Vienoje mažoje Palau valstybės saloje po invazinių žiurkių išnaikinimo užfiksuotas netikėtas, bet mokslininkams labai reikšmingas pokytis: jau po metų netoliese esantys koraliniai rifai pradėjo atsigauti, o žuvų biomasė pastebimai išaugo. Tyrėjai šį efektą sieja su sugrįžusiomis jūrinėmis paukščių kolonijomis, kurios vėl ėmė pernešti maistines medžiagas iš vandenyno į sausumą.
Pašalinus graužikus, saloje greičiau atsigavo perinčios ir ant žemės lizdus darančios paukščių rūšys, kurioms žiurkės buvo viena pagrindinių grėsmių. Kai paukščių daugiau, į aplinką grįžta ir daugiau guano, o lietūs dalį azoto ir fosforo junginių nuplauna į pakrančių vandenis. Tokia natūrali maistinių medžiagų apytaka gali stiprinti rifų produktyvumą ir maisto grandinę.
Ekologai pabrėžia, kad tai vienas aiškiausių pavyzdžių, kaip sausumos gamtos atkūrimas salose gali turėti tiesioginį poveikį jūrinėms ekosistemoms. Žuvų populiacijos į pokytį sureagavo greičiau, nei buvo tikėtasi, o didėjanti biomasė rodo, kad rifo sistema jau gauna daugiau „kuro“ augimui ir atsistatymui. Tokie rezultatai svarbūs regionams, kuriuose rifai patiria šilimo, taršos ir pergaudymo spaudimą.
Kodėl invazinės žiurkės saloms tokios pavojingos
Invazinės žiurkės laikomos viena didžiausių pasaulio salų biologinės įvairovės nykimo priežasčių. Jos naikina kiaušinius ir jauniklius, o kai kurioms rūšims pakanka kelių sezonų, kad perėjimo sėkmė smuktų iki kritinės ribos. Mažėjant paukščių, mažėja ir maistinių medžiagų srautas, kuris salose natūraliai „sujungia“ jūrą ir sausumą.
Šis ryšys ypač svarbus tropinėse salose, kur dirvožemiai dažnai būna skurdūs, o koraliniai rifai jautriai reaguoja į bet kokius balanso pokyčius. Kai paukščiai nebegrįžta perėti, ilgainiui silpsta ne tik sausumos augalija, bet ir pakrančių ekosistemų produktyvumas. Todėl invazinių rūšių kontrolė dažnai vertinama kaip viena efektyviausių gamtos atkūrimo priemonių salose.
Pamoka kitiems projektams: poveikis gali būti platesnis
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad salų atkūrimo projektai dažnai planuojami siekiant apsaugoti paukščius ar endemines rūšis, tačiau reali nauda gali apimti ir žvejybai bei rifų būklei svarbius procesus. Kai atstatoma natūrali mitybinių medžiagų apykaita, pagerėja sąlygos rifų organizmams, o tai gali stiprinti visą ekosistemą.
Panašūs projektai kituose regionuose jau yra parodę, kad pašalinus invazinius žinduolius salos gali per kelerius metus žymiai sužaliuoti, o paukščiai sugrįžta į anksčiau prarastas perėjimo vietas. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad kiekvienu atveju būtina ilgalaikė stebėsena: svarbu įvertinti, ar teigiamas efektas išlieka, ir ar neatsiranda naujų invazinių rūšių rizikų.
Leave a Reply