Po Krymo deokupacijos Ukrainai tektų priimti ne tik politinius ar infrastruktūrinius, bet ir labai praktiškus aplinkosauginius sprendimus: ką įmanoma atkurti greitai, o kurios teritorijos dėl taršos, sprogmenų ir cheminių likučių ilgam liktų neprieinamos. Tai interviu metu pabrėžė aplinkosaugos ekspertas Olegas Listopadas, daug metų sekantis okupacijos poveikį Krymui bei Juodajai ir Azovo jūroms.
Pasak jo, nuo 2014 metų Kryme ir aplinkiniuose vandenyse susiformavo situacija, kurią Ukrainai sunku tiesiogiai kontroliuoti ar patikrinti vietoje. Didelė dalis taršos ir pažeidimų fiksuojama nuotoliniu būdu, o tikslus žalos mastas paaiškėtų tik atsiradus galimybei atlikti lauko tyrimus.
Taršos šaltiniai ir karo pėdsakai
Ekspertas atkreipė dėmesį, kad tarša Krymo pakrantėse nėra vien karo veiksmų pasekmė. Istoriškai problema siejama ir su karine veikla Juodojoje jūroje, įskaitant prastą atliekų tvarkymą laivuose bei įvairių pavojingų medžiagų palikimą jūros dugne.
Jo teigimu, vien laivų nuolaužos ar metalo konstrukcijos ilgainiui tampa mažiau pavojingos, tačiau didžiausia rizika kyla dėl sprogmenų, amunicijos likučių ir žmogaus sukurtų cheminių medžiagų. Tokie objektai gali nuodyti aplinką lokaliai, bet ilgainiui padariniai gali pasireikšti ir platesnėse ekosistemose.
„Didžiausia bėda yra ne vien surūdijęs metalas, o tai, kas lieka viduje ar šalia: sprogmenys, ginklų liekanos ir cheminės medžiagos, kurios realiai nuodija aplinką“, – sakė Olegas Listopadas.
Kachovkos užtvankos susprogdinimo pasekmės
Kalbėdamas apie didžiausias pastarųjų metų ekologines katastrofas, ekspertas išskyrė Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimą. Jo vertinimu, į jūrą staiga patekęs milžiniškas gėlo vandens kiekis tapo ne mažesniu pavojumi nei su srove atneštos teršiančios medžiagos.
Pasak Listopado, staigus druskingumo pokytis kai kuriose zonose galėjo sukelti masinę jautrių organizmų žūtį, ypač tam tikruose gyliuose. Tokie pokyčiai ekosistemose dažnai veikia grandinine reakcija: nukenčia buveinės, keičiasi maisto grandinės, o padariniai tęsiasi ilgiau nei pati avarija.
Naftos produktų išsiliejimai ir kontrolės problema
Interviu metu aptarta ir naftos produktų tarša prie Krymo krantų. Ekspertas aiškino, kad tokie išsiliejimai gali kilti ne tik dėl karo, bet ir dėl senstančių tanklaivių avarijų, ypač rizikingose vietose, tokiose kaip Kerčės sąsiauris.
Papildomą riziką, jo teigimu, kelia naftos perkrovimas atviroje jūroje, kai kroviniai perpilami iš laivo į laivą. Nors vienkartiniai nuostoliai gali atrodyti nedideli, didelių srautų ir dažnų operacijų atveju bendras į jūrą patenkančių teršalų kiekis gali tapti reikšmingas, o avarijų lokalizavimas atviroje jūroje yra gerokai sudėtingesnis.
Kaip renkami įrodymai ir kodėl jų nepakanka
Kadangi okupacinė teritorija nepasiekiama, Ukraina, pasak eksperto, yra priversta remtis ribotu įrodymų rinkiniu. Vienas svarbiausių šaltinių yra palydoviniai vaizdai, kuriais galima fiksuoti, pavyzdžiui, naftos dėmes ar pakrančių pokyčius.
Kitas informacijos kanalas yra viešai prieinami vaizdo įrašai ir nuotraukos socialiniuose tinkluose, taip pat pranešimai iš vietos gyventojų. Tačiau Listopadas pabrėžė, kad tarptautinėse institucijose tokie duomenys dažnai nėra pakankami, nes trūksta standartizuotų mėginių, tyrimų protokolų ir nepriklausomų patikrų vietoje.
Jo teigimu, būtent lauko tyrimų nebuvimas tampa viena didžiausių kliūčių įrodinėjant ekologinius nusikaltimus ir siekiant tarptautinio žalos pripažinimo. Be to, tai apsunkina ir reparacijų proceso rengimą, nes kiekvienam reikalavimui reikalinga aiški metodika ir patikima faktinė bazė.
Raudonosios zonos idėja po deokupacijos
Kalbėdamas apie ateitį, ekspertas teigė, kad po deokupacijos gali tekti įteisinti teritorijas, kurios kurį laiką būtų visiškai uždaros dėl itin didelės rizikos. Tokios zonos, jo manymu, būtų analogiškos po didžiųjų karų Europoje paliktoms teritorijoms, kur įėjimas buvo ribojamas dėl cheminių medžiagų ir nesprogusios amunicijos.
Listopado vertinimu, Ukrainai būtų svarbu iš anksto parengti teisinį ir praktinį pagrindą, kad po deokupacijos būtų aišku, kaip nustatoma rizika, kaip ribojamas patekimas ir kokiais etapais vykdomas išminavimas, taršos neutralizavimas bei rekultivacija. Tai leistų realistiškai planuoti lėšas, darbus ir laiką, o visuomenei aiškiai paaiškinti, kodėl ne viskas galės būti atkurta iškart.
Leave a Reply