CP v2

Tag: Vokietija

  • Vokietijos degalinėse „12 valandos“ taisyklė: fiksuojami pažeidimai ir kyla klausimų dėl kainų skaidrumo

    Kas yra „12 valandos“ taisyklė?

    Nuo balandžio 1 dienos Vokietijoje įsigaliojo vadinamoji „12 valandos“ taisyklė, skirta riboti degalų kainų kilimą dienos eigoje. Pagal ją degalinės kainas didinti gali tik kartą per dieną, tiksliai vidurdienį, o po to leidžiami tik kainų mažinimai.

    Idėja paprasta: sumažinti staigius kainų šuolius ir palengvinti vairuotojams kainų palyginimą. Vis dėlto pirmosios savaitės parodė, kad praktikoje taisyklė ne visada veikia taip, kaip numatyta.

    Pažeidimai ir techninės spragos

    Vokietijos žiniasklaida fiksavo atvejus, kai po vidurdienio kainos vis tiek būdavo pakeliamos, nors tai turėtų būti draudžiama. Kaip viena iš priežasčių įvardijamos techninės problemos, susijusios su kainų atnaujinimo sistemomis ir jų perdavimu į oficialias stebėsenos platformas.

    Vis dėlto dalis tinklų, anot publikacijų, taisyklės laikosi be didesnių trikdžių, todėl vien techniniais nesklandumais paaiškinti visų atvejų neįmanoma. Dėl to vartotojams išlieka klausimas, ar kontrolė ir sankcijos bus pakankamai veiksmingos.

    Kaip keitėsi kainos po mokesčių lengvatos?

    Situaciją rinkoje papildomai paveikė ir valstybės sprendimai dėl mokesčių. Berlynas nuo gegužės 1 dienos laikinai sumažino degalams taikomus mokesčius, o tai turėjo atpiginti litrą maždaug 0,17 euro.

    Vokietijos automobilių klubo ADAC duomenimis, gegužės 8 dieną litro benzino E10 vidutinė kaina siekė 1,984 euro, o dyzelino – 2,025 euro. Kai kuriose degalinėse benzinas buvo atpigęs net žemiau 1,90 euro, o tai rodė pastebimą kritimą, lyginant su ankstesnėmis savaitėmis.

    Kodėl vairuotojams skaidrumas vis dar problema?

    Nors „12 valandos“ taisyklės tikslas – aiškesnė kainodara, vartotojai ir toliau susiduria su informacijos stoka realiu laiku. Jei kainų pokyčiai fiksuojami netiksliai arba perduodami su vėlavimu, vairuotojams sunkiau suprasti, ar kaina pasikeitė teisėtai.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokios priemonės veikia tik tada, kai yra užtikrinamas patikimas duomenų surinkimas, greita priežiūros institucijų reakcija ir realiai taikomos sankcijos. Priešingu atveju taisyklė rizikuoja tapti labiau deklaracija nei kasdienę rinkos praktiką keičiančiu instrumentu.

  • „Palantir“ vadovas Berlyne kritikuoja Vokietiją: nepasitikėjimas mūšio programine įranga brangiai kainuos

    „Palantir“ vadovas Berlyne kritikuoja Vokietiją: nepasitikėjimas mūšio programine įranga brangiai kainuos

    JAV duomenų analizės bendrovės „Palantir“ vadovas Alexas Karpas viešai sukritikavo Vokietijos požiūrį į karinės paskirties programinę įrangą ir pareiškė, kad Berlyno skepticizmas dėl mūšio lauko sprendimų jam atrodo nepagrįstas. Jo komentarai nuskambėjo tuo metu, kai Vokietijos pareigūnai aiškiai signalizuoja: Bundesveras artimiausiu metu neketina skirti naujų sutarčių šiai amerikiečių įmonei.

    Diskusiją pakurstė aukšto rango Vokietijos kariuomenės atstovo pozicija, jog Bundesveras šiuo metu nemato pagrindo rinktis „Palantir“ sprendimų. Tuo pat metu Vokietijos skaitmeninimo politikoje stiprėja kryptis ieškoti europinės alternatyvos, kad kritinės gynybos sistemos nekurtų priklausomybės nuo JAV tiekėjo.

    Interviu Vokietijos žiniasklaidai A. Karpas teigė nesuprantantis, kaip Vokietija gali sau leisti atsisakyti technologijos, kuri, jo žodžiais, naudojama daugelyje rimtų šiuolaikinių konfliktų. Jis bandė įrodyti, kad tokie sprendimai realiomis sąlygomis padeda greičiau apdoroti informaciją, koordinuoti veiksmus ir priimti sprendimus.

    „Nesuprantu, kaip Vokietija mano galinti sau tai leisti“, – sakė Alexas Karpas.

