 minučių toks pratimas gali pastebimai sumažinti gliukozės rodmenis, tačiau individualus efektas priklauso nuo žmogaus sveikatos būklės, suvalgyto maisto, jautrumo insulinui ir bendro fizinio aktyvumo. Sergantiems diabetu ar vartojantiems gliukozę mažinančius vaistus saugiausia pokyčius aptarti su gydytoju, ypač jei pasitaiko hipoglikemijos epizodų.

    „Nėra vieno stebuklingo triuko, kuris pakeistų mitybą, miegą ir judėjimą, tačiau mažesni gliukozės šuoliai dažnai prasideda nuo elementarių įpročių“, – sako Jessie Inchauspé.

  • Nuovargis ir prasta nuotaika? Dažnai trūksta šių B grupės vitaminų – kaip papildyti

    Nuovargis ir prasta nuotaika? Dažnai trūksta šių B grupės vitaminų – kaip papildyti

    B grupės vitaminai, kuriuos dažnai pamirštame

    Nuolatinis nuovargis, prastesnė nuotaika ar sunkiau susikaupti gali signalizuoti ne tik pervargimą, bet ir B grupės vitaminų stoką. Nors dažnai kalbame apie vitaminą D ar C, B grupės vitaminai yra tiesiogiai susiję su energijos apykaita ir nervų sistemos veikla.

    B grupę sudaro keli skirtingi vitaminai: B1, B2, B3, B5, B6, B7, B9 ir B12. Jie padeda organizmui paversti maistą energija, prisideda prie normalaus nervų sistemos darbo ir dalyvauja kraujodaros procesuose.

    Kaip pasireiškia trūkumas?

    Simptomai gali skirtis priklausomai nuo to, kurio B vitamino trūksta, tačiau dažniausiai žmonės pastebi lėtinį nuovargį, dirglumą, nuotaikų svyravimus ir prastesnę koncentraciją. Kai kuriems pasireiškia galūnių dilgčiojimas ar tirpimas, raumenų silpnumas.

    Dažnai minimi ir išoriniai požymiai: pablogėjusi odos būklė, plaukų slinkimas, lūžinėjantys nagai, dažnesnės infekcijos. Ilgiau užsitęsusi stoka gali turėti ryškesnių padarinių, todėl į besikartojančius simptomus verta žiūrėti rimtai.

    Kas patenka į rizikos grupę?

    Viena dažniausių priežasčių yra nevisavertė mityba, ypač jei racione trūksta baltymų ir įvairių produktų. Didesnę riziką patiria žmonės, kurie riboja gyvūninės kilmės produktus, nes dalis B grupės vitaminų gausiau aptinkami mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir pieno produktuose.

    Ypatingas dėmesys skiriamas vitaminui B12, nes jis natūraliai praktiškai neaptinkamas augaliniame maiste. Dėl to veganams ir daliai vegetarų rekomenduojama reguliariai tikrintis rodiklius ir, prireikus, B12 papildyti maisto papildais, pasitarus su gydytoju ar vaistininku.

    Stoką taip pat gali skatinti kai kurios virškinamojo trakto ligos ir sutrikimai, dėl kurių prastėja įsisavinimas. Prie rizikos veiksnių priskiriamas ir gausesnis alkoholio vartojimas, o taip pat tam tikri vaistai, galintys daryti įtaką vitaminų pasisavinimui.

    Kaip saugiai papildyti B grupės vitaminus?

    Lengvesnius trūkumus dažniausiai galima koreguoti mityba, kai kasdienėje lėkštėje atsiranda daugiau viso grūdo produktų, ankštinių, riešutų, sėklų ir žalialapių daržovių. Gyvūninės kilmės produktus vartojantiems žmonėms svarbūs ir kiaušiniai, pieno produktai, žuvis bei mėsa.

    Jei simptomai užsitęsia arba priklausote rizikos grupei, patikimiausias kelias yra kraujo tyrimai ir individualus planas su sveikatos priežiūros specialistu. Savarankiškai vartojant dideles dozes galima praleisti tikrąją negalavimo priežastį, o kai kuriais atvejais net ir pakenkti, todėl saugiausia remtis diagnostika.

