CP v2

Tag: Vokietija

  • Šiaurės ir Baltijos vandenilio koridorius: poreikis iki 2040 metų gali siekti beveik 80 TWh

    Paklausos signalas visam regionui

    Planuojamo Šiaurės ir Baltijos vandenilio koridoriaus metinis poreikis iki 2040 metų gali pasiekti 79,2 teravatvalandės (TWh). Tai paskelbė perdavimo sistemų operatoriai iš Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos, apibendrinę rinkos apklausos rezultatus.

    Šis skaičius sudaro apie 87 proc. anksčiau studijose vertintos teorinės koridoriaus 91 TWh pralaidumo galimybės. Apklausos rezultatai rodo, kad infrastruktūros idėja rinkoje vertinama kaip praktiškai reikalinga, o ne vien strateginis planas.

    Susidomėjimo apklausa, pradėta 2026 metų pradžioje, sulaukė 93 atsakymų iš 81 bendrovės. Iš viso buvo įvardyti 108 projektai, kurie galėtų naudotis būsimu vandenilio transportavimo maršrutu nuo šiaurinių gamybos centrų iki didžiųjų vartotojų pietuose.

    Operatorių teigimu, tokia dalyvių ir projektų įvairovė leidžia tiksliau įvertinti, kur ir kokiais tempais gali formuotis pramoninis vandenilio vartojimas. Kartu tai padeda identifikuoti segmentus, kuriems svarbiausias yra patikimas, ilgalaikis tiekimas.

    Kas „suvalgo“ didžiausią dalį

    Didžiausią prognozuojamos paklausos dalį sudaro konkretūs pramonės projektai: jiems tenka 64,4 TWh per metus. Dar 14,8 TWh siejama su Vokietijos skirstymo tinklų poreikiu, o tai signalizuoja apie planuojamą platesnį vandenilio integravimą į energetikos sistemą.

    Numatoma, kad koridorius komerciškai galėtų pradėti veikti apie 2033 metus. Iki tol rinkai aktualiausi išlieka du klausimai: ar projektų vystytojai pasirengs prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus ir ar finansavimo sprendimai bus priimti laiku.

    Apklausos duomenys taip pat atskleidžia aiškią regioninę logiką: šiaurėje formuojasi pasiūla, pietuose telkiasi didžiausia paklausa. Suomija įvardijama kaip potenciali gamybos lyderė, o Vokietija – pagrindinė galutinė vandenilio kryptis.

    Skaičiuojama, kad Suomijos gamyba galėtų augti nuo 15,4 TWh 2033 metais iki 38,6 TWh 2050 metais, kai vidaus vartojimas išliktų stabilus ir siektų apie 2,1 TWh per metus. Tuo metu Vokietijoje tiesioginis projektų vartojimas galėtų išaugti nuo 15,3 TWh 2033 metais iki 44,4 TWh 2050 metais.

    Lenkijos paklausa taip pat matoma kaip sparčiai didėsianti: nuo 11,8 TWh iki 32,4 TWh per tą patį laikotarpį. Prognozė rodo, kad Lenkijos vidaus pasiūla nuosekliai atsiliktų nuo poreikio, todėl importo ir tarptautinių jungčių klausimas šaliai gali tapti esminis.

    Bendra tendencija atitinka ir platesnę Europos kryptį, kai vandenilis vertinamas kaip pramonės dekarbonizacijos priemonė, ypač ten, kur elektrifikacija ribota. Didžiausią vaidmenį čia gali suvaidinti chemijos, trąšų, naftos perdirbimo, plieno ir sunkiojo transporto segmentai.

    ES statusas ir Lietuvos vaidmuo

    Koridorius yra įtrauktas į Europos Sąjungos bendro intereso projektų sąrašą. Projektui taip pat skirta 6,8 mln. eurų parama iš Europos infrastruktūros tinklų priemonės, o tai paprastai padeda greičiau pereiti nuo koncepcijos prie techninių sprendimų.

    Išankstinė galimybių analizė buvo baigta 2024 metų birželį, o 2025 metais projektas perėjo į galimybių vertinimo etapą. Nacionalinės ir tarpvalstybinės studijos turėtų būti užbaigtos 2027 metų pradžioje.

    „Rinkos apklausos rezultatai rodo, kad projektų vystytojai ir rinkos dalyviai visame regione, įskaitant Lietuvą, jau aiškiai įvardija vandenilio infrastruktūros poreikius“, – sakė Lietuvos perdavimo sistemos operatoriaus „Amber Grid“ vadovas Nemunas Biknius.

    Jo teigimu, tai Lietuvai yra svarbus signalas, nes šalis galėtų tapti ne tik tranzito teritorija, bet ir aktyvia vandenilio rinkos dalyve. Kitas žingsnis, anot jo, yra poreikių pavertimas konkrečiais įsipareigojimais ir investiciniais sprendimais.

    Praktiškai tai reiškia derybas dėl ilgalaikių transportavimo ir tiekimo sutarčių, taip pat aiškesnį reguliacinį rėmą. Be pakankamai stiprių komercinių garantijų didelės apimties infrastruktūra Europoje dažniausiai juda lėčiau, net ir turėdama politinį palaikymą.

