CP v2

Tag: Širdies ir kraujagyslių ligos

  • 4 pigūs produktai iš parduotuvės, kurie gali mažinti cholesterolį: gydytojai turi aiškų planą

    Padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje dažnai nepasireiškia jokiais simptomais, tačiau ilgainiui didina aterosklerozės, infarkto ir insulto riziką. Specialistai pabrėžia, kad vien mitybos pokyčiai ne visada pakeičia gydymą, bet gali reikšmingai prisidėti prie geresnių rodiklių.

    Vienas paprasčiausių žingsnių – į kasdienį racioną įtraukti daugiau tirpios skaidulos ir nesočiųjų riebalų šaltinių. Tyrimai rodo, kad būtent šie mitybos komponentai siejami su mažesniu mažo tankio lipoproteinų, vadinamųjų blogojo cholesterolio, kiekiu.

    Uogos ir sėklos

    Uogos dažnai įvardijamos kaip palankus pasirinkimas širdžiai, nes jose gausu polifenolių, įskaitant antocianinus. Šie junginiai veikia kaip antioksidantai ir siejami su mažesniu blogojo cholesterolio oksidavimu, kuris laikomas vienu iš kraujagyslių pažeidimo veiksnių.

    Be to, uogose esanti skaidula ir biologiškai aktyvios medžiagos gali prisidėti prie palankesnio lipidų profilio, ypač kai jos pakeičia saldumynus ar itin perdirbtus užkandžius. Praktinis patarimas paprastas: rinktis šviežias, šaldytas arba be pridėtinio cukraus.

    Sėklos ir riešutai vertinami dėl nesočiųjų riebalų ir skaidulos, kurie gali mažinti cholesterolio įsisavinimą žarnyne ir prisidėti prie geresnių kraujo lipidų rodiklių. Didžiausia nauda siejama su neapdorotais, nesūdytais ir nesaldintais produktais.

    Ankštiniai ir avižos

    Pupelės, avinžirniai ir lęšiai yra vienas tvirčiausių kasdienės mitybos pagrindų, kai siekiama mažinti blogojo cholesterolio kiekį. Juose gausu tirpios skaidulos, kuri žarnyne padeda surišti dalį tulžies rūgščių, o organizmui jas atkurti prireikia daugiau cholesterolio.

    Ankštiniai taip pat yra geras augalinių baltymų šaltinis, todėl jais pakeitus riebią mėsą ar perdirbtus mėsos gaminius dažnai sumažėja sočiųjų riebalų kiekis racione. Tai svarbu, nes sotieji riebalai daugeliui žmonių tiesiogiai susiję su blogojo cholesterolio didėjimu.

    Avižos išsiskiria beta gliukanu – tirpios skaidulos rūšimi, kurios poveikis cholesterolio mažėjimui yra vienas geriausiai ištirtų. Žarnyne beta gliukanas sudaro klampų gelį, kuris prisideda prie tulžies rūgščių pasišalinimo, o tai ilgainiui gali mažinti blogojo cholesterolio kiekį.

    Vis dėlto gydytojai primena, kad vien produktų sąrašo neužtenka: reikšmę turi bendra mityba, fizinis aktyvumas, kūno svoris ir žalingi įpročiai. Jei cholesterolio rodikliai aukšti ar yra širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių, dėl tyrimų ir gydymo plano būtina pasitarti su šeimos gydytoju.

  • Valgote tamsų šokoladą kasdien? Gydytojai paaiškino, ką tai daro širdžiai ir arterijoms

    Valgote tamsų šokoladą kasdien? Gydytojai paaiškino, ką tai daro širdžiai ir arterijoms

    Tamsus šokoladas dažnai minimas kaip palankesnis pasirinkimas širdžiai nei įprasti saldumynai, tačiau jo poveikis nėra stebuklingas. Daugiausia dėmesio mokslininkai skiria kakavoje esantiems flavanoliams – augaliniams junginiams, turintiems antioksidacinių savybių.

    Flavanoliai siejami su geresne kraujagyslių funkcija, nes gali skatinti azoto oksido gamybą. Tai medžiaga, padedanti kraujagyslėms atsipalaiduoti ir plėstis, todėl kraujas teka lengviau, o kraujospūdis kai kuriems žmonėms gali šiek tiek sumažėti.

    Ką rodo tyrimai apie cholesterolį

    Dažnas klausimas – ar tamsus šokoladas mažina blogąjį cholesterolį. Tyrimai rodo, kad poveikis lipidų rodikliams gali būti, bet paprastai jis būna nedidelis ir nevienodas, todėl šokoladas negali pakeisti gydymo ar mitybos korekcijų.

