Azovo jūroje vis dažniau aptariami pranešimai apie ryklius, tačiau mokslininkai pabrėžia: kalbama apie katraną – nedidelį, Juodosios ir Azovo jūrų baseinui būdingą ryklį. Ši rūšis regione fiksuota ir anksčiau, o jos pasirodymas savaime nereiškia staigaus ar neįprasto ekologinio lūžio.
Didžiausias pokytis, kurį dabar išskiria tyrėjai, yra ilgalaikė Azovo jūros druskingumo didėjimo tendencija. Azovo jūra yra sekli, todėl vanduo greičiau įšyla, o šiltesnėmis sąlygomis intensyvėja garavimas, natūraliai keliantis druskingumą.
Kodėl Azovo jūra druskėja?
Viena esminių priežasčių siejama su klimato šiltėjimu ir dažnesniais sausringais laikotarpiais, kai į jūrą patenka mažiau gėlo vandens, o garavimo poveikis tampa ryškesnis. Sekliose akvatorijose tokie svyravimai paprastai pasireiškia greičiau nei gilesnėse jūrose.
Kita svarbi priežastis yra pakitęs upių, ypač Dono ir Kubanės, nuotėkis į jūrą. Istoriškai hidrotechniniai projektai, užtvankos ir vandens išteklių reguliavimas mažina gėlo vandens prietaką, o tai ilgainiui prisideda prie didesnio druskingumo ir kintančios ekosistemos.
„Azovo jūra tikrai tampa sūresnė, o tai susiję ir su natūraliais procesais, ir su ilgalaikiais žmogaus veiklos padariniais, kurie keitė upių nuotėkį“, – sakė hidrologijos ir hidrochemijos srityje dirbantys mokslininkai.
Dėl ribotų tyrimų galimybių karo sąlygomis tikslius dabartinius vidurkius nustatyti sudėtinga, be to, druskingumas skirtingose jūros vietose gali gerokai skirtis. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad druskingumo augimas jau daro poveikį biologinei įvairovei ir žuvų ištekliams.
Ar katranai kelia grėsmę?
Mokslininkai aiškina, kad katranas nėra invazinė rūšis, o natūrali regiono ekosistemos dalis. Katranai dažniausiai minta smulkiomis žuvimis, todėl jų pasirodymas gali būti susijęs su maisto baze ir sezonine migracija, o ne su staigiu populiacijos sprogimu.
„Katranas nėra naujokas Azovo jūroje, o jo gausėjimą, jei jis iš tiesų vyksta, galima patikimai įvertinti tik atlikus sistemingus tyrimus“, – sakė biologijos srities ekspertai.
Svarbus veiksnys yra ir katranų biologija: tai lėčiau besidauginanti rūšis, vėliau pasiekianti lytinę brandą, o jauniklių vystymasis trunka ilgai. Dėl to spartus jų pagausėjimas vien dėl dauginimosi paprastai nėra tikėtinas, dažniau skaičius kinta dėl migracijos iš Juodosios jūros.
Ką tai reiškia ateičiai?
Ilgalaikėje perspektyvoje druskingumo didėjimas gali keisti Azovo jūros rūšinę sudėtį: dalis gėlavandenių ar mažesnį druskingumą mėgstančių organizmų trauksis, o prisitaikiusios rūšys įgaus pranašumą. Tokie pokyčiai paprastai reiškia ir žvejybos struktūros pokyčius, kai tradicines rūšis pakeičia kitos.
Mokslininkai primena, kad druskingumo augimas nėra vienadienis reiškinys: tai lėtas procesas, kuriame persipina klimato kaita, hidrologinis režimas ir žmogaus veikla. Tuo pat metu tiesioginę grėsmę ekosistemai gali didinti tarša, karo veiksmai jūroje ir su tuo susiję incidentai, kurie pirmiausia veikia biologinę įvairovę.
Nors viešojoje erdvėje kartais keliama versija, kad tolimoje ateityje Azovo jūra galėtų virsti druskos telkiniu, ekspertai tokius scenarijus sieja su geologiniais laikotarpiais. Artimiausiais dešimtmečiais realistiškiau kalbėti apie prisitaikymo priemones, žuvininkystės pertvarką ir būtinybę atkurti mokslinių stebėsenų tęstinumą, kai tik tai bus įmanoma.
Leave a Reply