Pažadai ir realybė po metų
Prieš metus Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen savo metinėje kalboje paskelbė apie Europos nepriklausomybės momentą. Tąkart žadėta, kad Europos Sąjunga greičiau kurs savarankiškus pajėgumus ir mažins priklausomybes nuo išorės tiekėjų bei politinių rizikų.
Po 12 mėnesių matyti aiški riba: ten, kur Europos Komisija gali veikti pati, rezultatai apčiuopiami. Tačiau srityse, kur būtinas valstybių narių susitarimas, papildomas finansavimas ar jautrūs sprendimai dėl suvereniteto, pažanga gerokai lėtesnė.
Vertinant paskelbtus įsipareigojimus, daugiausia pasistūmėta rengiant teisės aktus, skirstant finansavimą ir koordinuojant bendras ES iniciatyvas. Tuo pat metu ambicingiausios idėjos, kurios turėjo greitai pakeisti Europos saugumo ir strateginės autonomijos realybę, dažnai atsitrenkė į nacionalinius interesus.
Kur Komisija „atidirbo“
Ryškiausiai Komisija įgyvendino pažadus ten, kur jos įrankiai tradiciškai stipriausi: vidaus rinkos taisyklės, pramonės ir technologijų politika, prekyba bei socialinės iniciatyvos. Tokiose srityse sprendimus dažniau galima stumti į priekį pasiūlant teisėkūrą ir nukreipiant ES lėšas.
Prekybos darbotvarkėje akcentuotas tiekimo grandinių diversifikavimas davė rezultatų, o derybos su Indija iš esmės pasiekė žadėtą finišą, nors laikas buvo ilgesnis nei planuota. Kartu į priekį pajudėjo ir susitarimas su „Mercosur“ regionu, kuris ilgą laiką buvo įstrigęs dėl politinių nesutarimų.
Socialinėje politikoje vienu matomiausių sprendimų tapo įperkamo būsto kryptis, kuri iš planavimo perėjo į konkretesnius reguliavimo žingsnius. Tai atliepė augantį spaudimą daugelyje ES valstybių, kur nuomos ir būsto kainos tampa ne tik ekonomine, bet ir politine tema.
Gynyba ir suverenitetas: sunkiausia dalis
Daugiausia klausimų kilo gynybos pažadams, nes čia reikia ne tik planų, bet ir realių naujų pajėgumų bei koordinuoto pirkimo, o tam būtinas valstybių narių politinis ryžtas. Būtent šiame bloke „nepriklausomybės momentas“ labiausiai išsiskyrė su realybe.
Vienas labiausiai įsimintų pažadų buvo vadinamoji dronų siena, pristatyta kaip bendra europinė, realiu laiku veikianti grėsmių aptikimo ir neutralizavimo sistema. Idėja greitai susidūrė su politiniu pasipriešinimu, o vietoje jos per metus labiau išsigrynino platesnis kovos su dronais veiksmų planas, ne toks integralus, kaip buvo žadėta.
Kitas ambicingas sumanymas buvo panaudoti įšaldytą Rusijos turtą ir iš jo finansuoti Ukrainai skirtą mechanizmą. Teisinės ir politinės kliūtys šią idėją pristabdė, o galutinis sprendimas nuvedė prie labiau įprasto finansavimo modelio, kai pagalba remiama ES skolinimusi ir biudžeto garantijomis.
„Visos pastangos atsiremia į ribas, nes nacionalinis interesas ir toliau atlieka labai svarbų vaidmenį“, – sakė Europos Parlamento Saugumo ir gynybos komiteto pirmininkė Marie-Agnes Strack-Zimmermann.
Ši įtampa matyti ir kalbant apie planuotą Europos gynybos semestrą, kuris buvo sumanytas kaip reguliari, ES lygio nacionalinių gynybos pastangų peržiūra ir koordinavimas. Praktikoje per metus labiau susiformavo metinis pasirengimo vertinimas ir koordinavimo ciklas, paliekantis valstybėms narioms daugiau kontrolės, nei siūlė pirminė vizija.
Dalies pažadų būklę tiksliausia apibūdinti kaip vykdomus, bet neužbaigtus. Tarp jų atsidūrė ir svarstymai dėl socialinių tinklų ribojimų vaikams, kai procesas ES lygiu pažengė, tačiau vieningo, privalomo režimo vis dar nėra.
Migracijos srityje daug dėmesio skirta jau priimtų sprendimų įgyvendinimui, o naujesnės idėjos, pavyzdžiui, atskiras sankcijų režimas kontrabandininkams ir prekeiviams žmonėmis, dar nevirto pilnai veikiančiu instrumentu. Tai leidžia spėti, kad migracija išliks viena pagrindinių temų ir kitoje metinėje kalboje.
Bendras vaizdas po metų rodo, kad ES nepriklausomybė labiausiai auga per reguliavimą, investicijas ir prekybos politiką, o ne per greitai sukuriamus naujus gynybos pajėgumus. Kol valstybės narės atsargiai vertins kompetencijų perdavimą Briuseliui, ambicingiausios suvereniteto idėjos judės lėčiau nei „bazinių“ pažadų įgyvendinimas.
Leave a Reply