Diskusijos, ar švediškas naikintuvas JAS 39 „Gripen“ gali konkuruoti su amerikietišku F-35, pastaruoju metu atsinaujino dėl planuojamų „Gripen“ pristatymų Ukrainai. Viešojoje erdvėje šie lėktuvai dažnai lyginami kaip tariamai panašios klasės, tačiau ekspertai pabrėžia, kad kalbama apie skirtingų kartų platformas.
„Gripen“ paprastai priskiriamas 4,5 kartos naikintuvams, o F-35 laikomas 5 kartos orlaiviu, sukurtu remiantis mažo pastebimumo, sensorių sujungimo ir tinklinio karo principais. Dėl to tiesioginis „kuris geresnis“ palyginimas dažnai prasilenkia su realiomis užduotimis, kurias šie lėktuvai geriausiai atlieka.
Kuo „Gripen“ stiprus ir kodėl tai ne visada unikalus pranašumas
„Gripen“ reputacija Europoje ilgą laiką rėmėsi paprastesnės eksploatacijos, greitesnio aptarnavimo ir galimybės veikti iš laikinų aerodromų idėja. Švedijos gynybos koncepcijoje numatytas išsklaidytas bazavimas, kai orlaiviai gali kilti ir leistis ne tik tradiciniuose aerodromuose.
Vis dėlto analitikai pažymi, kad tokios galimybės nėra vien „Gripen“ išskirtinumas. NATO pratybose ne kartą demonstruota, kad ir kiti modernūs Vakarų naikintuvai, įskaitant F-16, F-35 ar „Eurofighter Typhoon“, gali vykdyti operacijas iš nestandartinių ar ribotos infrastruktūros vietų, jei tam paruošiama logistika ir sauga.
Ne mažiau dažnai kartojamas argumentas apie itin mažą „Gripen“ aptarnaujančio personalo poreikį. Praktikoje net ir laikinos bazės reikalauja ne tik mechanikų, bet ir ginkluotės specialistų, ryšių bei valdymo grandies, žvalgybos ir meteorologijos pajėgumų, taip pat oro gynybos ir apsaugos elementų, todėl personalo mastas paprastai būna gerokai didesnis nei vien kelios technikų komandos.
Radioelektroninė kova prieš mažą pastebimumą
„Gripen E/F“ versijose daug dėmesio skiriama radioelektroninei kovai, o gamintojas „Saab“ šias sistemas pristato kaip pažangias ir pritaikytas intensyvaus konflikto scenarijams. Būtent čia viešojoje erdvėje kartais atsiranda supaprastinta išvada, esą pažangi radioelektroninė kova gali prilygti mažo pastebimumo technologijoms.
Tačiau ekspertai pabrėžia, kad radioelektroninė kova ir mažas pastebimumas yra skirtingos kategorijos. F-35 taip pat turi modernias savisaugos ir trukdžių priemones, perspėjimo apie raketų grėsmes sistemas bei klaidinančius taikinius, bet papildomai remiasi korpuso forma, danga ir sprendimais, mažinančiais aptikimo tikimybę radarais.
„Teiginiai, kad radioelektroninė kova yra tarsi skaitmeninis nematomumas ir kad ji lenkia F-35 mažo pastebimumo lygiu, yra klaidinantys“, – sakė ekspertas.
Kaina, vertė ir realus vaidmuo Ukrainai
Vienas jautriausių klausimų – kaina. Ankstesnės „Gripen“ versijos ilgai buvo laikomos santykinai ekonomiška alternatyva, tačiau naujesnės modifikacijos, ypač su ginkluote, aptarnavimo paketu, mokymais ir atsarginėmis dalimis, gali priartėti prie brangesnių platformų lygio.
Remiantis viešai aptariamais skaičiavimais, „Gripen“ paketuose minima orientacinė kaina siekia apie 145 mln. eurų už orlaivį, kai kai kurie F-35A sandoriai su palaikymo paketu vertinami maždaug 197 mln. eurų už vienetą. Analitikai atkreipia dėmesį, kad tokie palyginimai priklauso nuo komplektacijos, mokymų apimties, logistikos trukmės ir ginkluotės, todėl skaičiai nėra tiesiogiai sulyginami.
Vis dėlto bendras vertinimas išlieka nuosaikus: „Gripen“ laikomas kokybiška kovine platforma, tinkama regioninei gynybai ir operacijoms, ypač Baltijos jūros regione, o Švedijai įstojus į NATO jo vaidmuo Aljanso rytiniame flange išaugo. Tačiau kelti „Gripen“ į tą pačią technologinę lentyną kaip F-35, ekspertų teigimu, nėra pakankamo pagrindo.
Kalbant apie Ukrainą, akcentuojama, kad svarbiausi veiksniai bus ne vien modelio pasirinkimas, bet ir pilotų rengimo tempas, techninės priežiūros grandinė, atsarginių dalių tiekimas, ginkluotės integracija ir suderinamumas su vakarietiškais valdymo bei žvalgybos sprendimais. Būtent šie elementai dažnai lemia, kaip greitai nauji naikintuvai tampa realiai veikiančia kovine galia.
Leave a Reply