Žemojoje Žemės orbitoje jau skrieja dešimtys tūkstančių įvairių operatorių palydovų, o didžiausią dalį sudaro „SpaceX“ valdoma „Starlink“ grupė. Bendrovė nori žengti dar toliau: JAV ryšių reguliuotojui Federalinei ryšių komisijai (FCC) pateiktuose dokumentuose nurodoma ambicija ateityje turėti iki 100 000 „Starlink“ palydovų.
Paraiškoje aprašoma naujos kartos negeostacionari palydovinio ryšio sistema, viešojoje erdvėje dažnai vadinama „Starlink“ trečiąja karta. Tokia plėtra reikštų kokybinį šuolį ne tik pagal palydovų skaičių, bet ir pagal jų technines charakteristikas bei keliamus reikalavimus paleidimo infrastruktūrai.
Didžiuliai palydovai ir nauji mastai
Dokumentuose nurodoma, kad naujieji palydovai gali sverti apie 2–2,5 tonos, o jų išskleistų saulės baterijų plotas siektų maždaug 300–400 kvadratinių metrų. Palyginimui, ankstesnių „Starlink“ kartų palydovai buvo gerokai lengvesni, todėl vienu skrydžiu buvo įmanoma iškelti didesnį jų kiekį.
Šiuo metu „SpaceX“ dažniausiai kelia palydovus „Falcon 9“ raketa, vienu paleidimu išgabendama kelias dešimtis aparatų. Tačiau, jei palydovai taps kelis kartus sunkesni, ekonomika keistųsi: su „Falcon 9“ tektų skraidinti mažiau vienetų, o tai didintų kaštus ir apsunkintų plėtros tempą.
Viltis dedama į „Starship“
Dėl to „SpaceX“ plėtros planai glaudžiai siejami su „Starship“ raketos programa. Ši daugkartinio naudojimo itin sunkios klasės raketa kuriama kaip platforma, galinti į žemąją orbitą kelti daugiau kaip 100 tonų naudingosios apkrovos, todėl teoriškai taptų tinkamiausiu sprendimu masiškai gabenti sunkesnius „Starlink“ palydovus.
Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad paraiška FCC dar nereiškia automatinio leidimo ar garantuoto įgyvendinimo. Tokie projektai paprastai vertinami kompleksiškai: nuo radijo dažnių suderinamumo ir ryšio trikdžių rizikos iki kosmoso saugumo, orbitų valdymo ir nuolaužų prevencijos priemonių.
Ką reikštų 100 000 palydovų
Tokio masto megakonstelacija potencialiai galėtų sustiprinti palydinio interneto aprėptį ir pralaidumą, ypač atokiuose regionuose, taip pat prisidėti prie ryšio atsparumo ekstremaliomis situacijomis. Kartu didėja klausimai dėl astronominių stebėjimų trikdžių ir kosminio eismo valdymo, nes daugiau aparatų orbitoje reiškia didesnę susidūrimų riziką ir didesnį koordinavimo poreikį.
Pastaraisiais metais būtent šios temos tampa vis aktualesnės, nes palydinių ryšio tinklų lenktynės intensyvėja. Reguliuotojai ir tarptautinės organizacijos vis dažniau akcentuoja pareigą užtikrinti saugų palydovų deorbitavimą, skaidrų orbitų planavimą ir atsakomybės mechanizmus, kad kosmoso infrastruktūra išliktų tvari ilgajame laikotarpyje.
Leave a Reply