Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas Briuselyje laikomi dviem politikais, galinčiais pastūmėti į priekį derybas dėl kito septynerių metų Europos Sąjungos biudžeto. Vis dėlto abiejų lyderių manevro laisvę riboja vidaus politika ir augantis spaudimas namuose.
ES daugiametė finansinė programa yra pagrindinis dokumentas, pagal kurį finansuojamos bendros bloko prioritetinės sritys: nuo žemės ūkio ir regioninės sanglaudos iki mokslinių tyrimų, gynybos, sienų apsaugos ir kibernetinio saugumo. Bendra būsimo laikotarpio suma, apie kurią kalbama derybose, siekia maždaug 2 trilijonus eurų, todėl susitarimas taps vienu svarbiausių Europos politinių sprendimų artimiausiais mėnesiais.
Pastaruoju metu ryškėja konfliktas tarp valstybių, pasisakančių už mažesnį biudžetą, ir šalių, kurios priešinasi karpymams. Vienoje pusėje yra Vokietijos vadovaujama grupė, akcentuojanti taupymą ir atsargų požiūrį į bendras išlaidas, kitoje pusėje – Prancūzija ir kitos valstybės, siekiančios išlaikyti ambicingą finansavimą naujiems iššūkiams.
Europos Parlamente biudžeto derybas bendrai kuruojantis Siegfriedas Mureșanas įspėja, kad užsitęsusios diskusijos tarp ES sostinių kelia riziką visam procesui. Jo teigimu, kuo greičiau biudžetas bus patvirtintas, tuo greičiau ES galės įgyvendinti priemones konkurencingumui didinti, saugumui stiprinti ir paramai ūkininkams bei mokslui užtikrinti.
„Vėlavimai ir užsitęsusios nesutarimų linijos Taryboje kelia nerimą. ES biudžetas gali būti sukurtas tik per kompromisą“, – sakė Siegfriedas Mureșanas.
Nors galutiniam susitarimui reikės visų valstybių pritarimo, Briuselyje plačiai manoma, kad Prancūzijos ir Vokietijos pozicijų suartinimas būtų esminis lūžio taškas. Diplomatai pabrėžia, kad prie sprendimo taip pat svarbios Italijos ir Lenkijos lyderystės, tačiau startas dažniausiai prasideda nuo Paryžiaus ir Berlyno.
Problema ta, kad abu lyderiai šiuo metu yra politiškai pažeidžiami. Macronui artėjant prie kadencijos pabaigos, bet kokios didesnės nuolaidos, ypač jei jos būtų siejamos su biudžeto karpymais, gali tapti lengvu taikiniu artėjančios prezidento kampanijos kontekste.
Prancūzijos vidaus diskusijose reguliariai keliama mintis, kad šalis už savo įnašą į ES biudžetą neva gauna per mažai, todėl Paryžiui sudėtinga viešai pristatyti sprendimus, kurie galėtų atrodyti kaip nusileidimas taupymo stovyklai. Papildomą spaudimą Macronui kelia ir opozicinės politinės jėgos, pasirengusios bet kokį kompromisą pateikti kaip Prancūzijos interesų išdavimą.
Merzo padėtis Berlyne taip pat komplikuota: po nesėkmių regioniniuose rinkimuose kancleriui tenka skaičiuoti kiekvieną žingsnį, kad oponentai jo neapkaltintų „siunčiant mokesčių mokėtojų pinigus į Briuselį“. Vokietijos pozicija dažnai formuluojama taip, kad geriau jokio susitarimo, nei toks, kuris reikšmingai didintų bendrą biudžeto apimtį.
Vis dėlto užkulisiuose teigiama, kad Paryžiaus ir Berlyno požiūriai nėra visiškai nesuderinami. Prancūzija linkusi pabrėžti, kad diskusija turėtų suktis ne vien apie karpymus, bet ir apie papildomus pajamų šaltinius ES lygiu, vadinamuosius nuosavus išteklius, pavyzdžiui, tam tikrus sektorių mokesčius.
Vokietija tokią kryptį svarstyti sutinka, tačiau yra skeptiškesnė dėl to, kiek realiai nauji nuosavi ištekliai galėtų sugeneruoti lėšų. Tai reiškia, kad derybos gali įstrigti tarp dviejų logikų: vieni sieks didesnio finansavimo per naujas pajamas, kiti primins, kad reikės aiškaus ir patikimo lėšų šaltinio, o ne tik politinių pažadų.
Papildomą įtampą kelia tai, kad ES biudžeto derybos vyksta tuo metu, kai valstybės narės vienu metu spaudžiamos didinti išlaidas gynybai, investuoti į pramonės konkurencingumą ir tuo pat metu amortizuoti ekonominius sukrėtimus. Dėl to net nedideli biudžeto pokyčiai tampa politiškai jautrūs, o kompromisas reikalauja ne tik skaičių, bet ir aiškaus susitarimo, kokias prioritetines sritis Europa finansuos pirmiausia.
Nors Briuselio susitikimai gali suteikti progą dvišalėms Macrono ir Merzo konsultacijoms, greito proveržio lūkesčiai išlieka santūrūs. ES sostinėse vyrauja nuostata, kad galutinis sprendimas greičiausiai vis tiek remsis Prancūzijos ir Vokietijos kompromisu, tačiau tam prireiks laiko ir politinės drąsos, kurios šiuo metu abiem lyderiams stinga.
Leave a Reply