Tag: Saulės elektrinės

  • Uzbekistanas skuba plėsti elektros gamybą: milijardai saulės parkams, tinklams ir atomui

    Uzbekistanas skuba plėsti elektros gamybą: milijardai saulės parkams, tinklams ir atomui

    Uzbekistanas per artimiausius penkerius metus siekia padidinti elektros gamybą nuo 82 mlrd. kilovatvalandžių iki daugiau kaip 120 mlrd. kilovatvalandžių. Toks šuolis paverčia energetiką vienu didžiausių šalies investicinių išbandymų, nes paklausa auga kartu su pramone ir gyventojų skaičiumi.

    Elektrai vis daugiau reikia ir naujiems sektoriams, įskaitant skaitmeninę infrastruktūrą bei duomenų centrus. Kartu valdžia deklaruoja tikslą mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir greičiau didinti atsinaujinančių išteklių dalį.

    Atsinaujinančios energijos planas

    Taškento tarptautiniame investicijų forume prezidentas Šavkatas Mirzijojevas teigė, kad iki 2030 metų atsinaujinantys ištekliai turėtų sudaryti 54 proc. elektros gamybos. Pasak jo, į žaliąją energetiką jau pritraukta beveik 5,3 mlrd. eurų užsienio investicijų.

    Prezidentas taip pat įvardijo dar vieną prioritetą – elektros perdavimo tinklų modernizavimą. Tam, jo teigimu, planuojama nukreipti apie 3,5 mlrd. eurų, nes be tinklų stiprinimo naujų elektrinių pajėgumai pilnai neveiks.

    Šalies vadovas ragino investuoti į saulės ir vėjo elektrines, energijos kaupimą, tinklų skaitmeninimą ir žaliąja energija maitinamus duomenų centrus. Taip energetikos plėtra susiejama su platesne pramonės ir skaitmenizacijos darbotvarke.

    Kas finansuoja plėtrą?

    Tarptautinės finansų institucijos jau dabar aktyviai dalyvauja šiame augimo etape. 2025 metais Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas Centrinei Azijai ir Mongolijai skyrė beveik 1,8 mlrd. eurų, iš kurių daugiau kaip 880 mln. eurų teko projektams Uzbekistane.

    Daugiau nei pusė šio banko investicijų regione buvo priskirtos žaliajai krypčiai, o maždaug trečdalis – tvariai infrastruktūrai. Uzbekistane banko pinigai vis dažniau keliauja ne tik į naujas elektrines, bet ir į energijos kaupimą, kuris leidžia stabiliau integruoti saulės ir vėjo generaciją.

    Vienas didžiausių paketo pavyzdžių – apie 125 mln. eurų finansavimas 1 GW saulės fotovoltinės elektrinės ir 1 336 MWh baterijų kaupimo kompleksui, vystomam kartu su „ACWA Power“. Kitas sandoris – iki maždaug 171 mln. eurų finansavimas 300 MW saulės elektrinei ir 75 MWh baterijų kaupimo sistemai Kaškadarjos regione, vystomai su „Masdar“.

    Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko vadovas Centrinei Azijai ir Mongolijai Huseyinas Ozhanas pabrėžė, kad vien pinigų nepakanka. Jo teigimu, pajėgumų didinimas turi remtis ir reguliavimo pokyčiais, kad privatus kapitalas galėtų ateiti į projektus greičiau ir pigiau.

    „Reikia žiūrėti iš dviejų pusių: pirma – investicijos, antra – politikos ir reguliavimo sprendimai“, – sakė Huseyinas Ozhanas.

    Jo teigimu, dauguma regiono valstybių jau yra priėmusios ilgalaikes dekarbonizacijos strategijas, o tarptautinės institucijos padeda rengti veiksmų planus. Uzbekistane tai reiškia ne tik naujų atsinaujinančių pajėgumų konkursus, bet ir aiškesnes taisykles tinklams, kaupimui bei prijungimui.

    Į miksą įtraukiama branduolinė energetika

    Nors atsinaujinantys ištekliai tampa pagrindine kryptimi, Uzbekistanas paraleliai diegia ir kitą žemos anglies technologiją. Birželį Džizacho regione pažymėta pirmojo šalies branduolinės energetikos projekto statybų pradžia.

    Planuojama, kad jėgainę sudarys du dideli, maždaug 1 000 MW galios reaktoriai ir du mažieji moduliniai reaktoriai, kurių kiekvieno galia apie 55 MW. Tokia kombinacija turėtų suteikti stabilios bazinės generacijos ir padėti sumažinti natūralių dujų vaidmenį elektros gamyboje.

    Pasaulio branduolinės asociacijos vadovė Sama Bilbao y León teigė, kad augančios ekonomikos vis dažniau ieško patikimų energijos šaltinių, kad galėtų plėsti pramonę. Jos vertinimu, Uzbekistano pasirinkimas atspindi norą diversifikuoti energetikos sistemą, kai elektros poreikis didėja sparčiau nei tradicinių pajėgumų galimybės.

