Šimtai eurų prarandamos perkamosios galios
Europos gyventojai, laikantys santaupas mažai palūkanų duodančiuose indėliuose, kasmet tyliai praranda dalį perkamosios galios. „Revolut“ skelbiamas Europos turto mažėjimo indeksas rodo, kad vidutiniškai už kiekvienus 10 000 eurų banke dėl infliacijos poveikio prarandama apie 294 eurus.
Tyrimas remiasi 20 007 suaugusiųjų apklausa 20 Europos Sąjungos valstybių ir oficialiais duomenimis apie indėlių palūkanas bei infliaciją. Skaičiuojama, kad šiose šalyse apie 6,3 trilijono eurų laikoma likvidžiuose, mažai uždirbančiuose indėliuose.
Kai palūkanos atsilieka nuo infliacijos
„Revolut“ duomenimis, 12-oje iš 20 analizuotų rinkų vidutinės vienų metų indėlių palūkanos nepasiveja infliacijos. Visos imties vidurkis siekia 2,76 proc. palūkanų, kai infliacija sudaro 2,94 proc., todėl reali grąža išlieka neigiama net ir fiksuojant pinigus indėliui.
Tai reiškia, kad net konservatyviai taupantys gyventojai, formaliai gaudami palūkanas, realiai už tuos pačius pinigus gali nusipirkti mažiau prekių ir paslaugų. Toks efektas ypač juntamas, kai dalis lėšų ilgą laiką laikoma einamosiose sąskaitose, kurios dažnai apskritai nemoka palūkanų.
Ne tik infliacija: brangiausia kainuoja neveiklumas
Indėlių nuvertėjimas nėra vienintelė problema: tyrime pabrėžiamas ir alternatyviųjų kaštų aspektas, kai pinigai neinvestuojami. „Revolut“ skaičiuoja, kad lyginant su „MSCI Europe“ biržoje prekiaujamo fondo vidutine 10 metų metine grąža, siekusia 9,06 proc., namų ūkiai per metus vidutiniškai negauna apie 638 eurų grąžos nuo kiekvienų 10 000 eurų, jei lieka tik grynųjų ar indėlių režime.
Šį skirtumą pritaikius 6,3 trilijono eurų sumai, susidaro apie 422 milijardų eurų per metus potencialas, kuris, anot tyrimo, nepasiekia Europos įmonių kaip investicinis kapitalas. Vis dėlto toks palyginimas išlieka teorinis, nes investicijų grąža nėra garantuota, o rinkų svyravimai gali būti reikšmingi.
Kodėl gyventojai nesikeičia ir nepradeda investuoti
Tyrimas nurodo kelias pagrindines priežastis, kodėl žmonės lieka prie įprastų bankinių sprendimų. Du trečdaliai apklaustųjų teigia niekada nekeičę banko dėl geresnių palūkanų: dalis tiesiog pasitiki savo banku, daliai skirtumas atrodo per mažas, o kiti nežino, kur ieškoti palankesnių sąlygų.
Be to, beveik pusė apklaustųjų netiksliai vertina savo grąžą įvertinus infliaciją, o dalis gyventojų apskritai nėra įsisąmoninę, kad infliacija mažina grynųjų vertę. Prie neveiklumo prisideda ir paslaugų susiskaidymas: daugiau nei pusė naudojasi keliomis finansinėmis programėlėmis, o nemaža dalis teigia, kad tai trukdo pradėti investuoti.
„Priverstinis įtraukimas neišsprendžia tikrųjų neveiklumo priežasčių: suvokiamos rizikos ir žinių trūkumo“, – sakė „Revolut“ turto ir prekybos padalinio vadovas Rolandas Juteika.
Jis teigė, kad mažesnės įėjimo sumos gali padėti įveikti psichologinį barjerą, tačiau svarbu vertinti ir interesų konfliktą: „Revolut“ pati siūlo investavimo produktus, todėl yra suinteresuota, kad daugiau gyventojų rinktųsi investavimą vietoje indėlių. Bendrovė taip pat skelbia, kad aktyvių mažmeninių investuotojų skaičius jos platformoje Europos Sąjungoje augo 56 proc. per metus.
Ryškūs skirtumai tarp regionų
Apžvalgoje išskiriami trys regioniniai paveikslai. Vidurio ir Rytų Europoje fiksuojami didžiausi skirtumai tarp infliacijos ir indėlių palūkanų, o tarp įvardytų pavyzdžių minimos Bulgarija, Slovakija ir Lietuva, kur atotrūkis siekia atitinkamai apie 2,3, 1,7 ir 1,3 procentinio punkto.
Tuo pat metu būtent šiame regione, anot tyrimo, didesnė dalis žmonių yra linkę pradėti investuoti mažomis sumomis. Vakarų ir Pietų Europoje, priešingai, sukaupta daugiau neveiksnių santaupų, o didžiausios sumos siejamos su Vokietija ir Prancūzija.
Europos Komisijos tikslas – nukreipti santaupas į investicijas
Tyrimo išvados pasirodė tuo metu, kai Briuselis aktyviai kalba apie būtinybę mobilizuoti privačias santaupas Europos ekonomikos konkurencingumui. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen yra akcentavusi, kad Europos Sąjungoje netrūksta nei technologijų, nei santaupų, tačiau trūksta gebėjimo sparčiai auginti vietos įmones.
„Europa turi santaupų, bet, deja, jos guli nenaudojamos“, – sakė Ursula von der Leyen.
Europos Komisija mini apie 10 trilijonų eurų namų ūkių santaupų bankų sąskaitose visoje Europos Sąjungoje, o „Revolut“ skaičiavimas apima 6,3 trilijono eurų likvidžių indėlių tik 20 tirtų valstybių. Skaičiai skiriasi dėl apimties ir metodikos, tačiau žinutė ta pati: dalis santaupų, valdžios vertinimu, galėtų būti efektyviau nukreipta į kapitalo rinkas.
Europos Komisija šį tikslą sieja su Santaupų ir investicijų sąjungos kryptimi, kuri orientuota į paskatas ir finansų rinkų infrastruktūros stiprinimą, o ne į gyventojų indėlių perėmimą. Kartu diskusiją lydi kritika, kad didėjant bendram investicijų poreikiui gali stiprėti politinis spaudimas formuoti gyventojų finansinius sprendimus ir perkelti daugiau priežiūros į ES lygmenį.
Leave a Reply