Ispanijoje vadinamoji Mokesčių laisvės diena 2026 metais, remiantis tyrimo skaičiavimais, nusikėlė į rugpjūčio 20 dieną. Tai reiškia, kad vidutiniam darbuotojui esą prireikia 231 dienos, kol jis uždirba sumą mokesčiams ir socialinio draudimo įmokoms padengti.
Šį rodiklį paskelbė liberalios krypties analitinis centras „Fundación Civismo“, lyginantis visą darbo vietos kainą su darbuotojo gaunamomis pajamomis po mokesčių. Skaičiuojant įtraukiamos ne tik darbuotojo, bet ir darbdavio mokamos socialinio draudimo įmokos, todėl bendra našta atrodo didesnė.
Kaip skaičiuojama našta
Tyrime pateikiamas pavyzdys: darbuotojo, kurio metinis bruto atlyginimas siekia 32 446 eurus, darbo vieta darbdaviui kainuoja 42 390,70 euro. Skirtumą sudaro darbdavio socialinio draudimo įmokos ir kiti privalomi mokėjimai, pridedami prie bruto algos.
Vertinama, kad darbuotojui į rankas lieka 24 724,91 euro, o 17 665,79 euro nukreipiama gyventojų pajamų mokesčiui ir abiejų pusių socialinio draudimo įmokoms. Kitaip tariant, iš kiekvienų 100 eurų darbo vietos kaštų darbuotojas gauna apie 58,30 euro grynųjų pajamų.
Kodėl rodiklis blogėja
„Fundación Civismo“ teigia, kad nuo 2018 metų, kai Mokesčių laisvės diena jų skaičiavimu buvo birželio 27 dieną, ji nusikėlė 54 dienomis. Pasak autorių, tai ne vien tiesioginių tarifų didinimo pasekmė, o kelių veiksnių kombinacija.
Vienas svarbiausių argumentų yra vadinamasis fiskalinis slinkimas, kai gyventojų pajamų mokesčio ribos nepakankamai greitai prisitaiko prie infliacijos. Dėl to net ir menkai didėjant atlyginimams dalis darbuotojų gali patekti į aukštesnius tarifų laiptelius, nors perkamoji galia realiai beveik negerėja.
Be to, tyrime minimas didėjantis socialinio draudimo įmokų svoris, kai kurios grąžintos didesnės pridėtinės vertės mokesčio normos ir vietos lygmens rinkliavos. Analitikai tai įvardija kaip didėjančią bendrą privalomų mokėjimų naštą, kuri mažina realiai disponuojamas pajamas.
Dar prisideda PVM ir vietos mokesčiai
Tyrime taip pat skaičiuojama, kad vidutinis darbuotojas per metus sumoka apie 2 213 eurų pridėtinės vertės mokesčio, o tai prilyginama beveik 33 dienoms jo grynųjų pajamų. Ši dalis priklauso nuo vartojimo struktūros, todėl reali suma gali smarkiai skirtis tarp namų ūkių.
Įvertinamos ir regioninės bei savivaldybių rinkliavos, tokios kaip nekilnojamojo turto mokestis, transporto priemonių mokestis, taip pat paveldėjimo ir dovanojimo mokesčiai. „Fundación Civismo“ skaičiavimu, tokie mokėjimai gali sudaryti apie 4 110 eurų per metus, arba daugiau nei du mėnesius tipinio darbuotojo pajamų į rankas.
Skirtinguose Ispanijos autonominiuose regionuose data nevienoda, nes skiriasi gyventojų pajamų mokesčio tarifai, lengvatos ir vietos nustatomi mokesčiai. Tyrime nurodoma, kad anksčiausiai Mokesčių laisvės diena fiksuojama Baskų krašte ir Madride, o vėliausiai ji nusikelia Katalonijoje ir Estremadūroje.
Vis dėlto šis rodiklis nėra oficialus valstybės matas, o jo metodika ginčijama. Kritikai pabrėžia, kad mokesčiai čia traktuojami kaip vien tik kaštas, neįvertinant, jog jie finansuoja sveikatos apsaugą, švietimą, pensijas ir kitas viešąsias paslaugas.
Alternatyvų vaizdą suteikia oficialūs tarptautiniai palyginimai, pavyzdžiui, mokesčių ir bendrojo vidaus produkto santykis. Eurostato duomenys rodo, kad 2025 metais Ispanijoje jis siekė apie 38 proc. ir buvo didesnis nei 2019 metais, tačiau išliko žemesnis nei kai kuriose kitose didžiosiose Europos ekonomikose.
Leave a Reply