    Subalansuota mityba, pakankamas miegas ir streso valdymas išlieka pagrindas, o papildai dažniausiai yra pagalbinė priemonė. Atsižvelgiant į naujausias mitybos tendencijas, vis daugiau žmonių renkasi augalinę mitybą, tad B12 ir bendras B grupės vitaminų stebėjimas tampa ypač aktualus.

  • Kadaise jį valgė tik karalių dvaruose: užmiršta mėsa grįžta į virtuvę ir stebina nauda

    Triušiena šimtmečius turėjo išskirtinį statusą didikų puotose ir karališkuose dvaruose. Ji buvo vertinama dėl švelnumo, subtilaus skonio ir to, kad paruošti ją skaniai reikėjo patirties bei kruopštumo. Dėl šių priežasčių triušiena ilgai išliko prabangos ir geros virtuvės meistriškumo simboliu.

    Ypač vertinama nugarinės dalis, dažnai vadinama triušio nugarine arba filė. Iš vienos skerdenos jos gaunama nedaug, todėl istoriškai tai buvo gabalas, kurį galėdavo sau leisti ne kiekvienas. Šiandien ji vėl atrandama kaip delikatesas, tinkantis ir kasdieniams patiekalams, ir šventiniam stalui.

    Mitybos požiūriu triušiena laikoma liesa mėsa, turinčia daug visaverčių baltymų. Joje paprastai būna mažiau riebalų nei daugelyje kitų įprastų mėsos rūšių, todėl ją dažnai renkasi žmonės, kurie nori lengvesnio raciono. Dėl švelnios struktūros ji neretai įvardijama kaip lengviau virškinama mėsa, ypač kai gaminama be perteklinių riebalų.

    Dar vienas argumentas, kodėl triušiena grįžta į madą, yra vartotojų įpročių pokyčiai. Pastaraisiais metais populiarėja baltymų kokybė, mažiau perdirbti produktai ir aiškesnė kilmė, todėl vis dažniau ieškoma alternatyvų įprastai kiaulienai ar paukštienai. Prie to prisideda ir kulinarinės tendencijos, skatinančios grįžti prie tradicinių, bet primirštų ingredientų.

    Didžiausia klaida ruošiant triušio nugarinę yra per ilgas kepimas ar virimas. Kadangi tai liesa mėsa, ji greitai praranda sultingumą ir gali tapti kieta. Geriausiai tinka trumpa, tiksli terminė apdorojimo technika, o sultingumą padeda išlaikyti padažai, lengvas sultinys ar švelnios daržovių tyrės.

    Triušieną patogu derinti su neutralesniais priedais, pavyzdžiui, bulvių ar pastarnokų tyre, taip pat su lengvais, rūgštelę turinčiais padažais. Tokie deriniai paryškina natūralų mėsos švelnumą ir neperkrauna skonio. Dėl to šis kadaise karališkas pasirinkimas vis dažniau tampa praktišku sprendimu šiuolaikinėje virtuvėje.

  • Manėte, kad tai tik lapai sriubai? Burokėlių lapai gali turėti daugiau geležies nei špinatai

    Daugeliui burokėlių lapai, dar vadinami botvine, pirmiausia siejasi su sezonine sriuba, tačiau jų maistinė vertė dažnai nuvertinama. Jauni burokėlių lapai pavasarį yra vienos vertingiausių daržovių, turinčių vitaminų, mineralų ir antioksidantų. Kai kuriais aspektais jie gali būti net palankesni už špinatus, kurie ilgai laikyti vienu geriausių augalinių geležies šaltinių.

    Geležis organizmui būtina hemoglobinui gaminti, kad deguonis būtų pernešamas į audinius. Ji taip pat dalyvauja energijos apykaitoje ir prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos. Kai geležies trūksta, dažniau vargina nuovargis, silpnumas, mažėja darbingumas.

    Geležis ir geresnis įsisavinimas

    Nors špinatuose geležies yra nemažai, dalį jos įsisavinimo gali apsunkinti oksalatai. Burokėlių lapuose šių junginių paprastai būna mažiau, todėl geležis gali būti panaudojama efektyviau. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad augalinė geležis įsisavinama prasčiau nei gyvūninės kilmės, todėl reikšmę turi visas mitybos kontekstas.