    Nors prognozuojama paklausa atrodo didelė, rinkos brandą lems ir vandenilio kaina bei jo kilmė. Atskira svarbi tema – ar planuojama pasiūla bus paremta atsinaujinančia energija gaminamu vandeniliu ir kaip greitai bus išplėtota elektros gamyba, reikalinga elektrolizei.

    Artimiausiais metais koridoriaus sėkmę nulems keli veiksniai: investicijų sprendimų greitis, pramonės pasirengimas mokėti už mažesnės emisijos energiją ir aiškūs tarpvalstybiniai suderinimai. Apklausos rezultatai rodo, kad interesas yra, tačiau lemiamas etapas bus įsipareigojimų formalizavimas.

  • „Volkswagen“ darbuotojai pratrūko: vadovų komunikacija dėl atleidimų vadinama katastrofiška

    „Volkswagen“ darbuotojai pratrūko: vadovų komunikacija dėl atleidimų vadinama katastrofiška

    Vokietijos automobilių gamintojo „Volkswagen“ darbuotojai viešai išliejo nepasitenkinimą įmonės vadovų komunikacija, kai grupėje vis garsiau kalbama apie galimus tolesnius atleidimus ir kelių gamyklų ateitį. Darbuotojų atstovų tarybos inicijuotoje nuotaikų apklausoje pagrindiniu priekaištu tapo tai, kaip vadovybė aiškina situaciją ir planus.

    Darbuotojai per įmonės intranetą galėjo pateikti klausimus bei lūkesčius generaliniam direktoriui Oliveriui Blumei ir valdybai. Pasak žiniasklaidoje cituojamų apklausos rezultatų, komunikacija buvo įvertinta kaip didžiausia problema, aplenkusi net nerimą dėl darbo vietų saugumo ar galimų gamyklų uždarymų.

    „Žmonės ir jų šeimos palikti nežinioje ir baimėje“, – sakė darbuotojų atstovai, komentuodami, kad aiškumo trūkumas kelia įtampą bendruomenėse, kur gamyklos yra vieni didžiausių darbdavių.

    Įtampą turėtų mažinti šią savaitę pradedamas vadovybės susitikimų turas po „Volkswagen“ padalinius. Pirmasis neeilinis susitikimas numatytas Wolfsburge rugpjūčio 25 dieną, vėliau planuojami susitikimai Emdene, Zwickau, Braunšveige, o turas turėtų baigtis Hanoveryje rugpjūčio 31 dieną.

    Kas spaudžia „Volkswagen“?

    „Volkswagen“ ieško gilesnio sąnaudų mažinimo, nes automobilių pramonę slegia keli veiksniai vienu metu. Europoje juntama silpnesnė paklausa, aštrėja konkurencija iš Kinijos gamintojų, o prekybos politika, įskaitant tarifus, didina neapibrėžtumą dėl eksporto ir tiekimo grandinių.

    Pats Oliveris Blume intranete įspėjo, kad padėtis yra daugiau nei kritinė, ir pabrėžė poreikį uždirbti pakankamai, kad ilgainiui būtų galima finansuoti naujas technologijas, produktus ir užtikrinti gamyklų ateitį. Bendrovė skelbė, kad pirmąjį pusmetį veiklos rezultatas smuko 11,6 proc. iki 5,9 mlrd. eurų, o veiklos marža mažėjo nuo 4,2 proc. iki 3,8 proc.

    Atleidimai ir gamyklų klausimas

    Žiniasklaidoje ir darbuotojų atstovų aplinkoje aptariama, kad grupėje jau sutarta dėl maždaug 50 000 darbo vietų mažinimo per skirtingus prekės ženklus. Tačiau viešai buvo svarstoma, jog papildomai gali tekti mažinti dar iki 50 000 pozicijų, o tokios kalbos ypač jautrios regionams, kuriuose gamyklos formuoja vietos ekonomiką.

    Neapibrėžtumas siejamas ir su keliomis Vokietijos gamyklomis, tarp jų Emdene ir Zwickau veikiančiais „Volkswagen“ padaliniais, „Volkswagen Commercial Vehicles“ gamykla Hanoveryje bei „Audi“ gamykla Neckarsulme. Įmonės priežiūros taryba toliau svarsto pertvarkos scenarijus, o profsąjungos reikalauja daugiau skaidrumo ir aiškių atsakymų, kas laukia darbuotojų.

    Platesnė Vokietijos pramonės dilema

    Situacija „Volkswagen“ grupėje atspindi platesnius iššūkius Vokietijos automobilių sektoriui: gamybos kaštai Europoje išlieka aukšti, o perėjimas prie elektromobilumo ir programinės įrangos sprendimų reikalauja milžiniškų investicijų. Konkurencija su Kinijos gamintojais spaudžia kainas, o tai verčia tradicinius gamintojus vienu metu ir investuoti, ir griežtinti kaštų kontrolę.

    Šiame kontekste darbuotojų keliami priekaištai dėl komunikacijos tampa ne tik vidine žmogiškųjų išteklių problema, bet ir svarbiu rizikos veiksniu pačiai pertvarkai. Jei vadovybė nesugebės aiškiai pagrįsti sprendimų, įmonė gali susidurti su didesne socialine įtampa, lėtesniu pokyčių įgyvendinimu ir papildomais reputaciniais nuostoliais.