    „Tai šalys, turinčios daug išteklių, bet norinčios augti ir vystytis. Tam prireiks energijos“, – sakė Sama Bilbao y León.

    Pasak jos, branduolinė energetika gali padėti išlaisvinti gamtines dujas kitoms reikmėms, kai šalis siekia mažinti dujų dalį elektros gamyboje. Investuotojams tai reiškia, kad Uzbekistano energetikos planas tampa ne vien apie naujas elektrines, bet ir apie visą grandinę – nuo tinklų iki reguliavimo ir technologijų derinimo.

  • Saulės elektrinės žadėjo švarią energiją, bet iki 2050 metų gali kauptis 78 mln. tonų atliekų

    Saulės elektrinės žadėjo švarią energiją, bet iki 2050 metų gali kauptis 78 mln. tonų atliekų

    Saulės moduliai ant namų stogų ir saulės parkuose ilgus metus daro tai, ką žadėjo reklama: gamina elektrą be dūmų, beveik nereikalauja priežiūros ir mažina sąskaitas. Tačiau jų technologinė sėkmė turi kitą, mažiau aptariamą pusę – kas nutinka, kai moduliai pasiekia eksploatacijos pabaigą.

    Dauguma fotovoltinių modulių efektyviai tarnauja apie 25–30 metų, o vėliau jų galia palaipsniui mažėja ir jie keičiami naujais. Didžiausia įrengimo banga vyko 2000–2010-aisiais, todėl dabar vis daugiau modulių pradeda artėti prie „pensijos“.

    Kodėl atliekų banga auga

    Tarptautiniai vertinimai rodo, kad pasaulyje saulės modulių atliekų apimtys gali augti labai sparčiai: iki 2030 metų jos sieks apie 8 milijonus tonų. Iki 2050 metų sukauptas kiekis gali priartėti prie 78 milijonų tonų.

    Šiuos skaičius lemia paprasta matematika: kuo daugiau modulių įrengiama šiandien, tuo didesnis jų kiekis vienu metu pasieks eksploatacijos pabaigą po kelių dešimtmečių. Jei surinkimo ir perdirbimo pajėgumai nespės augti, didelė dalis modulių gali atsidurti sąvartynuose.

    Kas slypi saulės modulio viduje

    Saulės modulis nėra vien stiklas. Tipinis modulis turi aliuminio rėmą, stiklo sluoksnį, plastikinius sandariklius ir silicio elementus, kuriuose naudojami laidininkai iš vario ir nedideli kiekiai sidabro.

    Šios medžiagos turi aiškią ekonominę vertę, nes gali tapti žaliava naujai įrangai. Tačiau dalis modulių gali turėti ir pavojingesnių medžiagų pėdsakų, pavyzdžiui, švino, o kai kurios technologijos siejamos ir su kadmio junginiais, todėl netinkamai tvarkomos atliekos gali kelti aplinkosauginių rizikų.

    Perdirbimas įmanomas, bet ne visada apsimoka

    Perdirbimo pramonė gali susigrąžinti didelę dalį stiklo ir aliuminio, o technologijos, leidžiančios efektyviau atskirti silicio sluoksnius bei atgauti vertingus metalus, sparčiai tobulėja. Vis dėlto pagrindinė kliūtis dažnai yra ekonomika: modulių išardymas ir perdirbimas kai kuriose rinkose kainuoja daugiau nei paprastas šalinimas.

    Be to, svarbi yra logistika – surinkimas, laikinas sandėliavimas, transportas ir aiškios taisyklės, kas už tai moka. Ten, kur nėra veiksmingos gamintojų atsakomybės ar privalomų surinkimo mechanizmų, moduliai dažniau keliauja paprasčiausiu keliu.

    Europos Sąjungoje saulės moduliai daugelyje šalių įtraukti į elektronikos atliekų tvarkymo sistemas, todėl gamintojams ir importuotojams taikomos pareigos prisidėti prie surinkimo ir perdirbimo. Tuo metu kitose rinkose perdirbimo infrastruktūra tik vejasi augantį poreikį, todėl artimiausiais metais sprendimai dėl finansavimo ir reikalavimų gali tapti lemiami.

    Paradoksas tas, kad pati saulės energetika dėl to netampa „klaida“: ji išlieka vienu pigiausių ir švariausių elektros gamybos būdų. Tačiau be aiškaus plano, kaip tvarkyti pasenusius modulius, švarios energijos proveržis gali palikti labai materialų pėdsaką – milijonus tonų sunkiai perdirbamų atliekų ir prarastų žaliavų.

  • Oregono saulės elektrinė apakino vairuotojus: greitkelyje įrengtas įspėjimas dėl saulės atspindžio

    Oregono saulės elektrinė apakino vairuotojus: greitkelyje įrengtas įspėjimas dėl saulės atspindžio

    Oregone pradėjus veikti naujai saulės elektrinei, žaliosios energijos projektas netikėtai virto eismo saugumo iššūkiu. Netoli Pendletono miesto, greta Interstate 84 greitkelio, vairuotojai rytais ėmė skųstis akinančiais blyksniais, kurie trumpam apsunkindavo matomumą.