    Labiau tikėtina nauda atsiranda tada, kai tamsus šokoladas tampa alternatyva kitiems saldumynams. Palyginti su pieniniu šokoladu ar batonėliais, aukštesnio kakavos kiekio produktai dažniausiai turi mažiau cukraus, o tai svarbu metabolinei sveikatai.

    Kiek kakavos rinktis ir kodėl

    Mitybos specialistai dažniausiai rekomenduoja rinktis tamsų šokoladą, kuriame yra bent 70 proc. kakavos. Didesnė kakavos dalis paprastai reiškia daugiau bioaktyvių medžiagų ir mažiau pridėtinio cukraus, nors sudėtį vis tiek verta perskaityti.

    Tamsus šokoladas taip pat turi mineralų, pavyzdžiui, magnio, geležies ir cinko. Vis dėlto tai nėra pagrindinis jų šaltinis mityboje, todėl šokoladą tikslinga vertinti kaip priedą, o ne kaip būdą „pasitaisyti“ trūkumus.

    Kada nauda virsta žala

    Net ir palankesnis produktas valgomas per dideliais kiekiais gali kenkti, nes tamsus šokoladas yra kaloringas. Vienas ar du gabalėliai po valgio nėra tas pats, kas kasdien suvalgoma visa plytelė, ypač jei bendra mityba jau turi daug cukraus ir sočiųjų riebalų.

    Gydytojai pabrėžia, kad širdies ir kraujagyslių riziką labiausiai mažina ne vienas produktas, o visuma: pakankamas fizinis aktyvumas, kokybiškas miegas, normalus kūno svoris ir mityba, kurioje gausu daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų bei nesočiųjų riebalų.

    Jei norisi saldaus skonio, nedidelė kokybiško tamsaus šokolado porcija gali būti protingas kompromisas. Tačiau tikėtis ryškaus cholesterolio ar kraujospūdžio pokyčio vien dėl šokolado – nerealistiška.

  • 90 minučių per savaitę gali „nukirsti“ ankstyvos mirties riziką: mokslas įvardijo treniruotę

    Tyrimai rodo, kad reguliarios jėgos treniruotės gali būti viena paprasčiausių investicijų į ilgesnį gyvenimą. Mokslininkų duomenimis, 90–120 minučių jėgos pratimų per savaitę siejasi su mažesne ankstyvos mirties rizika ir geresniais širdies, medžiagų apykaitos bei nervų sistemos rodikliais.

    Didelės apimties ilgalaikiuose stebėjimuose, kuriuose dalyviai daugelį metų periodiškai nurodė savo fizinio aktyvumo įpročius, matyti aiški tendencija: žmonės, kurie nuosekliai įtraukia jėgos pratimus, rečiau susiduria su ankstyvos mirties riziką didinančiais veiksniais. Tai siejama ne tik su raumenų stiprėjimu, bet ir su geresne gliukozės kontrole, mažesniu uždegiminiu fonu bei didesniu kasdieniu funkciniu pajėgumu.

    Kas laikoma jėgos treniruote?

    Jėgos treniruotė nebūtinai reiškia darbą su dideliais svoriais sporto salėje. Tai gali būti pratimai su hanteliais, svarmenimis, guminėmis pasipriešinimo juostomis, treniruokliais ar net kūno svoriu, pavyzdžiui, pritūpimai, įtūpstai, atsispaudimai, prisitraukimai, lentos variacijos.

    Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra reguliarumas ir progresuojantis krūvis, kai ilgainiui didėja pratimų sudėtingumas, pasipriešinimas arba pakartojimų skaičius. Praktikoje tai gali atrodyti paprastai: 2–3 treniruotės per savaitę po 30–45 minutes, apimančios pagrindines raumenų grupes.

    Didžiausia nauda – derinant su ištverme

    Tyrimų kryptis gana nuosekli: geriausi sveikatos rezultatai pasiekiami tada, kai jėgos pratimai derinami su aerobiniu aktyvumu. Aerobinė veikla apima spartų ėjimą, bėgimą, plaukimą, važiavimą dviračiu ar kitą panašaus pobūdžio judėjimą, kuris didina širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermę.

    Būtent ši kombinacija dažniausiai siejama su ryškiausiu bendros mirtingumo rizikos sumažėjimu, nes ji vienu metu gerina raumenų masę, kaulų tvirtumą, širdies darbą ir kraujagyslių būklę. Be to, jėgos treniruotės padeda išlaikyti pusiausvyrą ir sumažina kritimų riziką, o tai ypač aktualu vyresniame amžiuje.

    Kiek treniruotis ir kada sustoti?

