Daugelis, valgydami braškes, automatiškai nupjauna ir išmeta žalią viršūnėlę su lapeliais. Tačiau mitybos specialistai atkreipia dėmesį, kad ši braškės dalis yra valgoma, o joje esantys augaliniai junginiai gali papildyti uogos maistinę vertę.
Braškės ir taip vertinamos dėl vitamino C, mangano bei skaidulų, tačiau žaliojoje dalyje aptinkama ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Tyrimuose akcentuojami polifenoliai ir kiti antioksidantai, kurie organizme siejami su mažesne oksidacine pažaida ir uždegiminiais procesais.
„Braškės lapeliai ir koteliai yra valgomi, o jų sudėtyje gali būti antioksidantų, kurie papildo uogų teikiamą naudą“, – sakė dietologė Čelsi Edvards.
Praktikoje ši braškės dalis daugeliui nepatinka dėl kiek kartesnio, žoliško skonio ir šiurkštesnės tekstūros. Visgi, jei uoga gerai nuplauta, viršūnėlę galima suvalgyti kartu su pačia uoga arba sumalti trintuve gaminant kokteilį, tuomet skonis beveik nebesijaučia, o skaidulų kiekis gali būti didesnis.
Svarbiausia sąlyga – kruopštus nuplovimas, nes žalioji viršūnėlė, kaip ir visas vaisiaus paviršius, gali turėti nešvarumų ar augalų apsaugos priemonių likučių. Jei braškės kilmė kelia abejonių arba jos buvo gausiai apdorotos, saugesnis pasirinkimas gali būti viršūnėlę nupjauti.
Ne visiems ši braškės dalis tinka vienodai. Jautresnį skrandį turintiems žmonėms žaliųjų dalių sutraukiamosios medžiagos gali dirginti gleivinę, todėl, pajutus diskomfortą, geriau jų vengti.
Atsargumas rekomenduojamas ir mažiems vaikams, nes lapelių tekstūra sunkiau virškinama. Taip pat reikėtų įvertinti individualią toleranciją: jei po suvalgymo atsiranda pykinimas ar pilvo nemalonūs pojūčiai, viršūnėlės geriau nevalgyti.
Leave a Reply