CP v2

Tag: Ursula von der Leyen

  • Von der Leyen signalas Europai: atsakas į Trumpą, DI ir klimato rizikas, įtraukiant Kanadą

    Von der Leyen signalas Europai: atsakas į Trumpą, DI ir klimato rizikas, įtraukiant Kanadą

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen Strasbūre per metinę kalbą Europos Parlamente ragino europiečius telktis „didelio nesaugumo“ laikotarpiu. Jos žinutės ašis – didesnė Europos savarankiškumo kryptis, apimanti ekonomiką, gynybą ir technologijas.

    Kalboje nuskambėjo ir platesnė Europos samprata, akcentuojant solidarumą su Ukraina bei Grenlandija. Von der Leyen vengė tiesiogiai įvardyti konkrečias valstybes oponentes, tačiau pabrėžė, kad europiečių saugumas ir gerovė turi remtis pačios Europos sprendimais.

    Kanadai – naujas statusas?

    Vienas ryškiausių pareiškimų – idėja Kanadą pakviesti tapti pirmąja Europos Sąjungos asocijuota nare. Von der Leyen teigė norinti kelti ES ir Kanados santykius „į aukščiausią įmanomą lygį“, pabrėždama, kad tai nėra nukreipta prieš kitas šalis.

    Ši kryptis skamba kaip politinis signalas dėl glaudesnių partnerystių su artimiausiais sąjungininkais tuo metu, kai tarptautinėje prekyboje ir saugumo politikoje daugėja įtampos. Toks formatas, jei būtų plėtojamas, reikštų naują ES integracijos modelį už tradicinių plėtros rėmų.

    Klimatas: Europa šyla sparčiau

    Von der Leyen akcentavo klimato rizikas, primindama, kad Europa šyla maždaug dukart greičiau nei pasaulio vidurkis. Pastarųjų vasarų karščio bangos, miškų gaisrai ir sausros, pasak jos, rodo, kad prisitaikymo priemonės turi tapti tokios pat svarbios kaip ir taršos mažinimas.

    Ji žadėjo ankstyvojo perspėjimo ir sveikatos parengties priemones, pristatydama planus dėl europinio karščio bangų plano. Taip pat buvo kalbėta apie naują vandens iniciatyvą, orientuotą į vandens trūkumą, žemės ūkio rizikų valdymą ir pramonės bei maisto saugumo užtikrinimą.

    DI: optimizmas su saugumo sąlyga

    Kalbėdama apie DI, Europos Komisijos pirmininkė save pavadino optimiste, bet perspėjo, kad technologija gali greitai atsidurti priešiškų veikėjų rankose. Jos siūloma kryptis – DI diegti realioje ekonomikoje ir viešosiose paslaugose: gamyboje, ligoninėse, energetikos tinkluose, tiksliame ūkininkavime, autonominiame vairavime ir gynyboje.

    Von der Leyen taip pat užsiminė apie ketinimą kviesti pažangiausių DI laboratorijų atstovus diskusijoms, kaip Europa galėtų paremti pramonės pastangas saugiai ir konkurencingai vystyti pažangiausias sistemas. Tai dera su platesniu ES siekiu derinti inovacijas, reguliavimą ir atsparumą, ypač kai DI tampa geopolitinės konkurencijos dalimi.

    Kartu kalboje buvo juntamas vidaus politikos fonas: augantis radikalių politinių jėgų palaikymas dalyje valstybių ir visuomenės spaudimas spręsti pragyvenimo, saugumo bei migracijos klausimus. Von der Leyen bandė įtvirtinti mintį, kad atsakas į globalias grėsmes turi eiti kartu su apčiuopiama nauda žmonėms kasdienybėje.

    Jos siunčiama žinutė iš esmės aiški: Europa neturi prabangos delsti, kai vienu metu kinta geopolitinė aplinka, greitėja technologijų lenktynės ir auga klimato sukeliamų ekstremalių reiškinių kaina. Sprendimas, anot jos, turėtų būti ne užsidarymas, o tvirtesnės partnerystės ir didesnė europinė atsakomybė už savo ateitį.

  • ES sostinės sutriko po von der Leyen pareiškimo: svarstoma Kanados asocijuota narystė

    ES sostinės sutriko po von der Leyen pareiškimo: svarstoma Kanados asocijuota narystė

    Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen pareiškimas, kad Europos Sąjunga svarstys Kanados asocijuotos narystės modelį, dalį ES sostinių užklupo netikėtai. Diplomatų teigimu, idėja nebuvo iš anksto derinta su valstybėmis narėmis, todėl kilo klausimų, ką toks statusas realiai reikštų.

    Kalbėdama Strasbūre metinėje kalboje apie Sąjungos padėtį, U. von der Leyen akcentavo poreikį stiprinti partnerystes ir kurti platesnes demokratinių valstybių koalicijas. Pasak jos, Kanada galėtų tapti pirmąja šalimi, kuriai būtų „atveriamos durys“ į asocijuotos narystės formatą.

    Kas yra asocijuota narystė?

    ES sutartyse šiuo metu nėra aiškaus asocijuotos narystės modelio, todėl sostinėse pirmiausia keliamas teisinis klausimas, ar tam apskritai pakaktų politinio susitarimo. Diplomatų vertinimu, bet koks formatas, primenantis narystę, neišvengiamai paliestų Europos Vadovų Tarybos kompetenciją, o kai kuriais atvejais galėtų reikalauti ir ES sutarčių keitimo.

    Vienas iš dažniausiai minimų scenarijų būtų glaudesnis ekonominis susiejimas, panašus į išplėstą rinkos prieigą ar gilesnę laisvosios prekybos erdvę. Tačiau net ir tokiu atveju valstybės narės nori aiškumo, ar tai reikštų naujus įsipareigojimus, bendrų taisyklių perėmimą ir kokias išimtis Kanada siektų išsiderėti.

