Mikroplastikas ir dar smulkesnis nanoplastikas tapo kasdienės aplinkos dalimi: jų randama vandenyje, dirvožemyje ir ore, o dalelės patenka ir į žmogaus organizmą. Pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau vertina ne tik taršą, bet ir galimą poveikį sveikatai, ypač širdžiai ir kraujagyslėms.
2026 metais žurnale „European Heart Journal“ paskelbti Italijoje atlikto tyrimo rezultatai, kuriame analizuoti 61 paciento kraujo mėginiai, paimti atliekant koronarografiją. Dalyviai buvo suskirstyti į patyrusius ūminį miokardo infarktą, sergančius lėtine išemine širdies liga ir turinčius normalias vainikines arterijas.
Tyrėjai pranešė, kad mikroplastiko arba nanoplastiko dalelių aptikta 84,2 proc. pacientų po infarkto, tai yra 16 iš 19 tirtųjų. Lėtinės išeminės širdies ligos grupėje dalelės rastos 40 proc. tiriamųjų, o kontrolinėje grupėje – 31,8 proc.
Infarktą patyrusių žmonių kraujyje fiksuotas ir didesnis aptiktų polimerų kiekis bei įvairovė, dažniausiai minėtas polietilenas, plačiai naudojamas pakuotėms. Taip pat šioje grupėje dažniau nustatyti padidėję uždegimo žymenys, o tai skatina diskusijas apie galimą mikroplastiko ryšį su uždegiminiais procesais kraujagyslėse.
Vis dėlto šie duomenys dar nereiškia, kad mikroplastikas sukelia infarktą. Tyrimas buvo nedidelės apimties ir stebimasis, todėl parodė sąsajas, bet ne priežastinį ryšį, o galimi klaidinantys veiksniai gali būti susiję su bendra tarša, gyvenimo būdu ar kitomis ligomis.
Ar skaidulos gali „surišti“ mikroplastiką?
Kartu ieškoma būdų, kaip sumažinti dalelių patekimą į organizmą arba jų kiekį virškinamajame trakte. 2026 metais žurnale „Food Chemistry“ paskelbtame Kinijos mokslininkų darbe nagrinėtos netirpios kviečių sėlenų maistinės skaidulos ir jų gebėjimas laboratorinėmis sąlygomis prisijungti mikroplastiką.
Tyrėjai aprašė, kad skaidulos gebėjo adsorbuoti polistireno daleles, ypač mažesnes, apie vieno mikrometro dydžio. Poveikis sietas su porėta skaidulų struktūra ir fizikinėmis bei cheminėmis sąveikomis, kurios gali lemti dalelių „prikibimą“ prie skaidulų paviršiaus.
Eksperimente su pelėmis, kurioms buvo duodama šių skaidulų, nustatytas mažesnis mikroplastiko kiekis žarnyne, taip pat silpnesnio uždegimo požymiai ir geresni gleivinės barjero rodikliai. Tačiau klinikinių tyrimų su žmonėmis, kurie leistų patvirtinti tokį efektą kasdienės mitybos sąlygomis, kol kas trūksta.
Ką realiai galima daryti kasdien?
Kol mokslas aiškinasi mikroplastiko poveikio mechanizmus, specialistai dažniausiai pabrėžia atsargų, praktišką požiūrį: mažinti nereikalingą kontaktą su plastiku ir laikytis įrodymais pagrįstų sveikatos prevencijos principų. Viena iš paprastų krypčių – nešildyti maisto plastikiniuose induose ir, kai įmanoma, rinktis stiklą ar keramiką.
Maistinės skaidulos iš viso grūdo produktų, ankštinių, daržovių ir vaisių turi gerai dokumentuotą naudą širdies ir kraujagyslių sistemai, žarnyno veiklai ir cholesterolio kontrolei. Tačiau jas vertėtų laikyti sveikos mitybos dalimi, o ne patvirtintu būdu „išvalyti“ organizmą nuo mikroplastiko.
Mikroplastikas išlieka viena sparčiausiai tiriamų aplinkos sveikatos temų, o nauji duomenys gali keisti vertinimus. Šiuo metu patikimiausia strategija – mažinti ekspoziciją ten, kur tai paprasta, ir kartu rūpintis rizikos veiksniais, kurie širdžiai daro įrodytą žalą.
Leave a Reply