    Daugelis sveikatos rekomendacijų suaugusiesiems sutaria dėl bazinio principo: jėgos pratimai bent 2 dienas per savaitę, papildant juos reguliariu aerobiniu aktyvumu. Dažnai minimas orientyras – 150 minučių vidutinio intensyvumo arba 75 minutės didelio intensyvumo aerobinės veiklos per savaitę, o jėgos pratimai turėtų apimti visas pagrindines raumenų grupes.

    Įdomu tai, kad kai kuriuose stebėjimuose papildoma nauda, didinant vien tik jėgos treniruočių trukmę virš maždaug 2 valandų per savaitę, nebūna tokia aiški kaip iki šios ribos. Todėl akcentuojamas subalansuotas planas: ne maksimalus svoris ar maksimalus valandų skaičius, o tvarus, įvairus ir kūnui atstatyti laiko paliekantis režimas.

    Jei ilgą laiką nesportavote, turite širdies ir kraujagyslių ligų, sąnarių problemų ar patyrėte traumas, krūvį verta didinti palaipsniui, o kilus abejonių pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu. Svarbiausia žinutė paprasta: net palyginti nedidelis, bet nuoseklus jėgos pratimų kiekis per savaitę gali duoti apčiuopiamą naudą sveikatai.

  • Valgote kasdien? Arbūzai gali padėti kraujospūdžiui ir kraujagyslėms – štai kodėl

    Valgote kasdien? Arbūzai gali padėti kraujospūdžiui ir kraujagyslėms – štai kodėl

    Arbūzai vasarą dažnai tampa vienu dažniausių pasirinkimų, nes puikiai atgaivina ir padeda papildyti skysčių atsargas. Tačiau jų nauda neapsiriboja tik maloniu skoniu: mokslininkai vis dažniau analizuoja, kaip arbūzuose esantys junginiai gali prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sistemos būklės.

    Arbūzuose natūraliai yra kalio, kuris svarbus normaliai kraujospūdžio kontrolei. Kalis padeda mažinti neigiamą perteklinio natrio poveikį organizme, todėl mityboje jo pakankamumas siejamas su palankesniais kraujospūdžio rodikliais, ypač žmonėms, kurie linkę sūdyti maistą.

    Kita svarbi medžiaga yra likopenas, karotenoidas, suteikiantis raudoną minkštimo spalvą. Tyrimuose jis siejamas su oksidacinio streso mažinimu, o tai aktualu kraujagyslių sienelių būklei ir cholesterolio oksidacijos procesams. Nors likopenas dažnai siejamas su pomidorais, arbūzas taip pat gali būti reikšmingas šio junginio šaltinis.

    Didžiausio susidomėjimo sulaukia arbūzuose esanti L-citrulinas, randamas ne tik minkštime, bet ir žievėje. Organizme L-citrulinas virsta L-argininu, kuris dalyvauja azoto monoksido gamyboje, o šis junginys padeda kraujagyslėms atsipalaiduoti ir palaikyti sklandesnę kraujotaką.

    Moksliniuose darbuose vertintas ir arbūzų ekstraktas, kuriame koncentruotas L-citrulinas: kelių savaičių vartojimas kai kuriuose tyrimuose siejamas su geresniais arterijų funkcijos rodikliais ir palankesnėmis kraujospūdžio tendencijomis. Vis dėlto tai nereiškia, kad arbūzas pakeičia gydytojo paskirtą gydymą, ypač jei hipertenzija jau diagnozuota.

    Kasdienis arbūzo valgymas daugeliui žmonių gali būti paprastas būdas didinti vaisių kiekį racione, ypač karštuoju metų laiku. Arbūzas turi daug vandens, o energinė vertė palyginti nedidelė, todėl jis dažnai pasirenkamas ir svorį kontroliuojančių žmonių.

    Svarbu prisiminti saiką ir bendrą mitybos kontekstą. Žmonėms, turintiems inkstų funkcijos sutrikimų ar privalantiems riboti kalį, taip pat sergantiems cukriniu diabetu, arbūzo kiekį verta aptarti su gydytoju ar dietologu, nes didesnės porcijos gali reikšmingai prisidėti prie bendro angliavandenių kiekio.

    Specialistai pabrėžia, kad kraujospūdžiui didžiausią įtaką daro visa gyvensena: pakankamas fizinis aktyvumas, mažesnis druskos kiekis, daugiau daržovių ir vaisių, nerūkymas, kokybiškas miegas ir streso valdymas. Arbūzas gali būti viena iš naudingų detalių šiame paveiksle, ypač sezono metu, kai jis lengvai prieinamas ir šviežias.