    Į incidentą įsitraukė kelių priežiūros ir vietos institucijos, nes situacija kartojosi piko metu. Galiausiai kelio ruože buvo pastatytas įspėjamasis ženklas, perspėjantis apie saulės atspindžio akinimą.

    Kodėl saulės parkas tapo rizika?

    Saulės moduliai sukurti sugerti šviesą, tačiau jų paviršių dengia apsauginis stiklas, kuris tam tikromis sąlygomis gali atspindėti spindulius. Kai saulė yra žemai, o šviesos kritimo kampas nepalankus, net ir su antirefleksinėmis dangomis dalis šviesos gali būti nukreipta kaip koncentruotas atspindys.

    Šiuo atveju lemiamą vaidmenį suvaidino vietovės reljefas ir elektrinės įrengimo geometrija. Parkas įrengtas ant statesnio šlaito, o žemiau esanti greitkelio atkarpa turi įdubimą, todėl susidarė kampų kombinacija, leidusi rytinei saulei atsispindėti tiesiai į vakarų kryptimi važiuojančių vairuotojų regėjimo zoną.

    Institucijų reakcija ir laikinas sprendimas

    Kelių pareigūnai ir savivaldos atstovai situaciją aptarė su projekto vystytojais ir energijos sektoriaus dalyviais, nes reikėjo greito sprendimo, mažinančio avarijų riziką. Kadangi pats objektas buvo įrengtas laikantis tuo metu galiojusių reikalavimų, atsakomybės ir techninių korekcijų klausimai tapo sudėtingi.

    Kol buvo ieškoma ilgalaikių priemonių, pasirinktas paprastas, bet greitai įgyvendinamas žingsnis: įspėjamasis kelio ženklas apie galimą saulės atspindžio akinimą. Toks sprendimas bent iš dalies leidžia vairuotojams iš anksto numatyti riziką ir prisitaikyti, pavyzdžiui, sumažinti greitį ar pasirinkti didesnį atstumą iki priekyje važiuojančių.

    Pamoka saulės energetikos plėtrai

    Šis atvejis išryškino, kad saulės elektrinių poveikio vertinimas turi apimti ne tik gamtą ar žemės naudojimą, bet ir atspindžių riziką šalia kelių bei gyvenviečių. Praktikoje tai reiškia, kad vien tik projektinė atitiktis bendriesiems standartams ne visada garantuoja, jog neatsiras nenumatytų padarinių realiomis sąlygomis.

    Po incidento Oregone buvo akcentuota būtinybė prieš statybas taikyti detalesnį modeliavimo etapą, pasitelkiant skaitmeninius žemėlapius ir specializuotus skaičiavimus, kurie įvertina saulės padėtį skirtingais metų laikais. Tokia prevencija leidžia koreguoti modulių pasvirimo kampą, išdėstymą ar numatyti užtvaras dar iki pradedant eksploataciją.

    Nors saulės energetika išlieka viena sparčiausiai augančių atsinaujinančios energijos krypčių, Oregono pavyzdys primena, kad infrastruktūros plėtra turi eiti kartu su eismo saugumo analize. Kitu atveju net ir gerų tikslų projektai gali sukelti papildomų rizikų, kurias vėliau tenka spręsti skubiai ir brangiau.

  • Saulės elektrinės rančose atgijo: avis pjauna žolę, o šunys saugo bandas tarp panelių nuo plėšrūnų

    Saulės elektrinės rančose atgijo: avis pjauna žolę, o šunys saugo bandas tarp panelių nuo plėšrūnų

    JAV saulės elektrinių parkai vis dažniau primena ne tik pramoninę teritoriją, bet ir veikiančią ganyklą. Šalia tūkstančių saulės modulių ganosi avys, kurios natūraliai prižiūri augmeniją, o jas nuo plėšrūnų saugo specialiai tam dresuoti šunys.

    Toks sprendimas vadinamas agrivoltaika, kai toje pačioje žemėje derinamos žemės ūkio veiklos ir elektros gamyba. Praktikoje tai padeda sumažinti žolės pjovimo technikos poreikį, triukšmą ir degalų sąnaudas, o žemės savininkams sukuria papildomą pajamų šaltinį.

    Saulės parkų priežiūra tradiciškai kainuoja brangiai, nes augmeniją reikia nuolat kontroliuoti, kad ji neužstotų įrangos ir netrukdytų techninei priežiūrai. Avys šiai užduočiai tinka geriau nei didesni gyvuliai, nes yra lengvesnės, judresnės ir gali ganytis po žemiau sumontuotais moduliais nepažeisdamos konstrukcijų.

    Kas pasikeitė saulės parkų laukuose

    Ganymas po moduliais daliai operatorių tapo alternatyva šienavimui ar herbicidams, ypač dideliuose plotuose. Be to, augalijos danga padeda mažinti dirvos eroziją, gerina vandens įsigėrimą, o gyvulių paliekamos organinės medžiagos prisideda prie dirvožemio gyvybingumo.

