Lenkijos įmonės pastaraisiais metais pademonstravo išskirtinį gebėjimą greitai prisitaikyti prie išorinių sukrėtimų – nuo pandemijos padarinių iki karo Ukrainoje ir besikeičiančių pasaulinių tiekimo grandinių. Ekonomistų ir verslo lyderių vertinimu, šis lankstumas tampa apčiuopiama konkurencine persvara, o ne vien gražiai skambančia fraze.
Tai pabrėžiama ir analizuojant dešimtis pokalbių su įmonių vadovais bei verslo asociacijų atstovais, kuriuose ryškėja bendras leitmotyvas: nuotaikos rinkoje tapo labiau darbinės, mažiau emocingos. Vietoj įprasto nerimo dėl brangstančio darbo ir darbuotojų trūkumo vis dažniau kalbama apie praktinius sprendimus, kaip išlaikyti tempą ir rasti augimo nišų.
Konkurencija ir demografija spaudžia
Lenkijos verslas, kaip ir kitos Europos ekonomikos, susiduria su struktūriniais iššūkiais: mažėjančiu darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi ir vis aštresne konkurencija iš išorės. Ypač dažnai minima Kinijos gamintojų spaudimas, kai į Europos rinką patenka vis daugiau technologiniu požiūriu pažangių galutinių produktų.
Verslo atstovai šią konkurenciją neretai vadina nelygia, nes Europos įmonėms tenka didesnė reguliacinė našta, griežtesni aplinkosaugos ir darbuotojų apsaugos reikalavimai. Kartu akcentuojama, kad tikslas nėra mažinti standartus, o ieškoti būdų suvienodinti sąlygas, kad konkurencija būtų sąžiningesnė.
Trys kryptys, kaip sprendžiamas darbuotojų trūkumas
Darbo jėgos stygius Lenkijoje išlieka viena opiausių temų, tačiau įmonės vis rečiau apsiriboja skundais. Praktikoje ryškėja trys kryptys: darbuotojų pritraukimas iš užsienio, investicijos į technologijas ir kryptingas kompetencijų ugdymas pačiose organizacijose.
Imigracija kai kuriuose sektoriuose tampa trumpuoju keliu užpildyti spragas, tačiau ji priklauso nuo politinio klimato ir administracinių procedūrų. Todėl lygiagrečiai auga dėmesys automatizacijai, robotizacijai ir skaitmenizacijai, nors pripažįstama, kad investicijų mastas dar ne visur pakankamas, o kai kurių darbų, pavyzdžiui, statybose, technologijomis greitai nepakeisi.
Trečia kryptis – darbuotojų ugdymas ir išlaikymas, kai įmonės vis dažniau siūlo aiškias karjeros trajektorijas, mokymus ir ne vien atlyginimu paremtas motyvavimo priemones. Vis labiau įsitvirtina praktika talentus „auginti“ dar mokyklose ar universitetuose, nes rinkoje reikiamų kompetencijų paieška tampa brangi ir neprognozuojama.
Verslas prašo stabilumo, o ne pažadų
Kita ryški įžvalga – santūrus verslo požiūris į politiką. Įmonių vadovai dažniausiai nesitiki greitų stebuklų, tačiau aiškiai įvardija poreikį stabilumui: mažiau dažnų ir netikėtų reguliacinių pakeitimų, daugiau prognozuojamumo planuojant investicijas ir veiklą.
Diskusijose taip pat keliama viešųjų pirkimų tema, kur, verslo nuomone, iki šiol pernelyg dažnai dominuodavo vien tik kaina. Norima, kad dideliuose valstybės užsakymuose daugiau reikšmės įgytų tiekimo patikimumas, vietos tiekėjų įtraukimas ir ilgalaikė vertė, kas potencialiai galėtų sumažinti spaudimą iš itin pigių importo srautų.
Galiausiai vis garsiau kalbama apie įmonių mastelio problemą: kai kurios reguliacinės ir paramos sistemos skatina išlikti mažesniems, nes palankesnės sąlygos dažniau taikomos smulkioms ir vidutinėms įmonėms. Ekonomistų vertinimu, be pusiausvyros tarp paramos smulkiesiems ir paskatų didėti, bus sunkiau kurti stiprius regioninius žaidėjus, galinčius konkuruoti tarptautiniu mastu.
Finansų srityje akcentuojama ir investicijų dilema: dalis įmonių renkasi atsargumą, daugiau taupo ir mažiau skolinasi plėtrai. Tokia laikysena padeda išgyventi neapibrėžtumo laikotarpiais, tačiau ilgainiui gali riboti produktyvumo augimą, ypač jei konkurentai sparčiau investuoja į modernizaciją ir DI sprendimus.
Leave a Reply