Kinija pasodino tiek medžių, kad pakeitė vandens apytaką: net mokslininkai to nesitikėjo

Miškų plėtra iki neregėto masto

Kinijoje jau kelis dešimtmečius vykdomos milžiniškos apželdinimo programos, tarp jų ir 1978 metais pradėtas Didysis žaliasis mūras, skirtas stabdyti dykumėjimą, eroziją ir smėlio audras šiaurinėse teritorijose. Per laiką prie jo prisidėjo ir kitos iniciatyvos, orientuotos į degradavusių žemių atkūrimą bei dirvožemio stabilizavimą.

Vertinant ilgalaikius pokyčius, miškų dalis šalyje nuo maždaug 10 proc. teritorijos 1949 metais išaugo iki maždaug ketvirtadalio pastaraisiais metais. Apželdintas plotas prilygsta apie 300 000 kvadratinių kilometrų, tad poveikis aplinkai tapo ne tik vietinis, bet ir sisteminis.

Netikėtas efektas – pasikeitė vandens apytaka

Mokslininkų analizė, apėmusi 2001–2020 metų laikotarpį, parodė, kad auganti augalijos danga pakeitė vandens apytaką: sustiprėjo garavimas ir transpiracija, kai augalai per lapus išleidžia vandenį į atmosferą. Ši drėgmė neišnyksta, ją perneša oro srautai, todėl krituliai gali iškristi visai kitose vietovėse.

Tyrime akcentuojama, kad dalis drėgmės srautų persiskirstė Tibeto plynaukštės kryptimi, kur vandens prieinamumas išaugo. Tuo metu rytiniuose ir šiaurės vakarų regionuose kai kur fiksuotas vandens išteklių sumažėjimas, o sausringam šalies šiaurės vakarui tai ypač jautru.

Kodėl tai svarbu žemės ūkiui ir saugumui?

Masinis medžių sodinimas paprastai siejamas su nauda klimatui ir biologinei įvairovei, tačiau hidrologiniu požiūriu tai gali turėti kainą ten, kur vandens ir taip trūksta. Didesnė augalija reiškia didesnį vandens poreikį, o kartu ir spartesnį jo „iškėlimą“ į atmosferą, mažinant dalį vietoje prieinamos drėgmės.

Kinijoje vanduo pasiskirstęs netolygiai: šiauriniuose regionuose gyvena apie 46 proc. gyventojų ir sutelkta daugiau nei pusė žemės ūkio naudmenų, tačiau ten tenka tik apie penktadalis šalies vandens išteklių. Todėl net ir palyginti nedideli natūralaus vandens ciklo pokyčiai gali atsiliepti derliams, pramonei ir vandens saugumui.

Mokslininkai pabrėžia, kad lemiamas yra ne vien pasodintų medžių skaičius, bet ir tai, kokia augalija pakeičia ankstesnį žemės naudojimą. Pavyzdžiui, pievų ar dirbamos žemės virtimas mišku gali didinti ewapotranspiraciją ir keisti kritulių režimą, o vietomis – sumažinti upių nuotėkį ar gruntinių vandenų papildymą.

Vis dėlto apželdinimo programos nelaikomos klaida: jos padėjo suvaldyti dirvožemio eroziją, pristabdyti dykumėjimą ir mažinti aplinkos degradaciją. Pagrindinė išvada – planuojant želdinimą būtina vertinti vandens balansą, rūšių parinkimą ir regioninius skirtumus, kad klimato ir aplinkosaugos tikslai neprieštarautų vandens prieinamumui.