Lenkija pagal pramoninę vandenilio gamybą jau dabar yra tarp didžiausių pasaulyje, tačiau šis faktas daugeliui vis dar skamba netikėtai. Kasdienėje vaizduotėje vandenilis dažniau siejamas su ateities transportu, nors realybėje didžioji jo dalis naudojama tradicinėje pramonėje.
Didžiausias vandenilio vartotojas šiandien yra chemijos sektorius, ypač amoniako gamyba, nuo kurios tiesiogiai priklauso azotinių trąšų pramonė. Vandenilis taip pat plačiai naudojamas naftos perdirbime, kur jis reikalingas degalų valymui ir kokybės gerinimui, mažinant sieros junginių kiekį.
„Tai nėra technologija, kuri Lenkijoje tik pradeda rastis, vandenilis pramonėje naudojamas seniai“, – sakė prof. dr. hab. inž. Jakubas Kupeckis.
Vandenilis svarbus ir energetikoje bei mokslo infrastruktūroje, kur jis pasitelkiamas, pavyzdžiui, generatorių aušinimui elektrinėse ar specializuotos tyrimų įrangos darbui užtikrinti. Dėl aukštų reikalavimų patikimumui tokios sritys ilgą laiką rėmėsi būtent vandenilio technologijomis, kurios jau turi sukauptą eksploatacinę patirtį.
Lenkijoje taip pat intensyviai vystomos naujos vandenilio gamybos kryptys, susijusios su elektrolize, kai vanduo skaidomas panaudojant elektros energiją. Viena perspektyviausių krypčių yra kietojo oksido aukštatemperatūrė elektrolizė, galinti padidinti proceso efektyvumą, ypač kai yra prieiga prie aukštos temperatūros šilumos.
Greta elektrolizerių plėtojamos ir elektrocheminės sistemos, kurios gali veikti dviem režimais: gaminti vandenilį arba, atvirkščiai, paversti jį elektra ir šiluma kaip kuro elementai. Tokie sprendimai laikomi svarbiais ne tik transportui, bet ir decentralizuotai energetikai, kur svarbi stabili vietinė elektros ir šilumos gamyba.
Kitas plėtros vektorius siejamas su branduolinės energetikos ir vandenilio grandine, kai aukštos temperatūros reaktoriai galėtų tiekti šilumą ir energiją vandenilio ar sintetinių degalų gamybai. Ne mažiau svarbi ir atsinaujinančių išteklių kryptis, kai vandenilis gaminamas panaudojant perteklinę vėjo ar saulės energiją, kuri kitu atveju būtų prarandama.
Vandenilio potencialas dažnai siejamas su transportu, nes kuro elementai gali būti pritaikomi automobiliuose, traukiniuose ar laivyboje, ypač ten, kur sudėtinga tiesioginė elektrifikacija. Tačiau viena reikšmingiausių jo nišų ateityje gali tapti ilgalaikis energijos kaupimas, leidžiantis subalansuoti sistemą ne valandoms, o dienoms, savaitėms ar net sezonams.
Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad daliai dabar vystomų technologijų iki masinio pritaikymo dar reikia laiko, ypač dėl kainos, infrastruktūros ir reguliavimo. Pasak prof. J. Kupeckio, kai kurių sprendimų platesnio diegimo galima tikėtis per 10–20 metų.
Leave a Reply