Varšuvoje, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčios požemiuose, po griuvėsių sluoksniu aptikti vertingi renesansinio altoriaus fragmentai. Istorikai ir restauratoriai pabrėžia, kad radinys gali pakeisti iki šiol vyravusį įsitikinimą, jog kūrinys buvo negrįžtamai sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metais.
Kaip skelbiama, altorius ilgą laiką buvo laikomas prarastu, o jo likimas siejamas su Varšuvos sunaikinimu ir pokario metais vykusiais griuvėsių tvarkymo darbais. Požemiuose išlikę fragmentai rodo, kad bent dalis sakralinio paveldo galėjo išgyventi katastrofiškomis sąlygomis, tiesiog būdama palaidota po nuolaužomis.
Kas rasta po bažnyčia?
Radinys aptiktas bažnyčios rūsyje, tarp suverstų griuvėsių ir istorinių konstrukcijų liekanų. Specialistai nurodo, kad tai nėra pavienė detalė: aptikti elementai leidžia atpažinti renesanso laikotarpio altoriaus struktūrą, o tai atveria galimybių tiksliau atkurti jo išvaizdą.
Toks atradimas ypač reikšmingas todėl, kad renesansinių altorių Lenkijos sostinėje išliko palyginti nedaug. Karo metu sugriautos šventovės, gaisrai ir vėlesnės rekonstrukcijos neretai reiškė ne tik pastatų, bet ir jų vidaus įrangos bei meno kūrinių praradimą.
Priskiriama Janui Michałowicziui
Altoriaus kūrinystė siejama su renesanso skulptoriumi Janu Michałowicziumi iš Urzędowo, neretai vadinamu vienu ryškiausių to meto meistrų Lenkijoje. Dėl to radinys vertinamas ne tik kaip bažnytinės dailės objektas, bet ir kaip platesnės regiono meno istorijos dalis.
„Tai gali būti vienas iš tų atvejų, kai istorija pasirodo buvusi per anksti nurašyta: tai, kas laikyta sunaikintu, iš tiesų išliko po griuvėsių sluoksniu“, – sakė radinį vertinantys paveldo specialistai.
Ką darys restauratoriai?
Dabar laukia ilgas identifikavimo ir konservavimo etapas: fragmentus reikia stabilizuoti, ištirti jų medžiagas, pažeidimus ir ankstesnių restauracijų pėdsakus. Tik po to bus sprendžiama, ar įmanoma dalinai rekonstruoti altorių, ar fragmentai bus eksponuojami kaip atskiri radiniai.
Pastaraisiais metais Europoje vis dažniau pasitelkiami nedestrukciniai tyrimai, 3D skenavimas ir skaitmeninis modeliavimas, kurie leidžia tiksliau dokumentuoti radinius ir planuoti restauravimą. Tokia praktika ypač svarbi dirbant su karo nuniokotu paveldu, kai kiekviena detalė gali būti vienintelė išlikusi originalo dalis.
Specialistai neatmeta, kad šis atradimas gali paskatinti platesnius bažnyčios požemių tyrimus. Varšuvos senųjų pastatų rūsiai ir tuneliai neretai slepia istorijos sluoksnius, o sistemingi tyrimai kartais atskleidžia tai, kas dešimtmečiais buvo laikoma nebeegzistuojančiu.
Leave a Reply