    Kur slypi įtampos taškai?

    Diplomatų nuomone, didžiausia rizika būtų ta, kad „asocijuotos narystės“ etiketė sukeltų per didelius lūkesčius, o praktinis turinys liktų miglotas. ES viduje jau dabar juntamas jautrumas bet kokiems formatams, kurie gali atrodyti kaip narystės pakaitalas arba precedentas kitoms šalims.

    Kalbant apie turinį, įvardijamos sritys, kuriose galėtų kilti sunkiai suderinamų interesų: plieno sektorius, automobilių prekyba, tam tikri mokesčiai bei importo taisyklės, taip pat požiūris į genetiškai modifikuotus augalus. Dalies valstybių atstovai pabrėžia, kad gilesnis suartėjimas neturėtų prieštarauti bendrosios rinkos principams ir vienodoms konkurencijos sąlygoms.

    Kodėl tema iškilo dabar?

    Kanada pastaruoju metu aktyviai ieško būdų mažinti priklausomybes ir stiprinti ryšius su panašiai mąstančiomis valstybėmis, ypač prekybos ir saugumo srityse. Įtampoms tarptautinėje prekyboje augant, Otava vis dažniau pabrėžia poreikį diversifikuoti partnerystes, o ES tokiame kontekste matoma kaip natūralus sąjungininkas.

    Kanados ministras pirmininkas Markas Carney apsilankė Europos Parlamente, kur turėtų pristatyti savo viziją dėl santykių su ES ateities. Tuo pat metu Briuselyje pabrėžiama, kad kol kas kalbama apie galimybių nagrinėjimą, o ne apie parengtą politinį ar teisinį sprendimą.

    Artimiausiomis savaitėmis valstybių narių diplomatai tikisi detalesnių Komisijos paaiškinimų, kokį konkretų formatą ji įsivaizduoja. Nuo to priklausys, ar idėja bus vystoma kaip pragmatiškas partnerystės gilinimas, ar įstrigs dėl teisinių ribų ir skirtingų sostinių politinių raudonųjų linijų.

  • Von der Leyen kalboje Strasbūre: 12 svarbiausių akcentų apie saugumą, klimatą ir migraciją

    Von der Leyen kalboje Strasbūre: 12 svarbiausių akcentų apie saugumą, klimatą ir migraciją

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen metinėje kalboje Europos Parlamente Strasbūre išdėstė kryptį, kaip Europos Sąjunga ruošis augančių grėsmių laikotarpiui: nuo karščio bangų ir vandens stygiaus iki hibridinių atakų, karo Ukrainoje ir migracijos spaudimo.

    Kalboje ryškėjo du leitmotyvai: didesnis atsparumas krizių akivaizdoje ir glaudesnis bendradarbiavimas su artimiausiais partneriais. Kartu ji leido suprasti, kad dalis temų stringa ne Briuselyje, o valstybių narių nesutarimuose.

    Saugumas ir nauji formatai

    Vienas daugiausia dėmesio pritraukusių pasiūlymų – idėja kurti Europos saugumo tarybą. Tokia struktūra, kaip pristatyta, galėtų suburti ES ir bendramintes šalis, tarp jų Jungtinę Karalystę, Kanadą, Ukrainą ir Norvegiją, siekiant greičiau derinti sprendimus dėl grėsmių.

    Kartu nuskambėjo ir siūlymas dėl naujo skubaus saugumo protokolo, kurį valstybės galėtų aktyvuoti kilus krizei, dar neperžengiančiai tiesioginio karinio užpuolimo ribos. Praktikoje tai būtų mechanizmas, leidžiantis greičiau koordinuoti veiksmus, kai grėsmės panašios į hibridines operacijas ar spaudimą pasienyje.

    Gynybos pramonės temoje ji pasiūlė sprendimą ir dėl nepanaudotų ES gynybos paskolų programos lėšų: jos galėtų virsti nauju instrumentu bendriems projektams su Ukrainos gynybos įmonėmis. Tokiu būdu ES siektų vienu metu stiprinti tiek tiekimo grandines, tiek integruoti Ukrainos sukauptą kovinę patirtį.

    DI, socialiniai tinklai ir vaikų apsauga

    Didelę vietą užėmė dirbtinis intelektas: von der Leyen akcentavo, kad technologijų plėtra turi vykti kartu su rizikų valdymu. Ji pakvietė didžiąsias DI laboratorijas atvykti į Briuselį diskusijoms, kaip suvaldyti vadinamosios pažangiausios DI plėtros tempą ir galimus padarinius.

    „DI yra galimybių ir rizikų pusiausvyra. Nespręsdami rizikų, neatskleisime DI galimybių“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Kalboje taip pat pasiūlyta griežčiau reguliuoti vaikų saugumą internete, įskaitant amžiaus ribas socialinių tinklų paskyroms ir reikalavimus platformoms taikyti saugesnį dizainą nepilnamečiams. Tai atspindi platesnę ES tendenciją griežtinti skaitmeninių platformų atsakomybę, ypač dėl nepilnamečių apsaugos.

    Klimatas, migracija ir ES vidaus nesutarimai

    Klimato dalyje dėmesys krypo ne į naujus taršos mažinimo tikslus, o į prisitaikymą prie neišvengiamų padarinių. Buvo įvardyti planai dėl Europos karščio bangų plano, vandens iniciatyvos ir klimato draudimo aljanso, nes vis dažnesnės karščio ekstremalijos kelia riziką sveikatai, infrastruktūrai ir ekonomikai.

    Migracijos srityje pristatyta idėja dėl europinio skubios reakcijos pagrindo, kuris leistų krizių metu laikinai taikyti aiškiai apibrėžtą lankstumą procedūrose. Kritikai tokį požiūrį sieja su siekiu greičiau grąžinti migrantus, o šalininkai pabrėžia, kad tai būtų priemonė staigiems srautams suvaldyti.