    Geresniam geležies pasisavinimui dažnai rekomenduojama kartu rinktis vitamino C turinčius produktus, pavyzdžiui, paprikas ar citrusinius vaisius. Tuo pat metu geležies įsisavinimą gali mažinti arbata ar kava, jei vartojama tuo pačiu metu. Todėl net ir maistingi žalumynai didžiausią naudą duoda, kai įtraukiami apgalvotai.

    Kuo dar išsiskiria burokėlių lapai

    Burokėlių lapuose gausu kalio, kuris svarbus normaliai kraujospūdžio kontrolei, raumenų ir nervų sistemos veiklai. Taip pat aptinkama magnio, mangano ir vario, reikalingų įvairiems fermentiniams procesams. Dėl šios sudėties botvinė dažnai vertinama kaip pavasarinis būdas papildyti racioną po žiemos.

    Šiuose lapuose yra ir vitamino K, svarbaus normaliam kraujo krešėjimui, bei folatų. Taip pat randama vitamino C, vitamino A ir vitamino E, kurie prisideda prie antioksidacinės apsaugos. Žalumynų įtraukimas į kasdienę mitybą siejamas su didesniu skaidulų kiekiu, o tai gali būti naudinga virškinimui.

    Nauda širdžiai ir kepenims

    Burokėlių lapuose esantys antioksidantai, įskaitant pigmentus, siejami su mažesniu oksidaciniu stresu ir ląstelių apsauga. Lapuose aptinkami junginiai, susiję su kepenų funkcijos palaikymu, dalyvauja riebalų apykaitos procesuose. Praktikoje tai reiškia, kad botvinė gali būti ne tik sriubos priedas, bet ir visavertė žalumynų dalis racione.

    Dėmesio verta ir natūraliai augaluose esanti nitratų grupė, kuri organizme gali virsti azoto oksidu. Ši medžiaga padeda kraujagyslėms atsipalaiduoti, todėl mityboje dažniau minimi galimi teigiami ryšiai su kraujotaka ir kraujospūdžiu. Vis dėlto sveikatos klausimais svarbiausia išlieka individuali situacija ir subalansuota mityba.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo ar dietisto konsultacijos. Jei įtariate geležies trūkumą ar turite lėtinių ligų, verta pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu. Tyrimai ir individualūs rodikliai padeda tiksliausiai įvertinti, ko organizmui iš tiesų trūksta.

  • Suomiai į kavą deda sūrį: keistas įprotis turi netikėtą sveikatos logiką

    Suomiai į kavą deda sūrį: keistas įprotis turi netikėtą sveikatos logiką

    Šiaurės Suomijoje ir samių kultūroje paplitęs gėrimas kaffeost daugeliui atrodo netikėtas: į puodelį dedami keli gabalėliai specialaus sūrio, o tada viskas užpilama karšta, dažniausiai juoda kava. Sūris neištirpsta kaip pica, o suminkštėja, prisigeria kavos aromato ir lieka puodelio dugne.

    Išgėrus kavą, sūris paprastai suvalgomas šaukšteliu. Tam naudojamas leipäjuusto, dar vadinamas duonos ar girgždančiu sūriu, nes kramtomas jis gali lengvai cypti. Istoriškai jis būdavo gaminamas ir iš elnių pieno, tačiau šiandien dažniausiai gaminamas iš karvių pieno.

    Šio įpročio logika paprasta: juoda kava turi labai mažai kalorijų, o sūris paverčia gėrimą mažesniu užkandžiu. Sūris suteikia baltymų, riebalų ir kalcio, todėl daliai žmonių padidėja sotumo jausmas ir sumažėja noras iškart užkandžiauti saldumynais.

    Sveikatos požiūriu tai gali būti protingesnė alternatyva, jei kaffeost pakeičia saldintą kavą su sirupais, plakta grietinėle ir desertais. Vis dėlto sūris išlieka kaloringas produktas, o priklausomai nuo rūšies gali turėti nemažai druskos ir sočiųjų riebalų. Todėl svarbiausia yra porcija ir dažnis.