    Vis dėlto atokesnėse teritorijose išryškėjo kita problema: avys tampa lengvu grobiu plėšrūnams. Saulės parkai dažnai įrengiami dideliuose, atviruose plotuose, kur naktį ar sutemus pasirodantys kojotai, laukiniai šunys ar kiti plėšrūnai gali greitai padaryti reikšmingą žalą bandai.

    Kodėl saulės parkams prireikė šunų

    Siekiant sumažinti praradimus, į ganymo projektus įtraukiami bandų sargai, dažniausiai didelių veislių šunys, pritaikyti saugoti gyvulius lauke. Tokie šunys gyvena kartu su banda, patruliuoja teritorijoje ir savo buvimu bei lojimu atbaido plėšrūnus, o ne vejasi juos kaip medžiokliniai šunys.

    Praktika rodo, kad net keli šunys gali reikšmingai sumažinti išpuolių riziką, ypač kai teritorija didelė ir vien žmogaus priežiūros nepakanka. Dalis ūkininkų ir operatorių derina skirtingas priemones: aptvarus, perkeliamas elektrines tvoras, naktinį bandos laikymą ar reguliarų ganyklų perstumdymą.

    Nauda ne tik elektrai, bet ir žemei

    Agrivoltaikos šalininkai pabrėžia, kad toks modelis sprendžia kelias užduotis vienu metu: gaminama elektra, išlaikoma žemės ūkio veikla ir sumažinamos priežiūros sąnaudos. Kai kuriose vietovėse saulės moduliai suteikia pavėsį, todėl avys patiria mažiau šilumos streso, o tai svarbu karštesniuose regionuose.

    Augant saulės energetikos apimtims, didėja ir spaudimas efektyviai naudoti žemę, todėl mišrūs sprendimai tampa vis aktualesni. Saulės parkai, kuriuose dirba ir gyvuliai, ir žmonės, JAV jau nebėra vien pavienės išimtys, o sparčiai plintanti praktika, kurią perima vis daugiau projektų vystytojų.

    Galiausiai tai keičia ir visuomenės požiūrį į saulės parkus: vietoje uždaros, „negyvos“ teritorijos jie vis dažniau pristatomi kaip daugiafunkcė erdvė. Šalia elektros gamybos čia atsiranda reali žemės ūkio vertė, o keturkojai sargai tampa netikėta, bet būtina grandimi visoje sistemoje.

  • Saulės elektrinė Kembridžšyre sustojo: po 76 akrų lauku aptiktas beveik 2 000 metų romėnų miestas

    Saulės elektrinė Kembridžšyre sustojo: po 76 akrų lauku aptiktas beveik 2 000 metų romėnų miestas

    Kembridžšyre planuotas didelis saulės elektrinės projektas turėjo aprūpinti elektra tūkstančius namų ūkių, tačiau darbai buvo netikėtai sustabdyti dar iki realių statybų pradžios. Į vietą atvykusi sunkioji technika taip ir neišvažiavo į lauką, nes prieš klojant infrastruktūrą buvo atlikti privalomi tyrimai.

    Vystytojai vykdė geofizinius skenavimus ir bandomuosius kasinėjimus 76 akrų, arba maždaug 31 hektaro, plote netoli Great Staughton. Tokie patikrinimai paprastai skirti įsitikinti, kad statybos nepažeis svarbių archeologinių sluoksnių ar kitų saugomų objektų.

    Tyrimų rezultatai parodė ne pavienius radinius, o aiškų, tankų struktūrų tinklą po viršutiniu dirvožemio sluoksniu. Žemėlapiuose išryškėjo keliai, šoninės gatvės, pastatų kontūrai ir zonos, kurios savo logika primena planuotą gyvenvietę, o ne atsitiktinę ūkio veiklos paliktą pėdsaką.

    Teritorijai suteikta teisinė apsauga

    Į situaciją įsitraukė Historic England, o vėliau buvo priimtas sprendimas teritorijai suteikti scheduled monument statusą. Tai viena griežčiausių teisinės apsaugos formų Jungtinėje Karalystėje, taikoma nacionalinės reikšmės paveldo objektams.

    Praktikoje toks statusas reiškia, kad žemės darbai, kasinėjimai ar infrastruktūros įrengimas gali būti draudžiami arba leidžiami tik itin ribotai ir su specialiais leidimais. Dėl to projekto vystytojai buvo priversti koreguoti planus, o dalis numatytos teritorijos liko neliečiama.

    „Turėjome perplanuoti sprendinius taip, kad nei kabeliai, nei atramos, nei metalinės konstrukcijos nepažeistų saugomų sluoksnių“, – teigė projekto atstovai, komentuodami pakeitimus po tyrimų.

    Po dirva slėpėsi romėnų laikų miestas

    Specialistai nurodė, kad aptikta gyvenvietė siekia romėnų laikotarpį ir galėjo gyvuoti kelis šimtmečius, pradedant maždaug nuo pirmojo amžiaus vidurio. Tai reiškia, kad po lauku išlikę objektai gali būti beveik 2 000 metų senumo.