    Kalboje nuskambėjo ir vidaus politikos signalai: von der Leyen ragino valstybes nares vengti papildomo nacionalinio reguliavimo įgyvendinant ES teisę ir taip mažinti biurokratinę naštą. Ji taip pat priminė, kad kai kuriais užsienio politikos klausimais ES išlieka susiskaldžiusi, o tai riboja realius veiksmus.

    Finansų tema buvo aptarta saikingai, tačiau ji dar kartą iškėlė būtinybę ieškoti naujų ES biudžeto pajamų šaltinių būsimo daugiametės finansinės programos laikotarpiui. Tai viena jautriausių diskusijų, nes dalis sostinių skeptiškai vertina ES lygmens mokesčių ar naujų įmokų idėjas.

    Galiausiai ji pažymėjo ir ES santykių su Kinija problematiką, akcentuodama didelį prekybos disbalansą ir priklausomybes nuo kritinių žaliavų. Vis dėlto kalboje buvo vengiama skambių ultimatumų, labiau pabrėžiant, kad ES ketina naudoti turimas priemones santykiams subalansuoti.

  • ES siūlo naują krizių sprendimų formatą ir hibridinių grėsmių procedūrą: ar tai dubliuos NATO?

    ES siūlo naują krizių sprendimų formatą ir hibridinių grėsmių procedūrą: ar tai dubliuos NATO?

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pristatė pasiūlymus, kurie sustiprintų Europos Sąjungos vaidmenį saugumo politikoje ir atsake į hibridines grėsmes. Tarp idėjų – naujas lyderių krizių sprendimų formatas ir skubesnių konsultacijų mechanizmas, primenantis NATO 4 straipsnį.

    Pasiūlymai pasirodė augant įtampai dėl kibernetinių atakų, sabotažo, dezinformacijos kampanijų ir incidentų ore bei jūroje, kurie dažnai lieka žemiau atviros karinės atakos slenksčio. Europos institucijoms vis dažniau tenka atsakyti į klausimą, ar dabartiniai sprendimų priėmimo modeliai leidžia reaguoti pakankamai greitai.

    Kas siūloma ir kodėl dabar?

    U. von der Leyen siūlo sukurti nuolatinį politinį formatą, kuriame lyderiai galėtų greičiau tartis dėl veiksmų krizių metu, įtraukiant ir artimus partnerius, tokius kaip Kanada, Norvegija, Ukraina bei Jungtinė Karalystė. Kartu aptariama ir skubios konsultacijos procedūra hibridinių atakų atveju, kad valstybės narės galėtų greitai sušaukti partnerius ir koordinuoti atsaką.

    Europos Komisijos argumentas paprastas: hibridinės grėsmės apima ne vien karinę sritį, todėl ES, turėdama reguliavimo, ekonominių, energetikos, sankcijų ir vidaus saugumo instrumentus, gali veikti plačiau. Tačiau būtent ši plati įrankių dėžė ir sukuria riziką, kad nauji mechanizmai persidengs su NATO sprendimų priėmimu.

    NATO nerimas dėl dubliavimo

    NATO diplomatai viešai ir neoficialiai kartoja seną nuogąstavimą: naujos ES procedūros gali tapti „nereikalingu dubliavimu“, o krizės metu vietoj aiškios grandinės atsirastų dvi lygiagrečios politinės virtuvės. Aljanso požiūriu, kolektyvinės gynybos pamatas išlieka NATO, o bet kokios ES iniciatyvos turi jį papildyti, o ne konkuruoti.

    „NATO yra mūsų kolektyvinės gynybos pagrindas ir mes toliau glaudžiai dirbsime su ES siekdami bendrų tikslų“, – sakė NATO pareigūnas.

    Kita vertus, dalis sąjungininkų pripažįsta, kad hibridinių atakų srityje ES dažnai turi daugiau praktinių svertų nei NATO. Pavyzdžiui, sankcijos, kritinės infrastruktūros atsparumo taisyklės, tiekimo grandinių kontrolė ar priemonės kovai su neteisėtu finansavimu yra sritys, kuriose ES sprendimai gali turėti tiesioginį poveikį.

    Politinis iššūkis: greitis prieš vienybę

    Diskusijos dėl naujo krizių formato remiasi sena dilema: kuo platesnis dalyvių ratas, tuo sunkiau priimti greitus sprendimus, tačiau kuo siauresnis formatas, tuo daugiau klausimų dėl legitimumo ir vienybės. Ankstesnės idėjos dėl Europos saugumo tarybos Europos Sąjungoje buvo sutiktos atsargiai būtent dėl baimės, kad mažesnė grupė gautų neformalią teisę spręsti už visus.

    Svarbus ir praktinis aspektas: NATO konsultacijų mechanizmai veikia kolektyvinės gynybos logikoje, kuri paremta 5 straipsniu. Kritikai pabrėžia, kad ES konsultacijų procedūra, net ir su panašiu modeliu, neturėtų tokio paties atgrasymo svorio, todėl gali tapti labiau politinių pareiškimų, o ne realios gynybos instrumentu.

    Europos Komisija ir už gynybą atsakingi pareigūnai tikina, kad tikslas nėra pakeisti NATO. Vis dėlto artimiausiais mėnesiais būtent detalės lems, ar pasiūlymai taps papildoma „greito reagavimo“ jungtimi, ar nauju trinties tašku tarp Briuselio ir Aljanso sostinių.

  • Kanada kviečiama tapti pirmąja ES asocijuota nare: ką tai keičia Europai ir Otavai?

    Kanada kviečiama tapti pirmąja ES asocijuota nare: ką tai keičia Europai ir Otavai?

