Maisto saugumas daugeliui europiečių atrodo savaime suprantamas, tačiau karai ir su klimato kaita siejami ekstremalūs orai vis dažniau trikdo derlių bei tiekimo grandines. Dėl to brangsta žaliavos, o kartu ir maistas, ypač gyvūninės kilmės produktai, kurių gamyba priklauso nuo pašarų rinkų.
Šiame kontekste ryškėja skirtingos Europos Sąjungos ir Kinijos kryptys. Kinija naujus baltymus, įskaitant kultivuotą mėsą ir fermentacijos technologijomis gaminamus baltymus, vis labiau traktuoja kaip strateginį atsparumo klausimą, o ES sprendimai dažnai koncentruojasi į rinkodaros ir ženklinimo ribojimus.
Naujieji baltymai kaip strategija
Kinijos politiniuose planavimo dokumentuose nauji baltymų šaltiniai vis dažniau įvardijami kaip priemonė mažinti priklausomybę nuo importuojamų pašarų ir stabilizuoti vidaus pasiūlą. Pagrindinė idėja paprasta: jei dalį baltymų galima pagaminti vietoje iš augalų, mikroorganizmų ar ląstelių kultūrų, mažėja spaudimas žemės ūkiui ir importo poreikiui.
ES diskusijose tuo pat metu daug dėmesio sulaukia terminų, susijusių su mėsa, vartojimas alternatyvių produktų pavadinimuose. Kritikai įspėja, kad tokie ribojimai gali apsunkinti naujų produktų pristatymą vartotojams ir mažinti investuotojų norą finansuoti sektorių, kuris galėtų prisidėti prie maisto sistemos atsparumo.
ES gyvulininkystės silpnoji vieta
Nors ES yra reikšminga mėsos ir pieno produktų eksportuotoja, intensyvi gyvulininkystė remiasi pašarais, kurių dalis atkeliauja iš už Europos ribų. Didžiausias jautrumas kyla dėl aukšto baltymingumo pašarų, pirmiausia sojų produktų, ir dalies kukurūzų importo.
Tokiose sistemose kainų šuoliai pasaulinėse rinkose greitai persiduoda į visą grandinę: nuo pašarų gamintojų iki ūkių ir galutinių vartotojų. Kai tiekimą sutrikdo geopolitinės krizės ar derliaus sumažėjimas pagrindiniuose regionuose, mėsos kainos gali kilti sparčiau, nei vartotojai tikisi.
Kaip sutrikimai virsta kainų kilimu
Pastaraisiais metais Europoje aiškiai matyti, kad maisto kainas veikia ne vien vietinė gamyba, bet ir energijos kainos, logistika, draudimo kaštai, prekybos ribojimai bei valiutų svyravimai. Gyvulininkystėje tai ypač juntama, nes didelę savikainos dalį sudaro pašarai, o jų kainos priklauso nuo pasaulinės pasiūlos.
Strateginis atsakas dažnai siejamas su baltymų diversifikacija, kai šalia tradicinės gyvulininkystės kuriami alternatyvūs vietiniai baltymų šaltiniai. Tokia kryptis teoriškai galėtų sumažinti importo spaudimą ir amortizuoti kainų bangavimą krizėse.
Ar ES turi antrą šansą?
Europos institucijose lygiagrečiai vyksta diskusijos apie biotechnologijų ir biogamybos skatinimą, siekiant išlaikyti kompetencijas bei gamybą žemyne. Šalininkai pabrėžia, kad biogamyba gali apimti ne tik vaistus ar pramonines medžiagas, bet ir maisto bei pašarų ingredientus, pavyzdžiui, fermentacijos būdu gaminamus baltymus ar fermentus.
Jei tokia politika apimtų ir maisto bei pašarų grandinę, ES galėtų mažinti priklausomybę nuo importo, kurti aukštos pridėtinės vertės pramonę ir didinti maisto sistemos atsparumą. Priešingu atveju kyla rizika, kad naujų baltymų technologijų lyderystė persikels į kitus regionus, o Europa taps labiau priklausoma ne tik nuo žaliavų, bet ir nuo technologijų.
Leave a Reply