Daugelyje namų ruošiant žuvį oda įprastai atsiduria šiukšliadėžėje, tačiau pasaulinėje virtuvėje ji seniai vertinama kaip pilnavertė produkto dalis. Tinkamai paruošta ji tampa traški, sustiprina skonį ir padeda išlaikyti žuvies sultingumą. Be to, žuvies odoje gausu baltymų, o jos struktūroje esantis kolagenas gali papildyti racioną.
Žuvies oda sudaryta daugiausia iš baltymų, o vienas svarbiausių jų yra kolagenas, ypač gausus kai kurių rūšių odoje. Kolageną sudarantys aminorūgščių junginiai, tokie kaip glicinas ir prolinas, svarbūs audinių atsinaujinimui, todėl žuvies oda dažnai minima ir kaip praktiškas būdas mažinti maisto švaistymą, ir kaip vertingas priedas prie patiekalo.
Didelę reikšmę turi ir po oda esantis riebalų sluoksnis, ypač riebesnių žuvų atveju. Būtent ten kaupiasi dalis omega-3 riebalų rūgščių, tarp jų EPA ir DHA, siejamų su širdies ir kraujagyslių sistemos funkcija bei uždegiminių procesų mažinimu. Kartu oda gali turėti ir mineralinių medžiagų, pavyzdžiui, seleno ar fosforo, nors jų kiekiai priklauso nuo rūšies ir kilmės.
Kaip paruošti, kad būtų traški
Paprasčiausias būdas pasinaudoti žuvies oda yra jos nenuimti kepant keptuvėje, orkaitėje ar ant grilio. Oda saugo filė nuo išsausėjimo, o kaitinant virsta traškia plutele, kuri daugeliui yra skaniausia kąsnio dalis. Kad ji gražiai apskrustų, svarbu pašalinti žvynus ir odą gerai nusausinti.
Atskirtą odą taip pat galima iškepti iki traškumo ir patiekti kaip užkandį, primenantį traškučius. Dar vienas praktiškas būdas yra ją išdžiovinti, susmulkinti ir naudoti kaip prieskonį sriuboms ar keptoms daržovėms. Liesesnių žuvų oda tinka sultiniams, nes joje esantis kolagenas gali suteikti tirštesnę, švelnesnę tekstūrą.
Kurią žuvį rinktis, o kurios vengti
Dažniausiai rekomenduojama palikti odą lašišai, upėtakiui, silkei ar skumbrei, nes jų oda kepant gerai apsaugo mėsą, o riebalų sluoksnis suteikia daugiau skonio. Vis dėlto kepant plonesnę odą svarbu stebėti kaitrą, nes ji greičiau prisvyla. Tinka ir menkė, jūrinė lydeka ar plekšnė, ypač jei oda naudojama sultiniams.
Renkantis žuvį svarbiausia jos kokybė ir kilmė, nes teršalai gali kauptis riebaliniame audinyje, įskaitant ir sluoksnį po oda. Dėl to atsargiau vertinamos didelės plėšrios žuvys, kurios per gyvenimą sukaupia daugiau gyvsidabrio ir kitų patvarių teršalų. Kasdieniam racionui dažniau pasirenkamos mažesnės, greičiau augančios rūšys, o žuvį verta pirkti iš patikimų tiekėjų.
Žuvies odos panaudojimas dera ir su platesne tendencija mažinti maisto švaistymą, kai virtuvėje stengiamasi panaudoti kuo daugiau produkto dalių. Tai ne tik taupesnis, bet ir tvaresnis pasirinkimas, galintis praturtinti patiekalus nauja tekstūra. Jei iki šiol odą išmesdavote, verta bent kartą išbandyti ją iškepti ir įvertinti skonį patiems.
Leave a Reply