  • Putinas apie Nord Stream užkulisius: kodėl Lenkija buvo svarbi ir ką reiškia šis pareiškimas dabar

    Rusijos vadovas Vladimiras Putinas interviu valstybinės žiniasklaidos žurnalistui Pavelui Zarubinui teigė, kad antroji Nord Stream dujotiekio gija esą iš pradžių buvo planuota per Lenkiją. Pasak jo, buvo parengta dalis infrastruktūros, tačiau galiausiai pasirinktas maršrutas Baltijos jūros dugnu.

    Putinas sprendimą aiškino siekiu „sumažinti riziką“ ir tvirtino, kad Varšuva neva prieštaravo jūriniam variantui dėl galimų tranzito pajamų praradimo. Tokia versija atitinka ilgalaikę Kremliaus liniją Nord Stream pristatyti kaip pirmiausia ekonominį, o ne geopolitinį projektą.

    Kodėl Lenkija buvo svarbi?

    Iš platesnės perspektyvos Lenkijos vaidmuo šiame pasakojime yra didesnis nei vien tranzito mokesčiai. Dešimtmečius rusiškos dujos į Vakarų Europą keliavo per Vidurio ir Rytų Europos valstybes, tarp jų ir per Jamalo–Europos dujotiekį, vedusį per Baltarusiją ir Lenkiją į Vokietiją.

    Nord Stream pakeitė šią architektūrą: pirmoji gija pradėjo veikti 2011 metais, antroji – 2012 metais. Dvi vamzdyno gijos Baltijos jūros dugnu sudarė tiesioginį ryšį tarp Rusijos pakrantės ir Vokietijos, o bendra metinė galia siekė apie 55 mlrd. kubinių metrų dujų.

    Tiesioginis maršrutas Rusijai suteikė galimybę didelius dujų kiekius tiekti Vokietijai apeinant Lenkijos ir Ukrainos perdavimo infrastruktūrą. Valstybėms tranzitu tai reiškė ne tik potencialių pajamų sumažėjimą, bet ir silpnesnę derybinę poziciją bei mažesnį vaidmenį tiekimo saugumo sistemoje.

    Baltijos maršrutas ir geopolitika

    Maskvos požiūriu jūrinis kelias mažino priklausomybę nuo trečiųjų šalių, esančių tarp tiekėjo ir pirkėjo. Ekonominis argumentas taip pat buvo akivaizdus: Vokietija gavo papildomą tiesioginį pajėgumą, o Rusija – patogesnę prieigą prie vienos didžiausių Europos dujų rinkų.

    Tačiau ekonomika ir strategija šiame projekte persidengė. Daliai Europos Sąjungos valstybių, ypač Lenkijai ir kitoms regiono šalims, Nord Stream 2 kėlė klausimų dėl energetinio saugumo, priklausomybės nuo vieno tiekėjo didėjimo ir tradicinių tranzito kelių politinės reikšmės mažėjimo.

    Kodėl tai pasakoma būtent dabar?

    Po 2022 metų Nord Stream tema vėl įgavo papildomą svorį. 2022 metų rugsėjį sprogimai apgadino tris iš keturių Nord Stream 1 ir Nord Stream 2 gijų, o tyrimai dėl sabotažo iki šiol turi politinių pasekmių ir yra jautri tema Europoje.

    Putino pasakojimas, kad antra gija galėjo eiti per Lenkiją, šiandien gali būti suprantamas ir kaip bandymas suformuoti palankesnį naratyvą apie praeities energetinį modelį. Rusijai netekus didelės dalies Europos dujų rinkos, Kremliaus interesas gali būti parodyti ankstesnį bendradarbiavimą kaip „racionalų“ ir nutrauktą dėl politikos, o ne dėl saugumo rizikų.

    „Nord Stream buvo planuotas taip, kad sumažintų riziką ir užtikrintų stabilų tiekimą“, – sakė Vladimiras Putinas.

    Šį pareiškimą verta vertinti atsargiai: jis gali turėti faktinių detalių apie ankstyvas projektavimo idėjas, bet kartu gali būti ir sąmoningas bandymas perrašyti projekto prasmę šiandienos politiniame kontekste. Europos diskusijose esminis klausimas išlieka tas pats: kaip energetinė infrastruktūra veikia valstybių priklausomybes, derybinę galią ir saugumo balansą.

  • Vokietija Kyjive žada 60 mln eurų Ukrainai: parama humanitarinei pagalbai ir NATO fondui

    Vokietijos užsienio reikalų ministras Johannas Wadephulis vizito Kyjive metu paskelbė apie papildomą finansavimą Ukrainai: 50 mln eurų humanitarinei pagalbai ir dar 10 mln eurų NATO kompleksinio paramos paketo fondui. Pasak jo, lėšos turėtų prisidėti ir prie gyventojų, ir prie kariuomenės poreikių, ypač artėjant šaltajam sezonui.

    Pirmosiomis ministro viešnagės valandomis Kyjive kelis kartus suveikė oro pavojaus sirenos, mieste buvo girdimi sprogimai. Ukrainos pareigūnai ir stebėsenos kanalai tokias situacijas dažnai sieja su Rusijos raketų ir bepiločių atakų grėsme, kuri išlieka nuolatiniu kasdienybės fonu sostinėje.

    Ką apims papildomi pinigai?

