Vokietijos pramonė pastaruosius metus patiria užsitęsusią stagnaciją, o investicijų tempas išlieka menkas, teigia „STIHL“ patariamosios ir stebėtojų tarybos pirmininkas dr. Nikolas Stihl. Jo vertinimu, per maždaug aštuonerius metus šalis neteko reikšmingos pramonės gamybos dalies, o dalis įmonių apsiriboja tik susidėvėjusio turto pakeitimu.
Pasak autoriaus, prie spaudimo prisideda išoriniai veiksniai, tokie kaip geopolitinė įtampa, JAV prekybos ribojimai ar agresyvi Kinijos pramonės politika. Vis dėlto didžiausi iššūkiai, jo teigimu, kyla šalies viduje: per didelė reguliavimo našta, aukštos energijos ir darbo sąnaudos, dideli mokesčiai bei prastėjančios kompetencijos.
Reformos, kurios turi duoti efektą
Dr. Nikolas Stihl pripažįsta, kad Vokietijos valdžia pristatė pokyčių paketą, apimantį sveikatos draudimą, pensijas, mokesčius ir darbo rinką, tačiau jo nepakanka struktūrinei krizei įveikti. Jo teigimu, verslui ypač svarbu, kad pradėtos reformos nebūtų išskaidytos ar susilpnintos politinių kompromisų kaina.
Autorius pabrėžia, kad vien specialieji fondai gynybai ir infrastruktūrai neįžiebs tvaraus augimo, jei nepasikeis sąlygos investuoti ir kurti gamybą. Jo manymu, kitas reformų etapas turėtų mažinti biurokratiją, skatinti investicijas į tyrimus ir plėtrą bei didinti produktyvumą per skaitmenizaciją ir dirbtinį intelektą.
„Kiti reformų žingsniai turi toliau mažinti biurokratiją, didinti bendrą išdirbtų valandų skaičių, mažinti darbo sąnaudas ir suteikti įmonėms realias paskatas investuoti į mokslinius tyrimus bei plėtrą“, – sakė dr. Nikolas Stihl.
Valstybė kaip paslaugų teikėja
Vienas ryškiausių akcentų yra viešojo sektoriaus darbo kokybė: aiškios taisyklės, greitos procedūros, proporcingi ataskaitų reikalavimai ir realiai veikiantys skaitmeniniai procesai. Dr. Nikolas Stihl teigia, kad administravimas turi padėti įgyvendinti projektus, o ne tapti kliūtimi, ypač kai sprendimai dėl investicijų konkuruoja tarptautiniu mastu.
Jo vertinimu, dokumentavimo naštos mažinimas galėtų tapti signalu, kad valstybė keičia požiūrį į verslą ir gyventojus. Tokie sprendimai, pasak autoriaus, didintų pasitikėjimą Vokietija kaip vieta investuoti ir gaminti, o kartu stiprintų pasitikėjimą politika.
Darbo valandos, sąnaudos ir demografija
Autorius daug dėmesio skiria demografijai, kuri mažina darbo jėgos pasiūlą ir didina spaudimą socialinėms sistemoms. Jo teigimu, norint išlaikyti gerovės valstybės finansinį pagrindą, bendras išdirbtų valandų skaičius ekonomikoje turi augti, o diskusija apie tai neturėtų virsti darbuotojų kaltinimu.
Tarp galimų priemonių jis mini paskatas dirbti daugiau, geresnį dalyvavimą darbo rinkoje, kvalifikuotos migracijos politiką ir sprendimus, susijusius su nedarbingumo administravimu. Taip pat pabrėžiama, kad produktyvumo augimas vien per skaitmenizaciją ir DI, autoriaus nuomone, nekompensuos demografinių pokyčių masto.
Kitas jautrus klausimas yra darbo sąnaudos ir socialinio draudimo įmokos. Dr. Nikolas Stihl teigia, kad ne darbo užmokesčio kaštai, susiję su pensijų, sveikatos, slaugos ir nedarbo draudimu, neturėtų peržengti ekonomiškai tvarios ribos, tačiau realybėje ši riba, jo vertinimu, jau viršyta.
Pramonės konkurencingumą jis sieja ir su būsimomis kolektyvinėmis derybomis metalo bei elektros pramonėje, kurios, pasak autoriaus, taps lakmuso popierėliu, ar Vokietija išliks stipri pramoninė valstybė. Jis ragina ieškoti sprendimų, kurie leistų išlaikyti gamybą šalyje ir apsaugoti darbo vietas.
Teksto pabaigoje autorius akcentuoja, kad inovacijų ekosistema, apjungianti mokslą, universitetus, klasterius ir įmones, yra vienas didžiausių Vokietijos pranašumų. Jo teigimu, didesnės mokestinės paskatos, daugiau rizikos kapitalo ir mažiau biurokratinių barjerų leistų greičiau perkelti žinias į produktus ir naujus verslo modelius.
Leave a Reply