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen 2026 metais Strasbūre, kalbėdama apie Europos Sąjungos padėtį, paskelbė, kad Kanada pakviesta tapti pirmąja ES asocijuota nare. Tai būtų visiškai naujas statusas, kurio taisyklės dar nėra iki galo apibrėžtos.

    Pranešimas nuskambėjo geopolitinės įtampos fone, kai Kanada siekia glaudesnių ryšių su Europa, o prekybiniai ginčai ir tiekimo grandinių rizikos verčia Vakarų partnerius ieškoti stabilesnių alternatyvų. Į posėdį atvyko ir Kanados ministras pirmininkas Markas Carney.

    Kas yra asocijuota narystė?

    ES asocijuotos narystės sąvoka iki šiol nebuvo taikoma kaip atskiras, aiškiai apibrėžtas modelis, todėl pagrindiniai klausimai lieka atviri. Svarbiausia intriga, ar Kanada turėtų kokias nors teises dalyvauti ES sprendimų priėmime ir kokia apimtimi.

    Europos praktikoje jau yra keli artimos integracijos formatai, bet be pilnos narystės. Norvegija dalyvauja bendrojoje rinkoje per Europos ekonominę erdvę, Šveicarija turi daug dvišalių susitarimų, o Jungtinė Karalystė po „Brexit“ bendradarbiauja pagal plataus masto prekybos ir bendradarbiavimo susitarimą.

    Šie pavyzdžiai rodo bendrą principą: šalys gali gauti prieigą prie rinkos ar programų, bet neturi balsavimo teisės ES institucijose. Dėl to Kanados atvejis būtų precedentas, ypač jei Otavai būtų pasiūlytas nors ir ribotas, bet labiau institucionalizuotas vaidmuo.

    Nuo CETA link naujo aljanso

    U. von der Leyen kalboje akcentavo vertybinį artumą ir pasiūlė santykius plėsti nuo CETA prie platesnės, ateičiai orientuotos partnerystės. CETA yra ES ir Kanados prekybos susitarimas, kuriuo siekta mažinti muitus ir palengvinti prekybą bei investicijas.

    Pasak Europos Komisijos vadovės, naujoji darbotvarkė galėtų apimti technologijų plėtrą, energetiką, kritines žaliavas, gynybą ir Arkties projektus. Pastaraisiais metais ES vis daugiau dėmesio skiria žaliavų tiekimo diversifikavimui ir energetiniam saugumui, todėl Kanada, turinti didelius išteklius, tampa strategiškai svarbi.

    Taip pat minėta, kad svarstomas glaudesnis įsitraukimas į ES programas, tokias kaip „Erasmus+“ ir „Horizon Europe“, bei profesinių kvalifikacijų pripažinimo mechanizmai. Tokie instrumentai paprastai didina studentų ir specialistų judumą, o mokslo programos leidžia finansuoti bendrus tyrimus ir inovacijas.

    Kodėl tai svarbu ir kas toliau?

    Politinis signalas aiškus: ES siekia stiprinti ryšius su patikimais partneriais, ypač kai globalios sąjungos persigrupuoja, o saugumo ir prekybos klausimai vis dažniau sprendžiami kartu. Kanada, nors ir nėra Europos valstybė, vertybiškai ir instituciškai artima ES.

    Vis dėlto naujas statusas neišvengiamai pareikalaus aiškaus teisinio pagrindo ir atsakymų dėl įsipareigojimų bei teisių, įskaitant galimą prieigą prie kai kurių ES fondų ar programų ir dalyvavimo formą instituciniuose formatuose. Plačiau šiuos klausimus turėtų konkretinti derybos, o politiniai sprendimai tikėtini artėjančiame ES ir Kanados aukščiausio lygio susitikime Monrealyje spalį.

    „Mes dalijamės viena jūra, viena vertybių sistema ir panašiu pasaulio matymu. Dabar kursime ir bendrą ateitį“, – sakė Ursula von der Leyen.

    „Europa ir Kanada tiki demokratija. Galia nepriklauso stipriausiam, turtingiausiam ar garsiausiam, ji priklauso mums visiems“, – pabrėžė ji.

  • Ką Ursula von der Leyen žada metinėje kalboje: DI, klimatas, migracija ir gynybos planai

    Ką Ursula von der Leyen žada metinėje kalboje: DI, klimatas, migracija ir gynybos planai

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen metinėje kalboje Europos Parlamente ketina dėlioti aiškų akcentą: didesnė Europos nepriklausomybė pasaulyje, kuriame daugėja krizių ir saugumo rizikų. Šis pasisakymas tradiciškai laikomas svarbiausiu jos metų politiniu pranešimu, iš kurio matyti, kur Komisija nukreips teisėkūros ir finansavimo prioritetus.

    Pastaraisiais metais ES darbotvarkę vienu metu spaudžia keli vektoriai: karas Ukrainoje, geopolitinė įtampa su Kinija, klimato ekstremalumai ir migracijos srautų svyravimai. Todėl kalboje tikimasi ne vien deklaracijų, bet ir konkrečių krypčių, kurios vėliau virsta teisės aktų paketais, strategijomis bei naujomis programomis valstybėms narėms.

    DI ir konkurencingumas

    Vienas ryškiausių kalbos leitmotyvų turėtų būti dirbtinis intelektas ir jo poveikis ekonomikai bei darbo rinkai. Europos Sąjunga jau turi DI aktą, tačiau didžiausias klausimas dabar yra įgyvendinimas: kaip paspartinti DI diegimą pramonėje ir viešajame sektoriuje, kartu apsaugant darbuotojus ir vartotojus.

    Komisijos tonu dažniau skamba mintis, kad Europa rizikuoja atsilikti nuo Jungtinių Valstijų ir Kinijos inovacijų tempu bei investicijų mastu. Todėl kalboje tikėtina daugiau dėmesio priemonėms, kurios didintų produktyvumą, mažintų biurokratiją ir padėtų įmonėms lengviau pritaikyti taisykles praktikoje.