    J. Wadephulio teigimu, 50 mln eurų humanitarinės paramos bus nukreipta per Jungtinių Tautų agentūras ir nevyriausybines organizacijas. Tokia pagalba paprastai naudojama būtiniausioms priemonėms užtikrinti, pradedant laikinu apgyvendinimu, vandeniu, šildymu ar medicinos paslaugomis, ypač regionuose arčiau fronto.

    Dar 10 mln eurų Berlynas skirs NATO visapusiškos paramos paketo fondui Ukrainai. Ministro žodžiais, per šį mechanizmą remiami decentralizuoti energijos tiekimo sprendimai Ukrainos kariams, būtina medicinos įranga karinėms gydymo įstaigoms ir skubiai reikalingos priemonės kovai su dronais.

    „Rusija ir toliau atakuoja energetikos infrastruktūrą ir daro viską, kad žiemą paverstų ginklu“, – sakė Johannas Wadephulis.

    Signalai dėl JAV vaidmens ir taikos paieškų

    Vokietijos ministras taip pat pranešė, kad kitą savaitę planuoja aptarti taikos paieškas su JAV diplomatijos vadovu Marku Rubiu. Berlynas tikisi aktyvesnio Vašingtono įsitraukimo į procesus, kurie galėtų priartinti politinius sprendimus, tačiau kartu pabrėžia, kad Ukrainai būtina išlaikyti paramos tęstinumą.

    Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha akcentavo, jog bendradarbiavimas su Vokietija gynybos srityje išlieka vienas svarbiausių, ypač oro gynybos stiprinimo klausimu. Jo teigimu, Ukrainai perduotos sistemos kasdien gelbsti civilių gyvybes ir mažina žalą kritinei infrastruktūrai.

    Vėliau šeštadienį J. Wadephulis susitiko su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Prezidentas pranešė, kad pokalbiuose daug dėmesio skirta oro gynybai ir pasirengimui žiemai, taip pat aptartas darbas dėl susitarimo Drone Deal formatu, kurį siekiama pasirašyti artimiausiu metu.

    Nors papildomos sumos nėra didžiausios bendrame tarptautinės paramos kontekste, jos siunčia politinį signalą apie Vokietijos ketinimą išlaikyti lyderystę remiant Ukrainą. Berlynas nuosekliai pabrėžia, kad parama siejama ne tik su Ukrainos atsparumu, bet ir su platesniu Europos saugumo architektūros stabilumu.

  • Vokietijoje narkotikų mirtys muša rekordus: kas ketvirtas žuvęs žmogus jaunesnis nei 30

    Vokietijoje narkotikų mirtys muša rekordus: kas ketvirtas žuvęs žmogus jaunesnis nei 30

    Vokietijoje su narkotikų vartojimu siejamų mirčių skaičius išlieka rekordiškai aukštas, o tarp aukų vis dažniau atsiduria jauni žmonės. Naujausi oficialūs duomenys rodo, kad problemą vis labiau aštrina ne viena konkreti medžiaga, o pavojingi skirtingų narkotikų ir vaistų mišiniai.

    Pagal Vokietijos institucijų skelbiamą statistiką 2025 metais šalyje užfiksuota 2 150 su narkotikais susijusių mirčių. 2024 metais jų buvo 2 137, o 2023 metais pasiektas ankstesnis pikas siekė 2 227 atvejus.

    Ypač neramina jaunėjantis aukų amžius: kas ketvirtas miręs asmuo, tai yra 528 žmonės, buvo jaunesnis nei 30 metų. Iš jų 106 buvo jaunesni nei 20 metų, o vidutinis mirusiųjų amžius 2025 metais siekė 40,6 metų.

    Vokietijos vyriausybės narkotikų ir kitų priklausomybių klausimų įgaliotinis Hendrikas Štrikas pabrėžia, kad dalis jaunų žmonių dar negeba realistiškai įvertinti rizikų. Prie vartojimo gali stumti psichologinis spaudimas, krizės, bet ne mažiau ir smalsumas bei neapdairumas.

    „Daug jaunų žmonių dar nemoka įvertinti rizikos, o pasekmės gali būti negrįžtamos“, – sakė Hendrikas Štrikas.

    Mišiniai tampa pavojingiausia norma

    Didžiausia grėsmė vis dažniau siejama su vartojamų medžiagų deriniais. Skelbiama, kad 81,5 proc. atvejų mirtis buvo susijusi su kelių skirtingų medžiagų vartojimu vienu metu, o tai reikšmingai didina perdozavimo riziką.

    Tokiose situacijose ypač pavojingi opioidų ir raminamųjų, pavyzdžiui, benzodiazepinų, deriniai, taip pat medžiagos, kurių sudėtis vartotojui nėra žinoma. Ekspertai pabrėžia, kad net ir vadinamosios „žinomos“ medžiagos gali būti priemaišytos kitais junginiais, todėl reali dozė tampa neprognozuojama.

    Kartu auga kreko ir kokaino vaidmuo bendroje statistikoje. Nurodoma, kad nuo 2021 metų su kreko ir kokaino vartojimu siejamų mirčių skaičius padidėjo 110,7 proc.

    Naujos platinimo schemos ir fentanilio rizika

    Vokietijos teisėsauga taip pat fiksuoja kintančius platinimo būdus, kurie didina jaunimo pasiekiamumą. Berlyno policija perspėjo apie atvejus, kai pašto dėžutėse paliekami ryškių spalvų paketėliai su „nemokamomis bandomosiomis“ dozėmis ir kontaktiniais numeriais.