    Kartu jis pripažino, kad Vokietijos noras kurti savarankiškas sistemas yra suprantamas, tačiau pačią viešą diskusiją pavadino pernelyg emocionalia ir paremta baimėmis. Vokietijoje „Palantir“ jau ne vienerius metus vertinama kontroversiškai, nes kritikai įžvelgia privatumo, duomenų apsaugos ir fundamentalių teisių rizikas, o taip pat strateginį pažeidžiamumą, jei gynybos infrastruktūra būtų susieta su užsienio tiekėju.

    „Palantir“ savo ruožtu pabrėžia, kad jos programinė įranga yra naudojama kelių šalių kariuomenėse, o atskirais atvejais diegimas vyksta taip, kad klientas pats valdo kodą, prieigas ir duomenis. A. Karpas tvirtino, kad Ukrainoje naudojant bendrovės sprendimus kontrolė lieka šalies institucijų rankose, todėl suvereniteto klausimas, jo vertinimu, neturėtų kilti.

    „Kai jie vykdo oro gynybą ar taikinių parinkimą, beveik visas kodas parašytas jų, kontroliuojamas jų. Mes neturime prieigos“, – sakė Alexas Karpas.

    Vokietijos laikysena šioje istorijoje atspindi platesnę Europos tendenciją: po Rusijos karo prieš Ukrainą sustiprėjo siekis greičiau modernizuoti gynybą, bet kartu augo jautrumas technologinei priklausomybei. Daugelis Europos valstybių didina karines išlaidas, tačiau vis dažniau keliami klausimai, ar lėšos bus nukreiptos į realiai patikrintas, veikiančias technologijas, ar į ilgo ciklo projektus, kurių nauda mūšio lauke neįrodyta.

    Ši įtampa ypač ryški tose srityse, kur susikerta nacionalinis saugumas ir duomenų apsauga: žvalgybinė analizė, taikinių nustatymas, oro gynybos integracija, logistikos optimizavimas. Ekspertai ne kartą pabrėžė, kad tokios sistemos nebėra vien programos, jos tampa sprendimų priėmimo infrastruktūra, todėl tiekėjo pasirinkimas ilgainiui lemia ir standartus, ir interoperabilumą su sąjungininkais.

    A. Karpas taip pat kritikavo Europos gynybos biudžetų planavimą, užsimindamas, kad didelės sumos gali būti išskirstytos nepakankamai suprantant, kaip veikia modernios karinės technologijos ir kokie sprendimai duoda rezultatą realiomis sąlygomis. Jo teigimu, tai gali sukurti politiškai įtakingas, bet technologiškai silpnas interesų grupes, kurių vėliau bus sunku atsisakyti.

    Vokietijai ši diskusija tampa testu, kaip suderinti du tikslus: greitą Bundesvero modernizavimą ir ilgalaikį strateginį savarankiškumą. Sprendimas, ar rinktis „Palantir“, ar investuoti į europinę alternatyvą, neapsiribos vien technologija: jis palies teisinę aplinką, duomenų valdymo modelį ir tai, kaip Europa ateityje pirks bei kurs kritines gynybos sistemas.

  • Naujas „Assassin’s Creed Hexe“ gandas: veiksmas Vokietijoje, raganų medžioklės ir sugrįžtantis Ezio?

    Naujas „Assassin’s Creed Hexe“ gandas: veiksmas Vokietijoje, raganų medžioklės ir sugrįžtantis Ezio?

    Internete vėl įsisuko naujų nutekėjimų banga apie „Ubisoft“ kuriamą „Assassin’s Creed Hexe“. Oficialios informacijos apie žaidimą vis dar mažai, tačiau gandai piešia gerokai tamsesnį, beveik siaubo elementų turintį pasakojimą nei ankstesnėse serijos dalyse.

    Naujausios detalės siejamos su nutekintojų bendruomenėmis ir diskusijomis „Reddit“, kur teigiama, kad veiksmas daugiausia vyks Vokietijoje, Viurcburgo apylinkėse. Laikotarpis būtų XVII amžiaus pradžia, kai regione intensyvėjo raganų medžioklės, o tai atvertų kelią niūresnei atmosferai ir socialinės įtampos temoms.

    Pasak šių gandų, žaidimo pagrindinė veikėja turėtų būti Anika, o siužete esą būtų ryšių su „Assassin’s Creed 2“ laikotarpiu. Taip pat užsimenama apie Ezio Auditore pasirodymą, galimai mentoriaus vaidmenyje, tačiau tai kol kas nėra patvirtinta ir turėtų būti vertinama atsargiai.

    Nutekėjimuose minima, kad Anika gali būti labiau vieniša, nuo persekiotojų besislepianti veikėja, o slapstymasis taptų ne pasirinkimu, o būtinybe išgyventi. Teigiama, jog pasaulyje netrūktų miškų, o šalutinės veiklos primintų klasikinius serijos motyvus, pavyzdžiui, artefaktų susigrąžinimą ar paslaptingų vietų paieškas.

