Artėjant žiemai Europoje vėl auga nerimas dėl komunalinių sąskaitų. Didmeninės gamtinių dujų kainos rudenį pakilo iki aukščiausio lygio per beveik ketverius metus, o tai didina riziką, kad brangs ir šiluma, ir elektra, ypač šalyse, kur elektros gamyboje reikšmingą dalį sudaro dujos.
Pagrindinis Europos etalonas, Nyderlandų TTF ateities sandoriai, buvo pasiekęs 87,2 euro už megavatvalandę. Tai gerokai daugiau nei laikotarpiu prieš įtampų eskalaciją Artimuosiuose Rytuose, kai kainos sukosi apie 32 eurus, o rinkos jautrumą didina neapibrėžtumas dėl tiekimo grandinių ir laivybos maršrutų.
Namų ūkiams kainų šuolis dažnai ateina su vėlavimu. Dalis vartotojų turi fiksuotas sutartis, o kai kuriose valstybėse taikomos laikinos kompensacijos ar reguliuojami tarifai, todėl didmeninių kainų pokyčiai į sąskaitas persikelia palaipsniui.
Kur elektra brangiausia?
Pagal namų ūkiams taikomus tarifus su mokesčiais didžiausi elektros įkainiai fiksuoti Briuselyje, kur kilovatvalandė kainavo apie 0,413 euro. Tarp brangiausių sostinių pateko ir Berlynas, Dublinas, Bernas bei Londonas, kur kainos artėjo prie 0,38–0,40 euro už kilovatvalandę.
Pigesnėje skalės pusėje išsiskyrė Kyjivas, kur kilovatvalandė kainavo apie 0,084 euro. Nedaug nuo jo atsiliko Budapeštas, Podgorica, Belgradas ir Valeta, kur elektros įkainiai buvo apie 0,10–0,12 euro už kilovatvalandę.
Vien tik eurais išreikšta kaina ne visada parodo realią naštą gyventojams, nes ją smarkiai keičia pajamų lygis ir bendras pragyvenimo brangumas. Perskaičiavus pagal perkamosios galios standartą, brangiausiųjų viršūnėje atsidūrė Bukareštas, o pigiausia sostine pagal šį kriterijų tapo Oslas.
Gamtinės dujos: išsiskiria Stokholmas
Gamtinių dujų kainų palyginimas atskleidė dar ryškesnius skirtumus. Mažiausia kaina fiksuota Kyjive, kur kilovatvalandė kainavo apie 0,015 euro, o didžiausia buvo Stokholme, kur ji siekė apie 0,348 euro už kilovatvalandę.
Antroje vietoje pagal brangumą atsidūrė Amsterdamas, tačiau atotrūkis nuo Stokholmo buvo didelis. Penkių didžiausių Europos ekonomikų sostinių grupėje dujos brangiausios buvo Paryžiuje ir Romoje, o pigiausios Madride ir Londone.
Įvertinus perkamąją galią, bendras vaizdas keičiasi, tačiau Stokholmas išliko brangiausias, o Budapeštas tapo pigiausias. Toks persirikiavimas rodo, kad net ir vidutinė kaina eurais gali virsti didele našta ten, kur pajamos mažesnės, o energetinis vartojimas žiemą didelis.
Ką tai reiškia žiemai?
Rinkos analitikai pabrėžia, kad rudens tarifai dar gali neatspindėti viso didmeninių kainų šuolio, nes namų ūkių sutartys ir reguliavimas kainų pokyčius išdėlioja laike. Vis dėlto brangios dujos paprastai kelia spaudimą ir elektros kainai, nes dalis elektros Europoje pagaminama dujinėse elektrinėse.
Papildomą riziką kelia mažesnė dujų atsargų pagalvė prieš šaltąjį sezoną. ES saugyklų užpildymas spalio pradžioje buvo apie 72,4 proc., tai žemiausias lygis tam metų laikui nuo 2011 metais pradėtos statistikos, todėl ilgesnis šalčio periodas gali greitai padidinti paklausą ir kainų svyravimus.
Galutinę sąskaitą kiekvienam namų ūkiui lems ne tik miestas ar valstybė, bet ir pasirinktas planas, būsto energinis efektyvumas bei faktinis suvartojimas. Dėl to šį sezoną daugelyje šalių vėl išauga susidomėjimas fiksuotais planais, šilumos siurbliais, renovacija ir kitomis priemonėmis, mažinančiomis priklausomybę nuo brangių iškastinių energijos išteklių.
Leave a Reply