    Geofiziniai duomenys leidžia atpažinti urbanistinę struktūrą: pagrindinių kelių ašis, mažesnių gatvių tinklą, gyvenamųjų ir ūkinių pastatų zonas, taip pat vietas, kurios galėjo būti skirtos amatams ar prekybai. Tokia apimtis rodo ne pavienę sodybą, o ištisą miestelį.

    Šis atvejis išryškina, kaip sparčiai plečiami atsinaujinančios energetikos projektai vis dažniau susiduria su paveldo apsaugos reikalavimais. Dideli žemės plotai, reikalingi saulės elektrinėms, dažnai sutampa su istoriškai intensyviai naudotomis teritorijomis, todėl išankstiniai tyrimai tampa ne formalumu, o lemiamu projekto etapu.

  • Saulės elektrinės projektą Anglijoje sustabdė netikėtas radinys: po lauku aptiktas 1 800 metų kelias

    Saulės elektrinės projektą Anglijoje sustabdė netikėtas radinys: po lauku aptiktas 1 800 metų kelias

    Anglijos šiaurės rytuose, Daremo grafystėje, suplanuotas didelis saulės elektrinės projektas netikėtai įstrigo dar iki statybų pradžios. Žemės tyrimai parodė anomalijas grunte, todėl į aikštelę buvo iškviesti archeologai.

    Numatyta elektrinė turėjo iškilti maždaug 52 hektarų plote, o projekte planuota įrengti apie 93 132 saulės modulius. Vystytojai skaičiavo, kad elektrinės įrengtoji galia siektų apie 49,9 megavato, tačiau prieš darbus teko keisti planus.

    Ką parodė grunto skenavimas?

    Prieš pradedant tokius projektus Jungtinėje Karalystėje įprasta atlikti dokumentinį vertinimą ir geofizinius tyrimus, kad būtų galima įvertinti archeologinę riziką. Šįkart būtent geofizinis skenavimas išryškino aiškias geometrines struktūras po dirvožemiu.

    Po to buvo nuspręsta atlikti bandomuosius kasinėjimus. Archeologų komandos iškasė 36 žvalgomąsias perkasas ir patvirtino, kad po lauku slypi žmogaus suformuota infrastruktūra.

    Po lauku aptiko senovinį kelią

    Kasinėjimų metu aptiktas maždaug 230 metrų ilgio gerai išlikęs, inžineriškai suformuotas kelio ruožas. Archeologai fiksavo būdingą pylimą ir abipuses griovas, kurios rodo, kad kelias buvo sąmoningai suprojektuotas ir pritaikytas intensyvesniam judėjimui.

    Kartu rasta papildomų veiklos pėdsakų: suanglėjusių grūdų, šlako ir kitų liekanų, leidžiančių manyti, kad netoliese vyko maisto apdorojimas ir amatinė veikla. Tokie radiniai padeda atkurti ne tik kelio trasą, bet ir platesnį gyvenvietės vaizdą.

    Vieta svarbi buvo ir prieš 1 800 metų

    Archeologų vertinimu, ši vieta prieš maždaug 1 800 metų buvo aktyviai apgyvendinta romėnų laikotarpio Britanijoje, o dar seniau čia galėjo veikti geležies amžiaus ūkis. Aptiktos struktūros, tarp jų grioviai ir gyvenvietės planą primenantys kontūrai, rodo, kad teritorija buvo naudojama keliais istorijos tarpsniais.

    Tokie atradimai Jungtinėje Karalystėje nėra retenybė, nes infrastruktūros ir atsinaujinančios energetikos projektai vis dažniau vyksta užmiestyje, kur išlieka mažiau ištirtų kultūrinių sluoksnių. Praktikoje tai reiškia, kad vystytojams tenka derinti terminus su archeologiniais tyrimais, o projektų grafikai kartais koreguojami mėnesiais.

    Specialistai pabrėžia, kad radiniai nebūtinai reiškia projekto pabaigą. Dažniausiai sprendžiama, ar teritoriją galima išsaugoti vietoje, ar radinius būtina detaliai ištirti ir dokumentuoti, o tada leisti tęsti darbus pakeitus išdėstymą ar pasirinkus kitus inžinerinius sprendimus.

    Šis atvejis dar kartą primena, kad energetikos transformacija neretai susiduria su visai kitokiais iššūkiais nei technologijos ar tinklų pajėgumai. Kartais didžiausia kliūtis būna tiesiog tai, kas šimtmečius ramiai gulėjo po žeme.

  • „Statkraft“ ir Play pratęsė PPA Lenkijoje: iki 2037 metų tieks 290 GWh žalios energijos

    Ilgesnė sutartis ir didesni kiekiai

    Norvegijos valstybei priklausantis atsinaujinančios energijos gamintojas „Statkraft“ pranešė išplėtęs bendradarbiavimą su Lenkijos mobiliojo ryšio operatoriumi Play, pratęsdamas elektros pirkimo sutartį pagal PPA modelį. Susitarimas apima papildomus atsinaujinančios energijos kiekius ir ilgesnį tiekimo laikotarpį.