  • Kava kasdien: 4 moksliškai pagrįstos naudos sveikatai ir kada verta riboti puodelių skaičių

    Ką rodo tyrimai apie kavą

    Kava daugeliui yra kasdienis ritualas, tačiau pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama jos poveikiui sveikatai. Naujesnės apžvalgos ir didelės apimties stebėjimo tyrimai sieja saikingą kavos vartojimą su palankesniais kai kuriais sveikatos rodikliais.

    Svarbiausia detalė, kurią pabrėžia mokslininkai, yra saikas ir tai, kas įdedama į puodelį. Cukrus, sirupai, riebi grietinėlė ar desertiniai priedai gali sumažinti galimą naudą ir padidinti bendrą kalorijų kiekį.

    1. Siejama su ilgesniu gyvenimu

    Keli dideli stebėjimo tyrimai rodo, kad žmonės, kurie reguliariai geria kavą, statistiškai rečiau miršta nuo kai kurių priežasčių, įskaitant širdies ir kraujagyslių ligas. Dažniausiai palankiausias ryšys matomas geriant maždaug 1–3 puodelius per dieną.

    Vis dėlto tai nėra priežasties ir pasekmės įrodymas: kavą geriantys žmonės gali skirtis gyvenimo būdu, mityba, fiziniu aktyvumu ar sveikatos priežiūra. Ekspertai pabrėžia, kad priedai, ypač cukrus, gali susilpninti galimą teigiamą ryšį.

    2. Gali palaikyti žarnyno mikrobiomą

    Tyrimai rodo, kad kavą geriantys žmonės gali turėti kitokią žarnyno mikrobiomo sudėtį nei jos nevartojantys. Manoma, kad tam įtakos turi kavoje esantys polifenoliai ir kiti biologiškai aktyvūs junginiai.

    Šios medžiagos siejamos su antioksidaciniu poveikiu ir mažesniu oksidaciniu stresu, o kai kuriems žmonėms kava gali būti susijusi ir su reguliariu tuštinimusi. Reakcija individuali, nes jautresniems asmenims kava gali dirginti skrandį ar didinti rūgštingumo pojūtį.

    3. Metabolizmas ir svorio kontrolė

    Kofeinas gali laikinai paskatinti energijos apykaitą ir padidinti budrumą, todėl kai kuriems žmonėms lengviau išlikti fiziškai aktyviems. Tyrimuose aprašoma, kad po kavos metabolizmo greitis gali padidėti kelioms valandoms, nors poveikis nėra vienodas visiems.

    Kava pati savaime nėra lieknėjimo priemonė, o ilgainiui organizmas gali prisitaikyti prie kofeino. Svorio kontrolės rezultatus dažnai labiausiai lemia tai, ar kava geriama be cukraus ir kaloringų priedų.

    4. Mažesnė kai kurių lėtinių ligų rizika

    Reguliarus kavos vartojimas įvairiuose tyrimuose siejamas su mažesne 2 tipo diabeto rizika ir kai kurių širdies bei kraujagyslių įvykių tikimybe. Taip pat aptariamos sąsajos su mažesne Parkinsono ligos rizika, tačiau ryšiai priklauso nuo tyrimo dizaino ir tiriamųjų grupių.

    Specialistai pabrėžia, kad kava neturėtų pakeisti pagrindinių prevencijos priemonių: subalansuotos mitybos, miego, fizinio aktyvumo ir kraujospūdžio kontrolės. Jei žmogus turi aritmijų, nerimo simptomų, rėmenį ar nėštumo metu, puodelių skaičių dažnai rekomenduojama aptarti su gydytoju.

    Saikingai geriama kava daugeliui žmonių gali būti suderinama su sveika mityba, ypač jei ji geriama juoda arba su nedideliu pieno kiekiu be cukraus. Didžiausią naudą paprastai „suvalgo“ ne pati kava, o įpročiai, kurie ją lydi.

  • Vaikai tai valgo kasdien: pavojingi transriebalai dar slepiasi užrašų smulkiu šriftu

    Transriebalai – tai riebalų rūgščių forma, kuri dažniausiai susidaro pramonėje apdorojant augalinius aliejus arba ilgai kaitinant riebalus labai aukštoje temperatūroje. Jie vertinami dėl ilgesnio galiojimo, stabilesnės tekstūros ir „traškumo“, tačiau sveikatos požiūriu laikomi vienu žalingiausių mitybos komponentų.

    Didžiausia problema ta, kad transriebalai didina mažo tankio cholesterolio kiekį ir mažina didelio tankio cholesterolį, o tai siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Tyrimai taip pat rodo sąsajas su lėtiniu uždegimu ir didesne 2 tipo diabeto tikimybe, ypač kai jų vartojama reguliariai.