    Mieste pastebėtos ir lipdukų kampanijos su QR kodais, vedančiais į platintojų kontaktus, o informacija plinta ir per uždarus kanalus socialiniuose tinkluose bei susirašinėjimo programėlėse. Specialistai įspėja, kad toks modelis mažina psichologinį barjerą pirmam bandymui ir apsunkina kontrolę.

    Atskirą nerimą kelia receptinių vaistų ir kitų psichoaktyvių medžiagų deriniai. Per ketverius metus su tokiomis kombinacijomis siejamų mirčių skaičius, skelbiama, daugiau nei padvigubėjo nuo 365 atvejų 2021 metais iki 769 atvejų 2025 metais.

    Didėjant sintetinių opioidų paplitimui, vis dažniau minimas ir fentanilis. 2025 metais 118 mirčių siejamos su fentanilio vartojimu, tai yra 20 proc. daugiau nei metais anksčiau.

    Ką planuoja daryti Vokietija

    H. Štrikas teigia, kad narkotikų rinka tampa vis mažiau skaidri, o medžiagos pavojingesnės, todėl būtinos greitesnės reagavimo priemonės. Tarp siūlomų sprendimų minimos ankstyvo perspėjimo ir stebėsenos sistemos, kurios leistų operatyviai identifikuoti naujas medžiagas rinkoje.

    Taip pat akcentuojamas sveikatos priežiūros ir socialinių darbuotojų mokymų stiprinimas, didesnė prevencija jaunimui ir lengviau pasiekiamos pagalbos paslaugos. Vokietijoje veikia ir specializuotos gydymo įstaigos, kuriose opioidų priklausomybę turintiems pacientams taikoma kontroliuojama terapija, tačiau pripažįstama, kad kai kur paklausa viršija pajėgumus.

    Ekspertai pabrėžia, kad šiuolaikinėje rinkoje pavojus kyla ne tik iš gatvės prekeivio, bet ir iš lengvai pasiekiamų skaitmeninių kanalų. Dėl to prevencija ir ankstyvas rizikų atpažinimas, ypač tarp paauglių ir jaunų suaugusiųjų, tampa kritiškai svarbūs.

  • Lenkijos pramonė spaudžia dėl pigesnės elektros: kainos vienos aukščiausių Europoje, vokiečiai jau turi planą

    Lenkijos energoimli pramonė ragina valdžią kuo greičiau įdiegti elektros kainų mažinimo programą sektoriams, kuriems energijos sąnaudos sudaro reikšmingą gamybos kaštų dalį. Verslas siekia sprendimo, panašaus į taikomą Vokietijoje, ir tikina, kad be jo prastėja konkurencingumas Europos rinkoje.

    Pramonės atstovai remiasi Eurostato duomenimis, rodančiais, kad Lenkijoje elektros kaina pramonei yra tarp didžiausių Europoje. Energoimliems sektoriams 2025 metų antroje pusėje vidutinė kaina siekė apie 170 eurų už megavatvalandę be mokesčių, o tai, pasak pramonės, buvo aukščiausias lygis Europoje.

    Tuo metu Vokietijoje minimu laikotarpiu kaina buvo apie 130 eurų už megavatvalandę, o šalis jau yra įdiegusi paramos schemą, skirtą sumažinti elektros kainas didžiausiems energijos vartotojams. Ji kuriama pagal Europos Komisijos patvirtintą CISAF logiką, kuri numato, kaip valstybės pagalba gali būti taikoma pramonei nepažeidžiant ES konkurencijos taisyklių.

    Lenkijos pramonė taip pat kritikuoja Energetikos ministro rengiamą nutarimo projektą dėl tarifų sudarymo ir atsiskaitymo už elektrą principų. Cemento gamintojai įspėja, kad siūlomi pakeitimai nebūtinai mažins kainas, o kai kuriais atvejais dėl papildomų dedamųjų gali jas net padidinti.

    Vienas iš ginčijamų elementų yra vadinamojo kokybės mokesčio skaičiavimo metodika, kuri, pramonės vertinimu, gali skatinti įmones perkelti vartojimą į tam tikras valandas. Energoimlioms gamykloms, kurių technologiniai procesai yra nenutrūkstami, tokie pokyčiai dažnai nepraktiški, todėl dalis galimos naudos gali išnykti.

    Cemento sektorius siūlo išplėsti paramos gavėjų ratą, pakeičiant atrankos kriterijus ir sumažinant metinio elektros suvartojimo slenkstį iki 10 gigavatvalandžių. Pramonės teigimu, toks žingsnis leistų įtraukti daugiau įmonių, kurioms elektros kaina tiesiogiai lemia galutinės produkcijos savikainą ir galimybes konkuruoti su importu.

    „Be realių sprendimų, mažinančių energijos kainą pramonei, prarandame konkurencingumą tiek prieš importą, tiek prieš kitų ES šalių gamintojus“, – sakė Lenkijos cemento gamintojų asociacijos vadovas Krzysztofas Kieresas.

    Diskusijos dėl paramos energijai vyksta platesniame kontekste, kai energetikos kainų svyravimai išlieka vienu svarbiausių infliacijos ir pramonės rizikos veiksnių. Ekonomistai ne kartą pabrėžė, kad brangi energija greitai persiduoda į statybų, transporto ir plataus vartojimo prekių kainas, o tai daro spaudimą ir vidaus paklausai.