    Pasak bendrovių, ankstesnė 10 metų trukmės PPA sutartis pratęsta dar 3 metams. Taip pat numatyta, kad nuo 2027 metų sausio 1 dienos „Statkraft“ padidins Play parduodamos žalios elektros apimtį iki 51 GWh per metus.

    290 GWh iki 2037 metų

    Pagal išplėstą susitarimą iki 2037 metų pabaigos „Statkraft“ Play papildomai patieks 290 GWh žaliosios energijos. Tai reiškia, kad bendras pagal sutartį užfiksuotas kiekis, palyginti su anksčiau skelbtais įsipareigojimais, iš esmės išauga beveik dvigubai.

    Toks PPA formatas verslui paprastai leidžia ilgesniam laikui stabilizuoti elektros įsigijimo sąnaudas ir sumažinti kainų svyravimų riziką, ypač kai rinkoje daug neapibrėžtumo. Telekomunikacijų sektoriui, kur tinklų veikla reikalauja nuolatinio energijos vartojimo, tai tampa svarbiu finansinio planavimo elementu.

    Saulė ir vėjas viename krepšelyje

    Iki šiol sutarties tiekimo struktūroje buvo numatyta saulės elektrinių energija iš 36 MW galios fotovoltinės elektrinės, esančios Resko apylinkėse. Dabar šis miksas bus papildytas vėjo energija iš Korytnica 2 vėjo parko, esančio prie Korytnica ir Wierzbno savivaldybių ribos Mazovijos vaivadijoje.

    Skirtingų technologijų derinimas vienoje sutartyje paprastai padeda subalansuoti gamybos svyravimus: saulės generacija ryškesnė dieną ir šiltuoju sezonu, o vėjo gamyba gali būti stipresnė kitais periodais. Dėl to įmonėms lengviau diversifikuoti tiekimo portfelį ir valdyti rinkos bei gamybos rizikas.

    „Derindami skirtingas atsinaujinančių išteklių technologijas savo portfelyje, galime lanksčiau pritaikyti PPA sutartis prie klientų poreikių. Partnerystės išplėtimas suteiks Play ilgalaikį energijos kaštų prognozuojamumą ir padės įgyvendinti dekarbonizacijos tikslus“, – sakė „Statkraft“ atstovas Kornel Koronowski.

    Play atstovė Beata Zborowska pabrėžė, kad saulės ir vėjo energijos derinys didina bendrovės portfelio įvairovę, gerina atsparumą rinkos svyravimams ir leidžia efektyviau valdyti riziką. Anot jos, ilgalaikės tokio tipo sutartys taip pat skatina atsinaujinančių išteklių plėtrą ir prisideda prie platesnių klimato tikslų įgyvendinimo.

  • Saulės tvora vietoje įprastos tvoros: metų duomenys rodo, kada ji namams gamina daugiausia elektros

    Saulės tvora vietoje įprastos tvoros: metų duomenys rodo, kada ji namams gamina daugiausia elektros

    Daugelio kiemų pakraščiuose stovi tvora, kuri dažniausiai atlieka vieną funkciją: atskiria sklypą ir suteikia privatumo. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau siūloma tą pačią konstrukciją paversti elektros gamybos įrenginiu, įrengiant vertikaliai montuojamus saulės modulius.

    Tokia vadinamoji saulės tvora remiasi paprasta idėja: vietoj ant stogo pakreiptų modulių dalį fotovoltinės sistemos perkelti į sklypo ribą. Praktinis argumentas aiškus: tvora ir taip užima vietą, o energijos gamyba tampa papildoma jos nauda.

    Kaip keičiasi gamybos kreivė

    Tradiciniai ant stogo montuojami moduliai dažniausiai generuoja daugiausia elektros vidurdienį, kai saulė aukščiausiai. Tai patogu skaičiuojant metinę gamybą, tačiau ne visada sutampa su buitiniu vartojimu, kuris dažnai išauga ryte ir vakare.

    Vertikaliai pastatyta sistema, orientuota rytų ir vakarų kryptimis, elgiasi kitaip: viena pusė geriau pagauna žemą ryto saulę, kita pusė – popietės ir vakaro šviesą. Dėl to gamyba išsilygina, o du ryškesni pakilimai dažniau sutampa su pusryčių ir vakarienės laiku.

    Dvipusiai moduliai ir atspindėta šviesa

    Dažnai tokiose sistemose naudojami dvipusiai moduliai, kurie elektrą gamina abiem pusėmis. Tai reiškia, kad energija surenkama ne tik iš tiesioginių spindulių, bet ir iš nuo žemės ar dangos atspindėtos šviesos, ypač kai aplink yra šviesesnis paviršius.

