Pigi išeitis elektroninės kovos fone
Ukrainos gynybos ministro patarėjas ir rusų technikos analizės specialistas Serhijus Beskrestnovas, žinomas „Flash“ slapyvardžiu, paviešino nuotraukas, kuriose matyti neįprastas sprendimas: prie FPV tipo drono korpuso, po kamera, pritvirtintas paprastas magnetinis kompasas.
Idėja itin paprasta. Jei dėl trikdymo dronas praranda orientaciją, kamera gali būti nukreipta žemyn ir operatorius ekrane mato kompaso rodyklę, taip atkurdamas bent apytikrę skrydžio kryptį.
Kodėl GPS ir GLONASS ne visada padeda
Dauguma šiuolaikinių dronų orientuojasi pagal palydovinę navigaciją, dažniausiai GPS arba rusišką GLONASS. Tačiau Ukrainos karo zonoje šie signalai nuolat slopinami arba klastojami, todėl bepilotės platformos gali nuklysti nuo maršruto, prarasti ryšį ar net praskristi pro taikinį.
Elektroninė kova tapo vienu svarbiausių veiksnių fronte: abi pusės investuoja į priemones, kurios ne tik nutraukia valdymą, bet ir klaidina navigaciją. Dėl to net nebrangūs dronai dažnai priversti veikti sąlygomis, kai įprasti jutikliai tampa mažai patikimi.
Kompaso privalumas ir ribos
Magnetinis kompasas neveikia radijo ryšio principu, jis remiasi Žemės magnetiniu lauku, todėl klasikinėmis elektroninės kovos priemonėmis jo tiesiogiai „užgesinti“ neįmanoma. Kartu su telemetrija toks sprendimas gali padėti operatoriui susiorientuoti, kai palydovinė navigacija neveikia.
Vis dėlto kompasas nėra stebuklingas ginklas. Jį gali veikti vietiniai magnetiniai trikdžiai, o tikslumas išlieka apytikris, tačiau pigiam FPV dronui, kuriam svarbiausia kryptis ir vizualus taikinio radimas, to gali pakakti.
Lauko modifikacija ir „Molnija“ logika
Pasak S. Beskrestnovo, nuotraukos leidžia spėti, kad tai ne gamyklinė komplektacija: kompasas pritvirtintas varžtais, tarsi improvizuojant lauko sąlygomis ir siekiant minimalių kaštų. Tokia praktika atitinka bendrą tendenciją kare, kai sprendimai gimsta greičiau nei spėjama juos formalizuoti gamyboje.
Minimas dronas „Molnija“ kuriamas kaip pigesnė, masinei gamybai pritaikyta platforma. Skelbiama, kad jis naudoja atvirojo kodo valdymo sprendimus, pavyzdžiui, „ExpressLRS“, o teoriškai ryšio nuotolis gali siekti iki 100 kilometrų, nors realiame fronte tai priklauso nuo reljefo, antenų ir trikdymo intensyvumo.
Įvairiuose pranešimuose taip pat minėta, kad dalis dronų bandė pasitelkti „Starlink“ ryšį, siekiant sumažinti trikdymo poveikį, tačiau tokie sprendimai nėra universalūs ir jų pritaikymas priklauso nuo prieinamumo bei reguliavimo. Kitas kelias – valdymas šviesolaidžiu, kai fizinis kabelis praktiškai panaikina radijo ryšio slopinimo riziką, bet apriboja nuotolį ir manevringumą.
S. Beskrestnovas taip pat yra užsiminęs apie fronte pasirodančius bandymus mažinti priklausomybę nuo operatoriaus ryšio, kai dronai gali neturėti įprastų valdymo antenų ir daugiau remtis borto kamera bei kompiuteriniu apdorojimu. Tokios krypties tikslas būtų kuo pigesnėms platformoms suteikti daugiau autonomijos, įskaitant taikinio paiešką, tačiau tai kelia ir patikimumo, ir atsakomybės klausimų.
Ekspertas atkreipia dėmesį, kad masinės, pigios platformos logika dažnai nugali inžinerinį rafinuotumą: už vieno brangesnio žvalgybinio drono kainą galima pagaminti kelias ar keliolika paprastesnių smogiamųjų. Todėl net ir komiškai atrodantis kompasas gali tapti racionaliu sprendimu, jei jis padidina tikimybę pasiekti taikinį bent dalyje skrydžių.
Leave a Reply