    Kaip jie atsiranda maiste

    Pramonėje transriebalai dažniausiai atsiranda dalinai hidrintuose augaliniuose aliejuose, kai skystas aliejus paverčiamas labiau kietu ir patogiu naudoti kremuose, glaistuose ar tešlose. Kaitinant riebalus daug kartų, pavyzdžiui, gruzdintuvėse, taip pat gali didėti nepageidaujamų junginių kiekis, ypač jei aliejus naudojamas ilgai.

    Nors anksčiau dalinai hidrinti riebalai buvo itin paplitę, pastarąjį dešimtmetį jų vartojimas Europoje mažėja dėl griežtesnės kontrolės ir gamintojų receptūrų pokyčių. Vis dėlto vartotojui svarbu suprasti, kad riziką lemia ne vien etiketė, bet ir dažnas itin perdirbtų produktų pasirinkimas.

    Ką riboja Europos Sąjunga

    Europos Sąjungoje nuo 2021 metų balandžio 2 dienos įsigaliojo taisyklė, kad pramoniniu būdu pagamintų transriebalų kiekis maiste negali viršyti 2 gramų 100 gramų visų produkte esančių riebalų. Tai reikšmingai sumažino didžiausių kiekių tikimybę masinėje prekyboje, tačiau nereiškia, kad problema visiškai išnyko.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad transriebalų dalis racione neviršytų 1 proc. bendro paros energijos kiekio. Ši riba svarbi dėl to, kad net mažos, bet nuolat gaunamos dozės, ypač iš itin perdirbtų produktų, ilgainiui didina neigiamą poveikį sveikatai.

    „Transriebalų vartojimas turėtų būti kuo mažesnis, o mitybos pagrindą turėtų sudaryti nesočiosios riebalų rūgštys“, – pabrėžia Pasaulio sveikatos organizacija.

    Kur transriebalai slepiasi dažniausiai

    Dažniausi šaltiniai kasdienėje mityboje – pigesni konditerijos gaminiai, vafliai, sausainiai, glaistai, kai kurie saldumynai, greitas maistas ir gruzdintos bulvytės, ypač jei aliejus kaitinamas pakartotinai. Dalis rizikos tenka ir užkandžiams bei pusgaminiams, kurių sudėtyje daug riebalų ir kurie gaminami taip, kad ilgai išliktų stabilūs.

    Transriebalų nedideliais kiekiais gali būti ir gyvūninės kilmės produktuose, pavyzdžiui, piene ar mėsoje, tačiau šie kiekiai paprastai yra gerokai mažesni nei pramoniniu būdu susidarantys. Praktikoje didžiausią naudą sveikatai dažniausiai duoda ne vieno produkto atsisakymas, o nuoseklus itin perdirbtų užkandžių ir greito maisto retinimas.

    Ekspertai pataria dažniau rinktis mažiau perdirbtą maistą ir atidžiai skaityti sudėtį, ypač perkant produktus vaikams. Jei mityboje dominuoja namuose gaminami patiekalai, žuvis, ankštiniai, daržovės, riešutai ir nerafinuoti aliejai, rizika viršyti rekomenduojamas ribas paprastai ženkliai sumažėja.

  • Traški džiūvėsėlių apvalkalas ir kepimas aliejuje: kodėl toks maistas greitai didina kalorijas

    Traški džiūvėsėlių plutelė daugeliui patiekalų suteikia malonų skonį, tačiau tokia tekstūra dažnai pasiekiama didele aliejaus kaina. Mėsą ar žuvį apvoliojus miltuose, kiaušinyje ir džiūvėsėliuose, kepant susidaro porėtas sluoksnis, kuris riebalus sugeria gerokai intensyviau nei pats produktas.

    Praktikoje tai reiškia paprastą dalyką: kepant drėgmė iš mėsos garuoja, o jos vietą iš dalies užima riebalai. Dėl to patiekalo energinė vertė gali šoktelėti labai smarkiai, ypač jei kepama gilioje keptuvėje ar aliejaus nepagailima, o plutelė dar kartą pamirkoma ir apvoliojama.

    Kodėl kalorijų tampa tiek daug?

    Kalorijų šuolį lemia riebalų kiekis, o riebalai yra pati kaloringiausia maistinė medžiaga. Vienas gramas baltymų turi apie 4 kilokalorijas, o vienas gramas riebalų apie 9 kilokalorijas, todėl net nedidelis papildomai sugerto aliejaus kiekis ryškiai pakeičia galutinį rezultatą lėkštėje.

