Spalio 2 dieną Prezidentūroje vykusiame Regionų forume aplinkos ministrė Ieva Andriulaitytė pabrėžė, kad būsto prieinamumas Lietuvoje seniai peržengė socialinės paramos ribas. Pasak jos, tai tampa regionų plėtros, darbo rinkos ir investicijų pritraukimo veiksniu, kuris tiesiogiai lemia žmonių sprendimą, kur gyventi.
Ministrė atkreipė dėmesį, kad su įperkamo būsto problema susiduria ne tik socialinio būsto laukiantys gyventojai. Vis dažniau ją jaučia jaunos šeimos, pirmą būstą perkantieji, vieni gyvenantys žmonės, vidutines pajamas gaunantys darbuotojai ir savivaldybėms reikalingi specialistai, kuriuos regionai bando prisivilioti.
„Būsto prieinamumas jau nėra vien socialinės paramos klausimas. Tai regionų plėtros, darbo rinkos, investicijų ir gyvenimo kokybės klausimas“, – sakė Ieva Andriulaitytė.
Vertinant situaciją, anot ministrės, svarbu matyti ne vieną problemą, o visą grandinę: ar būsto pakanka, ar jis įperkamas ir kaip veikia aprūpinimo būstu sistema. Didmiesčiuose spaudimą kelia paklausos ir pasiūlos disbalansas, kurortuose kainas ir nuomą išpučia trumpalaikė nuoma, pramoniniuose miestuose ryškėja kokybiško būsto trūkumas, o mažesnėse savivaldybėse opi problema dažnai yra senas ir energiškai neefektyvus būstas.
Ministrė ragino savivaldybes neapsiriboti valstybės nustatytų paramos priemonių administravimu ir aktyviau formuoti vietos būsto politiką. Pasak jos, be valstybės ir savivaldos partnerystės prieinamas būstas liks teorija, o ne reali galimybė žmonėms įsikurti ten, kur yra darbo ir viešųjų paslaugų.
Penki prioritetai, kuriuos siūlo ministerija
Kaip galimą veiksmų paketą ministrė įvardijo penkias kryptis, kurios, jos vertinimu, galėtų keisti situaciją tiek miestuose, tiek regionuose. Pirmiausia siūloma plėsti savivaldybių būsto fondą, suteikiant savivaldai daugiau lankstumo spręsti, kam ir kokiomis sąlygomis būstas būtų nuomojamas.
Taip pat siūloma labiau įtraukti privatų būstą, kai savivaldybės galėtų nuomotis butus rinkoje ir juos pasiūlyti gyventojams pagal aiškias taisykles. Kartu akcentuojami viešojo ir privataus sektorių partnerystės modeliai, kai būstas vystomas kartu su verslu, o dalis projektų būtų skiriama prieinamo būsto poreikiui.
Ketvirta kryptis susijusi su spekuliacinės paklausos mažinimu, svarstant didesnius mokesčius ne pirmajam būstui didmiesčiuose ir kurortuose. Penktoji kryptis numato didesnį savivaldybių vaidmenį plėtroje, kai jos galėtų prisidėti žeme ar infrastruktūra, o mainais dalis naujai pastatytų būstų būtų rezervuojama prieinamai nuomai.
Ką rodo naujausi vertinimai
Ministrės pristatyme remtasi 2025–2026 metais atliktu būsto prieinamumo didinimo galimybių vertinimu. Jame nurodoma, kad apie 87 proc. namų ūkių Lietuvoje gyvena nuosavame būste, tačiau norint jį įsigyti, skiriant 40 proc. darbo užmokesčio, vidutiniškai prireiktų apie 13 metų.
Vertinimas taip pat rodo, kad savivaldybių būstas sudaro apie 1,5 proc. viso būsto fondo, socialinis būstas siekia apie 1 proc., o ilgalaikių nuomos sutarčių dalis tesudaro apie 1 proc. Tai, pasak ministerijos, signalizuoja ne tik apie kainų problemą, bet ir apie itin mažą prieinamos nuomos pasiūlą, ribotas savivaldos galimybes bei poreikį efektyviau panaudoti esamą būsto fondą.
Nors skirtingos savivaldybės susiduria su nevienodais iššūkiais, bendra tendencija aiški: regionams tampa vis sunkiau konkuruoti dėl žmonių, jei nuomos pasiūla menka, o kokybiškas būstas brangus arba tiesiog nepasiekiamas. Dėl to būsto politika vis dažniau siejama su gebėjimu pritraukti darbuotojų, išlaikyti jaunus gyventojus ir užtikrinti viešųjų paslaugų tęstinumą.
Leave a Reply