    Klimatas: prisitaikymas ir atsparumas

    Klimato politika kalboje greičiausiai bus pateikta per prisitaikymo ir atsparumo prizmę. Po vasarų, kurias Europoje lydi karščio bangos, sausros ir miškų gaisrai, vis daugiau dėmesio skiriama ne tik taršos mažinimui, bet ir pasirengimui neišvengiamiems pokyčiams infrastruktūroje, sveikatos sistemoje bei vandens valdyme.

    Komisija rengia atsparumo klimato kaitai priemonių paketą, kuriame numatomas sistemingesnis rizikų vertinimas ir bendresni scenarijai, pagal kuriuos šalys galėtų planuoti investicijas. Politinis fonas čia sudėtingas, nes dalis verslo ir kai kurios sostinės spaudžia mažinti perėjimo kaštus, o tuo pat metu išlieka ilgalaikiai ES emisijų mažinimo tikslai.

    Migracija, sienų apsauga ir saugumas

    Migracijos tema vėl grįžta į centrą po vasaros įvykių prie ES išorės sienų, kurie sukėlė politines diskusijas dėl reagavimo greičio ir priemonių masto. Kalboje laukiama raginimų stiprinti Frontex pajėgumus ir gerinti grąžinimų politiką, nes būtent šios sritys dažniausiai įvardijamos kaip didžiausios sistemos spragos.

    Vienas jautriausių klausimų yra tai, kiek toli Komisija būtų pasirengusi eiti, kalbėdama apie infrastruktūros finansavimą prie sienų ir apie modelius, kai dalis migracijos procedūrų ar grąžinimo sprendimų būtų organizuojami už ES ribų. Tokios idėjos kelia ginčus dėl teisėtumo, žmogaus teisių standartų ir atsakomybės pasidalijimo tarp šalių.

    Gynybos pramonė ir saugumas taip pat turėtų išlikti tarp prioritetų, ypač turint omenyje siekį didinti Europos gebėjimą apsirūpinti kritinėmis priemonėmis ir mažinti priklausomybes. Komisija pastaruoju metu vis dažniau kalba apie poreikį spartinti bendrus pirkimus, investicijas ir gamybos pajėgumus, kad ES galėtų reaguoti greičiau.

    Dar viena kryptis, kuri gali būti akcentuota, yra nepilnamečių apsauga internete ir galimi amžiaus ribojimai socialiniuose tinkluose. Ši diskusija Europoje stiprėja dėl priklausomybės nuo algoritmų, turinio žalos ir privatumo rizikų, o politinis klausimas išlieka paprastas, bet sunkiai išsprendžiamas: kokį minimalų amžių nustatyti ir kaip užtikrinti, kad taisyklės realiai veiktų.

    „Mes neturime sutikti su vaikystėmis, kurias formuoja algoritmai“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Nors galutinė kalbos versija paprastai koreguojama iki paskutinės minutės, kryptys jau ryškėja: DI ir konkurencingumas, klimato atsparumas, migracijos valdymas ir saugumo bei gynybos stiprinimas. Tai sritys, kuriose sprendimai gali greitai virsti naujais teisės aktais, finansavimo programomis ir įpareigojimais valstybėms narėms.

  • Von der Leyen spaudžiama iš abiejų pusių: EPP ir S&D ragina aiškiai pasirinkti kryptį

    Von der Leyen spaudžiama iš abiejų pusių: EPP ir S&D ragina aiškiai pasirinkti kryptį

    Europos Parlamento dvi didžiausios frakcijos, Europos liaudies partija (EPP) ir Socialistų ir demokratų aljansas (S&D), prieš Ursulos von der Leyen metinę kalbą apie Sąjungos padėtį kelia jai skirtingus ir sunkiai suderinamus reikalavimus. Jei Europos Komisijos pirmininkei nepavyks išlaikyti pusiausvyros, tradicinių centristų partnerystė gali dar labiau skilti, o tai sustiprintų kraštutinių dešiniųjų įtaką parlamente.

    EPP nori, kad von der Leyen tęstų pastarųjų metų kursą, orientuotą į ES taisyklių supaprastinimą ir didesnį konkurencingumą. Taip pat centro dešinieji ragina griežtinti migracijos politiką ir ryškiau akcentuoti išorės sienų kontrolę, argumentuodami, kad tai išlieka vienas jautriausių klausimų daugelyje valstybių narių.

    Tuo pat metu S&D reikalauja sustabdyti tai, ką jie vadina žaliųjų ES politikų silpninimu ir pertekliniu reguliavimo „atlaisvinimu“. Centro kairė taip pat spaudžia Komisijos pirmininkę aiškiai pasakyti, ar EPP turėtų vengti priimti sprendimus remiantis kraštutinių dešiniųjų balsais, net jei tai kai kuriais atvejais palengvina daugumos surinkimą.

    „Tikimės aiškaus politinio įsipareigojimo, kad Europos žaliasis kursas nebus atsukamas atgal“, – sakė S&D frakcijos vadovė Iratxe García Pérez.

    Didžiausia įtampa kyla dėl dviejų krypčių, kurios šiuo metu konkuruoja tarpusavyje: verslui palankesnio taisyklių supaprastinimo ir ambicingų klimato bei aplinkosaugos tikslų išlaikymo. Pastaraisiais mėnesiais dalis teisės aktų, susijusių su žaliuoju kursu, sulaukė stipresnio pasipriešinimo, o EPP vis garsiau kalba apie būtinybę mažinti administracinę naštą, kad ES įmonės nepralaimėtų konkurencinėje kovoje JAV ir Kinijai.

