Katės glostymas daugeliui siejasi su nusiraminimu, tačiau nauji duomenys rodo, kad už šio jausmo gali slypėti ir biologiniai mechanizmai. Kioto universiteto mokslininkai namų aplinkoje mėnesį stebėjo 19 kačių šeimininkų ir 29 kartu gyvenančius augintinius, vertindami jų savijautą ir hormonų pokyčius.
Tyrime iš dalies pavyko surinkti pilnus duomenis iš 17 žmonių ir 24 kačių. Rezultatai 2026 metų spalio 14 dieną paskelbti mokslo žurnale „iScience“, o pagrindinis dėmesys sutelktas į oksitociną ir kortizolį.
Oksitocinas: ryšys matomas, bet ne visur
Įdomiausia užfiksuota sąsaja buvo susijusi su oksitocinu, hormonu, kuris dalyvauja socialinių ryšių formavime ir streso reguliavime. Kuo didesnė oksitocino koncentracija nustatyta žmogui, tuo dažniau didesnė ji buvo ir katei.
Tačiau dalis dalyvių augino ne vieną katę, todėl mokslininkai papildomai perskaičiavo rezultatus, kiekvieną namų ūkį vertindami kaip vieną vienetą. Po šios korekcijos tvirčiausiai išliko ryšys tarp didesnio oksitocino lygio katėse ir mažesnio šeimininkų nerimo bei dezorientacijos.
Dar viena praktinė detalė buvo aiški: daugiau laiko fiziškai būnant arti katės žmonės dažniau nurodė turintys daugiau energijos ir geresnę savijautą. Tuo metu kartu praleistų metų skaičius tokios pat reikšmės neparodė, tad lemiamas gali būti kasdienis kontaktas.
Kodėl kortizolio ryšio nepavyko rasti
Kortizolis dažnai vadinamas streso hormonu, tačiau šiame tyrime aiškios sąsajos tarp jo koncentracijos žmonėms ir katėms aptikti nepavyko. Viena tikėtinų priežasčių siejama su mėginių rinkimo tvarka.
Žmonių šlapimo mėginiai buvo imami rytais, o kačių mėginiai rinkti įvairiu paros metu, priklausomai nuo praktinių galimybių. Kadangi kortizolis natūraliai kinta per parą, skirtingi paėmimo laikai galėjo užmaskuoti galimus dėsningumus.
Esminė sąlyga: kontaktas turi būti katės pasirinktas
Tyrėjai pabrėžia, kad oksitocinas nėra paprastas meilės ar pasitikėjimo matuoklis, nes jam įtaką daro sveikata, miegas, fizinis aktyvumas ir kiti veiksniai. Be to, naudojami „Bluetooth“ siųstuvai fiksavo tik artumą, bet neparodė, ar žmogus katę glostė, žaidė, ar tiesiog buvo šalia.
Vėlesni darbai suteikia daugiau užuominų, jog svarbus ne pats prisilietimas, o jo pobūdis. Tyrimuose, kuriuose lygintos skirtingos sąveikos formos, ramesnis, nevarginantis kontaktas siejosi su oksitocino didėjimu ir kortizolio mažėjimu, o primestas ar verčiantis kontaktas veikė priešingai.
Praktikoje tai reiškia, kad geriausia palaukti, kol katė pati ateis, prisiglaus, trinsis skruostu ar atsiguls šalia. Jei katė nusuka galvą, įsitempia, nervingai mosuoja uodega ar bando pasitraukti, tai signalas, kad jai reikia pertraukos.
Mokslininkai akcentuoja, kad tai dar nėra įrodymas, jog katės sąmoningai „nuskaito“ žmogaus emocijas ar specialiai jį ramina. Vis dėlto duomenys stiprina mintį, kad žmogaus ir katės santykį formuoja abipusė, kasdienė ir gyvūno ribas gerbianti sąveika, kuri gali turėti apčiuopiamą biologinį atspindį.
Leave a Reply