Rusijos Šiaurės Kaukaze archeologų rastas bronzos amžiaus vyro kapas pateikė netikėtą radinį: „vynuogės“ dydžio šlapimo takų akmenį, kuris greičiausiai susiformavo dėl lėtinės infekcijos.
Mokslininkai akmenį, kurio dydis siekė apie 21 x 17 milimetrų, ištyrė medicininiais skeneriais ir cheminės analizės metodais. Išvados rodo, kad vyras galėjo ilgus metus kentėti nuolatinį skausmą, pasikartojančius uždegimus ir šlapinimosi sutrikimus.
Vyras mirė būdamas maždaug 40–49 metų, laikotarpiu apie 3300–3000 metus prieš mūsų erą. Jo skelete aptikta sugijusių lūžių ir ryškių sąnarių bei stuburo nusidėvėjimo požymių – tai leidžia spręsti apie fiziškai sunkų gyvenimą.
Vis dėlto didžiausias jo sveikatos išbandymas galėjo būti nematomas kauluose. Be antibiotikų, bakterinė šlapimo takų infekcija galėjo virsti nuolatine liga, o ją lydintis akmuo – kelti rimtą komplikacijų riziką.
Keistas radinys kape
Palaikai buvo rasti Ipatovo-5 laidojimo vietoje, siejamoje su Stepės Maikopo kultūra. Kūnas gulėjo susirietęs ant kairiojo šono laidojimo kameroje po žemių sampilu, vadinamu kurganu.
Neįprastas objektas pastebėtas vėliau, laboratorijoje, tiriant surinktus kaulus: tarp plaštakos kaulų rastas rusvas, gumbuotu paviršiumi ir kristaline vidine struktūra pasižymintis darinys.
Iš pradžių kilo klausimas, ar tai paprastas akmenėlis, patekęs į kapą atsitiktinai, ar vis dėlto žmogaus organizme susiformavęs šlapimo akmuo. Atsakymo ieškota pasitelkiant kelis skirtingus tyrimo metodus, įskaitant didelės raiškos kompiuterinę tomografiją.
Skenavimas parodė sudėtingą vidinę sandarą: kristalai augo iš kelių centrų, vėliau susijungė į didesnę masę ir sluoksniavosi mineralais. Lemiamu įrodymu tapo cheminė sudėtis.
Ką išdavė mineralų sudėtis
Tyrėjai nustatė, kad akmenyje yra kalcio fosfato mineralų, įskaitant karbapatitą ir vitlokitą. Pastarasis siejamas su tam tikrais šlapimo akmenimis, kurie susidaro esant bakterinėms infekcijoms.
Nors vien vitlokito aptikimas savaime dar nereiškia absoliučiai neginčijamo įrodymo, tai laikoma stipriu argumentu infekcijos naudai. Kai kurios bakterijos pakeičia šlapimo chemiją taip, kad mineralai ima kristalizuotis ir ilgainiui sudaro kietą darinį.
Taip pat pabrėžiama, kad neaptikta kalcio oksalato ar šlapimo rūgšties – dažnų akmenų komponentų, labiau siejamų su medžiagų apykaitos sutrikimais. Todėl daroma išvada, kad šiuo atveju pagrindinis veiksnys greičiausiai buvo infekcija, o ne mityba.
Kur tiksliai akmuo susiformavo, nustatyti nepavyko: labiausiai tikėtina versija – inksto akmuo dėl užsitęsusios viršutinių šlapimo takų infekcijos. Kita galimybė – akmuo, susidaręs prostatoje dėl lėtinio bakterinio prostatito.
Kodėl tokie radiniai svarbūs
Mokslininkai pažymi, kad šlapimo akmenys žmones vargina tūkstantmečius, tačiau archeologiniuose radiniuose jie aptinkami retai: dalis suirsta dirvožemyje, o dalis tiesiog palaikomi paprastais akmenėliais.
Šis atvejis išsiskiria tuo, kad pateikė ne tik patį radinį, bet ir itin detalų cheminį „parašą“, leidžiantį kalbėti apie galimą lėtinę šlapimo takų infekciją prieš daugiau nei 5 000 metų.
Tokie atradimai primena, kad senovės žmonių gyvenimus formavo ne vien traumos ir sunkus fizinis darbas, paliekantys pėdsakus kauluose. Lėtinės infekcijos dažnai „neišlieka“ skelete, tačiau kartais jas išduoda mažas mineralinis darinys, išsaugojęs skausmingą istoriją tūkstantmečiams.
Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Archaeological and Anthropological Sciences“.
Leave a Reply