    Sūris kofeino nepanaikina, tad kava ir toliau veikia stimuliuojančiai. Europos maisto saugos institucijų rekomendacijose nurodoma, kad sveikiems suaugusiesiems saugi kofeino riba paprastai siekia iki 400 miligramų per dieną iš visų šaltinių, o nėštumo ir žindymo laikotarpiu rekomenduojama neviršyti 200 miligramų.

    Praktiškai tai reiškia, kad net ir tradicinė kava su sūriu neturėtų tapti gėrimu be ribų, ypač antroje dienos pusėje. Kofeinas gali trumpinti miegą ar apsunkinti užmigimą, o jautresniems žmonėms sustiprinti nerimą, širdies plakimą ar refliukso simptomus.

    Kaffeost netinka alergiškiems pieno baltymams, o laktozės netoleruojantys žmonės turėtų įvertinti savo toleranciją, nes leipäjuusto yra pieno produktas. Atsargiau šį derinį vertinti verta ir tiems, kurie riboja kalorijas, sočiuosius riebalus ar turi padidėjusį cholesterolį.

    Subalansuotas požiūris paprastas: nedidelis sūrio gabalėlis kavoje retkarčiais daugumai sveikų žmonių neturėtų kelti problemų. Tačiau tai nėra stebuklingas sveikatinantis gėrimas, o labiau tradicinis skanėstas, kurio vertę lemia saikas ir bendra mityba.

  • 6 daržovės, kuriose skaidulų daugiau nei obuolyje: kasdieniai produktai ir jų nauda žarnynui

    Skaidulos dažnai siejamos su obuoliais, tačiau nemažai daržovių jų turi dar daugiau. Tai svarbu ne tik virškinimui: pakankamas skaidulų kiekis siejamas su stabilesniu cukraus kiekiu kraujyje, geresne cholesterolio kontrole ir ilgesniu sotumu po valgio.

    Mažame obuolyje įprastai yra apie 3,5 gramo skaidulų, vidutiniame – apie 4,2 gramo. Daugeliui suaugusiųjų rekomenduojama per dieną gauti apie 28 gramus skaidulų, tačiau realybėje dažnas jų suvartoja per mažai, ypač jei racione trūksta ankštinių ir daržovių.

    Viename vidutiniame artišoke yra apie 6,8 gramo skaidulų, todėl tai vienas ryškiausių pasirinkimų, jei siekiate didinti skaidulų kiekį. Artišokuose taip pat yra inulino, prebiotinės skaidulos, kuri gali palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę.

    Virtos juodosios pupelės taip pat išsiskiria: pusėje stiklinės jų yra apie 7,6 gramo skaidulų. Be to, pupelės yra folio rūgšties šaltinis, o ankštinių įtraukimas į racioną dažnai padeda ilgiau išlikti sotiems.

    Stiklinėje virto moliūgo gali būti apie 9 gramus skaidulų, todėl tai patogus pasirinkimas sriuboms ar troškiniams. Moliūgas taip pat vertinamas dėl kalio ir vitamino A, o jo skonis lengvai pritaikomas tiek sūriems, tiek saldesniems patiekalams.

    Stiklinėje virtų saldžiųjų bulvių yra apie 8,2 gramo skaidulų, o kartu gaunama ir vitamino A bei vitamino B6. Norint išlaikyti didesnį sotumą, svarbu jų nepervirti ir, jei įmanoma, valgyti su odele, kai ji tinkamai paruošta.

    Pusėje stiklinės virtų žirnių yra apie 4,4 gramo skaidulų, be to, jie suteikia ir baltymų, todėl tinka greitam pietų priedui. Žirniai dažnai padeda lengviau surinkti dienos skaidulų normą net ir be radikalių mitybos pokyčių.

    Stiklinėje virtų brokolių yra apie 5,1 gramo skaidulų, o kartu gaunama ir vitaminų C, K bei antioksidantų. Brokoliai dažnai rekomenduojami kaip daržovė, kurią paprasta įtraukti į įvairius patiekalus nuo salotų iki garnyrų.