    Migracija taip pat išlieka politinis lakmuso popierėlis: vieniems tai saugumo ir pasitikėjimo valstybės institucijomis klausimas, kitiems svarbiausia išlaikyti teisės viršenybės bei žmogaus teisių standartus ir nepasiduoti populistiniam spaudimui. Dėl šios priežasties von der Leyen kalboje tenka ieškoti formuluočių, kurios vienu metu signalizuotų ryžtą veikti, bet neperžengtų ribų, kurias jos sąjungininkai laikytų nepriimtinomis.

    Šis ginčas vyksta ir platesnių derybų dėl įtakos Europos Parlamente fone. Artėjant sprendimams dėl aukščiausių postų ir parlamento vadovybės, EPP ir S&D jau dabar matuoja jėgas, o kiekvienas balsavimas tampa argumentu, kas turi didesnę teisę diktuoti politines sąlygas.

    Praėjusiais metais po panašios kalbos parlamente kilo viešas konfliktas tarp frakcijų lyderių, atskleidęs, kiek įtemptas yra centristų aljanso vidinis balansas. Šiemet rizika kartotis tokiam scenarijui išlieka, ypač jei von der Leyen bandys patenkinti abi puses, bet nė vienai neduos aiškaus atsakymo dėl kompromisų ribų.

    Tikėtina, kad kalboje bus bandoma apjungti kelias žinutes: tęsti klimato politiką, bet kartu kalbėti apie jos įgyvendinimo kaštus ir pramonės konkurencingumą, taip pat akcentuoti migracijos valdymą ir išorės sienų stiprinimą. Nuo to, kaip tiksliai bus sudėlioti akcentai, priklausys, ar EPP ir S&D išlaikys darbinį susitarimą, ar skilimas taps nauja norma.

  • „Revolut“ skaičiuoja: laikant 10 000 eurų banke europiečiai kasmet praranda šimtus

    „Revolut“ skaičiuoja: laikant 10 000 eurų banke europiečiai kasmet praranda šimtus

    Šimtai eurų prarandamos perkamosios galios

    Europos gyventojai, laikantys santaupas mažai palūkanų duodančiuose indėliuose, kasmet tyliai praranda dalį perkamosios galios. „Revolut“ skelbiamas Europos turto mažėjimo indeksas rodo, kad vidutiniškai už kiekvienus 10 000 eurų banke dėl infliacijos poveikio prarandama apie 294 eurus.

    Tyrimas remiasi 20 007 suaugusiųjų apklausa 20 Europos Sąjungos valstybių ir oficialiais duomenimis apie indėlių palūkanas bei infliaciją. Skaičiuojama, kad šiose šalyse apie 6,3 trilijono eurų laikoma likvidžiuose, mažai uždirbančiuose indėliuose.

    Kai palūkanos atsilieka nuo infliacijos

    „Revolut“ duomenimis, 12-oje iš 20 analizuotų rinkų vidutinės vienų metų indėlių palūkanos nepasiveja infliacijos. Visos imties vidurkis siekia 2,76 proc. palūkanų, kai infliacija sudaro 2,94 proc., todėl reali grąža išlieka neigiama net ir fiksuojant pinigus indėliui.

    Tai reiškia, kad net konservatyviai taupantys gyventojai, formaliai gaudami palūkanas, realiai už tuos pačius pinigus gali nusipirkti mažiau prekių ir paslaugų. Toks efektas ypač juntamas, kai dalis lėšų ilgą laiką laikoma einamosiose sąskaitose, kurios dažnai apskritai nemoka palūkanų.

    Ne tik infliacija: brangiausia kainuoja neveiklumas

    Indėlių nuvertėjimas nėra vienintelė problema: tyrime pabrėžiamas ir alternatyviųjų kaštų aspektas, kai pinigai neinvestuojami. „Revolut“ skaičiuoja, kad lyginant su „MSCI Europe“ biržoje prekiaujamo fondo vidutine 10 metų metine grąža, siekusia 9,06 proc., namų ūkiai per metus vidutiniškai negauna apie 638 eurų grąžos nuo kiekvienų 10 000 eurų, jei lieka tik grynųjų ar indėlių režime.

    Šį skirtumą pritaikius 6,3 trilijono eurų sumai, susidaro apie 422 milijardų eurų per metus potencialas, kuris, anot tyrimo, nepasiekia Europos įmonių kaip investicinis kapitalas. Vis dėlto toks palyginimas išlieka teorinis, nes investicijų grąža nėra garantuota, o rinkų svyravimai gali būti reikšmingi.

    Kodėl gyventojai nesikeičia ir nepradeda investuoti

    Tyrimas nurodo kelias pagrindines priežastis, kodėl žmonės lieka prie įprastų bankinių sprendimų. Du trečdaliai apklaustųjų teigia niekada nekeičę banko dėl geresnių palūkanų: dalis tiesiog pasitiki savo banku, daliai skirtumas atrodo per mažas, o kiti nežino, kur ieškoti palankesnių sąlygų.

    Be to, beveik pusė apklaustųjų netiksliai vertina savo grąžą įvertinus infliaciją, o dalis gyventojų apskritai nėra įsisąmoninę, kad infliacija mažina grynųjų vertę. Prie neveiklumo prisideda ir paslaugų susiskaidymas: daugiau nei pusė naudojasi keliomis finansinėmis programėlėmis, o nemaža dalis teigia, kad tai trukdo pradėti investuoti.

    „Priverstinis įtraukimas neišsprendžia tikrųjų neveiklumo priežasčių: suvokiamos rizikos ir žinių trūkumo“, – sakė „Revolut“ turto ir prekybos padalinio vadovas Rolandas Juteika.

