Skirtumai – įspūdingi
Maistas Europoje sudaro reikšmingą namų ūkių išlaidų dalį, tačiau už tą patį pirkinių krepšelį skirtingose šalyse mokama labai nevienodai. Eurostato duomenimis, Europos Sąjungoje maistui ir nealkoholiniams gėrimams vidutiniškai tenka 13,6 proc. vartojimo išlaidų.
Vis dėlto kainų lygis nuo vienos valstybės iki kitos gali skirtis kartais, todėl tai, kas vienur atrodo kasdienė smulkmena, kitur virsta rimtu biudžeto išbandymu. Skirtumus lemia ne tik produktų savikaina, bet ir tai, kiek kainuoja visa grandinė nuo lauko iki parduotuvės.
Kur brangiausia ir kur pigiausia
Pagal 2026 metų vidurio „Numbeo“ skelbiamą maisto produktų indeksą, kuris buvo perskaičiuotas taip, kad ES vidurkis būtų 100, didžiausios kainos fiksuojamos Šveicarijoje. Tuo metu vienos mažiausių kainų matomos Moldovoje, o ES viduje pigiausia išlieka Rumunija.
Šiaurės šalys taip pat dažnai patenka į brangiausiųjų viršūnę: aukštesnis nei ES vidurkis kainų lygis minimas Islandijoje, Norvegijoje ir Danijoje, o tarp brangesnių išsiskiria ir Liuksemburgas. Tarp didžiųjų Europos ekonomikų brangiausia minima Prancūzija, o Ispanija dažniau išsiskiria žemesnėmis kainomis.
Pigesnės kainos nereiškia lengvesnio gyvenimo
Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad vien nominalios kainos neatsako į klausimą, kur maistas labiausiai įkandamas. Šalyse, kur kainos mažesnės, gyventojai neretai didesnę savo biudžeto dalį vis tiek skiria maistui, nes pajamos ir perkamoji galia yra mažesnės.
„Mažesnės kainos nebūtinai reiškia didesnį įperkamumą“, – sakė Jeremiás Máté Balogh.
Tokį paradoksą iliustruoja ir Rumunijos pavyzdys: nors kainos žemesnės už ES vidurkį, maistui ir nealkoholiniams gėrimams tenka palyginti didelė namų ūkių išlaidų dalis. Panaši tendencija minima ir Bulgarijoje, kur maisto dalis biudžete taip pat išlieka labai aukšta.
Kas labiausiai kelia kainas
Skirtumus tarp šalių stipriai veikia darbo kaštai, nuomos ir logistikos išlaidos, prekybos tinklų struktūra, mokesčiai bei vartotojų įpročiai. Kuo šalis turtingesnė, tuo didesnė tikimybė, kad galutinėje kainoje ryškiau atsispindės atlyginimų, patalpų išlaikymo ir paslaugų brangumas.
Ne mažiau svarbus veiksnys išlieka energija ir degalai, nes jie tiesiogiai veikia žemės ūkį, maisto perdirbimą ir transportą. Kainų kilimas taip pat turi inerciją: net kai infliacija lėtėja, kainos nebūtinai krenta, jos gali tiesiog augti lėčiau, bet nuo jau pakilusio lygio.
Kodėl duona vienur trigubai brangesnė
Ekspertai pabrėžia, kad parduotuvėje mokama suma yra tik iš dalies paties produkto kaina. Likusi dalis susideda iš atlyginimų, energijos, patalpų nuomos, transporto, logistikos ir mokesčių, kurie turtingesnėse šalyse dažniausiai yra didesni.
„Maisto kaina parduotuvėje tik iš dalies yra paties maisto savikaina“, – sakė Ilaria Benedetti.
„Į ją taip pat įeina atlyginimai, energija, nuoma, transportas ir mokesčiai, kurie turtingesnėse šalyse yra gerokai didesni“, – pridūrė ji.
Tokie skirtumai ypač matomi lyginant mažiau standartizuotus produktus, pavyzdžiui, šviežią duoną, kurios kainai didelę įtaką daro vietinės sąnaudos. Tuo metu labiau standartizuoti produktai, pavyzdžiui, kiaušiniai, dažnai rodo mažesnius santykinius skirtumus, nors ir jie išlieka reikšmingi.
Leave a Reply