    Norint didinti skaidulų kiekį, dažniausiai geriausiai veikia paprasta strategija: į kasdienius patiekalus įtraukti ankštinių ir bent 2 skirtingas daržoves. Taip pat svarbu didinant skaidulų kiekį nepamiršti skysčių, nes tai padeda išvengti nemalonaus pilvo pūtimo.

  • Prancūzės po 60-ies daro tai kasdien: įprotis, kuris padeda išlaikyti liekną figūrą

    Prancūzės po 60-ies daro tai kasdien: įprotis, kuris padeda išlaikyti liekną figūrą

    Kalbant apie prancūzių figūrą, dažnai ieškoma stebuklingos dietos ar slapto papildo, tačiau praktikoje didžiausią poveikį turi visai paprastas įprotis. Daugelis jų valgo ramiai, sėdėdamos prie stalo, ir laikosi gana pastovaus valgymo ritmo, vengdamos nuolatinio užkandžiavimo.

    Po 60 metų tai tampa ypač svarbu, nes organizmas keičiasi: mažėja raumenų masė, lėtėja energijos apykaita, o persivalgymas dažniau palieka pasekmių. Būtent todėl reikšmę turi ne tik tai, kas atsiduria lėkštėje, bet ir kaip atrodo visa dienos struktūra.

    Ritmas vietoj chaoso

    Esminis skirtumas tarp sąmoningo valgymo ir kasdienio skubėjimo yra paprastas: maistas turi aiškų laiką ir vietą. Kai valgoma prie stalo, be telefono ar televizoriaus, lengviau pastebėti sotumo signalus ir sustoti laiku.

    Nuolatinis smulkus užkandžiavimas dažnai atrodo nekaltas, tačiau per dieną gali susidaryti nemenka papildoma energijos dalis. Kava su sausainiu, keli riešutai „šiaip sau“, sūrio gabalėlis gaminant ar saldumynas vakare neretai tampa pagrindine priežastimi, kodėl svoris nejuda.

    Kodėl lėtesnis valgymas padeda?

    Ramesnis tempas padeda kūnui spėti „susivokti“, kiek maisto jau užtenka. Sotus jausmas dažnai ateina ne iš karto, todėl greitai valgant paprasčiau persivalgyti net ir gana įprastomis porcijomis.

    Kai valgoma lėtai, didėja pasitenkinimas maistu, todėl rečiau kyla noras dar kažko ieškoti po pagrindinio patiekalo. Tai ypač aktualu vyresniame amžiuje, kai energijos poreikis dažniausiai mažesnis, o apetito svyravimai gali būti labiau susiję su įpročiais nei su realiu alkiu.

    Ne dieta, o kasdienė disciplina

    Šis modelis nėra apie griežtus draudimus ar nuolatinį kalorijų skaičiavimą. Daugeliui geriau veikia paprastos ribos: pusryčiai, pietūs, vakarienė ir kuo mažiau atsitiktinio valgymo tarp jų.

    Reguliarumas dažnai sumažina staigius alkio „šuolius“ ir pagundą gelbėtis saldumynais, kai krenta energija. Ilgainiui tai leidžia išlaikyti stabilesnį kūno svorį be drastiškų priemonių, o svarbiausia – su mažiau įtampos kasdienybėje.

    „Po 60-ies kūnas nemėgsta chaoso, todėl paprasta tvarka lėkštėje ir dienotvarkėje dažnai duoda daugiau nei dar viena trumpalaikė dieta“, – sako mitybos specialistai, vertindami reguliaraus valgymo naudą.

  • Šis vaisius turi net 5 kartus daugiau vitamino C nei kriaušė: karštyje puikiai drėkina

    Karščių metu ieškant lengvų ir gaivinančių užkandžių, vis dažniau minimas samaranginis vaškinis obuolys, dar vadinamas rožiniu obuoliu. Tai Pietryčių Azijoje paplitęs vaisius, kurį dažnai valgoma žalią, dedama į vaisių salotas ar lengvus desertus.

    Didžiausias šio vaisiaus privalumas – labai didelis vandens kiekis, todėl jis tinka tada, kai organizmas prakaituodamas greičiau netenka skysčių. Vis dėlto jis nepakeičia vandens ar mineralinių gėrimų, o veikia kaip papildomas skysčių šaltinis mityboje.