    Kita detalė, kurią mini gandai, yra jautresnė NPC reakcijų sistema: neįprastas elgesys esą greičiau sukeltų įtarimą ir persekiojimą. Toks dizainas atitiktų „Ubisoft“ anksčiau užsimintą kryptį kurti tamsesnį, labiau į įtampą orientuotą „Assassin’s Creed“ žaidimą.

    Tuo pačiu nutekėjimai neatsako į svarbiausią klausimą – kada galėtų įvykti premjera. „Assassin’s Creed Hexe“ pirmą kartą oficialiai buvo paminėtas 2022 metais, tačiau nuo tada „Ubisoft“ apie projektą kalba minimaliai, o pats „Hexe“ pavadinimas gali būti tik darbinis.

    Kol bendrovė nepateiks tikslių detalių, visos tokio tipo žinios lieka gandų lygmenyje. Vis dėlto pasirinktas istorinis fonas, jei jis pasitvirtintų, aiškiai signalizuotų serijos posūkį į mažiau herojišką ir labiau psichologiškai įtemptą pasakojimą.

  • ES vėl patvirtino Čekijos vandenilio koridorius kaip PCI: ką tai keičia regiono energetikai?

    ES vėl patvirtino Čekijos vandenilio koridorius kaip PCI: ką tai keičia regiono energetikai?

    Europos Sąjunga į bendro intereso projektų (PCI) sąrašą iš naujo įtraukė du su Čekija susijusius vandenilio infrastruktūros koridorius. Apie tai pranešė Čekijos dujų perdavimo sistemos operatorius „NET4GAS“, pabrėždamas, kad statusas spartina leidimų išdavimą ir atveria kelią europiniam finansavimui.

    PCI statusas reiškia, kad projektams gali būti taikomos supaprastintos tarpvalstybinės derinimo procedūros, o daliai darbų gali atsirasti galimybės pretenduoti į ES paramą per Connecting Europe Facility mechanizmą. Praktikoje tai dažnai sutrumpina administracinius terminus ir didina investuotojų pasitikėjimą.

    Du koridoriai ir jų planai

    Pirmasis projektas yra Čekijos ir Vokietijos vandenilio jungtis, vadinama Czech-German Hydrogen Interconnector. Planuojama, kad infrastruktūra sujungs vandenilio pasiūlos zonas Šiaurės Vokietijoje ir Baltijos regione su didesnės paklausos pramonės centrais Pietų Vokietijoje ir Šiaurės Bohemijoje.

    Skelbiama, kad šio koridoriaus ilgis siektų 1 068 kilometrus, o tikslinis pralaidumas būtų 144 gigavatvalandės per parą. Projekte numatoma galimybė prijungti ir vietinius gamintojus bei vartotojus maršruto teritorijoje, kad tinklas veiktų ne tik kaip tranzitas.

    Antrasis projektas, Central European Hydrogen Corridor, vertina galimybes sukurti vandenilio vamzdynų koridorių, kuriuo vandenilis iš Ukrainos per Slovakiją ir Čekiją pasiektų paklausos centrus Vokietijoje. Šio koridoriaus bendras ilgis būtų apie 1 225 kilometrus.

    Be tranzito į Vokietiją, numatoma, kad koridorius padėtų jungti gamybos pajėgumus ir vartotojus Čekijoje bei Slovakijoje. Tokia architektūra ypač svarbi pramonės klasteriams, kuriems reikia stabilaus tiekimo planuojant perėjimą prie mažesnės taršos energijos.

    Kodėl PCI statusas svarbus?

    ES vandenilio infrastruktūros plėtra siejama su platesniu energetinio saugumo ir dekarbonizacijos tikslu, ypač regionuose, kurie istoriškai rėmėsi iškastiniu kuru. PCI statusas paprastai suteikia aiškesnį politinį mandatą, kai reikia derinti sprendimus tarp kelių valstybių ir operatorių.

    Projekto rėmėjai akcentuoja ir tai, kad dujų infrastruktūros pritaikymas mažos taršos dujoms gali tapti vienu iš būdų mažinti priklausomybę nuo anglies dioksidą intensyviai generuojančių energijos šaltinių. Vis dėlto praktinis poveikis priklausys nuo to, kaip greitai bus užtikrinti leidimai, finansavimas ir realūs vandenilio gamybos bei paklausos mastai.

    „Abiejų projektų įtraukimas į PCI sąrašą mums yra svarbus jų strateginės reikšmės patvirtinimas“, – sakė Lenka Krausová.

    „Tai taip pat aiškus signalas, kad dujų infrastruktūros transformacija į mažos taršos dujas, įskaitant vandenilį, gali reikšmingai prisidėti stiprinant energetinį saugumą ir įgyvendinant klimato tikslus“, – pridūrė ji.