    Jis teigė, kad mažesnės įėjimo sumos gali padėti įveikti psichologinį barjerą, tačiau svarbu vertinti ir interesų konfliktą: „Revolut“ pati siūlo investavimo produktus, todėl yra suinteresuota, kad daugiau gyventojų rinktųsi investavimą vietoje indėlių. Bendrovė taip pat skelbia, kad aktyvių mažmeninių investuotojų skaičius jos platformoje Europos Sąjungoje augo 56 proc. per metus.

    Ryškūs skirtumai tarp regionų

    Apžvalgoje išskiriami trys regioniniai paveikslai. Vidurio ir Rytų Europoje fiksuojami didžiausi skirtumai tarp infliacijos ir indėlių palūkanų, o tarp įvardytų pavyzdžių minimos Bulgarija, Slovakija ir Lietuva, kur atotrūkis siekia atitinkamai apie 2,3, 1,7 ir 1,3 procentinio punkto.

    Tuo pat metu būtent šiame regione, anot tyrimo, didesnė dalis žmonių yra linkę pradėti investuoti mažomis sumomis. Vakarų ir Pietų Europoje, priešingai, sukaupta daugiau neveiksnių santaupų, o didžiausios sumos siejamos su Vokietija ir Prancūzija.

    Europos Komisijos tikslas – nukreipti santaupas į investicijas

    Tyrimo išvados pasirodė tuo metu, kai Briuselis aktyviai kalba apie būtinybę mobilizuoti privačias santaupas Europos ekonomikos konkurencingumui. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen yra akcentavusi, kad Europos Sąjungoje netrūksta nei technologijų, nei santaupų, tačiau trūksta gebėjimo sparčiai auginti vietos įmones.

    „Europa turi santaupų, bet, deja, jos guli nenaudojamos“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Europos Komisija mini apie 10 trilijonų eurų namų ūkių santaupų bankų sąskaitose visoje Europos Sąjungoje, o „Revolut“ skaičiavimas apima 6,3 trilijono eurų likvidžių indėlių tik 20 tirtų valstybių. Skaičiai skiriasi dėl apimties ir metodikos, tačiau žinutė ta pati: dalis santaupų, valdžios vertinimu, galėtų būti efektyviau nukreipta į kapitalo rinkas.

    Europos Komisija šį tikslą sieja su Santaupų ir investicijų sąjungos kryptimi, kuri orientuota į paskatas ir finansų rinkų infrastruktūros stiprinimą, o ne į gyventojų indėlių perėmimą. Kartu diskusiją lydi kritika, kad didėjant bendram investicijų poreikiui gali stiprėti politinis spaudimas formuoti gyventojų finansinius sprendimus ir perkelti daugiau priežiūros į ES lygmenį.

  • Von der Leyen „nepriklausomybės momentas“ po metų: kas įgyvendinta, o kur ES sustojo?

    Von der Leyen „nepriklausomybės momentas“ po metų: kas įgyvendinta, o kur ES sustojo?

    Pažadai ir realybė po metų

    Prieš metus Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen savo metinėje kalboje paskelbė apie Europos nepriklausomybės momentą. Tąkart žadėta, kad Europos Sąjunga greičiau kurs savarankiškus pajėgumus ir mažins priklausomybes nuo išorės tiekėjų bei politinių rizikų.

    Po 12 mėnesių matyti aiški riba: ten, kur Europos Komisija gali veikti pati, rezultatai apčiuopiami. Tačiau srityse, kur būtinas valstybių narių susitarimas, papildomas finansavimas ar jautrūs sprendimai dėl suvereniteto, pažanga gerokai lėtesnė.

    Vertinant paskelbtus įsipareigojimus, daugiausia pasistūmėta rengiant teisės aktus, skirstant finansavimą ir koordinuojant bendras ES iniciatyvas. Tuo pat metu ambicingiausios idėjos, kurios turėjo greitai pakeisti Europos saugumo ir strateginės autonomijos realybę, dažnai atsitrenkė į nacionalinius interesus.

    Kur Komisija „atidirbo“

    Ryškiausiai Komisija įgyvendino pažadus ten, kur jos įrankiai tradiciškai stipriausi: vidaus rinkos taisyklės, pramonės ir technologijų politika, prekyba bei socialinės iniciatyvos. Tokiose srityse sprendimus dažniau galima stumti į priekį pasiūlant teisėkūrą ir nukreipiant ES lėšas.

    Prekybos darbotvarkėje akcentuotas tiekimo grandinių diversifikavimas davė rezultatų, o derybos su Indija iš esmės pasiekė žadėtą finišą, nors laikas buvo ilgesnis nei planuota. Kartu į priekį pajudėjo ir susitarimas su „Mercosur“ regionu, kuris ilgą laiką buvo įstrigęs dėl politinių nesutarimų.

    Socialinėje politikoje vienu matomiausių sprendimų tapo įperkamo būsto kryptis, kuri iš planavimo perėjo į konkretesnius reguliavimo žingsnius. Tai atliepė augantį spaudimą daugelyje ES valstybių, kur nuomos ir būsto kainos tampa ne tik ekonomine, bet ir politine tema.

    Gynyba ir suverenitetas: sunkiausia dalis

    Daugiausia klausimų kilo gynybos pažadams, nes čia reikia ne tik planų, bet ir realių naujų pajėgumų bei koordinuoto pirkimo, o tam būtinas valstybių narių politinis ryžtas. Būtent šiame bloke „nepriklausomybės momentas“ labiausiai išsiskyrė su realybe.

    Vienas labiausiai įsimintų pažadų buvo vadinamoji dronų siena, pristatyta kaip bendra europinė, realiu laiku veikianti grėsmių aptikimo ir neutralizavimo sistema. Idėja greitai susidūrė su politiniu pasipriešinimu, o vietoje jos per metus labiau išsigrynino platesnis kovos su dronais veiksmų planas, ne toks integralus, kaip buvo žadėta.

