Saulės parkai iš oro primena vandenį
Kalifornijos dykumose, tokiose kaip Ivanpah slėnis, tūkstančiai hektarų saulės elektrinių iš viršaus blizga lyg vandens telkiniai. Migruojantys paukščiai, ypač vandens paukščiai, gali leistis žemyn ieškodami poilsio ar vandens, tačiau vietoje jo randa įkaitusį stiklą ir metalą.
Ilgą laiką vyravo vadinamojo ežero efekto hipotezė: esą paukščiai supainioja atspindinčius fotovoltinius modulius su ežeru ir, nerdami žemyn, susiduria su konstrukcijomis. Ši prielaida tapo pagrindu daliai aplinkosauginių rekomendacijų, tačiau naujausi matavimai rodo, kad vaizdas sudėtingesnis.
Ką rodo nauji stebėjimai?
Naujesniuose tyrimuose pasitelkiami paukščių radarai, termovizoriai ir sistemingos gaišenų paieškos saulės parkų teritorijose. Surinkti duomenys kai kuriose vietose fiksuoja, kad nemaža dalis paukščių saulės modulių išvis vengia arba praskrenda virš jų nesikeisdami krypties.
Dar svarbiau, kad žuvusių paukščių radiniuose aptinkama ne vien vandens paukščių. Tarp jų pasitaiko ir vietinių giesmininkų bei kitų dykumų rūšių, o sužalojimai ne visuomet atitinka smūgio į paneles scenarijų.
Ne tik susidūrimai: plėšrūnai, karštis ir infrastruktūra
Lauko duomenys rodo, kad dalis radinių yra tik išsklaidytos plunksnos, kas dažnai siejama su natūralia plėšrūnų medžiokle. Tai leidžia manyti, kad saulės parkų aplinka kai kuriais atvejais tampa vieta, kur paukščiai labiau pažeidžiami plėšrūnams, o ne būtinai žūsta nuo tiesioginio smūgio į modulius.
Kita reikšminga rizika yra ne pačios panelės, o šalia esanti infrastruktūra, pavyzdžiui, laidai ir kiti antžeminiai objektai, į kuriuos paukščiai gali atsitrenkti skrydžio metu. Tokie susidūrimai plačiai žinomi kaip dažna paukščių žūties priežastis įvairiose teritorijose, todėl saulės parkai vertinami kaip platesnio infrastruktūrinio poveikio dalis.
Vandens paukščiams problema gali kilti ir nusileidus ant žemės. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, kragai, sunkiai pakyla nuo sausumos, nes joms reikia ilgo įsibėgėjimo vandeniu, todėl net ir saugiai nutūpę jos gali likti įstrigusios.
Kaip keičiasi apsaugos priemonės?
Kadangi dalis duomenų silpnina paprastą paaiškinimą, jog paukščiai masiškai neria į tariamą ežerą, siūlomos priemonės taip pat keičiasi. Didesnis dėmesys skiriamas tam, kas realiai pritraukia paukščius į teritoriją, ir kas juos ten pražudo.
Praktikoje tai gali reikšti apšvietimo valdymą tamsiuoju paros metu, nes šviesos traukia vabzdžius, o paskui juos atskrenda vabzdžiais mintantys paukščiai. Taip pat taikomos priemonės plėšrūnams atgrasyti, pavyzdžiui, aptvėrimai ar kiti saugūs atbaidymo sprendimai, bei infrastruktūros korekcijos, mažinančios susidūrimų riziką.
Saulės energetika išlieka svarbi siekiant mažinti iškastinio kuro naudojimą ir užtikrinti elektros tiekimą, tačiau tyrėjai pabrėžia, kad plėtra turi būti derinama su realiais, duomenimis grįstais laukinės gyvūnijos apsaugos sprendimais. Kuo tiksliau nustatomos žūties priežastys, tuo efektyviau galima pritaikyti priemones, kurios mažina žalą nepakenkiant švarios energijos tikslams.
Leave a Reply