    Vertikali padėtis turi ir kasdienių privalumų: ant modulių paprastai kaupiasi mažiau sniego, o pats paviršius gali lėčiau įkaisti karštomis dienomis. Kadangi modulių našumas priklauso nuo temperatūros, geresnis vėdinimas teoriškai padeda išlaikyti stabilesnį efektyvumą.

    Ką parodė metų trukmės matavimai

    Vienas dažniausiai cituojamų argumentų už vertikalią dvipusę sistemą yra metų trukmės stebėjimų rezultatai, rodantys didesnę generaciją ryto ir vėlyvos popietės valandomis, palyginti su įprastai pakreiptais moduliais. Tokie duomenys svarbūs ne tik vartotojams, bet ir tinklams, kuriems sudėtinga valdyti staigius vidurdienio gamybos šuolius.

    Vis dėlto praktinis rezultatas priklauso nuo platumos, debesuotumo, šešėliavimo, sklypo orientacijos ir pasirinktos įrangos. Kai kuriose vietovėse optimaliu kampu ant stogo sumontuota sistema gali pagaminti daugiau elektros per metus, todėl saulės tvora dažnai vertinama kaip papildantis, o ne visada pakeičiantis sprendimas.

    Gyventojams tokia sistema patraukli ir dėl priežiūros: prie modulių paprasčiau prieiti nuo žemės, lengviau juos valyti ar patikrinti. Jei sklype planuojama nauja tvora, saulės tvora gali tapti būdu dalį investicijos nukreipti į energijos gamybą, ypač kai tikslas yra didesnė savos elektros dalis ryte ir vakare.

  • Saulės elektrinė Indijoje netikėtai tapo kiškių prieglobsčiu: jų viduje dabar daugiau nei aplink

    Saulės elektrinė Indijoje netikėtai tapo kiškių prieglobsčiu: jų viduje dabar daugiau nei aplink

    Saulės elektrinės dažniausiai siejamos su triukšmu, tvora ir žmogaus veiklos įtaka aplinkai, todėl įprasta manyti, kad laukiniai gyvūnai tokias teritorijas apeina. Tačiau Indijoje užfiksuotas priešingas reiškinys: juodsprandžių indinių kiškių (Lepus nigricollis) populiacija persikėlė į saulės jėgainės vidų, kur jų aptinkama daugiau nei gretimose natūraliose buveinėse.

    Tai aprašyta moksliniame tyrime, publikuotame Journal of Threatened Taxa, kuriame lyginti kiškių stebėjimų duomenys jėgainės perimetre ir už jo ribų. Tyrėjai pabrėžia, kad toks sinantropinis prisitaikymas, kai laukinė rūšis ima naudotis žmogaus sukurta infrastruktūra, šiuo atveju gali būti susijęs ne su atsitiktinumu, o su aiškiomis išlikimo naudomis.

    Kas kiškius traukia į jėgainę?

    Juodsprandžiai indiniai kiškiai natūraliai gyvena atvirose lygumose, pievose ir krūmynuose, kur jų saugumas priklauso nuo maskuotės ir greičio. Kadangi jie nerausia urvų, dieną dažnai guli negiliose įdubose, pasislėpę žolėje, tačiau tokia strategija neužtikrina visiškos apsaugos nuo plėšrūnų.

    Saulės jėgainės infrastruktūra netikėtai sukuria sąlygas, kurios kai kuriais aspektais pranašesnės už natūralią aplinką. Pirmiausia, tvora aplink teritoriją riboja didesnių plėšrūnų ir benamių šunų patekimą, o kiškiai, būdami mažesni, gali prasprūsti pro tarpelius ir atsidurti erdvėje, kur rizika sumažėja.

    Antra, saulės moduliai formuoja šešėlio juostas ir vietinį mikroklimatą. Karštuose regionuose, kur temperatūra dienomis dažnai tampa ekstremali, pavėsis po moduliais gali tapti praktiška vieta poilsiui ir slėptuvei, mažinančia šilumos stresą. Tokie mikroklimato pokyčiai gali turėti realų poveikį gyvūnų aktyvumui, vandens poreikiui ir išgyvenamumui.

    Trečia, po moduliais ir šalia jų neretai išlieka daugiau drėgmės, todėl suveši žolės, dygsta sėklos, atsiranda daugiau šviežio augalinio maisto. Kadangi į aptvertą teritoriją nepatenka stambesni žolėdžiai, mažėja konkurencija dėl pašaro, o tai kiškiams sukuria savotišką maisto nišą.

    Ką tai reiškia gamtai ir energetikai?

    Ši istorija svarbi todėl, kad ji parodo ne tik galimą žalą, bet ir netikėtas sąveikas tarp atsinaujinančios energetikos infrastruktūros ir biologinės įvairovės. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vienos rūšies sėkmė dar nereiškia, jog saulės parkai automatiškai yra palankūs visai ekosistemai: skirtingos rūšys skirtingai reaguoja į buveinių fragmentaciją, triukšmą, apšvietimą ar augalijos pokyčius.

