JAV ir Kinijai telkiant aplink save atskirus dirbtinio intelekto (DI) technologijų ir tiekimo grandinių blokus, Europos Sąjunga vis dažniau atsiduria spaudimo taške. Europos sostinėse stiprėja suvokimas, kad priklausomybė nuo užsienio lustų, debesijos ir pažangiausių DI modelių tampa ne tik ekonomine, bet ir nacionalinio saugumo rizika.
Ekspertai įspėja, kad galimybės laisvai rinktis tarp JAV ir Kinijos technologinių ekosistemų gali siaurėti. Kuo labiau DI siejamas su gynyba, kritine infrastruktūra ir duomenų valdymu, tuo daugiau sprendimų gali būti grindžiama geopolitine lojalumo logika, o ne vien kaina ar našumu.
Europa ieško technologinio suvereniteto
Europos Komisija pastaraisiais metais vis aktyviau kalba apie technologinį suverenitetą, akcentuodama, kad vien turėti vietinį DI modelį nepakanka. Norint konkuruoti, būtina turėti skaičiavimo galios bazę, duomenų centrų infrastruktūrą, prieigą prie pažangių lustų ir tvirtą tiekimo grandinę.
Vienu iš kertinių instrumentų laikomas ES Lustų aktas, kuriuo siekiama didinti puslaidininkių gamybą Europoje ir mažinti priklausomybę nuo Azijos gamintojų. Valstybės pagalbos schemos ir naujos gamyklos turėtų sustiprinti žemyno pozicijas, tačiau rinkos dalyviai pabrėžia, kad iki realaus proveržio prireiks laiko, specialistų ir stabilios energijos pasiūlos.
Europa turi ir ryškių pranašumų puslaidininkių grandinėje, ypač aukštos pridėtinės vertės įrangos bei medžiagų segmentuose. Vis dėlto didžiausias iššūkis išlieka pažangiausių DI sistemų kūrimas ir jų mastelio didinimas, kai konkurentai gali remtis milžiniškomis investicijomis, duomenų masyvais ir globaliomis platformomis.
Priklausomybė nuo modelių, debesijos ir žaliavų
Šiuo metu pažangiausių universalių DI modelių rinkoje dominuoja JAV ir Kinijos laboratorijos, o Europa neturi aiškiai lygiaverčio, pasauliniu mastu dominuojančio sprendimo. Prancūzijos „Mistral“ įvardijama kaip vienas ryškiausių Europos bandymų kurti konkurencingus modelius, tačiau atotrūkis nuo lyderių išlieka jautrus.
Kartu svarbi ir infrastruktūros pusė: DI plėtrą riboja duomenų centrų pajėgumai, energijos kainos bei elektros tinklų pritaikymas dideliems skaičiavimo klasteriams. Dėl to ES vis dažniau kalba apie duomenų centrų integravimą į energetikos sistemą ir efektyvumo didinimą, kad DI augimas netaptų nepakeliama našta elektros rinkai.
Ne mažiau reikšminga žaliavų dimensija. Retųjų žemių elementai, magnetai ir kiti komponentai būtini tiek lustams, tiek serverių įrangai, o Europoje ilgą laiką vyravo priklausomybė nuo importo, ypač iš Kinijos. Tai didina kainų, tiekimo sutrikimų ir politinio spaudimo riziką, ypač kai DI infrastruktūra tampa strateginiu prioritetu.
Taisyklės kaip Europos svertas
Siekiant stiprinti įtaką, Europa bando veikti kaip globalus DI taisyklių formuotojas. ES DI aktas nustato rizikos lygių sistemą, pagal kurią griežčiausi reikalavimai taikomi didžiausios rizikos sprendimams, o tam tikros praktikos draudžiamos.
Tačiau verslo bendruomenė perspėja, kad pernelyg griežtas reguliavimas gali slopinti inovacijas tuo metu, kai Europa mėgina vytis lyderius. Dėl to politinė darbotvarkė vis dažniau sukasi apie balansą: kaip vienu metu užtikrinti saugumą, skaidrumą ir konkurencingumą, neprarandant greičio globaliose lenktynėse.
Didėjant įtampai tarp JAV ir Kinijos, vis daugiau valstybių bando laviruoti ir pasinaudoti abiem ekosistemomis, derėdamosi dėl investicijų, lustų, duomenų centrų projektų ar prieigos prie modelių. Tačiau ilgainiui pasirinkimus gali nulemti ne technologijų patrauklumas, o tai, kas kontroliuoja infrastruktūrą, standartus ir kritinius tiekimo kanalus.
Leave a Reply