Mokslininkai, ištyrę senovės Egipto tapybos sluoksnius molekuliniu lygmeniu, nustatė netikėtą dalyką: dažai buvo kur kas sudėtingesni, nei manyta. Be mineralinių pigmentų, juose aptikta gyvūninės kilmės klijų, augalinių baltymų ir riebalų pėdsakų.
Tyrimas apėmė 28 mikromėginius iš 14 objektų, datuojamų nuo maždaug 1425 metų prieš mūsų erą iki 400 metų mūsų eros. Analizuoti fragmentai buvo paimti nuo medinių karstų, polichrominių dekoracijų, laidojimo konteksto artefaktų ir kitų vertingų kūrinių, todėl mėginių kiekis buvo griežtai ribotas.
Kuo rišo pigmentą prie paviršiaus?
Vienas aiškiausių radinių buvo kolagenas, rodantis gyvūninės kilmės klijų naudojimą kaip rišiklį. Tokie klijai padėdavo pigmentui tvirtai laikytis ant pagrindo ir formuodavo vientisą dažų plėvelę.
Pagal aptiktus baltymų pėdsakus labiausiai tikėtinas šaltinis buvo galvijai, tačiau kai kurie signalai leidžia svarstyti ir kitų gyvūnų kilmę, pavyzdžiui, avių ar ožkų. Tyrėjai taip pat pažymi, kad kolagenas greičiausiai gautas ne vien iš kaulų, bet ir iš odų bei jungiamųjų audinių.
Netikėtas ingredientas: augaliniai baltymai
Dar didesnė staigmena buvo augalinės kilmės baltymai, siejami su sezamu ir moringa. Tokie komponentai senovės Egipto dažų receptūrose anksčiau nebuvo taip aiškiai identifikuoti, todėl tai papildo žinias apie tuometines technologijas.
Chemijos duomenys leidžia manyti, kad menininkai ne visada tiesiog maišė pigmentą su grynu aliejumi. Aptiktas baltymų ir riebalų derinys labiau primena išspaudas, tai yra baltymų turtingas likutis, liekantis po aliejaus spaudimo iš sėklų.
Kodėl moringa gali būti svarbi?
Moringa senovės Egipte buvo vertinama ne tik praktiškai, bet ir kultūriškai, todėl mokslininkai svarsto, ar jos naudojimas dažams turėjo vien technologinę funkciją. Kol kas duomenų nepakanka tvirtai pasakyti, ar tai galėjo turėti simbolinę ar ritualinę prasmę.
Tyrimas taip pat parodo, kiek daug informacijos galima išgauti iš mikroskopinių organinių likučių, išsilaikiusių tūkstančius metų. Proteomikos metodai leidžia atsekti baltymų kilmę ir taip atkurti senovės dirbtuvių praktiką, kuri plika akimi iš kūrinio paviršiaus neįžvelgiama.
Šios žinios svarbios ir šiuolaikinei konservacijai: supratus, iš ko sudaryti originalūs dažai, lengviau prognozuoti jų senėjimą, parinkti suderinamas apsaugos priemones ir atskirti vėlesnius restauravimo sluoksnius. Be to, tokios analizės ateityje gali padėti patikimiau aptikti klastotes ar netikslias intervencijas.
Leave a Reply