    Pavyzdžiui, orkaitėje kepta vištienos porcija be apvalkalo gali turėti apie 300 kilokalorijų, o apvoliojus ir iškepus keptuvėje energinė vertė neretai peržengia 600 kilokalorijų ribą. Skirtumas susidaro ne tik dėl pačios paniruotės, bet ir dėl aliejaus, kuris į ją įsigeria kepimo metu.

    Ką tai reiškia sveikatai?

    Dažnai naudojami kvietiniai miltai ir džiūvėsėliai yra labiau perdirbtas produktas, kuriame vyrauja greitai pasisavinami angliavandeniai. Toks derinys su riebalais didina bendrą dienos kalorijų perteklių, o ilgainiui tai siejama su didesne antsvorio ir nutukimo rizika.

    Ilgalaikis kalorijų perteklius ir didesnis sočiųjų riebalų kiekis racione gali nepalankiai veikti širdies ir kraujagyslių sistemą, didinti aterosklerozės riziką. Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jei paniruoti ir kepti patiekalai tampa kasdieniu įpročiu, o daržovių, skaidulų ir nesočiųjų riebalų racione trūksta.

    Aukšta temperatūra ir nepageidaujamos medžiagos

    Rizika slypi ne vien kalorijose. Kepant aukštoje temperatūroje, ypač kai maistas stipriai paruduoja ar net pridega, gali formuotis nepageidaujami junginiai, siejami su didesne ilgalaike sveikatos rizika.

    Tarp dažniausiai minimų yra akrilamidas, kuris susidaro kaitinant krakmolingus produktus, taip pat kai kurios kitos medžiagos, atsirandančios intensyviai kaitinant mėsą ir riebalus. Dėl to rekomenduojama vengti stipraus apskrudinimo iki tamsiai rudos spalvos ir neperkaitinti aliejaus.

    Jei norisi traškumo, verta dažniau rinktis orkaitę ar karšto oro gruzdintuvę, o apvalkalui naudoti rupesnius, maistingesnius variantus, pavyzdžiui, maltus riešutus, sėklas ar sėlenas. Tokie pasirinkimai paprastai sugeria mažiau riebalų ir suteikia daugiau skaidulų, tačiau traškumo pojūtis išlieka.

    Didžiausią poveikį turi dažnis ir bendras kontekstas: jei paniruoti patiekalai atsiranda retkarčiais, o kasdienybėje vyrauja daržovės, pilno grūdo produktai ir pakankamas baltymų kiekis, jie nebūtinai taps problema. Tačiau kai traškūs kepti patiekalai dominuoja, verta peržiūrėti įpročius ir kepimo būdą.

  • Ar kiaušiniai kasdien tikrai kelia cholesterolį? Nauji tyrimai ir mitybos ekspertų atsakymai

    Ar kiaušiniai kasdien tikrai kelia cholesterolį? Nauji tyrimai ir mitybos ekspertų atsakymai

    Kiaušiniai jau dešimtmečius kelia diskusijas: vieni juos laiko idealiu baltymų šaltiniu, kiti baiminasi dėl cholesterolio ir širdies ligų rizikos. Pastaraisiais metais mitybos mokslas vis dažniau pabrėžia, kad svarbiausia yra bendra mitybos struktūra, o ne vienas produktas.

    Šiuolaikinės mitybos gairės daugelyje šalių nebesutelkia dėmesio į griežtą maistinio cholesterolio ribojimą visiems žmonėms. Tyrimai rodo, kad daugumai sveikų suaugusiųjų kiaušinių vartojimas turi nedidelį poveikį kraujo cholesterolio rodikliams, o didesnę įtaką daro sočiųjų ir transriebalų perteklius bei bendras kalorijų balansas.

    Kiaušiniai vertinami dėl maistinės vertės: juose gausu visaverčių baltymų, taip pat yra cholino, vitamino D, B grupės vitaminų, seleno ir antioksidantų liuteino bei zeaksantino, siejamų su akių sveikata. Dėl sotumo efekto kiaušiniai neretai padeda lengviau suvaldyti alkį ir užkandžiavimą, todėl gali būti naudingi planuojant subalansuotą mitybą.

    Vis dėlto atsakymas, ar galima kiaušinius valgyti kasdien, priklauso nuo žmogaus sveikatos būklės ir įpročių. Sergant 2 tipo cukriniu diabetu, turint nustatytą dislipidemiją ar širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių, dėl dažnesnio kiaušinių vartojimo verta pasitarti su gydytoju ar dietologu, nes daliai žmonių lipidų rodikliai gali būti jautresni.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kaip kiaušiniai paruošiami. Virti, plakti be perteklinių riebalų ar kepti su nedideliu kiekiu nesočiųjų riebalų paprastai laikomi palankesniais pasirinkimais nei patiekalai, kuriuose kiaušiniai derinami su daug sočiųjų riebalų turinčiais produktais.