    Samaranginis vaškinis obuolys auga ant Syzygium samarangense medžio, paplitusio Tailande, Indonezijoje ir Malaizijoje. Vaisiai dažnai būna varpelio formos, su plona, blizgia odele ir šviesiu, traškiu bei labai sultingu minkštimu.

    Skonis paprastai švelnus, lengvai salstelėjęs, be ryškios rūgšties, todėl vaisius geriausiai atsiskleidžia atšaldytas. Odelė dažniausiai valgoma, tad pakanka vaisių gerai nuplauti, o minkštesnes, pradėjusias fermentuotis vietas geriau pašalinti.

    Mitybos požiūriu tai lengvas, mažai kaloringas pasirinkimas: 100 gramų dažniausiai turi apie 30–35 kilokalorijas. Dėl didelio vandens kiekio ir švelnaus skonio jis gali būti alternatyva saldumynams ar sunkesniems desertams, ypač vasarą.

    Šis vaisius vertinamas ir dėl vitamino C, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos, padeda mažinti nuovargį, svarbus kolageno susidarymui bei ląstelių apsaugai nuo oksidacinio streso. Be to, jame aptinkama kalio, nedideli kiekiai skaidulų, taip pat kai kurių B grupės vitaminų.

    Skaičiai, lyginant su įprastais vaisiais, dažnai nustebina: 100 gramų samaranginio vaškinio obuolio gali būti apie 20–25 miligramus vitamino C. Palyginimui, 100 gramų kriaušės dažniausiai turi apie 3–5 miligramus, o obuolio – apie 4–5 miligramus vitamino C, todėl skirtumas gali siekti maždaug 5 kartus.

    Vis dėlto verta prisiminti, kad maistinių medžiagų kiekiai svyruoja priklausomai nuo veislės, sunokimo, auginimo sąlygų ir laikymo. Pervežti egzotiniai vaisiai neretai praranda dalį šviežumo, todėl renkantis svarbu ieškoti tvirtų, nepažeistų vaisių be minkštų dėmių.

    Nors Azijos šalyse tradiciškai įvairios augalo dalys naudotos liaudies medicinoje, šiuolaikiniai tyrimai tokius teiginius vertina atsargiai. Patikimiausia šį vaisių laikyti tiesiog skaniu, vandeningu ir mitybą paįvairinančiu produktu, o ne gydymo priemone.

  • Traški alternatyva čipsams: džiovinta marakuja gali mažinti cholesterolį ir padėti lieknėti

    Marakuja, dar vadinama pasifloros vaisiumi, yra tropinis vaisius, kilęs iš Pietų Amerikos ir šiandien plačiai auginamas įvairiuose šiltuose regionuose. Ji išsiskiria saldžiarūgščiu skoniu, ryškiu aromatu ir sultingu minkštimu su smulkiomis sėklomis, o parduotuvėse vis dažniau siūloma ir džiovinta.

    Renkantis marakują svarbu atkreipti dėmesį į žievelę: lengvai susiraukšlėję vaisiai dažniausiai būna labiau prinokę ir intensyvesnio skonio. Glotnūs, dar kietoki egzemplioriai neretai būna mažiau aromatingi, todėl jiems gali prireikti kelių dienų sunokti kambario temperatūroje.

    Džiovinant vaisius iš jo pašalinama didelė dalis vandens, todėl skonis tampa labiau koncentruotas, o maistinės medžiagos viename kąsnyje gali būti „sutankintos“. Būtent dėl to džiovinta marakuja dažnai pristatoma kaip patogi užkandžio alternatyva, kai norisi kažko traškaus, bet ne riebaus.

    Mokslinėje literatūroje dažnai akcentuojama marakujos skaidulų ir polifenolių reikšmė. Tyrimuose, kuriuose vertinta pasiflorų žievelių ar sėklų produktų sudėtis, minimas potencialus ryšys su palankesniais lipidų rodikliais ir antioksidaciniu poveikiu, o tai svarbu širdies ir kraujagyslių ligų prevencijai.

    Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad kalbant apie svorio kontrolę svarbiausia yra bendras racionas ir porcijų dydis. Džiovinti vaisiai paprastai turi daugiau energinės vertės nei švieži, todėl siekiant lieknėti reikėtų rinktis nedideles porcijas ir vengti produktų, į kuriuos pridėta cukraus ar sirupų.

    Praktikoje džiovintą marakują galima valgyti vieną, maišyti su riešutais ir sėklomis, dėti į jogurtą ar košę. Ji tinka ir kaip akcentas desertams, o mėgstantiems netikėtus derinius gali praversti ir padažams ar lengvoms salotoms, jei norisi saldžiarūgščio poskonio.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į dar vieną tendenciją: didėjant susidomėjimui tvarumu, vis daugiau tyrimų nagrinėja, kaip panaudoti marakujos perdirbimo likučius, pavyzdžiui, žieveles ir sėklas. Tokios žaliavos gali tapti funkciniais ingredientais maisto produktuose, papildų ar kosmetikos gamyboje, tačiau vartotojams svarbiausia išlieka sudėtis ir saikingumas.

  • Kur slepiasi aukščiausios kokybės baltymai? Produktų sąrašas nustebins daugelį

    Kur slepiasi aukščiausios kokybės baltymai? Produktų sąrašas nustebins daugelį

    Baltymai yra viena svarbiausių maistinių medžiagų, reikalinga ne tik sportuojantiems. Jie padeda palaikyti raumenų masę, prisideda prie audinių atsinaujinimo ir dalyvauja daugybėje organizmo procesų. Dėl to baltymų pakankamas kiekis aktualus beveik kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus ar fizinio aktyvumo.

    Baltymai organizme veikia kaip statybinė medžiaga, iš kurios gaminami fermentai, dalis hormonų ir imuninės sistemos komponentų. Jie svarbūs žaizdų gijimui, plaukų ir nagų būklei, taip pat padeda palaikyti sotumo jausmą. Specialistai pabrėžia, kad nuolat mažas baltymų kiekis racione gali apsunkinti atsistatymą po ligų ar didesnio krūvio.

    „Baltymai reikalingi ne tik raumenims, bet ir imunitetui, hormonų veiklai bei audinių atsinaujinimui“, – sako mitybos specialistai.

    Aukštos kokybės, vadinamieji visaverčiai, baltymai dažniausiai siejami su gyvūniniais produktais, nes jie įprastai turi visas nepakeičiamąsias aminorūgštis. Daug baltymų suteikia kiaušiniai, mėsa, žuvis ir pieno produktai, o jų biologinė vertė dažnai būna aukšta. Tuo pačiu svarbu rinktis mažiau perdirbtus produktus ir atsižvelgti į bendrą raciono balansą.

    Visaverčių baltymų galima rasti ir augaliniame maiste, tačiau šaltinių yra mažiau. Dažniausiai minimi sojos produktai ir bolivinė balanda, kurie pagal aminorūgščių sudėtį gali priartėti prie gyvūninės kilmės baltymų. Tai ypač aktualu veganams ir tiems, kurie sąmoningai mažina gyvūninių produktų vartojimą.

    Kiti augaliniai baltymai neretai laikomi ne visaverčiais, nes juose gali trūkti vienos ar kelių nepakeičiamųjų aminorūgščių. Vis dėlto tai nereiškia, kad jie mažiau vertingi kasdienėje mityboje, nes skirtingus šaltinius galima derinti tarpusavyje. Pavyzdžiui, ankštiniai kartu su grūdinėmis kultūromis dažnai padeda gauti pilnesnį aminorūgščių profilį.

    Daug baltymų turi ankštiniai, tokie kaip pupelės, žirniai, lęšiai ir avinžirniai, taip pat grūdiniai produktai ir jų gaminiai. Baltymų suteikia ir riešutai bei sėklos, pavyzdžiui, migdolai, žemės riešutai, moliūgų sėklos, saulėgrąžos ar sezamas. Nors šie produktai kartu turi ir daugiau riebalų, jie gali būti patogus būdas papildyti racioną, ypač kai svarbus sotumas.