Siuco kanalo atidarymas sujungė Raudonąją ir Viduržemio jūras, o kartu atvėrė kelią ne tik laivybai, bet ir jūrų rūšių migracijai. Mokslininkai vis dažniau kalba apie ilgalaikius pokyčius, kurie per daugiau nei 150 metų pakeitė Viduržemio jūros gyvybę.
1869 metais pradėjęs veikti kanalas sutrumpino prekybos maršrutus tarp Europos ir Azijos ir tapo vienu svarbiausių pasaulio jūrų transporto mazgų. Tačiau ekologiniu požiūriu jis sukūrė naują „koridorių“, leidžiantį organizmams persikelti tarp anksčiau atskirtų baseinų.
Tel Avivo universiteto tyrėjų komanda, analizuodama Viduržemio jūros ekosistemą, suskaičiavo apie 120 žuvų rūšių, kurios iš Raudonosios jūros pateko per Siuco kanalą. Tokie persikėlimai dažnai vadinami lessepsine migracija, o jos mastas laikui bėgant tik augo.
Mokslininkai sukūrė statistinį modelį, kuris padeda ne tik paaiškinti jau užfiksuotus migracijos atvejus, bet ir prognozuoti, kurios rūšys gali tapti artimiausiais „naujokais“. Tarp labiausiai tikėtinų kandidatų jie įvardijo žvaigždinį iglopygį, kininį barbulinį ožkelį ir geltondėmį karanksą.
Tyrimui naudotos stereoskopinės povandeninės vaizdo sistemos su masalu, įrengtos 5–150 metrų gylyje Eilato įlankoje ir palei Izraelio Viduržemio jūros pakrantę. Išanalizavę šimtus valandų įrašų, mokslininkai lygino 179 žuvų populiacijas, sugretindami rūšis, kurios jau persikėlė, su artimais giminaičiais, vis dar gyvenančiais tik Raudonojoje jūroje.
Vienas svarbiausių tyrimo akcentų buvo tai, kad vertintos ne vien „sėkmingai įsitvirtinusios“ rūšys, bet ir jų pradinės populiacijos Raudonojoje jūroje. Tai leido atskirti, kokie bruožai buvo būdingi dar iki migracijos, o kokie atsirado jau prisitaikant naujoje aplinkoje.
Rezultatai rodo, kad didesnę tikimybę persikelti ir įsitvirtinti turi rūšys, mažiau priklausomos nuo koralinių rifų. Kartu tyrimas kvestionuoja paprastą prielaidą, esą labiausiai plinta „universalios“ rūšys, galinčios gyventi beveik bet kur, nes sėkmę, panašu, lemia konkretesnės ekologinės savybės.
Atvykusios į Viduržemio jūrą žuvys keičia elgseną ir neretai ima naudoti kitokias buveines nei Raudonojoje jūroje. Be to, invazinės rūšys dažnai ne „užpildo laisvas nišas“, o konkuruoja su vietinėmis rūšimis dėl maisto, slėptuvių ir teritorijos.
„Iki šiol biologines invazijas dažniausiai bandyta suprasti tiriant rūšis, kurios jau atvyko į Viduržemio jūrą. Mes žengėme žingsnį atgal ir paklausėme, kokios šios rūšys yra dar prieš prasidedant jų kelionei“, – sakė tyrėjai.
Tokių modelių reikšmė didėja ir dėl klimato kaitos: šylant vandeniui Viduržemio jūra tampa palankesnė tropinėms rūšims. Ankstyvos prognozės gali padėti stiprinti ekologinį monitoringą, greičiau aptikti naujus invazinius organizmus ir įvertinti rizikas žvejybai bei biologinei įvairovei.
Leave a Reply