  • Karabacho arklys Vokietijoje vėl dėmesio centre: reta Kaukazo veislė grąžinama iš išnykimo ribos

    Karabacho arklys Vokietijoje vėl dėmesio centre: reta Kaukazo veislė grąžinama iš išnykimo ribos

    Vokietijoje vis daugiau dėmesio sulaukia karabacho arklys – reta Kaukazo kilmės veislė, kurią augintojai ir tyrėjai siekia apsaugoti nuo išnykimo. Šie arkliai vertinami dėl ištvermės, ramaus būdo ir išskirtinio kailio atspalvio, dažnai apibūdinamo kaip auksinis žvilgesys.

    Veislės išlikimas šiandien remiasi dviem kryptimis: selekcija ir registracija Azerbaidžane bei nedidelėmis, bet kryptingomis veisimo iniciatyvomis Europoje. Specialistai pabrėžia, kad mažoms populiacijoms pavojingiausia genetinė erozija, todėl būtina aiški kilmės apskaita ir planingas poravimas.

    Kalnų veislė, sukurta ištvermei

    Karabacho arkliai šimtmečius formavosi kalnuotose Kaukazo vietovėse, kur reikėjo tvirto žingsnio, manevringumo ir gebėjimo ilgai judėti sudėtingu reljefu. Dėl to veislė siejama ne tik su jojimu, bet ir su istoriniu transportu, prekyba bei karo žygiais regione.

    Šiuolaikinėje žirgininkystėje tokios savybės vėl įgauna vertę: auga susidomėjimas universaliais, ištvermingais žirgais, tinkamais ilgoms distancijoms ir įvairioms sąlygoms. Tačiau būtent paklausa gali tapti rizika, jei veisimas vyktų be aiškių standartų ir kontrolės.

    Kaip veislė atsidūrė ant ribos

    Karabacho arklių skaičius smarkiai sumažėjo dėl karų, ekonominių sukrėtimų ir nekontroliuojamo kryžminimo, kai buvo siekiama greitų rezultatų, bet prarandamas veislės savitumas. Konfliktai regione taip pat paveikė infrastruktūrą, o tai reiškė prarastas bandų linijas ir išskaidytą veislinę bazę.

    FAO palaikoma DAD-IS sistema karabacho arklį priskiria prie rizikos grupėje esančių veislių, o tokiose situacijose kritiškai svarbūs koordinuoti sprendimai. Praktikoje tai reiškia ne tik daugiau kumelių ar eržilų, bet ir genetinę stebėseną, vieningą registrą bei ilgalaikį selekcijos planą.

    Vokietijos vaidmuo ir ilgalaikė priežiūra

    Vokietijoje karabacho arkliai dažniausiai auginami entuziastų ir nedidelių ūkių, todėl kiekvienas veislinis sprendimas turi didelę įtaką bendrai populiacijos kokybei. Viena iš ryškiausių figūrų šioje srityje – Verena Scholian, kuri dar 1990 metais identifikavo karabacho eržilą ir ėmėsi darbo, kad veislė būtų dokumentuojama ir prižiūrima Europoje.

    „Jei nebūsime atsargūs, karabacho veislė gali būti prarasta, ir tai būtų tragedija“, – sakė Verena Scholian.

    Ji pabrėžia, kad svarbiausia yra ne vien arklio išvaizda, o patikimas charakteris ir ryšys su raiteliu, kurie istorijoje lėmė šios veislės reputaciją. Vokietijoje taip pat akcentuojamas jaunų žirgų paruošimas darbui, nes vien veisimas be tinkamo dresavimo nepadeda sukurti tvarios, praktiškai naudojamos populiacijos.

    Žirgų treneriai, dirbantys su karabacho arkliais, išskiria jų stabilumą nelygioje vietovėje ir greitą mokymąsi. Tokios savybės dera su šiandienine tendencija rinktis žirgus, kurie tinka ne vien sportui, bet ir saugiam, kasdieniam jojimui bei turizmui.

    „Karabacho arklys gali nuvesti į kalnus ir saugiai parnešti namo – toks jo būdas“, – sakė treneris Philip Hager.

    Azerbaidžane veislės atkūrimas grindžiamas struktūruotomis programomis, kurios apima veislinės knygos tvarkymą, veterinarinę priežiūrą ir atrankinį veisimą. Vis dėlto ekspertai pripažįsta, kad tikslūs pasauliniai skaičiai išlieka sudėtingi dėl skirtingų registravimo praktikų ir fragmentiškų duomenų.

    Karabacho arklio istorija vis dažniau pateikiama kaip pavyzdys, kodėl biologinės įvairovės išsaugojimas gyvulininkystėje nėra vien romantika ar tradicija. Tai ir atsparumo klausimas, nes retos veislės dažnai turi unikalių prisitaikymo savybių, kurios gali būti svarbios ateities žirgininkystei.

