Pasaulinės varžybos dėl dirbtinio intelekto infrastruktūros pasiekė etapą, kuriame lemia ne vien talentai ar idėjos, o labai konkreti skaičiavimo galia. JAV ir Kinija didina investicijas ir spartina naujų duomenų centrų plėtrą, o Europa vis dar ieško pusiausvyros tarp reguliavimo, finansavimo ir strateginės autonomijos.
Šiame kontekste vis dažniau minimos DI gigafabrikos – itin didelės apimties skaičiavimo centrai, skirti kurti, treniruoti ir diegti pažangius DI modelius. Tokia infrastruktūra laikoma kritiniu resursu, nes nuo jos priklauso, ar valstybės ir įmonės galės kurti konkurencingus sprendimus, ar taps priklausomos nuo užsienio tiekėjų.
Skaičiavimo galia tampa strategine
Diskusijose apie Europos atsilikimą dažnai kaltinamos taisyklės, tačiau ekspertai vis dažniau akcentuoja ir gilesnes priežastis: rizikos kapitalo struktūrą, lėtesnį sprendimų priėmimą bei ribotą mastelio finansavimą. Net ir turint stiprius tyrėjus bei augantį startuolių skaičių, be prieinamos skaičiavimo galios DI projektai sunkiau pereina iš eksperimentų į realų, plačiai naudojamą produktą.
Ne mažiau svarbi ir organizacinė pusė: verslui DI diegimas dažnai reiškia procesų, duomenų valdymo ir darbuotojų kompetencijų transformaciją, o ne vien naujo įrankio įsigijimą. Dėl to investicijos į infrastruktūrą neatsiejamos nuo investicijų į žmones ir gebėjimą DI pritaikyti praktikoje.
Kiek kainuotų gigafabrika ir kas ją finansuotų
Europos Komisija planuoja atrinkti kelias DI gigafabrikų vietas, kurios turėtų tapti regioniniais skaičiavimo galios centrais. Aptariama, kad kiekvieno tokio objekto mastas siektų maždaug 3 milijardus eurų, o infrastruktūra būtų orientuota į didelio našumo grafinių procesorių panaudojimą.
Numatoma, kad dalis lėšų ateitų iš viešojo sektoriaus, o likusi dalis – iš privačių investuotojų ir partnerių. Šalims kandidatėms tai reiškia būtinybę pateikti ne tik techninį projektą, bet ir aiškų finansavimo modelį bei argumentus, kaip centras būtų panaudotas ekonomikai, viešajam sektoriui ir saugumui.
Lenkija laukia, Čekija jau juda
Lenkijoje DI gigafabrikos idėja vertinama kaip galimas proveržis, galintis sustiprinti šalies pozicijas skaitmeninėje ekonomikoje ir sumažinti priklausomybę nuo išorinių tiekėjų. Tačiau esminis lūžio taškas siejamas su europiniu konkursu, kurio paskelbimo laukiama artimiausiu metu, o iki tol išlieka neapibrėžtumas dėl grafiko ir galutinės atrankos kriterijų.
Tuo metu Čekija pasirinko kitą strategiją – pradėti savo projektą nelaukiant galutinio Europos Komisijos sprendimo. Tokia taktika gali sutrumpinti laiką iki realaus pajėgumų sukūrimo, tačiau kartu reiškia ir didesnę riziką, jei europinis finansavimas atitektų kitoms vietoms arba būtų mažesnis nei tikėtasi.
Diskusijoje vis dažniau skamba ir pragmatiška mintis, kad absoliuti technologinė suverenystė trumpuoju laikotarpiu sunkiai pasiekiama. Realistiškesnis kelias – diversifikacija ir lankstumas, leidžiantis per gana trumpą laiką persijungti tarp skirtingų infrastruktūros tiekėjų, platformų ar sprendimų, kai geopolitika ar tiekimo grandinės ima riboti pasirinkimus.
Leave a Reply