Kodėl gulėjimas dažnai kenkia?
Pajutus nugaros skausmą daugelis instinktyviai stengiasi kuo mažiau judėti ir laukia, kol praeis. Fizioterapeutai pabrėžia, kad tai viena dažniausių klaidų, nes stuburui paprastai palankesnis yra saikingas judėjimas, o ne ilgas nejudrumas.
Tarptautinėse gairėse ūmaus apatinės nugaros dalies skausmo atvejais dažnai kartojama ta pati žinutė: jei nėra pavojingų simptomų, žmogų verta raminti dėl geros prognozės ir skatinti išlikti kiek įmanoma aktyvų pagal skausmo ribas. Daugeliu atvejų būklė per kelias savaites akivaizdžiai pagerėja.
Fizioterapeutai akcentuoja, kad pirmas tikslas yra rasti padėtį ir judesį, kurie mažina simptomus. Dažnai saugiausia pradžia būna trumpi pasivaikščiojimai, švelnūs judesiai ir laipsniškas grįžimas prie įprasto ritmo, o ne bandymas iškart „atsigriebti“ sporto salėje.
Kaip suprasti, ar judėjimas padeda?
Pats paprasčiausias kriterijus – savijauta po judesio. Jei po švelnaus aktyvumo skausmas mažėja, judėti darosi lengviau, o kasdieniai veiksmai ne blogėja, tai dažnai ženklas, kad pasirinkta kryptis tinkama.
Jeigu skausmas aiškiai stiprėja, atsiranda vis didesni judėjimo apribojimai, sutrinka miegas dėl skausmo arba kiekviena diena akivaizdžiai blogesnė, savarankiškų eksperimentų tęsti nereikėtų. Tokiais atvejais geriau kreiptis į šeimos gydytoją ar kineziterapeutą, kad būtų parinkta saugi taktika.
Specialistai pabrėžia ir tai, kad nereikia tikėtis, jog vien judėjimas „stebuklingai išgydys“ stuburą per kelias dienas. Efektą dažniausiai duoda nuoseklus procesas: dozuotas krūvis, kryptingas raumenų stiprinimas, mobilumo gerinimas ir poilsio režimas.
Kada būtina skubi pagalba?
Yra simptomų, kurių ignoruoti negalima, net jei skausmas prasidėjo „įprastai“. Ypač pavojingi požymiai yra staigus kojų silpnumas, pėdos „nusileidimas“, ryškūs jutimo sutrikimai tarpvietės srityje, taip pat šlapinimosi ar tuštinimosi kontrolės sutrikimai.
Tokiais atvejais delsti nereikėtų, nes tai gali būti rimto nervinių struktūrų pažeidimo požymiai, kuriems reikalingas skubus ištyrimas ligoninėje. Taip pat verta kuo greičiau pasitikrinti, jei skausmas atsirado po traumos arba jei nepavyksta rasti nė vienos padėties, kurioje skausmas bent trumpam atlėgtų.
Dėl vaizdinių tyrimų specialistų pozicija dažnai sutampa: jei nėra vadinamųjų raudonųjų vėliavų, rutininis magnetinio rezonanso tyrimas iškart paprastai nerekomenduojamas. Tyrimas dažniau svarstomas tuomet, kai simptomai užsitęsia ir rezultatas realiai galėtų pakeisti gydymo planą.
Kasdienėje prevencijoje daugiausia lemia ne viena „stebuklinga“ mankšta, o įpročiai: dažnas padėties keitimas, pertraukos sėdint, daugiau vaikščiojimo ir reguliarus raumenų stiprinimas. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę surinkti bent 150–300 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo ir mažinti laiką, praleidžiamą sėdint.
Po skausmo sumažėjimo dažna klaida yra staigus grįžimas prie ankstesnių krūvių. Specialistai pataria krūvį didinti palaipsniui ir vertinti ne tik treniruotę, bet ir atsigavimą, miego kokybę bei bendrą nuovargį, nes nugaros skausmą dažnai sustiprina stresas, miego trūkumas ir per didelis skubėjimas.
Leave a Reply