Europos priklausomybė nuo užsienio technologijų artimiausioje ateityje greičiausiai nesibaigs, perspėja Suomijos Saugumo ir žvalgybos tarnybos vadovas Juha Martelius. Jo teigimu, žemynas pernelyg remiasi JAV kuriama programine įranga ir Kinijoje gaminama aparatine įranga, todėl visiškas savarankiškumas gali būti nepasiekiamas.
Kalbėdamas Taline vykusios Lennarto Meri saugumo konferencijos užkulisiuose, J. Martelius technologinę priklausomybę prilygino dviem skirtingoms ilgalaikėms grėsmėms. Tokia situacija, anot jo, gali būti valdoma, tačiau ji riboja valstybių galimybes savarankiškai užtikrinti saugumą ir atsparumą krizėms.
Kur slypi didžiausia rizika?
Suomijos žvalgybos vadovas išskyrė jautrių valstybės duomenų tvarkymą, ypač kai kalbama apie rinkimų procesus ir nacionalinį saugumą. Jo vertinimu, kritinė informacija neturėtų būti patikima užsienio bendrovėms, net jei jų paslaugos yra patogios ir plačiai naudojamos.
„Tokia informacija, kuri yra kritinė nacionaliniam saugumui, pavyzdžiui, su rinkimais susiję duomenys, tikrai neturėtų būti tvarkoma jokios užsienio įmonės“, – sakė J. Martelius.
Jis pateikė ir konkretų pavyzdį: Suomijoje buvo svarstoma dalį rinkimų informacijos perkelti į debesijos paslaugas, tačiau idėjos galiausiai atsisakyta. Argumentas paprastas: esama sistema veikia patikimai, todėl papildoma priklausomybė nuo išorinių tiekėjų tik didintų rizikas.
Europos siekis sukurti technologinį suverenitetą
Pastaraisiais metais Europos Sąjungoje vis dažniau kalbama apie strateginę autonomiją: norą daugiau kontroliuoti kritines technologijas, gynybos pajėgumus ir skaitmeninę infrastruktūrą. Europos Komisija artimiausiu metu turėtų pristatyti technologinio suvereniteto priemonių paketą, kuriuo siekiama griežčiau apibrėžti, kada ir kaip viešasis sektorius gali naudotis užsienio debesijos tiekėjais dirbdamas su jautriais duomenimis.
Tokios iniciatyvos siejamos ne tik su kibernetiniu saugumu, bet ir su teisinėmis rizikomis, kai duomenų prieiga gali priklausyti nuo kitų valstybių įstatymų ar geopolitinių santykių. Praktikoje tai reiškia, kad valstybės ieško būdų mažinti priklausomybę nuo užsienio infrastruktūros, ypač ten, kur svarbi kontrolė ir atsekamumas.
Vis dėlto J. Martelius kelia klausimą, ar Europa pajėgi sukurti tokią pat efektyvią, mastelį ir patikimumą turinčią debesijos ekosistemą, kokią siūlo didieji JAV tiekėjai. Jo vertinimu, problema čia ne vien technologinė, bet ir finansinė: Europoje yra stiprių mokslinių tyrimų krypčių, įskaitant kvantines technologijas ir kosmoso sprendimus, tačiau dažnai trūksta kapitalo, kad inovacijos greitai taptų konkurencingais produktais.
Dar viena įtampa atsiranda gynybos kontekste: siekis didinti savarankiškumą susiduria su realybe, kad moderni gynyba ir kibernetinis atsparumas neišvengiamai remiasi tarptautinėmis technologijų tiekimo grandinėmis. Tai ypač aktualu, kai Europa vienu metu stiprina atsparumą Rusijos grėsmėms ir bando mažinti priklausomybę nuo išorinių tiekėjų.
Kas keistųsi valstybėms ir verslui?
Jei Europos Sąjunga imtųsi griežtesnių ribojimų dėl užsienio debesijos paslaugų naudojimo, poveikį pajustų ne tik institucijos, bet ir jų rangovai bei IT paslaugų teikėjai. Valstybėms tektų aiškiau apibrėžti, kokie duomenys gali būti tvarkomi tik nacionalinėje ar europinėje infrastruktūroje, o viešieji pirkimai labiau akcentuotų tiekimo grandinės saugumą.
Toks kursas galėtų paskatinti europinių sprendimų plėtrą, bet kartu didintų pereinamojo laikotarpio kaštus ir sudėtingumą. J. Marteliaus perspėjimas iš esmės primena, kad technologinis suverenitetas nėra vien politinis šūkis: tai ilgas procesas, kuriam reikia investicijų, rinkos masto ir realistiško požiūrio į tai, kur Europa gali būti nepriklausoma, o kur neišvengiamai liks tarpusavio priklausomybė su sąjungininkais ir pasauliniais tiekėjais.
Leave a Reply