    Lenkijos institucijos dar 2025 metais signalizavo apie galimus instrumentus, kurie stabilizuotų kainas didžiausiems vartotojams, tačiau pramonė tvirtina, kad sprendimai juda per lėtai. Europos Komisijos nustatyti CISAF principai atveria teisinį kelią programoms, kurios leistų daliai suvartojamos elektros taikyti mažesnę kainą, o reikšmingą paramos dalį nukreipti į investicijas, susijusias su atsinaujinančia energetika ir efektyvumo didinimu.

    Vokietijos pavyzdys Lenkijoje minimas kaip orientyras: ten numatytos išmokos už 2026 metus turėtų būti išmokamos jau kitais metais. Lenkijos pramonė tikisi analogiško aiškaus grafiko ir taisyklių, kurios leistų planuoti gamybą, investicijas ir ilgalaikius kontraktus, mažiau priklausomus nuo trumpalaikių elektros kainų šuolių.

  • Ukrainos kariai po mokymų Vokietijoje nebegrįžta į dalinius: kalbama apie šimtus atvejų

    Ukrainos kariai po mokymų Vokietijoje nebegrįžta į dalinius: kalbama apie šimtus atvejų

    Vokietijos žiniasklaida praneša apie atvejus, kai Ukrainos kariai po karinių mokymų Vokietijoje nebegrįžta į savo dalinius. Saksonijoje-Anhalte vietos Vidaus reikalų ministerija nurodo žinanti apie maždaug 80 tokių atvejų, o visos šalies mastu jų, kaip teigiama, gali būti šimtai.

    Federalinė Vokietijos vyriausybė kol kas nėra paskelbusi oficialios nacionalinės statistikos, todėl viešai patvirtintų skaičių apie mastą trūksta. Vis dėlto tokie pranešimai iškelia klausimą, kaip yra valdomas karių judėjimas po mokymų ir kokia atsakomybė taikoma, kai į Ukrainą negrįžtama.

    Mokymai tęsiasi nuo karo pradžios

    Vokietijos kariuomenė Bundeswehr skelbia, kad nuo plataus masto Rusijos invazijos pradžios Vokietijoje apmokyta apie 29 000 Ukrainos karių. Mokymai vyksta skirtingose bazėse, o programos apima ginkluotės naudojimą, maskuotę ir bazinius pirmosios pagalbos įgūdžius.

    Įprastai po kursų pabaigos kariai turi grįžti į Ukrainą ir būti dislokuojami ten. Tačiau tais atvejais, kai karys savavališkai nebegrįžta į dalinį, Ukrainos teisėje tai gali būti traktuojama kaip dezertyravimas, o už tai gali grėsti laisvės atėmimo bausmė.

    Ką tai reiškia teisiškai Vokietijoje?

    Kartu kyla praktinis klausimas, kas nutinka tiems kariams, kurie lieka Vokietijoje. Ukrainos karo pabėgėliams taikomas supaprastintas buvimo statusas ne visada automatiškai apima asmenis, kurie į Vokietiją atvyko ne kaip civiliai, o kaip į mokymus komandiruoti kariai.

    Dalis jų, kaip nurodoma pranešimuose, gali bandyti pasilikti pateikdami prieglobsčio prašymus. Tačiau ekspertai ir institucijų pozicija dažnai remiasi tuo, kad asmens atvykimo aplinkybės, tarnybos statusas bei grįžimo prievolė gali reikšmingai sumažinti tokio prašymo perspektyvas.

    ES griežtina taisykles

    Šis klausimas vyksta platesniame Europos Sąjungos sprendimų kontekste. Pastaraisiais mėnesiais buvo pranešta apie ES valstybių narių susitarimus, susijusius su karinio amžiaus vyrų priėmimu ir laikinosios apsaugos taikymo ribojimais, atsižvelgiant į Ukrainos prašymus.

    Pagal tokią kryptį didesnis dėmesys skiriamas įrodymams, kad išvykimas iš Ukrainos buvo teisėtas arba kad asmuo yra atleistas nuo karo tarnybos. Praktikoje tai gali reikšti papildomus patikrinimus ir mažiau automatinių sprendimų, ypač tais atvejais, kai atvykimo tikslas buvo karinis mokymas.

  • Stotelės tualete prie greitkelio – sukrečiantis radinys: paliktas šuo su visu „kraiteliu“

    Stotelės tualete prie greitkelio – sukrečiantis radinys: paliktas šuo su visu „kraiteliu“

    Vokietijoje, Brėmene, moteris, sustojusi pakelės aikštelėje prie greitkelio, tikėjosi trumpai užsukti į tualetą, tačiau viduje jos laukė šokiruojantis vaizdas. Moterų tualete ji rado mažą šunį, paliktą vieną su guoliu, pavadėliu, žaislais, antkakliu ir pašaru.

    Iš aplinkybių buvo akivaizdu, kad gyvūnas paliktas tyčia, o ne pabėgęs ar pasiklydęs. Moteris nusprendė nedelsti ir, pasiėmusi šunį kartu su jo daiktais, apie situaciją pranešė vietos gyvūnų globos organizacijoms.

