Klasikinė džiūvėsėlių, kiaušinio ir miltų paniruotė yra patikimas būdas iškepti kotletus, tačiau skonis dažnai lieka gana neutralus. Virtuvės triukas, kurį vis dažniau renkasi ir namų gamintojai, ir profesionalai, paprastas: dalį džiūvėsėlių pakeiskite smulkintomis saulėgrąžų sėklomis.
Praktiškiausia laikytis lygių proporcijų: 100 gramų džiūvėsėlių ir 100 gramų smulkintų saulėgrąžų. Sėklas verta sumalti iki rupios kruopos, kad paniruotė gerai priliptų ir kepant nekristų nuo mėsos. Po apvoliojimo ją naudinga švelniai prispausti delnu.
Kepant tokia paniruotė greičiau įgauna tolygų auksinį atspalvį, o virtuvę užpildo ryškesnis skrudintų sėklų aromatas. Skirtingai nei vien džiūvėsėliai, saulėgrąžos suteikia papildomą traškumą ir gilesnį, šiek tiek riešutinį poskonį.
Mitybos požiūriu saulėgrąžų sėklose gausu nesočiųjų riebalų rūgščių, vitamino E ir magnio, todėl patiekalas įgauna daugiau maistinės vertės. Vis dėlto pagrindinis privalumas išlieka tekstūra ir skonis, todėl šis sprendimas tinka ir tiems, kurie nesivaiko dietinių tikslų.
Kepant svarbiausia neperdeginti sėklų, nes jos greitai tamsėja ir gali apkartinti. Geriausia rinktis vidutinę kaitrą ir stebėti, kad pluta ruduotų pamažu; jei spalva keičiasi per greitai, ugnį sumažinkite ir leiskite mėsai ramiai pasiekti pilną iškepimą.
Jei norisi variacijų, saulėgrąžas galima keisti smulkintomis moliūgų sėklomis, sezamu ar smulkintais riešutais, tačiau su jais kaitrą verta dar labiau sumažinti. Švelnesniam rezultatui padeda ir paprasta taisyklė: daugiau džiūvėsėlių, mažiau sėklų ar riešutų, kad paniruotė nebūtų per intensyvi.
Leave a Reply