  • Vokietija ieško naftos alternatyvų: svarstomos tiekimo iš Lenkijos galimybės į Švedto rafineriją

    Vokietija ieško naftos alternatyvų: svarstomos tiekimo iš Lenkijos galimybės į Švedto rafineriją

    Vokietija derasi su Lenkija dėl galimų naftos tiekimų į Švedto (Schwedt) rafineriją, kuri yra viena svarbiausių degalų tiekėjų Berlynui ir Brandenburgo žemei. Šių pokalbių poreikis išryškėjo po to, kai nutrūko anksčiau naudotas žaliavos maršrutas, o Berlynas intensyviau ieško alternatyvių logistikos grandinių.

    Vokietijos ekonomikos ir energetikos ministrė Katharina Reiche viešai patvirtino, kad su Varšuva aptariami galimi tiekimai iš Lenkijos. Pasak jos, diskusijos vyksta konstruktyviai, o tikslas – užtikrinti stabilų rafinerijos darbą ir regiono aprūpinimą degalais.

    „Su Varšuvos vyriausybe kalbamės dėl galimų naftos tiekimų iš Lenkijos į Švedto rafineriją“, – sakė Katharina Reiche.

    Kas pasikeitė tiekimo grandinėje

    Švedto rafinerija pastaraisiais metais tapo jautriu energetinio saugumo klausimu, nes jos tiekimo schemos priklausė nuo geopolitinių sprendimų ir tranzito maršrutų. Vokietijai siekiant mažinti priklausomybę nuo rusiškos kilmės žaliavos, bet koks sutrikimas alternatyviuose kanaluose tampa kritiniu, ypač metropolinėms teritorijoms aplink Berlyną.

    Ministrės teigimu, rafinerijos pajėgumų panaudojimas šiuo metu išlieka aukštas dėl sukauptų rezervų, tačiau ilgalaikiam stabilumui reikia tvaresnių sprendimų. Todėl svarstomi keli keliai: tiekimo srautai per Lenkijos infrastruktūrą ir paraleliai stiprinami pajėgumai per Baltijos jūros uostus.

    Lenkijos kryptis ir Rostoko uostas

    Viena realiausių alternatyvų – naftos pristatymas per Lenkiją, pasitelkiant Gdansko uosto logistiką ir tolesnį transportavimą iki Vokietijos. Šis scenarijus reikalautų suderinti ne tik komercines sąlygas, bet ir techninius pajėgumus, grafikus bei atsargų valdymą, kad srautai būtų patikimi.

    Lygiagrečiai Vokietija bando didinti naftos transportavimo efektyvumą iš Rostoko uosto į Švedtą. Pranešama, kad Rostoke vyksta infrastruktūros plėtra, kad uostas galėtų aptarnauti didesnius tanklaivius ir taip padidinti importo lankstumą.

    Rafinerijos valdymo ir nuosavybės klausimas

    Švedto rafinerija išlieka politiškai jautri ir dėl nuosavybės struktūros. Po plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios Vokietija perėmė „Rosneft“ Vokietijos padalinio valdymą patikėjimo teise, tačiau ši įmonė išlaikė reikšmingus interesus keliuose šalies perdirbimo objektuose.

    Šis kontekstas dar labiau sustiprina Berlyno siekį diversifikuoti žaliavos tiekimą ir mažinti bet kokias rizikas, kurios gali kilti dėl tarptautinių sankcijų, teisinių ginčų ar politinių sprendimų. Vokietijos valdžia taip pat signalizuoja apie ketinimus pateikti atnaujintą rafinerijos veiklos koncepciją, kad įmonė išliktų ekonomiškai gyvybinga.

    Be tiekimo grandinės paieškų, Vokietija siekia išlaikyti socialinį stabilumą regione: paskelbta, kad iki metų pabaigos pratęsiamos užimtumo garantijos maždaug 1 200 rafinerijos darbuotojų. Tai laikoma svarbiu žingsniu mažinant neapibrėžtumą, kol bus rastas ilgalaikis sprendimas dėl žaliavos tiekimo ir rafinerijos ateities modelio.

  • Vokietijos kibernetinio saugumo vadovė įspėja: Kinija DI kūrimą slepia, o rizika Europai auga

    Vokietijos kibernetinio saugumo vadovė įspėja: Kinija DI kūrimą slepia, o rizika Europai auga

    Vokietijos Federalinės informacijos saugumo tarnybos vadovė Claudia Plattner įspėjo parlamentarus, kad dalis Kinijos technologijų bendrovių pastaruoju metu ėmė riboti anksčiau atvirų DI modelių atnaujinimus. Pasak jos, tai gali reikšti, kad plėtra keliama už uždarų durų, o pažangūs pajėgumai nebebus matomi išorės vertintojams.

    Vokietijos pareigūnės vertinimu, tokia kryptis didina neapibrėžtumą kibernetinio saugumo srityje, nes DI modeliai gali greitai sustiprinti įsilaužėlių galimybes. Ji teigė, kad Kinijos įmonės, įskaitant „Alibaba“, gali artėti prie sprendimų, kurie būtų pritaikomi didelio masto atakoms ir automatizuotam pažeidžiamumų išnaudojimui.