    Renkantis parduotuvėje dėmesį verta atkreipti į ženklinimą: 0 reiškia ekologišką, 1 – laisvai laikomų vištų, 2 – laikomų ant kraiko, 3 – narvuose laikomų vištų kiaušinius. Kokybiški kiaušiniai nepakeis subalansuotos mitybos, tačiau gali būti patogus ir maistingas kasdienio raciono komponentas.

  • Pavojingiausias moterų amžius: po 45-erių šios ligos gali smogti viena po kitos

    Gydytojai pabrėžia, kad moterų sveikatai vienas jautriausių etapų dažniausiai prasideda perimenopauzės ir menopauzės laikotarpiu, kuris daugeliui moterų pasireiškia maždaug nuo 45 iki 55 metų. Šiuo metu mažėjantis estrogenų kiekis keičia širdies ir kraujagyslių, kaulų, medžiagų apykaitos bei urogenitalinės sistemos veiklą, todėl kai kurių ligų rizika gali augti greičiau.

    Medikai akcentuoja, kad menopauzė nėra liga, tačiau hormonų svyravimai ir vėlesnis stabiliai žemesnis estrogenų lygis gali „atverti duris“ lėtinėms būklėms. Dėl to svarbiausia tampa ne pavieniai simptomai, o bendra rizikų kontrolė ir reguliari prevencija, ypač jei yra paveldimumas ar kiti rizikos veiksniai.

    Viena didžiausių grėsmių šiame amžiuje – širdies ir kraujagyslių ligos, nes po menopauzės didėja aterosklerozės, padidėjusio kraujospūdžio ir infarkto rizika. Riziką papildomai didina rūkymas, mažas fizinis aktyvumas, padidėjęs cholesterolio kiekis ir pilvinis nutukimas, kuris dažnai sustiprėja sulėtėjus medžiagų apykaitai.

    Kita dažna problema – kaulų retėjimas ir osteoporozė, nes sumažėjus estrogenams greitėja kaulinio audinio netekimas. Tai reiškia didesnę lūžių tikimybę, ypač krentant, todėl gydytojai ragina neapsiriboti vien kalciu maiste, o vertinti visumą: vitamino D stoką, raumenų būklę, pusiausvyrą ir kritimų prevenciją.

    Su amžiumi didėja ir kai kurių onkologinių ligų rizika, o krūties vėžys išlieka vienas aktualiausių, todėl ypač svarbūs profilaktiniai patikrinimai. Taip pat daugėja 2 tipo cukrinio diabeto atvejų, ypač esant antsvoriui, miego trūkumui ir mažam fiziniam aktyvumui, todėl verta reguliariai sekti gliukozės rodiklius ir ilgalaikę glikemijos kontrolę.

    Menopauzės laikotarpiu daliai moterų išryškėja arba sustiprėja ir kiti sutrikimai: sąnarių skausmai, šlapimo nelaikymas, pasikartojančios šlapimo takų infekcijos, makšties gleivinės sausumas. Gydytojai pažymi, kad šios problemos dažnai nutylimos, tačiau šiandien yra daugiau efektyvių gydymo ir pagalbos būdų nei anksčiau, todėl nereikėtų kentėti tyliai.

    „Menopauzė yra natūrali gyvenimo dalis, tačiau jos metu verta peržiūrėti savo rizikos veiksnius ir prevencijos planą, nes kai kurios ligos šiame etape progresuoja greičiau“, – sako gydytojai.

    Specialistai pataria šiuo laikotarpiu ypač nuosekliai laikytis prevencijos: reguliariai matuoti kraujospūdį, tikrinti cholesterolį ir gliukozę, aptarti krūties vėžio patikros grafiką, o prireikus įvertinti kaulų mineralinį tankį. Ne mažiau svarbūs ir kasdieniai įpročiai: bent vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas, jėgos pratimai raumenims bei kaulams, pakankamas baltymų kiekis, miegas ir streso valdymas.

    Gydytojai primena, kad savijautos pokyčiai po 45 metų ne visada turi būti nurašomi amžiui. Jei vargina užsitęsęs nuovargis, stiprūs karščio pylimai, miego sutrikimai, krūtinės skausmas, staigūs nuotaikos pokyčiai ar dažni šlapinimosi sutrikimai, vertėtų kreiptis į šeimos gydytoją ar gydytoją ginekologą ir sudaryti aiškų ištyrimo bei stebėsenos planą.