    Čipas buvo, duomenų – ne

    Paaiškėjo, kad šuo turi mikroschemą, tačiau joje nebuvo registruotų šeimininko duomenų. Gyvūnui buvo duotas vardas Kalle, o globėjai spėja, kad jis nėra jauniklis ir gali būti šicu bei Džeko Raselo terjero mišrūnas.

    Toks atvejis dar kartą primena, kodėl vien čipo nepakanka: praktikoje svarbiausia, kad gyvūno registracija būtų sutvarkyta ir duomenys būtų atnaujinami. Kai mikroschema neatsieta nuo kontakto informacijos, suradus augintinį gerokai sunkiau greitai nustatyti atsakingą asmenį.

    Prieglaudoje bandoma atkurti pasitikėjimą

    Galiausiai Kalle pateko į vietos prieglaudą, kur juo pasirūpino darbuotojai ir savanoriai. Jie įvertino šuns sveikatą ir elgesį, o pagrindinis tikslas tapo grąžinti jam pasitikėjimą žmonėmis.

    Globėjai pastebėjo, kad po patirtų išgyvenimų šuo buvo prislėgtas ir uždaras, o tai dažna palikimo ar staigaus atsiskyrimo pasekmė. Tokiems gyvūnams neretai prireikia laiko apsiprasti, priprasti prie rutinos ir naujų žmonių, kol jie vėl ima jaustis saugūs.

    Kodėl žmonės taip pasielgia?

    Viešoje erdvėje šis atvejis sukėlė daug diskusijų apie galimas tokio sprendimo priežastis: dalis komentatorių spėliojo apie atostogas ar pasikeitusias gyvenimo aplinkybes. Vis dėlto gyvūnų gerovės specialistai nuosekliai pabrėžia, kad net ir ištikus sunkumams palikti augintinį viešoje vietoje yra neatsakinga ir gali kelti grėsmę jo gyvybei.

    Organizacijos primena, kad susidūrus su neplanuota situacija geriausia ieškoti legalių sprendimų: tartis su prieglaudomis, laikinos globos tinklais ar gyvūnų gelbėtojais. Tai padeda išvengti kančios ir užtikrina, kad augintinis turės realią galimybę rasti naujus namus.

  • Į Europą atkeliauja Kinijoje surinkti „Audi“ elektromobiliai: pigesni už vietinius, bet yra kabliukas

    Į Europą atkeliauja Kinijoje surinkti „Audi“ elektromobiliai: pigesni už vietinius, bet yra kabliukas

    Į Europos rinką netikėtai skinasi kelią Kinijai skirti „Audi“ elektromobiliai, kurių gamintojas oficialiai neplanavo pardavinėti Senajame žemyne. Vis dėlto nepriklausomas importuotojas Vokietijoje juos atgabena, suderina su europiniais reikalavimais ir registruoja, o galutinė kaina, kaip teigiama, išlieka mažesnė nei panašių Europoje gaminamų modelių.

    Kalbama apie du Kinijos rinkai nuo nulio kurtus modelius: „Audi“ E5 Sportback ir E7X SUV, kurie sukurti bendradarbiaujant su partneriu SAIC. Jie remiasi aukštos įtampos architektūra, o salonuose akcentuojama skaitmenizacija, dideli ekranai ir pažangios pagalbos vairuotojui sistemos, įskaitant lidarą.

    Kaina mažesnė, galia didelė

    Importuotojo skelbiamais duomenimis, E5 Sportback gali būti komplektuojamas dviejų variklių pavara, išvystančia iki 776 arklio galių, ir 100 kilovatvalandžių baterija. Toks derinys leidžia siūlyti įspūdingas charakteristikas, o kaina, net įvertinus logistiką ir homologaciją, esą tampa konkurencinga prieš analogiško dydžio europinius elektrinius modelius.

    Elektrinių SUV segmente skirtumas dar labiau krinta į akis: E7X siūlomas maždaug nuo 86 800 eurų su pridėtinės vertės mokesčiu, kai panašaus tipo europiniai modeliai Vokietijoje startuoja brangiau. Importuotojas pirkėjams prideda įkrovimo adapterį ir žada dvejų metų garantiją per nepriklausomą remonto partnerių tinklą.

    Kur slypi rizika?

    Nors pirmieji tokie automobiliai jau pastebimi Vokietijos keliuose, ekspertai perspėja dėl praktinių niuansų. Didžiausi klausimai kyla dėl atsarginių dalių tiekimo, remonto procedūrų ir to, ar specializuotos dirbtuvės turės pakankamai žinių dirbti su Kinijos specifikacijos modeliais.

    „Šie modeliai sukurti partnerystėje su SAIC ir yra giliai integruoti į Kinijos skaitmeninę ekosistemą“, – sakė „Audi“ atstovas.

    Prie rizikų pridedamas ir programinės įrangos bei pagalbos vairuotojui sistemų suderinamumas. Pažangūs jutikliai ir asistavimo funkcijos dažnai kalibruojami konkrečios rinkos keliams ir ženklinimui, todėl Europoje jų veikimas gali skirtis, o kai kurios funkcijos gali būti ribotos.

    Precedentai rodo, kad viskas gali sustoti

    Dar vienas jautrus aspektas yra teisinė ir komercinė ateitis: jei gamintojas nuspręstų stabdyti tokių automobilių patekimą į Europą, savininkai gali susidurti su ilgalaikiais aptarnavimo ir vertės išlaikymo iššūkiais. Rinkoje jau būta atvejų, kai į Europą importuoti Kinijai skirti modeliai tapo ginčų objektu, o prekyba buvo sustabdyta.