    „Jeigu DI kūrimas pereina į uždarą režimą, mums tampa sunkiau suprasti, kokie pajėgumai jau pasiekti ir kaip greitai jie gali būti panaudoti prieš infrastruktūrą“, – sakė Claudia Plattner.

    Diskusija Vokietijoje sutapo su platesnėmis Europos nuogąstavimų tendencijomis: institucijos ir kritinės infrastruktūros valdytojai ruošiasi laikotarpiui, kai DI bus naudojamas ne tik gynybai, bet ir puolimui. Kibernetinio saugumo ekspertai pabrėžia, kad didžiausia problema tampa ne vien pačios atakos, o jų spartėjantis mastas ir automatizacija, kai vienu metu galima taikytis į daugybę organizacijų.

    Europos institucijoms papildomą įtampą kelia ir prieigos klausimas: pažangiausi modeliai dažnai tampa prieinami ribotam patikimų partnerių ratui, o nacionalinės agentūros priverstos remtis sąjungininkų vertinimais. Tai, pasak Vokietijos pareigūnės, gali lėtinti savarankišką rizikų testavimą ir sprendimų priėmimą Europoje.

    Tuo pat metu Europoje vis garsiau kalbama apie poreikį kurti savus DI pagrįstus kibernetinės gynybos įrankius, kad žemynas mažintų priklausomybę nuo JAV technologijų tiekėjų ir geriau valdytų naujos kartos grėsmes. Politikos formuotojai akcentuoja, kad vien reguliavimo nepakanka: reikalingi ir praktiniai pajėgumai, laboratorijos testavimui bei greitesnis keitimasis duomenimis tarp šalių.

    Vokietijos įspėjimas signalizuoja, kad kova dėl technologinio pranašumo persikelia į dar mažiau skaidrią erdvę. Jei DI modelių kūrimas Kinijoje iš tiesų tampa labiau uždaras, Europos saugumo institucijoms teks dar aktyviau stiprinti stebėseną, atsparumo priemones ir gebėjimą greitai reaguoti į DI sustiprintas atakas.

  • Pentagonas paviešino 160 bylų apie UAP: jose – lenkų belaisvio 1944 metų liudijimas Vokietijoje

    Pentagonas paviešino 160 bylų apie UAP: jose – lenkų belaisvio 1944 metų liudijimas Vokietijoje

    Jungtinių Amerikos Valstijų Gynybos departamentas paviešino daugiau nei 160 dokumentų ir įrašų apie neatpažintus anomalinius reiškinius (UAP), dažnai vadinamus UFO. Pirmojoje publikuotoje medžiagos dalyje – tiek istoriniai liudijimai, tiek pastarųjų metų kariškių ir civilių pranešimai, dalis informacijos dėl saugumo ir privatumo yra užtušuota.

    Vienas labiausiai dėmesį patraukusių dokumentų – 1957 metais apklausos medžiaga, kurioje užfiksuotas lenkų kilmės vyro Władysławo Krasuskio pasakojimas. Jis teigė, kad 1944 metais, būdamas karo belaisviu Vokietijoje, matė didžiulį disko formos objektą, kurio skersmuo, jo vertinimu, siekė apie 70–90 metrų.

    Liudijime minimas ir epizodas, kai vežant belaisvius į ūkio darbus netikėtai užgeso traktorius, o aplink pasigirdo aukšto tono garsas, priminęs galingos elektros įrangos veikimą. Pasak pasakojimo, po kelių minučių triukšmui liovusis technika vėl užsivedė be matomos priežasties.

    Vėliau Krasuskis tvirtino slapta stebėjęs objektą, kylantį vertikaliai iš teritorijos, kuri, jo žodžiais, buvo atskirta aukšta brezentine uždanga. Jis aprašė tamsiai pilką viršutinę ir apatinę dalis, o vidurinę sekciją – kaip greitai besisukančią, sudarančią išsiliejimo efektą.

    „FBI agentas ataskaitoje pažymėjo, kad liudytojas neatrodė neracionalus ar psichologiškai nestabilus“, – teigiama paviešintoje apklausos medžiagoje.

    Dokumente taip pat minimos detalės, kurias liudytojas interpretavo kaip technines: neizoliuoti kabeliai ir netoliese esanti betoninė konstrukcija. Vis dėlto tokie pasakojimai patys savaime nėra įrodymas, kad buvo išbandyta konkreti technologija, o istorinius liudijimus paprastai sunku patikrinti dėl ribotų nepriklausomų šaltinių ir karo meto aplinkybių.