  • Arbūzas ne vien vanduo: tyrimai rodo naudą širdžiai ir mitybai, išryškėjo svarbios medžiagos

    Arbūzas dažnai laikomas tiesiog gaiviu vasaros desertu, tačiau naujesni tyrimai rodo, kad jo vertė gali būti gerokai didesnė nei vien skysčių papildymas. Mokslininkai sieja reguliarų arbūzo vartojimą su geresne bendro raciono kokybe ir rodikliais, svarbiais širdies bei kraujagyslių sistemai.

    Šią išvadą sustiprina keli skirtingi tyrimų tipai: nuo didelių gyventojų mitybos duomenų analizės iki kontroliuojamų klinikinių bandymų, kuriuose vertintas arbūzų sulčių poveikis kraujagyslėms. Nors tai nereiškia, kad arbūzas yra gydymo priemonė, mokslo duomenys padeda aiškiau suprasti, ką iš tiesų duoda šis vaisius.

    Arbūze natūraliai yra L-citrulino ir L-arginino aminorūgščių, kurios dalyvauja azoto oksido gamyboje organizme. Azoto oksidas padeda kraujagyslėms atsipalaiduoti ir plėstis, o tai siejama su geresne kraujotaka ir širdies bei kraujagyslių funkcija.

    Be to, arbūzas yra vitamino C šaltinis ir turi likopeno, kuris priskiriamas antioksidantams. Likopenas ypač būdingas raudonai minkštimo spalvai ir tiriamas dėl galimos sąsajos su mažesniu oksidaciniu stresu bei širdies sveikatai palankiais mechanizmais.

    Analizuojant JAV Nacionalinės sveikatos ir mitybos tyrimo duomenis, arbūzą valgantys vaikai ir suaugusieji dažniau turėjo kokybiškesnį bendrą racioną. Tokie žmonės vidutiniškai gaudavo daugiau skaidulų, magnio, kalio, vitaminų A ir C, taip pat daugiau karotinoidų, įskaitant likopeną.

    To paties tipo analizėse dažnai pastebima ir kita tendencija: arbūzo vartotojai įprastai suvartoja mažiau pridėtinio cukraus bei sočiųjų riebalų. Specialistai pabrėžia, kad tai greičiausiai atspindi bendrus mitybos įpročius, tačiau vis tiek rodo, jog arbūzas gali būti patogus būdas didinti vaisių kiekį racione.

    Atskiras klinikinis tyrimas vertino, ar arbūzų sultys gali padėti palaikyti kraujagyslių funkciją laikotarpiais, kai padidėja gliukozės kiekis kraujyje. Tyrime dalyvavo 18 sveikų jaunų žmonių, kurie dvi savaites kasdien vartojo arbūzų sultis, o poveikis buvo lyginamas su kontrolinėmis sąlygomis.

    Rezultatai parodė požymių, kad arbūzų sulčių vartojimas galėjo padėti palaikyti kraujagyslių reakciją esant hiperglikemijai, taip pat buvo fiksuoti pokyčiai, susiję su širdies ritmo kintamumu. Vis dėlto tyrėjai akcentavo, kad imtis nedidelė, todėl išvadoms patvirtinti reikalingi didesni ir ilgesni tyrimai.

    „Nors tyrimo imtis buvo nedidelė ir reikia daugiau duomenų, šie rezultatai papildo įrodymų visumą, rodančią, kad reguliarus arbūzo vartojimas gali būti naudingas širdies bei medžiagų apykaitos sveikatai“, – sakė mitybos ir maisto mokslų tyrėjas Jackas Losso.

    Arbūzas yra mažo kaloringumo vaisius, o didžiąją jo dalį sudaro vanduo, todėl jis dažnai pasirenkamas karštu oru ar po fizinio aktyvumo. Būtent dėl didelio vandens kiekio jis gali padėti padidinti bendrą skysčių ir vaisių suvartojimą, ypač žmonėms, kuriems sunku suvalgyti rekomenduojamą vaisių kiekį.

    Mitybos specialistai primena, kad didžiausią naudą duoda bendras mitybos paveikslas: įvairūs vaisiai, daržovės, pakankamai skaidulų, ribojamas pridėtinis cukrus ir sotieji riebalai. Arbūzas šiame kontekste gali būti paprastas, skanus pasirinkimas, papildantis racioną kalio, vitamino C ir bioaktyvių medžiagų šaltiniu.

    Tuo pačiu svarbu atsižvelgti į individualius poreikius: sergant cukriniu diabetu ar turint kitų sveikatos būklių, vaisių kiekį ir porcijas verta derinti su gydytoju ar dietologu. Tyrimai rodo perspektyvą, tačiau arbūzas nėra „vienas sprendimas viskam“.