Rytų Prancūzijoje, Burgundijos regione, du žvejai iš Onjono upės ištraukė įspūdingo dydžio šamą, kurio ilgis siekė apie 2,3 metro. Tačiau daugiausia dėmesio patraukė ne pats laimikis, o tai, ką vyrai pastebėjo žuvies nasruose.
23 metų Polas Marišalis, žvejojantis maždaug trejus metus, kartu su bičiuliu Viljamu žvejojo netoli Savanjė miestelio. Pasak žvejų, žuvis užkibo taip stipriai, kad iškart buvo aišku, jog ant kabliuko pateko itin stambus plėšrūnas.
Kova su šamu truko apie 20 minučių, kol žuvį pavyko saugiai ištraukti į krantą ir išmatuoti. Tuomet vyrai, fotografuodami laimikį, pastebėjo iš šamo burnos kyšančias didelio gyvūno liekanas.
Iš pradžių žvejai spėjo, kad tai gali būti naminė višta, tačiau dėl tikslesnio įvertinimo kreiptasi į patyrusius šamų žūklės specialistus. Įvertinus vaizdus ir požymius, labiausiai tikėtina versija buvo kita: šamas galėjo būti prarijęs vandens paukštį, pavyzdžiui, antį.
Specialistai pabrėžia, kad tokie radiniai, nors ir atrodo neįprastai, atitinka šamų mitybos ypatumus. Europinis šamas laikomas oportunistiniu plėšrūnu, kuris minta tuo, kas tuo metu lengviausiai pasiekiama, o didesni individai gali imti ir stambesnį grobį.
Ekspertai yra minėję, kad šamų skrandžiuose anksčiau aptikta įvairių gyvūnų liekanų, įskaitant vandens graužikus. Taip pat fiksuota, kad kai kuriose vietovėse dideli šamai prisitaiko medžioti paukščius prie vandens telkinių krantų, pasinaudodami staigiu išpuoliu.
Po neįprasto laimikio dokumentavimo žvejai šamą paleido atgal į upę. Jie aiškino sąmoningai grąžinantys stambiausias žuvis į vandens telkinį, nes tokie individai yra svarbūs populiacijos struktūrai ir ekosistemos pusiausvyrai.
Šis atvejis dar kartą priminė, kad dideli plėšrūnai vidaus vandenyse gali demonstruoti netikėtą elgseną, o jų mityba kartais peržengia įprastą žmonių įsivaizdavimą apie upių žuvis. Tuo pat metu specialistai ragina sensacingus įspūdžius atskirti nuo faktų, nes tiksli grobio rūšis dažnai nustatoma tik pagal aiškius požymius ar papildomus tyrimus.
Leave a Reply