    Paviešintuose failuose yra ir šiuolaikinių atvejų: kariškių užfiksuotų vaizdo įrašų bei misijų ataskaitų iš Artimųjų Rytų regiono 2022 metais, taip pat civilių pranešimų iš 2023 metų. Tokiose ataskaitose pabrėžiama, kad aprašymai gali būti subjektyvūs, o galutinės išvados priklauso nuo papildomų duomenų, pavyzdžiui, radaro informacijos ar kelių jutiklių sutapimų.

    Pastaraisiais metais JAV UAP tema iš viešosios erdvės nedingsta dėl dažnėjančių Kongreso posėdžių, Pentagono ataskaitų ir atskiros institucijos AARO veiklos, kuri renka ir vertina kariškių bei kitų struktūrų pranešimus. Oficialiose išvadose dažnai kartojama, kad dalis incidentų paaiškinami įprastais reiškiniais ar techniniais trikdžiais, tačiau lieka ir neklasifikuotų atvejų, kuriems trūksta informacijos.

    Pentagonas skelbia, kad dokumentų viešinimas bus tęsiamas etapais, o ateityje planuojama papildyti archyvą naujais failais. Viešumo šalininkai tai vertina kaip žingsnį skaidrumo link, tačiau ekspertai pabrėžia, kad vien dokumentų kiekis nereiškia atsakymų: svarbiausia, ar pateikiami duomenys leidžia patikimai atkurti įvykių aplinkybes ir atmesti alternatyvius paaiškinimus.

  • „Deutsche Telekom“ ir „Rheinmetall“ kuria skydą nuo dronų: kas laukia miestų Vokietijoje

    „Deutsche Telekom“ ir „Rheinmetall“ kuria skydą nuo dronų: kas laukia miestų Vokietijoje

    Vokietijos telekomunikacijų bendrovė „Deutsche Telekom“ ir gynybos pramonės grupė „Rheinmetall“ paskelbė pradedančios kurti vadinamąjį dronų gynybos skydą, skirtą miestams ir kritinei infrastruktūrai. Bendrovės teigia, kad pastaraisiais metais vis dažniau fiksuojami įtartini dronų skrydžiai virš strateginių objektų, todėl auga poreikis greitai aptikti ir neutralizuoti grėsmes.

    Kuriamas sprendimas būtų orientuotas į kelis scenarijus: nuo neteisėtų skrydžių virš oro uostų ir uostų iki bandymų žvalgyti ar trikdyti energetikos, pramonės ir ryšių infrastruktūrą. Pasak „Rheinmetall“, dabartinė geopolitinė situacija didina sabotažo rizikas, o dronai tampa vienu paprasčiausių būdų patikrinti saugumo spragas.

    Kaip veiktų dronų „skydas“

    Bendrovės nurodo, kad sistema apimtų sensorių tinklą, galintį atpažinti dronus ir nustatyti jų buvimo vietą. Praktikoje tam būtų derinami skirtingi jutikliai, įskaitant vaizdo, garso, radijo dažnių ir radarų sprendimus, nes vieno metodo dažnai nepakanka sudėtingoje miesto aplinkoje.

    Neutralizavimui būtų numatyti keli būdai, priklausomai nuo situacijos ir teisinio režimo: ryšio trikdymas, perėmėjai dronai, o tam tikrais atvejais ir kitos priemonės, pavyzdžiui, lazerinės technologijos prie jautrių pramoninių ar energetikos objektų. Tokios priemonės paprastai vertinamos itin atsargiai dėl saugos reikalavimų ir galimos žalos aplinkai, todėl jų taikymas dažniausiai ribojamas konkrečiais atvejais.

    Incidentų daugėja, o dronai keičiasi

    Vokietijos Federalinė kriminalinės policijos tarnyba (BKA) skelbia, kad per praėjusius metus šalyje užfiksuota daugiau kaip 1 000 įtartinų dronų skrydžių. Kaip yra viešai nurodęs BKA vadovas Holgeris Münchas, dažniausiai tai pastebima prie karinių teritorijų, oro uostų bei uostų infrastruktūros.

    Tuo pat metu keičiasi ir pati dronų valdymo logika. Jei anksčiau dauguma civilinių dronų buvo valdomi įprastais radijo pultais, vis dažniau naudojami sprendimai, kurie remiasi mobiliojo ryšio tinklais, todėl vien radijo dažnių stebėsena ne visuomet leidžia greitai identifikuoti operatorių ar valdymo kanalą.

    Ryšio tinklai kaip saugumo įrankis

    „Deutsche Telekom“ pabrėžia, kad į projektą atneša kompetencijas debesų kompiuterijos, ryšio, duomenų analizės ir tinklų srityse. Bendrovė jau buvo pasitelkta viešosios tvarkos institucijų, kai reikėjo aptikti ir lokalizuoti neleistinus dronų skrydžius per 2024 metų Europos futbolo čempionatą Vokietijoje, o sensorinį tinklą vysto nuo 2017 metų.