    Tokie sandoriai pirkėjams gali atrodyti patrauklūs dėl kainos ir įrangos, tačiau prieš perkant vertėtų įvertinti visą eksploatacijos ciklą: garantijos realų veikimą, dalių tiekimo terminus, programinės įrangos atnaujinimus ir draudimo sąlygas. Elektromobilių konkurencijai aštrėjant, tokie importo kanalai gali stiprėti, bet rizikų jie kol kas nemažina.

  • Lenkijos pramonė skaičiuoja: tinklo mokesčių lengvatos 80 kartų mažesnės nei Vokietijoje

    Energetiškai imlios pramonės atstovai Lenkijoje įspėja, kad aukštos elektros kainos ir tinklo mokesčiai vis labiau silpnina šalies gamybos konkurencingumą. Jų teigimu, planuojamų lengvatų mastas Lenkijoje prilygsta simbolinei pagalbai, ypač lyginant su Vokietija ir Prancūzija.

    Pagrindinis ginčas kyla dėl reguliuojamų tinklo tarifų, kurie pramonės sąnaudose sudaro reikšmingą dalį. Verslo organizacijos remiasi viešais Eurostato duomenimis, rodančiais, kad Lenkijos pramonės vartotojams elektra ir su ja susiję mokesčiai kainuoja daugiau nei daugelyje didžiųjų ES ekonomikų.

    Skirtumai su Vokietija ir Prancūzija

    Vokietija šiais metais numato apie 6,5 mlrd. eurų tinklo mokesčių mažinimui ir dar apie 3,8 mlrd. eurų programai, kuri turi amortizuoti energijos kainų šuolius imlioms įmonėms. Lenkijoje planuojamų tinklo lengvatų poveikis vertinamas maždaug 73 mln. eurų, todėl pramonė skaičiuoja, kad skirtumas gali siekti daugiau nei 80 kartų.

    „Tai reiškia, kad Lenkija tinklo lengvatoms skirs daugiau nei 80 kartų mažiau nei Vokietija. Kaip tokiomis sąlygomis konkuruoti?“, – sakė bendrovės „Cognor“ vadovas Przemysławas Sztuczkowskis.

    Pramonės atstovai taip pat akcentuoja, kad vien tinklo mokesčiai Lenkijoje yra vieni didžiausių ES ir, jų vertinimu, viršija ES vidurkį maždaug du kartus. Tuo metu Prancūzija tinklo mokesčių lengvatas energetiškai imliems vartotojams taiko 74–81 proc. lygiu, argumentuodama, kad stambi pramonė padeda stabilizuoti energetikos sistemą.

    Ką kritikuoja verslas Lenkijoje

    Lenkijoje svarstomas modelis numato lengvatas kaip intervalą: iki 50 proc. kintamosios tinklo tarifo dalies ir iki 10 proc. pastoviosios dalies. Verslas teigia, kad toks „lubų“ principas negarantuoja realios nuolaidos, nes galutinis dydis priklausytų nuo operatorių sprendimų ir reguliuotojo pozicijos.

    „Projektas atrodo kaip bandymas gesinti gaisrą stikline vandens, nes pagalbos mastas visiškai neatitinka iššūkių, su kuriais šiandien susiduria energetiškai imli pramonė“, – sakė Hutniczej Izby Przemysłowo-Handlowej vadovas Mirosławas Motyka.

    Dar viena kritikos kryptis – atrankos kriterijai. Projekte numatyta, kad lengvatoms gauti įmonė turi būti prijungta prie ne mažesnės nei 110 kV įtampos tinklo, o tai automatiškai eliminuotų dalį gamyklų, kurios sunaudoja daug elektros, bet istoriškai yra prijungtos prie vidutinės įtampos tinklų.

    Kokius sprendimus siūlo pramonė

    Pramonės organizacijos ragina atsisakyti techninio įtampos kriterijaus ir pereiti prie ekonominiais rodikliais grįsto vertinimo. Tarp siūlymų minimas energijos sąnaudų intensyvumas ne mažesnis nei 15 proc. arba energijos kaštai, siekiantys bent 5 proc. produkcijos vertės, kad parama būtų nukreipta ten, kur ji iš tiesų lemia konkurencingumą.

    Verslas taip pat siekia gerokai didesnio ir aiškiai apibrėžto tinklo mokesčių mažinimo, kalbėdamas apie poreikį priartėti prie šalių, kuriose energetiškai imliems sektoriams taikomos 80–90 proc. lengvatos. Argumentas paprastas: jei rinkos yra bendros, o įmonės konkuruoja visoje ES, skirtingos nacionalinės lengvatos tampa veiksniu, lemiančiu investicijų ir gamybos perkėlimą.

    Diskusijos Lenkijoje vyksta ir instituciniame lygmenyje, nes prieštaringai vertinami prioritetai tarp energetikos sistemos finansavimo ir pramonės konkurencingumo. Pramonė tikina, kad be apčiuopiamos pagalbos tinklo mokesčiams rizika prarasti darbo vietas didės ne tik metalurgijoje, bet ir kituose energetiškai imliuose sektoriuose.