    Praktikoje tai stiprina argumentą, kad saulės elektrinių planavimas turėtų remtis poveikio aplinkai vertinimu, vietos biologine stebėsena ir pritaikytais sprendimais. Aptvarai, želdinių priežiūra, vandens nuvedimo sprendimai ir natūralių koridorių išlaikymas gali nulemti, ar tokios teritorijos taps barjeru gyvūnams, ar, kaip šiuo atveju, netikėtu prieglobsčiu.

    Juodsprandžių indinių kiškių atvejis rodo, kad žmogaus sukurta infrastruktūra kartais suformuoja saugesnes, vėsesnes ir maistingesnes mikrobūveines nei aplinkinė atvira gamta. Tačiau tam, kad atsinaujinanti energetika būtų išties tvari, tokie pavyzdžiai turėtų virsti ne atsitiktine sėkme, o sąmoningai planuojamomis gamtai palankiomis praktikomis.

  • Saulės elektrinės užėmė laukus, bet po panelėmis netikėtai suklestėjo vabzdžiai ir bitės

    Saulės elektrinės užėmė laukus, bet po panelėmis netikėtai suklestėjo vabzdžiai ir bitės

    For years, one worry has shadowed the rise of solar power. To make serious amounts of electricity, you need serious amounts of land.

    And the critics have a point. Large scale solar farms swallow real space, and the fear is simple: cover enough open fields with panels and you smother whatever used to live there.

    But on a handful of farms, something strange has been happening in the dirt between the rows. It started slowly, almost invisibly, in the strips of earth the panels were supposed to shade into uselessness. Something the engineers never designed, and at first did not even notice.

    The fear that solar power comes at nature’s cost

    The concern is not baseless. A field of panels can look, at first glance, like a field that has simply been paved over.

    To hit the clean energy targets the world keeps setting, developers have to build fast and build big. That means more land, and more of those vast, silent arrays stretching off toward the horizon.

    So an assumption took hold: every solar farm is a small piece of nature lost. It seemed like plain common sense. Panels go up, the living world goes down. For a long time, almost nobody bothered to question it.

    But a growing pile of research has started pointing the other way.

    An experiment on two farms in Minnesota

    To find out what really happens to the land under the panels, researchers at the US Department of Energy’s Argonne National Laboratory and the National Renewable Energy Laboratory turned to two solar farms in southern Minnesota and tracked them carefully across a five year study. What they found there has been rewriting the rulebook ever since.

    These two sites were different by design. Instead of bare gravel or closely mown grass, the panels were raised higher off the ground, leaving room underneath for something to grow.

    Then the builders did something unusual. They carefully chose native grasses and wildflowers and planted them right under and around the rows, hoping to rebuild the habitat that used to be there and to hold the soil and water in place. It was a small, almost gardener like decision, the sort of thing that rarely survives an engineering plan.

    And then they waited, and watched, year after year.

    Then the count began to climb

    Each season, the researchers came back to tally what was living on the two sites. And season after season, the numbers kept rising.

    By the end of the study, the abundance of insects had tripled at both farms, and the variety of flowering plants had jumped about sevenfold. Where there had once been little more than gravel and stubble, the ground now hummed with life right through the warm months.

    Among them were the ones that matter most: bees. Bees have been collapsing for years, squeezed out by vanishing meadows and the steady loss of the wild corners they depend on. Yet the very pollinators in trouble across the country were not merely hanging on beneath the panels. The number of native bees climbed around twentyfold over the five years. They were not surviving. They were flourishing.

    A structure built to capture sunlight had become a refuge for the insects that a paved over, warming world has been pushing toward the brink. And it turns out this was not the only gift these sites handed back.

    The bees did not stay on the farm

    Here is the part almost nobody saw coming. The life the panels sheltered did not stay penned inside the fence.

    The researchers found that pollinators raised in the solar meadow fanned out into the land around it, visiting the soybean flowers in the cropland next door. Their visits to those crops held up against the bee traffic around land set aside purely for conservation, and ran far busier than inside the bean fields themselves.

    In plain terms, the bees living under the panels were quietly going to work for the farm next door, pollinating the very crops that feed people. A site built to make power was also helping grow food on the land around it.

    Why this could change how we build solar

    Here is the part that should make developers sit up straight. Going pollinator friendly is not only kind to the bees. It can be kind to the budget too.

    Land planted with hardy native species needs far less mowing and maintenance than a closely cropped lawn. Those savings can be enough to offset the extra cost of raising the panels in the first place. In plain terms, the version that helps wildlife does not have to be the expensive one.

    According to Johanna Neumann of the Environment America Research and Policy Center, with bees in serious trouble and the world racing to switch to clean energy as fast as it can, designing solar farms to feed and shelter native pollinators is close to an obvious move.

    And the timing could hardly matter more. As solar spreads across millions of acres in the years ahead, each new site becomes a choice between bare, lifeless ground and a living meadow that happens to make electricity.

    And that is the revelation hiding out in those Minnesota fields. A solar farm does not have to be a hole punched in the living world. Built with a little thought, it can answer several of our hardest problems at once, powering our lives, feeding the crops next door, and giving the bees somewhere to come home to.