    Vienas iš krypčių, kurią bendrovė įvardija kaip vis svarbesnę, yra pasyvi dronų paieška, kai pati sistema neskleidžia signalų, o fiksuoja aplinkoje esančius ryšio pėdsakus. Taip pat kartu su Hamburge veikiančiu Helmut Schmidt universitetu, kuris yra Bundesvero universitetas, tiriama, ar patys mobiliojo ryšio tinklai galėtų padėti greičiau nustatyti dronų aktyvumą pagal neįprastus duomenų srauto modelius.

    „Rheinmetall“ tuo metu plečia civilinių objektų apsaugos kryptį ir akcentuoja individualiai pritaikomus sprendimus ten, kur sudėtinga radijo aplinka ar tanki infrastruktūra apsunkina aptikimą. Vienas iš tokių pavyzdžių yra strateginių uostų teritorijos, kuriose dėl intensyvaus ryšio ir transporto srautų dronų paieška dažnai reikalauja kelių technologijų derinio.

  • Europos rekordas, kuris atima žadą: kur stovi ilgiausi pėsčiųjų kabantieji tiltai

    Europos rekordas, kuris atima žadą: kur stovi ilgiausi pėsčiųjų kabantieji tiltai

    Ilgi pėsčiųjų kabantieji tiltai Europoje pastaraisiais metais tapo ne tik inžinerijos pasiekimu, bet ir ryškiu turizmo magnetu. Vokietija, Čekija ir Vengrija šiandien turi konstrukcijų, kurios pagal ilgį ir aukštį konkuruoja su garsiausiais pasaulio objektais.

    Tokie tiltai dažniausiai statomi pramogų parkuose ar kalnų kurortuose, kad sujungtų šlaitus ir kartu sukurtų stiprų įspūdį lankytojams. Dėl siauro tako, grotelių ar stiklo intarpų ir natūralaus svyravimo vėjyje jie tampa išbandymu bijantiems aukščio.

    Vokietijos gigantai Hesėje

    Ilgiausiu pėsčiųjų kabančiuoju tiltu Vokietijoje laikomas Skywalk Willingen Hesėje, atidarytas 2023 metais. Jo ilgis siekia apie 665 metrus, o slėnį jis kerta maždaug 100 metrų aukštyje, todėl net ir patyrusiems keliautojams įspūdis būna stiprus.

    Hesėje 2024 metais atsirado ir dar vienas panašaus masto objektas – Highwalk, kurio ilgis apie 617 metrų. Tiltas įrengtas maždaug 58–60 metrų aukštyje virš slėnio, o pagrindinis akcentas čia yra atvira panorama į žemų kalnų kraštovaizdį.

    Tarp žinomiausių Vokietijos pėsčiųjų kabančiųjų tiltų minimas ir Titan RT Harco kalnuose. Jo bendras ilgis siekia 483 metrus, o didžiausio tarpatramio atkarpa yra viena įspūdingiausių regione, todėl objektas ilgą laiką buvo įvardijamas kaip vienas rekordininkų savo kategorijoje.

    Europos rekordas Čekijoje

    Ilgiausias pėsčiųjų kabantysis tiltas Europoje yra Sky Bridge 721 Čekijoje, Dolní Morava poilsio regione netoli Lenkijos sienos. Kaip sufleruoja pavadinimas, jo ilgis yra 721 metras, o aukščiausiame taške konstrukcija pakyla iki maždaug 95 metrų virš slėnio.

    Tiltas sujungia dvi kalnagūbrių zonas, o lankytojų srautai valdomi taip, kad perėjimas vyktų viena kryptimi. Grįžimas paprastai organizuojamas aplinkiniu maršrutu gamtos taku, kuris papildomai išsklaido žmones ir leidžia vietovei išvengti spūsčių ant konstrukcijos.

    Ilgiausias pasaulyje – Vengrijoje

    Vengrijoje, Sátoraljaújhely mieste prie Slovakijos sienos, atidarytas Zemplén723, dar vadinamas Nacionalinės vienybės tiltu. Jo ilgis siekia 723 metrus, tad jis vos keliomis metromis lenkia Čekijos rekordą ir yra įvardijamas kaip ilgiausias tradicinis pėsčiųjų kabantysis tiltas pasaulyje.

    Konstrukcija kabo iki maždaug 82 metrų aukštyje, o dalyje tako įrengtas stiklinis intarpas, didinantis įspūdį žvelgiant žemyn. Skelbiama, kad tiltui panaudota dešimtys kilometrų plieninių lynų ir tūkstančiai tvirtinimo detalių, o pats takas yra tik apie 1,2 metro pločio.

    Šie projektai rodo aiškią tendenciją Europoje: investuojama į gamtinio turizmo infrastruktūrą, kuri lankytojams siūlo patirtį, o regionams – didesnius srautus ir ilgesnį sezoną. Keliaujant prie tokių objektų rekomenduojama įvertinti vėjo sąlygas, avalynę ir aukščio baimę, nes įspūdis čia dažnai būna stipresnis nei tikimasi.