    Kitas ambicingas sumanymas buvo panaudoti įšaldytą Rusijos turtą ir iš jo finansuoti Ukrainai skirtą mechanizmą. Teisinės ir politinės kliūtys šią idėją pristabdė, o galutinis sprendimas nuvedė prie labiau įprasto finansavimo modelio, kai pagalba remiama ES skolinimusi ir biudžeto garantijomis.

    „Visos pastangos atsiremia į ribas, nes nacionalinis interesas ir toliau atlieka labai svarbų vaidmenį“, – sakė Europos Parlamento Saugumo ir gynybos komiteto pirmininkė Marie-Agnes Strack-Zimmermann.

    Ši įtampa matyti ir kalbant apie planuotą Europos gynybos semestrą, kuris buvo sumanytas kaip reguliari, ES lygio nacionalinių gynybos pastangų peržiūra ir koordinavimas. Praktikoje per metus labiau susiformavo metinis pasirengimo vertinimas ir koordinavimo ciklas, paliekantis valstybėms narioms daugiau kontrolės, nei siūlė pirminė vizija.

    Dalies pažadų būklę tiksliausia apibūdinti kaip vykdomus, bet neužbaigtus. Tarp jų atsidūrė ir svarstymai dėl socialinių tinklų ribojimų vaikams, kai procesas ES lygiu pažengė, tačiau vieningo, privalomo režimo vis dar nėra.

    Migracijos srityje daug dėmesio skirta jau priimtų sprendimų įgyvendinimui, o naujesnės idėjos, pavyzdžiui, atskiras sankcijų režimas kontrabandininkams ir prekeiviams žmonėmis, dar nevirto pilnai veikiančiu instrumentu. Tai leidžia spėti, kad migracija išliks viena pagrindinių temų ir kitoje metinėje kalboje.

    Bendras vaizdas po metų rodo, kad ES nepriklausomybė labiausiai auga per reguliavimą, investicijas ir prekybos politiką, o ne per greitai sukuriamus naujus gynybos pajėgumus. Kol valstybės narės atsargiai vertins kompetencijų perdavimą Briuseliui, ambicingiausios suvereniteto idėjos judės lėčiau nei „bazinių“ pažadų įgyvendinimas.

  • Kaip gimsta ES būklės kalba: kas diktuoja Ursula von der Leyen akcentus ir ką ji sąmoningai išbraukia

    Kaip gimsta ES būklės kalba: kas diktuoja Ursula von der Leyen akcentus ir ką ji sąmoningai išbraukia

    Europos Komisijos pirmininkės Ursula von der Leyen metinė ES būklės kalba yra vienas svarbiausių momentų, kai Briuselis vienu tekstu bando apibrėžti kryptį visiems metams. Nors idėjų į ją atkeliauja iš daugybės kabinetų, galutinė žinutė paprastai gimsta itin siaurame rate.

    Procesas prasideda gerokai iš anksto: Komisijos generaliniai direktoratai teikia pasiūlymus, renkami skaičiai, tikrinami įsipareigojimų įgyvendinimo terminai ir politinės rizikos. Kartu vertinama, kas realiai turi šansų būti priimta Europos Parlamente ir suderinta su valstybėmis narėmis.

    Kas formuoja žinutę

    Prie kalbos turinio dirba įvairios institucijos ir interesų grupės, tačiau galutinius sprendimus lemia pirmininkės artimiausia komanda ir komunikacijos strategija. Praktikoje tai reiškia, kad iš daugybės pasiūlymų atrenkami keli akcentai, kurie geriausiai atspindi politinius prioritetus ir gali būti „pernešti“ per teisėkūros procesą.

    Buvę kalbų rašytojai ir aukšto rango pareigūnai pabrėžia, kad didžiausias iššūkis yra ne prirašyti pažadų, o jų nepadauginti tiek, kad žinutė prarastų kryptį. Kuo daugiau įtraukiama skirtingų interesų, tuo labiau kalba rizikuoja tapti kompromisų rinkiniu be aiškaus stuburo.

    „Buvo toks procesas, kai visi norėjo kažko paprašyti, bet buvo ir kitas procesas, kai pirmininkė ir jos kabinetas aiškiai apsispręsdavo, ką verta pasiimti, kad tai turėtų poveikį“, – sakė buvęs Europos Komisijos vicepirmininkas Margaritis Schinas.

    Ką lemia politinė matematika

    Kalbos pažadai turi atlaikyti vadinamąją politinę matematiką: nepakanka paskelbti iniciatyvą, jei vėliau ji negauna reikalingos paramos Taryboje ar Parlamente. Dėl to kalbos rengėjai vis dažniau orientuojasi į įgyvendinamus, finansiškai pagrindžiamus sprendimus ir iniciatyvas, kurios jau turi paruoštą teisėkūros „taką“.

    Šis atsargumas ypač svarbus artėjant kadencijos pabaigai, kai laiko naujiems dideliems paketams mažėja. Kuo trumpesnis langas iki rinkimų ir naujos Komisijos formavimo, tuo didesnė pagunda koncentruotis į kelis simbolinius darbus, o ne į ilgą pažadų sąrašą.

    Stilius, auditorija ir patikimumas

    Kalbos poveikį sustiprina ne tik turinys, bet ir pateikimas: ji pritaikoma plačiai auditorijai, kad virstų aiškiomis antraštėmis, trumpais vaizdo klipais ir lengvai cituojamomis frazėmis. Todėl greta teisėkūros prioritetų atsiranda ir pasakojimo elementai, kurie padeda „sužmoginti“ temas.

    Vis dėlto buvę patarėjai įspėja, kad pernelyg lengvas tonas gali pakenkti rimtumui. Balansas dažniausiai ieškomas tarp patikimumo, emocinio ryšio ir logiškai pagrįstos argumentacijos, kad kalba taptų ne vien politiniu šou, o realiu veiksmų planu.